Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Atsisveikinimas, Piliečio rauda (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Czeslavv Milosz   
ATSISVEIKINIMAS

Kalbu tau po daugelio tylėjimo metų.
Mano sūnau. Nebėr Veronos.
Pirštuose sutryniau plytos dulkę. Štai kas mums belieka,
Iš didelės gimtųjų miestų meilės.   

Sode girdžiu tavo juoką. Ir kvapas svaigstančio pavasario
Šlapiom šakutėm artinasi prie manęs,  
Manęs, kurs netiki į jokią laimės jėgą,
Kurs pergyveno jau kitus ir pats save.

O, kad žinotum tu, kaip būna kartais naktį,
Kai kas nors bunda staigiai ir paklausia
Plakančios širdies: Ko tu dar nori,
Nepasotintoji? Pavasaris, lakštingala dainuoja.

Sode vaikų juokas. Pirmoji tyra žvaigždė
Atsiveria ties nepražydusių kalnų miglom
Ir vėl lengva daina ant mano lūpų krenta,
Ir vėl esu aš jaunas, kaip tuomet, Veronoj.

Atmest, atmesti viską. Juk ne to man reikia.
Nenoriu nieko prisimint, nei grįžt atgal.
Miegokite, Romeo ir Julieta, guoly sutaršytų plunksnų,

Aš jūsų rankų sujungtų iš pelenų nekelsiu.
Tuščias katedras tegu lanko katinas
Ir akim šviečia ant altorių. Lai apuokas
Ties negyvu, aštriu skliautu sau lizdą suka.

Kaitrų, baltą vidudienį žaltys griuvėsiuos
Tegu sau šildosi tarp pelenų ir tyloje
Tegu apjuosia blizgančiu lanku beprasmį auksą.

Aš negrįšiu. Aš noriu žinoti — kas mums lieka,
Pavasarį atmetus ir jaunystę
Ir trapumą lūpų,
Iš kurių karšta banga
Aistringą naktį plaukia.

Dainas atmetus, vyno kvapas;
Skundus ir priesaikas ir naktį deimantinę
Ir žuvėdrų klyksmą, kurį seka juodos saulės
Spinduliai.

Koks grūdas liks
Iš obuolio ir iš gyvenimo, kurį mums perpjovė
Ugninis peilis?

Tikėki man, sūnau, nelieka nieko.
Tik brandaus amžiaus vargas,
Delne likimo ruožai,
Tik vargas,
Daugiau nieko.

PILIEČIO   RAUDA

Dugno akmuo, kuris matė jūras senkant
Ir žuvų baltų milijoną, šokantį kančioj —
Aš, vargšas žmogus, stebiu baltą skruzdėlyną apnuogintų tautų,
Be laisvės. Stebiu krabą, mintantį jų kūnu.
Mačiau valstybes griūvančias ir žūvančias tautas,
Karalius bėgančius ir imperatorius, tironų galią.
Dabar, šią valandą, galiu jum pasakyti,
Jog aš esu — nors viskas žūna,
Geresnis gyvas šuo nei dvėsęs liūtas,
Kaip skelbia Raštas-

Aš, vargšas žmogus, sėdėdamas ant šalto
akmenio ir suspaustom akim,
Dūsauju, mąstydamas apie žvaigždėtą dangų,
Apie neeuklidinę erdvę ir išsiskleidusią amebą
Ir apie augštus termitų pylimus.

Sapnuoju vaikščiodamas, kai užmiegu — gyvenu tikrove,
Bėgu vejamas ir apsišlakstęs prakaitu.    
Ant ryškių aušros rankų, miestų aikštėse,
Po išsprogdintų vartų marmuro likučiais,
Prekiauju degtine ir auksu.

O juk dažnai taip būdavau arti,
Bepasiekiąs metalo širdį ir ugnies ir vandenio,
Nežinomybė man parodydavo savo veidą
Taip, kaip upėj skendinti tamsi naktis.
Ir sveikino mane skaidrieji varialapiai sodai,
Kurie užgęsta gaudomi.

Čia pat, už lango, pasaulių oranžerija žėrėjo,
Kur mažas vabalas ir voras yra planetai lygūs,
Kur keliaujantis atomas nelyginant Saturnas dega
Ir šalia visa to prie lūpų vasaros kaitroj šienpjūviai kelia
Ąsotį šaltą.   

Tik to norėjau, daugiau nieko. Senatvėje,
Kaip žilas Goethė, atsistoti prieš pasaulio veidą,
Ir pažinti jį, ir palyginti
Su kūriniu, kurs stovi lyg tvirtovė miško,
Ties kintančia šviesų, trapių šešėlių upėm.

Tik to norėjau, daugiau nieko. Kas
Kaltas? Kas parėdė man atimti
Jaunystę ir brendimo amžių ir siaubu paženklino
Geriausius metus mano? Kas
Kaltas, kas gi kaltas, Dieve?

Galiu galvoti tik apie žvaigždėtą dangų,
Apie augštus termitų pylimus.
Išvertė J. Kėkštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai