Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIURKIŲ KAMERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA

III

VESTUVĖS   PAGAL   ĮSAKYMĄ
 
KAMNIOVAS (eidamas į Joaną). Klausyk. Aš tau vieną dalyką patarsiu. Tu paliudyk, kad Morkus dar prieš Skaudės laidotuves turėjo santykių su banditais. Tada ir tau pačiai bus geriau, ir savo miesteli išgelbėsi.
JOANA. Miestelį?
KAMNIOVAS. Kitaip daug gyventojų bus deportuota.
JOANA. Argi tikslas pateisina priemones, jei tu patari šitaip meluoti?
KAMNIOVAS. Argi tai svarbu, beprote? (Nuėjęs vėi atsigręžia), žinok, kad su Morkum vistiek bus baigta. Arba tegu jis pats iš pilpos išsipainioja. Trumpa tyla). O jei nepasakysi, kaip patariu, tu net negalėsi numirti su šituo. (Jis parodė pirštu į Joanos krūtinę kryželio vietoj). Supranti?
JOANA (lyg gindamasi suspaudžia ranka drabužį prie krūtinės ir sėda). Viešpatie!...
KAMNIOVAS. Taip. Aš žinau, kas ten. Kitaip bus baigta. (Jis rodo, kad bus kryželis atimtas. Įeina Bob-rovas, o Kamniovas vėl sėda prie šoninio stalo).

6.
BOBROVAS (eidamas į Joaną). Na, banditų gražuole! Sakyk tu man, kodėl tu tokia pasiutusi, a? (Tyla). Kokius mokslus tu studijavai universitete?
JOANA (nežiūrėdama į jį). Literatūrą ir filosofiją, o konservatorijoje — muziką.
BOBROVAS. Studijavai muziką ir nuėjai su banditais! (Nueidamas). Pikantiška! (Atsigręžęs). Juk tu galėjai stoti į chorą ar muzikinį ansamblį. Būtum padariusi puikią karjerą. Būtum važinėjusi po pasaulį, dainavusi ir šokusi. Gal būtum net ordiną gavusi. O dabar gali tekti savo odą atiduoti kailiadirbiui. (Tyla). Paaiškink, kodėl atsisakei tokios ateities? JOANA. Yra dalykų brangesnių už ordinus. (Stoja).
BOBROVAS. Kaip? Tu niekini proletarinius ordenus?
JOANA. Man atrodo, kad ordinų laimė tetinka tik jums, pasaulio valdovams.
KAMNIOVAS. O kodėl tu metei tas visas filosofijas ir persikraustei į Skaudę, tą purviną užkampį? Gal tave ten pasiuntė lietuvių frontas ar bendrasis pasipriešinimo centras?
JOANA. Man atrodė, kad savo tėviškės kooperatyve pardavinėti druską savo žmonėms yra kilnesnis darbas negu universitete nuodyti save.
BOBROVAS. Kuo nuodyti?
JOANA. Labai pavojingais dalykais. Pavyzdžiui, tokia filosofine išmintimi, pagal kurią kilniausi žmogaus darbai yra tokie pat cheminiai produktai, kaip vitrio-lis ir cukrus, o žmogus — tik tai, ką jis valgo, t. y. mėsos gabalas.
BOBROVAS (lyg sau). Perdaug mokyta, fašistinė atmata!
KAMNIOVAS. O gal į Skav.dę tave parkvietė Morkus, kad per tave palaikytų ryšį su banditais?
JOANA (nugalėdama jaudinimąsi). Aš grįžau į tėviškę. Pas savuosius. Aš norėjau su savo žmonėmis drauge kovoti prieš tą kralikų ir žiurkių tvarką, kurią jūs prievarta įvedėt į mūsų tėvynę.
BOBROVAS (trenkdamas kumštimi į stalą). Nutilk, kalės vaike! Tuoj dantys sulįs atgal į pakaušį. (Tyla). O tu, Kamniovai, ko tyli, kaip vandens į burną prisisėmęs? Klausk, kvosk!
KAMNIOVAS (atsilošęs). Išdidžioji filosofe, aš tau savo klausimą kitaip pakartosiu. Pasakyk, ar Morkus nėra turėjęs jokių santykių su nacionaliniais banditais?
JOANA (kovodama su savimi). Aš manau... aš manau, kad taip. Jis pažino ... buvo pažįstamas su viena lietuvių partizanų ryšininke.
KAMNIOVAS (pasiruošęs rašyti). O kaip jos pavardė?
JOANA. Joana švelnytė.
BOBROVAS. Tu?
JOANA. Aš gi sakiau, kad Skaudėj šį tą reiškiau.
KAMNIOVAS. Bobrovai, tu mane vis nukreipi į šalį. Leisk man baigti.
BOBROVAS. Tai kvosk tada vienas. (Nueina į pasienį ir atsisėdęs užsirūko).
KAMNIOVAS. Aš grįžtu prie Morkaus. Kokie jo santykiai buvo su tavimi, filosofe?
JOANA. Apie tai... man labai sunku kalbėti.
KAMNIOVAS. Kodėl? Ar dėl to, kad buvai jo meilužė?
JOANA. Jūs patys žinote, kad ja buvo Vara.
KAMNIOVAS. Bet kas buvo pirma Varos? Juk tu?
JOANA. Aš tik žadėjau.
KAMNIOVAS. Kaip? žadėjai? (Rodydamas į savo krūtinę). O tas auksinis žaislelis, kurį jis tau davė, ar nėra ženklas, kad buvai?
JOANA (spausdama prie krūtinės kryželį sėda). Taip. Buvau.
KAMNIOVAS (rašydamas). Ar Morkus tave iš kalėjimo žadėjo paleisti?
JOANA (prislėgta). Aš, rodos, sakiau. Su sąlyga.
KAMNIOVAS (dar kai ką užrašęs). Dabar paklausyk. "Dėl Antano Morkaus santykių su nacionaliniais banditais pareiškiu, kad jis palaikė ryšius su manim, nes aš buvau banditų ryšininkė ir jo meilužė. Kaipo tokia, gerai žinojau, kad jis svajojo atsistoti partijos viršūnėj arba nuversti sovietinę vyriausybę. Kai patekau kalėj iman, Morkus man rodė ypatingo palankumo. Jis žadėjo mane išgelbėti iš kalėjimo ar Sibiro su sąlyga, jei aš jam nurodysiu banditų dalinį, kuriame jis galėtų kovoti prieš sovietinę vyriausybę"... Dabar pasirašyk.
JOANA (stodama). Bet tai netiesa.
KAMNIOVAS. Netiesa?! Tu man sakai: netiesa?
JOANA (netikra). Aš nesakau, kad viskas.
KAMNIOVAS. Gerai, teisybės filosofe. (Spausdamas skambučio mygtuką). Aš tave grąžinsiu į žiurkių kamerą palaukti, kol nužudyto šimkovo našlė su vaikais atvyks tavęs atsiprašyti ir tavo kaklą papuoš nekaltybės auksiniu kryžium.
JOANA (nerami). Ką aš pasakiau, aš to neišsiginu. Bet mano posakius jūs... jūs kitaip sustatėte.
KAMNIOVAS. Taip. Tu visiškai teisi, išmintingoji avis! (Stoja). Tik aš iškraipau tavo prisipažinimus. Ir šimkovas žuvo ne per tave, bet jo paties našlė jį nužudė. (Išsitraukia cigaretę).
JOANA. Aš šitaip nesakau.
KAMNIOVAS (eidamas į Bobrovą). Tavo teisybė, Bob-rovai. Ir filosofai botagą labiau supranta negu visuomenės interesus ir draugiškus patarimus. (Užsirūko).
BOBROVAS. Dabar pats matai: tik jėga ir baimė te-auklėja žmones. (Įeina sargybinis).
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, išrenk kalinę ir patikrink, ar ji neturi ant savęs kokio paslėpto daikto.
BOBROVAS. O jei ką rasi, įmesk ją nuogą į žiurkių duobę.
JOANA (beveik šaukdama). Ne, ne! Aš kalta... Aš pasirašysiu. (Puola prie stalo).
KAMNIOVAS (pastumdamas popierį). Pagaliau ateini į protą.
JOANA (atsisėdusi pasirašo ir palaužta giliai atsidūsta). Ar jau viskas?
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, kalinės į žiurkių kamerą nebesiųsk ir nebetikrink... Piliete švelnyte, kelkis.
JOANA (atsistojusi). Norėčiau jus prašyti, draugas tardytojau, — leiskit man prieš mirtį pasimatyti su Morkum.
KAMNIOVAS (nustebęs). Su Morkum?
OANA. Arba su šimkovo našle. Aš norėčiau atsiprašyti ...
KAMNIOVAS. Ar tu nebijai, kad ji tave pasmaugtų?
JOANA. Dabar man viestiek.
BOBROVAS. O su kunigu Ginkum ar tu nenori pasimatyti?
JOANA (atgydama). Su kunigu Ginkum?
BOBROVAS. Taip. (Stoja). Jis prisipažino, kad nori tave vesti, ir prašo tavo sutikimo.
JOANA. Ginkus — pavyzdingas kunigas. Ir aš tuo netikiu.
BOBROVAS. O aš tau sakau, mergše, kad jis tave labai prašo. (Eidamas į ją). Ir jeigu tu sutiksi už jo ištekėti, tuo pačiu sau ir jam galėtum išpirkti laisvę.
JOANA. Tai leiskit man pasimatyti su juo ir įsitikinti.
BOBROVAS. Jei pažadėsi ištekėti, tada savaime aišku.
JOANA (kurį laiką kovoja su savim ir pagaliau taria). Ne. Aš negaliu.
BOBROVAS. Kodėl? Argi Ginkus tau toks atstumiantis?
JOANA. Aš jį perdaug gerbiu, kad išdrįsčiau žaisti jo sąžine.
BOBROVAS. Po to, ką tavo sesuo paliudijo, tavo susitikimas tik būtų įrodymas, kad nori pasitaisyti.
JOANA. Ne. Savo sesers melo aš nepatvirtinsiu.
BOBROVAS. O ką tu Ginkui norėtum pasakyti? Gal pamyluoti ir pasibučiuoti?
KAMNIOVAS (atsigręždamas). Ar susitarti bendrai teismui meluoti?
JOANA. Prieš mirtį... atlikti išpažintį.
BOBROVAS. Ne. Negalima.
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, išvesk kalinę.
SARGYBINIS (išveda Joaną).

BOBROVAS. Tai ką? Tu savo laimėjimais patenkintas?
KAMNIOVAS (leisdamas cu.ną, bet nepatenkintas). Patenkintas.
BOBROVAS. Kodėl tu taip greitai pakeitei taktiką su ta merga? Iš karto trenkei į žandą, o paskui staiga sušvelnėjai...
KAMNIOVAS. Pamačiau... kad ana taktika jos atžvilgiu bloga.
BOBROVAS. Koc.ėl?
KAMNIOVAS (eidamas prie telefono). Dėl to, kad ji nėra nei gatvės merga, nei kunigo meilužė. (Pakėlęs teioiono ragelį). Alio! Prašau atvesti Ginkų. Taip. (1 adeda ragelį). Matai, Bobrovai, tikra velniava: banditų merga, o viduj švari ir gryna, kaip auksas.
BOBROVAS (juokiasi). Auksas! ... Ir gal dar su medum?
KAMNIOVAS (nusviesdamas cigaretę). Koks tu kvailas!
BOBROVAS. Sutinku, kad aš — kvailas. Bet jeigu tu išmintingas, tai kodėl tą auksinį medų leidai Morkui laižyti? (Jis sėda prie centrinio stalo).
KAMNIOVAS. Tam ... kad tu turėtum asilo juokų.
BOBROVAS (pažvelgęs į savo bylą ir pakėlęs vieną lapą). Tai kiek metų sunkiųjų darbų duosim toms banditų gražuolėms?
KAMNIOVAS. Katrai?
BOBROVAS. Pavyzdžiui, tai tavo auksinei?
KAMNIOVAS. Bobrovai!... Jei tu šitaip, tai spręsk vienas. (Eina lauk).
BOBROVAS. Kamniovai, palauk!  (Kai šis sustoja). Kas tave riša su ta Morkaus klerikale?
KAMNIOVAS. Smūgis į žandą, jei nori žinoti.
BOBROVAS. Tai ko tu nervinies dėl tokio nieko?
KAMNIOVAS (sugrįždamas). Aš visai ne dėl to.
BOBROVAS. Tai dėl ko?
KAMNIOVAS. Dėl to, kad tu — niekšas: nieko nesupranti, o iš manęs tyčiojies.
BOBROVAS (truktelėjęs pečiais). Ar tu sergi? Ar kuris kitas velnias?
KAMNIOVAS (pasiryždamas). Sakyk, ar mes kovojame prieš kapitalistų reakciją ir buržuazinius puvėsius su jų banditais ir kekšėmis, ar ne?
BOBROVAS. Taip. Kovojame. Bet kas iš to...
KAMNIOVAS. O kai juos suimame ir tardome, nebelieka nei banditų, nei tų ištvirkusių moterų, štai kokia velniava mane nervina.
BOBROVAS. Tai tu rimtai manai, kad Joana Švelnyte nėra nei bandite, nei kunigo meilužė?
KAMNIOVAS. štai tau! Ir tu nepastebėjai, kaip aš ją pagavau ant to prie tarinio kryželio ir šimkovo? Ištvirkę ės ant tokių smulkmenų nepasikaria.
BOBROVAS. Ergo, ji — neištvirkėlė?
KAMNIOVAS. Formaliai dabar — taip. Mes ją tokią padarėme. Bet kur tas tikrasis mėšlynas, kurio mes j ieškome?
BOBROVAS (stoja). Tai kas čia tokio, juokdary? Svarbu, kad vyriausybė socialistinei statybai turės naujų darbo jėgų.
KAMNIOVAS. Bet jeigu aš pasiūlysiu ją sušaudyti?
BOBROVAS. Lyg tu nežinotum ... Tada suimsime ką nors kitą, arba tave patį, ir darbo jėgų nestigs. (Sargybinis įveda Ginkų. Kamniovas sėda prie šonirrio stalo).

8.
BOBROVAS. Draugas Smirnovai, gali eiti. (šiam išėjus, jis rodo Ginkui kėdę prie stalo). Eik čia ir sėsk. (Kai Ginkus svyruodamas nueina ir sudrimba kėdėj, Bobrovas stačias priešais). Dabar sakyk, suvedžiotojau, ar Skaudėj tu buvai banditų vadu?

ALGIMANTAS PAGEGIS

ATSISPINDĖJIMAS
Save mąstydamas svajojau ir upes veidrody žiūrėjau į save. (Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove).
Galbūt, gerai, kad atėjau be irklo ir noro pasisemti kibirą vandens, žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą staigios pakrantės šipuliais.
Galbūt, gerai, kad aš tiktai žiūrėjau, kaip upė savo vandenį irklavo ir upės srovėje atsispindėjo
šviesa ant kranto stovinčio miestelio. Galbūt, gerai, nes niekas nepasėmė kibirais upės vandenio su miesto žiburiais.


ŽEMES ATSIŽADĖJIMAS
Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio
išsižadėsiu.
Ir kai mirtis atėjusi manęs paimti su sopuliu į mano kraują įtekės žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis buvo dalim lėtėjančios širdies,
nupuolusios į plačią, didelę ir sopulingą žemę, kuri mane maitino duona ir skausmu, kad nusižeminęs praeičiau nederlingu žemės arimu,
kad atkartočiau pačią sopulingą žemę, kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį, kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią neščiau žemės sopulį.

GINKUS (su vargu išspausdamas žodžius). Jei nusikaltau ... verčiau nužudykite ... arba duokit švaraus vandens ... nors lašelį.
BOBROVAS (prie šoninio stalo pripila puodelį vandens ir paduoda). Te.
GINKUS (godžiai išgėręs atsidūsta). Prašau. Dar vieną.
BOBROVAS (atimdamas puoduką). Kai viską prisipažinsi, tada gausi, kiek norėsi.
GINKUS. Užmuškite. Užmuškite verčiau. Bet nebe-troškinkite.
BOBROVAS (atsisėdęs už stalo). Ar buvai, niekše, banditu vadu?
GINKUS. Buvau.
BOBROVAS. Ar organizavai banditų laidotuves?
GINKUS. Taip.
BOBROVAS. Ar tu palaikei ryšius su tardytoju Morkum?
GINKUS (stoja). Palaikiau.
BOBROVAS. Ar jis pas tave ėjo išpažinties?
GINKUS (puldamas prie puoduko). Vandens! Duokit man vandens!
KAMNIOVAS (sulaikydamas ir atimdamas puoduką). Palauk. Tau pačiam negalima. (Jis pripila puoduką ir paduoda Ginkui).
GINKUS (godžiai išgėr s). Duokit dar truputį. Prašau.
KAMNIOVAS. Sėsk ir atsakyk į tardytojo klausimą.
GINKUS (sėsdamas). Aš visą laiką galvojau apie vandenį. Ir dabar nebeatsimenu, ką manęs klausėte.
BOBROVAS. Aš klausiau apie Morkaus išpažintį.
GINKUS. Pirma, rodos, buvo kiti klausimai. Gal aš blogai atsakiau?
BOBROVAS. Aš klausiu, ar Morkus pas tave, suvedžiotojau, buvo išpažinties?
GINKUS. Taip. Buvo.
BOBROVAS (prie šoninio stalo pripila puoduką vandens. Kai Ginkus išgeria, jis atsiima puoduką ir klausia). O dabar: ką Morkus tau per išpažintį sakė?
GINKUS. Kad jis išpažinties nebuvo, o tik žadėjo.
BOBROVAS. Tai tu, šunsnuki, melavai?
GINKUS. Baisiai norėjau gerti. Ir viską melavau.
BOBROVAS. Idijotas! (Sėda už centrinio stalo).
 KAMNIOVAS. O tu, banditų vade, meilužių ar turėjai?
GINKUS (lyg sau)). Ir vėl ta pati seno patefono plokštelė ...
KAMNIOVAS. Tai ko naktimis lankydavais pas Švel-nytes?
GINKUS. Aš jau Morkui išaiškinau, kad tai neturi nieko bendro su paleistuvyste.
BOBROVAS (juokiasi ir stoja). Nieko bendro!... Išskyrus lovą...
GINKUS. Purvinam viskas purvina. (Pasiremia ant alkūnių, susiimdamas galvą).
BOBROVAS. Tai kodėl pati Joana prisipažino, o jos sesuo prie jos akių paliudijo?
GINKUS (stoja). Melas, ponai tardytojai. Jūs per prievartą jį išgavote.
KAMNIOVAS (paimdamas iš bylos popierį). Jei tu netiki, banditų tėveli, aš tau galiu perskaityti. Ar reikia?
GINKUS. Jei jums bent kiek rūpi tiesa, tai suveskite mane akis į akį su jom.
KAMNIOVAS. Būtent, su katra? GINKUS. Su abiem. Ramune ir Joana.
BOBROVAS (juokiasi). A, su Joana.
GINKUS. Prašau nesityčioti, bedievi! ... Ir jei aš reikalauju akistatos, tai ne tavo patyčiai, bet savo garbei apginti.
KAMNIOVAS. Apie tai reikėjo anksčiau pagalvoti, garbingasis. (Jis prieina prie Bobrovo, kažin ką jam pašnibžda ir atsigręžia į Ginkų). Pasakyk, tėveli, kodėl tu kalbi tik apie save? Ar Joanos garbė tau nė kiek nerūpi?
GINKUS. Taip. Rūpi. Bet labiau man rūpi jos ir jūsų sielų likimas.
BOBROVAS (juokiasi). Koks tu rūpestingas!
KAMNIOVAS. Teisingai pasakyta. Bet jei toks rūpestingas, tai vesk švelnytę ir atitaisyk jos garbę. Tada tau bus daug atleista. (Jis sėda ant stalo). GINKUS. Bet už ką man bus atleista, jei aš nesu nusikaltęs?
BOBROVAS. O santykiai su banditais ir švelnytės suvedžiojimas, ar tai nėra nusikaltimai?
GINKUS. Ne, ponai teisėjai. Nieko aš nesuvedžiojau. Bet kai jūs susirūpinot mergaitės garbe, kurios net mintimi nesu įžeidęs, aš norėčiau paklausti: kaip už
tuos šmeižtus ir prievartą atsiteisite jūs prieš augš-čiausiąjį, prieš visų mūsų Valdovą ir Teisėją?
KAMNIOVAS   (atsikeldamas).  Tie  tavo  pamokslai, bonza, mums visai neįdomūs. (Jis užsirūko cigaretę ir sėda kitur).
BOBROVAS. Banditų globėjau, tu Morkui, rodos, pa-reiškei, kad ta švelnytė — šventa. Vadinas, tau, taip pat šventam tėveliui, ji geriausia tinka. Ar ne? (Trumpa tyla). O vestuvėms kalėjime — ne vieta. Tada ir tu su ja išeitum į laisvę.
GINKUS (su džiaugsminga gaida balse). Mane į laisvę?. ..
BOBROVAS. Taip. Į laisvę arba į troškulio kamerą.
GINKUS (sujaudintas, sau). Bet kaip? Aš nesuprantu. Juk tikintis žmogus jums — kaip raupsuotas. Jam pilietinių laisvių nėra.
BOBROVAS. Diskusijų su tavim nemanau. Todėl atsakyk man aiškiai: ar tu nenori įrodyti teismui, kad dar gali būti padoriu piliečiu, ar ne?
GINKUS (mąstydamas). Na, ką gi? Žmogus nori būti ne tik padoriu, bet ir didvyriu. Tik kodėl mano šventos priesaikos sulaužymas turėtų būti padorumo įrodymu, man neaišku.
BOBROVAS. Mesk tu savo prietaringą priesaiką. Ką reiškia tie niekai, kai sprogdinami seni puvėsiai ir kuriama nauja didinga epocha? (Atsigręždamas). O gal ta davatka, Švelnytė, tau nusibodo? Tada lieka dar viena galimybė. Atsisakyk kunigystės ir paskelbk savo suklaidintiems parapijiečiams, kad į Dievą nebetiki ir kvieti juos pasekti savo pavyzdžiu.
GINKUS (įtemptai galvodamas). Man, tokiam atžagareiviui, jūsų pasiūlymas — įdomus ir keistas. Tačiau ...
BOBROVAS. Kas — tačiau?
GINKUS. Pirmasis, anas jūsų projektas man... vis dėlto labiau prie širdies.
KAMNIOVAS (sau). Vis dėlto kekšininkas! (Atsistoja, mėgina vaikščioti, bet greit sustoja ir vėl seka pokalbį).
GINKUS. Perdaug staigi ta jūsų malonė, ponas piršly. Apglušino. Ir be to, šiais laisvių laikais niekas neveda moters per prievartą, be jos sutikimo.
BOBROVAS. Kad ji jau sutiko ir prašė tau pranešti.
GINKUS. O gal ji savo nuomonę jau pakeitė?
BOBROVAS. Jei būtų pakeitusi, draugas Kamniovas, štai, įtikins. Jis su ja moka.
KAMNIOVAS. Aš? Man rodos, kad moterų skonio žinovas kaip tik tu.
GINKUS. Ponai tardytojai, jūsų projektas mane sudomino. Bet kad jums nebūtų vargo su įtikinimu, leiskit man pačiam su ja pasimatyti ir susitarti.
BOBROVAS (eidamas prie stalo). Kol raštu nepažadėsi, tų komedijų nėra ko pradėti.
GINKUS. Na, jei tai — komedijos, tada, žinoma, neverta ...
KAMNIOVAS. Bobrovai, reikia leisti. Kitaip tas beždžionė iš tikro pamanys, kad tai tėra komedijos.
BOBROVAS. Gerai. Jei tu šitaip manai, tai pasakyk, tegu ja atveda.
KAMNIOVAS. Tuojau. (Išeina).
BOBROVAS. Dabar tai, banditų tėveli, tu man pradedi patikti.
GINKUS (ironiškai šypsodamasis). Ir jūs man taip pat.
BOBROVAS. Tau noriu pridurti dar vieną pastabą. Tavo meilužei rimtai gresia mirties bausmė. Tik vesdamas, tu dar gali jai parodyti, kokia graži gyvenimo saulė.
GINKUS. Jeigu jūs tą patį jai pasakėte apie mane,
tai dviejų pasmerktųjų sužadėtuvės iš jūsų bolševikiškos malonės gali būti perdaug liūdnos.
BOBROVAS. Nieko aš jai nepasakiau. Ir jei tu nesuvaldysi liežuvio ir prasitarsi apie mano sąlygas tau, žinok, kad tuo pačiu pasirašysi jai mirties sprendimą. (Tuo tarpu duryse pasirodo Joana, lydima sargybinio). Draugas Smirnovai, mudu išeikime ir trumpai palikime juodu vienu du. (Abu išeina).

9.
JOANA. Kunige klebone, ir jūs čia?. .. Pagaliau nors vienas žmogus ...
GINKUS. Jie man leido trumpai su jumis pasikalbėti.
JOANA. Aš begalo džiaugiuosi. Ta vienintele prošvaiste.
GINKUS. Ir man būtų džiaugsmas, Joana. Tačiau jie, tie tardytojai, man pripasakojo tokių negražių dalykų, kad aš nebežinau nė ką bemanyti. Man tiesiog gėda praverti burną.
JOANA (viena ranka rodydama į mikrofoną ant stalo, o kitos rankos rodyklį pridėjus prie lūpų). Kunige klebone, jūs mane niekuo nenustebinsite. (Ji gestu jam rodo pasitraukti toliau nuo stalo).
GINKUS (pasitraukęs į scenos pakraštį, beveik pusbalsiu). Ar tiesa, Joana, kad jūs... šiaip visada pavyzdinga, dabar mane apšmeižėte, kaip kunigą, sakydama ...
JOANA (staiga pravirksta). A, kunige klebone... Jūs niekada nesuprasite... kaip aš kenčiu dėl tų šmeižtų ir prievartos. (Ji atsisėda į kėdę ir kukčioja).
GINKUS. Iš karto aš taip pat maniau, kad šmeižtai. Bet paskui, kai jie ėmė įrodinėti, o jūsų sesuo, sako, dar patvirtino...
JOANA (valydamos ašaras). Kaip baisu ir šlykštu, kunige! (Ji stoja). Jie įmetė mane pas išbadėjusias dvočiančias žiurkes, kad aš tamsoj vos galo negavau. Jie privertė mane prisipažinti, kad aš buvau Sakalo ir Morkaus meilužė, paleistuvė ...
GINKUS. Nurimk, Joana. Aš dabar suprantu.
JOANA (vis dar jaudindamasi). Kunige, jie atėmė iš manęs mano seserį. Mano vienintelę sesutę, kurią aš taip labai mylėjau. Jie sukurstė ją prieš mane, kaip alkanas žiurkes, kad ji paliudytų tą dvokiantį šmeižtą ... Nors aš niekada net mintyse to neturėjau. Ir mušama aš niekuo jūsų, kunige, neapsunkinau.
GINKUS (ištiesdamas jai ranką). Aš tau be galo dėkingas, Joana. Labai dėkingas. Bet visi pavojai dar nėra praėję. Nei tau, nei man.
JOANA. Aš labai bijau žiurkių kameros. Bet man skaudžiausia, kunige, kad kraujas ir našlaičių ašaros, kurios sutepė mano gerą darbą, man atėmė stiprybę.
GINKUS (atsidusęs). Ir aš, Joana, taip pat kankinuosi baisioj dilemoj... prieš tokią masinančią šėtonišką pagundą. Ir kaip tau pasakyti, kad tu bent kiek mane suprastum. (Jis pereina per kambarį ir susitelkia). Klausyk, Joana. Man rodos, kad aš galėčiau tau ir sau išpirkti laisvę, ypač išgelbėti tave. Bet drauge numatau tokią sąlygą, kad, ją pasirinkęs, aš savo gėdoj nebebūčiau tuo, kuo esu. (Jis sėda ir užsidengia veidą).
JOANA. Aš jus suprantu, kunige klebone.
GINKUS (pakėlęs galvą). Supranti? Tą šėtonišką pagundą?
JOANA. Aš žinau. Tie niekšai jums stato sąlyga išdavystę arba ... susituokti su manim. Juk taip?
GINKUS (stodamas). Ne, Joana. Aš nesakau, kad jie man tokią sąlygą jstato. Bet pats pragaro vyriausias nesugalvotų piktesnės dilemos. (Nusigręžęs nuo Joanos). Jis tave pristumia prie pat gyvybės ir mirties
ribos, prie bedugnes ir sako: šok!... arba sulaužyk visas savo priesaikas ir sumindžiok idealus, sąžinę, garbę, net ateitį tos mergaitės, kurių tu laikei pavyzdžiu visoj savo parapijoj. (Trumpa tyla, ir jis atsigręžia). Jei kalba eitų ne apie tave, Joana, man būtų lengviau. Tą pagundą aš tuojau atmesčiau. Bet tu esi lyg mano dvasios kūdikis, toks mielas ir nekaltas, mano artimiausia bendradarbė ir nuoširdi globėja mano skurde ...
JOANA (pridėjusi pirštą prie lūpų). Man rodos, kad aš nieko jums nepadėjau. Tik labai apsunkinau jūsų padėtį. Matot...
GINKUS (kalba tyliau, bet karščiuodamasis). Tu nesupranti manęs, Joana. Ir tu negali manęs suprasti. Bet tavo padėtis — baisi... Aš nežinau, kas tavęs laukia. Tikriausia Kazachstano dykumos ar Sibiro taigos. Toks ilgas merdėjimas, kuris tau gyvai supūdys net kaulus, šita juoda mintis ir lenkia mane prie žemės. O norėtųsi padėti, kad tu gyventum ir žydėtum. Ir jokia auka nebūtų sunki, kad tik tu grįžtum į gyvenimą ir savo gera įtaka sustiprintum kitas.
JOANA. Menka mano įtaka, kunige. Taip, kaip ir niekas. Jūs — kas kita. Jūs kunigas, — dabar reikalingiausias žmonėms ašaras nušluostyti. Jei jums kaip nors pavyktų ištrūkti iš mirties kalėjimo, jūs, kad ir slaptai, kad ir naktimis galėtumėt aplankyti mūsų kenčiančius žmones, krikštyti kūdikius, mirštantiems teikti sakramentus.
GINKUS. Jei Dievas padarytų tokį stebuklą, ką daugiau aš begalėčiau trokšti!
JOANA. Taip. Jūs labai reikalingas. Todėl aš norėčiau jus išgelbėti. (Nuleidusi žvilgsnį). Aš... aš sutikčiau prisiimti dar vieną gėdą ir suvaidinti tą žeminančią vestuvių komediją.
GINKUS. Joana! ... Ar tu supranti, ką tai reikštų?
JOANA (vėl nuleidusi žvilgsnį). Ir aš tebūčiau jums duktė ar sesuo. Bet ar žmonėms ir Bažnyčiai mes nebūtume išdavikai, kuriuos reikia ekskomunikuoti?
GINKUS. Ne, Joana. To niekada nebus. Niekada. (Tyla). Bet kas su tavim? Ar tu ištversi? Ar tarp sugy-vulėjusiu vyrų tu išliksi dvasioj tokia, kokia esi, iki mirties?  (Susigraužęs sėda).
JOANA. Kaip Dievas duos ...
GINKUS. Tai tu sutinki su Dievo valia, mano vaike?

Antanas Mončys   Angelas Sargas (akmuo)

JOANA. Sutinku. Aš tik nenorėčiau vieno: kad jūs ir aš nesuteiktume medžiagos bedievių laikraščiams dėl tariamos santuokos ir apostazijos. Ir taip jie perdaug laimingi. Rytoj, o gal dar šiandien pat jie visuose kampuose ištrimituos apie prievartinį mano sesers melą, kad jūs, tariamas banditų dvasios tėvas, turėjote meilužę, mane, Sakalo ir Morkaus gulovę. štai kur jų melo piktybė.
GINKUS (stodamas). Tavo teisybė. Telieka tik mirti. Arba pasirinkti kankinių kelią į Sibirą.
JOANA. Bet jeigu jūs ką sugalvojote, aš pasiryžusi jums padėti, nors deja ...
GINKUS. O tu, Jonute, ar tu nebijai mirti? Ar tu nesudrebi, pagalvojusi, kad štai viskas baigėsi, ir reikia stoti Dievo akivaizdoj nuogam su nuodėmių našta.
JOANA. Kai buvau žiurkių kameroj ir kai tardytojai mane morališkai prievartavo, aš tik laukiau mirties. Bet dabar... kai pamačiau jus, vėl žybtelėjo noras bent pamatyti žalias nesuteptas pievas.
GINKUS. Gyvybės meilė dabar mums didžiausia pagunda, Joana.
JOANA. O aš ir be to tokia nuodėminga, kunige. Juk aš buvau išdidi ir kerštavau dėl brolių mirties. Dėl mano užsispyrimo juos krikščioniškai palaidoti buvo nužudytas mažų vaikų tėvas. Bet gal dar svarbiau, kad dėl krikšto močios ir mirusio brolio kryželio aš taip kreivai paliudijau, kad mano melas gali tapti žmogaus įdavimu mirčiai, štai kas mane slegia.
GINKUS. Klaupkis, Joana, ir gailėkis. (Kai ji atsiklaupia, jis duoda generalinę absoliuciją ir ją palaimina kryžiaus ženklu). Ramybė su tavim. Mūsų susitikimo uždavinį atlikau.
JOANA (keldamasi). Dėkui jums už paskutinį patarnavimą. Dabar gal aš būsiu stipresnė.
GINKUS. Jei atsiduodi Dievo valiai, dukra, tu išeisi laimėtoja. Savo kančią ir mirtį, kaip mūsų Išganytojo dalininkai, paaukokime už tuos, kurie nežino, ką daro. Už bedievių atsivertimą ir už mūsų tautos prisikėlimą. Dievas palaimins tą auką, kad ji taptų mūsų tautai sėkla vaisingesnė už tūkstančius nuogų gyvybių.
JOANA. Aš stengsiuosi, kunige. Be ... palaukite. Ryšy su pasiūlyta komedija man kyla viena mintis.
GINKUS. Kokia mintis, Joana? (Duryse pasirodo Bob-rovas ir Kamniovas).

10.
KAMNIOVAS. Tai kaip, piliete švelnyte? Gal galima pasveikinti?
BOBROVAS. Nesąmonės, Kamniovai. šitas apgavysčių tėvelis neišlaikė mano sąlygos.
GINKUS. Kaip?! Aš ją, rodos, išlaikiau.
BOBROVAS. Ir tau pačiam tik rodos. O aš žinau, kad tu atlikai prietaringus veiksmus, kurie čia draudžiami.
GINKUS. Leiskite man atsisėsti ir darykite, ką norite (Sėda, sau tardamas). Viešpatie, Viešpatie! apsaugok nuo mirties tą vargšę mergaitę.
JOANA. Draugai tardytojai. Kamniovo smūgis į žandą mane atvertė. Aš jūsų vestuvių sąlygą noriu priimti.
GINKUS (nedrąsiai). Joana!...
BOBROVAS (žiūrėdamas į Ginkų). O štai tavo dvasiškas tėvelis tuo, atrodo, visai nesidžiaugia, a?
GINKUS (nepakeldamas galvos). Užteks tų patyčių iš pažeminimų ir kančios.
KAMNIOVAS (eidamas sėsti). Jei sužadėtinė taip entuziastingai sutinka, tai lieka tik pasirašyti.
JOANA. Taip, aš sutinku pasirašyti, bet tik ne kalėjime.
BOBROVAS. O koks čia skirtumas?
JOANA. Man atrodo, labai didelis. Pasižadėjimas kalėjime gali atrodyti prievarta, kuri santuoką daro niekingą.
BOBROVAS. Na, mano balandėliai! Jei su mūsų sąlyga nesutinkat, tai reikalas baigtas.
JOANA. Ponas piršly, būkit bent truputį draugiškesnis. Jei norite, kad tikėtumėm jūsų pažadais, tai duokite nors kokią garantiją.
BOBROVAS (įsirėmęs į šonus). Garantijos! O kokios garantijos tu nori?
JOANA. Išleiskite Į laisvę. Jei ne abu, tai nors kunigą Ginkų. Jis jums mažiausia nusikaltęs.
BOBROVAS. Kad pabėgtų į girią pas nacionalinius banditus?
JOANA. Arba... paleiskite pradžiai bent mano sesutę. Ji jums daugiausia pasitarnavo.
BOBROVAS. Ne. Negaliu.
JOANA. O Morkum ar negalite pasitikėti? Jis — jūsų draugas.
BOBROVAS. Aš klausiu paskutinį kartą. Ar tu ir tavo meilužis priimate mano siūlymą be jokių sąlygų?
GINKUS (stodamas, griežtai). Ne, Joana. Ne! Tai velniška klasta, kaip ir visi jų darbai.
KAMNIOVAS (stodamas). Draugas Bobrovai, aš protestuoju. Šitaip tardyti susibaudėlių nevalia!!
BOBROVAS. Ką tuo nori pasakyti?
KAMNIOVAS. Aš reikalauju tą supelijusį pamokslininką pašalinti.
BOBROVAS. Teisybę su sakai. (Į Ginkų). Nešdinkis.
GINKUS (skausmingai) Joana! ... Te Išganytojo kančia tave stiprina. (Lydimas Bobrovo jis išeina kairėn).

11.
KAMNIOVAS. Buvau pamanęs, kad tu atėjai į protą.
O tu vis tokia pat kvaila.
JOANA. Ar dėl to, kad netikiu be įrodymų?
KAMNIOVAS. Kvailystė ir mėšlas tie tavo įrodymai!
Nieko nėra — tik kolektyvinė geležinė valia, kuriai
visi aklai turi pasiduoti. Ir tu, ir aš.
JOANA. Taip aklai ir pasiduoti?
KAMNIOVAS. Taip. Sutik su viskuo. Meluok, išduok, sakyk ir daryk viską, ko iš tavęs reikalauja.
JOANA. Ne, Kamniovai. Aklų jėgų įrankiu aš būti nenoriu.
KAMNIOVAS. Už tai ir pakišai galvą po kirviu. Tau dabar arba šūvis į pakaušį, arba 25 metai pūti priverčiamuose darbuose.
JOANA. Pasigailėjimo nebesitikiu ir galiu mirti. . Bet vieno tavęs prašyčiau, Kamniovai — padėk kaip nors šimkovo našlaičiams.
KAMNIOVAS. Bet dėl ko tu nori mirti? Ką tu šitaip laimėsi?
JOANA. Aš tikiu į Dievą ir amžinąjį gyvenimą, Kamniovai.
KAMNIOVAS (pereina per kambarį ir pasiryžta). Tu nežinai — mažas ir kvailas aš taip pat buvau toks. (Jis padaro ant savęs rytietišką kryžiaus ženklą).
JOANA. Tu?!

Antanas Mončys   šv. Juozapas (akmuo)

KAMNIOVAS. Kai tėvai žuvo civiliniame kare, aš gyvenau po tiltu. Paskui man buvo parodytas naujas kelias. Tada aš sužinojau, kad visas buržuazinis pasaulis — supuvęs klastose. Viena savanaudiška dvėseliena ir paauksuotas kekšynas.
JOANA. Prieš savanaudiškumą ir palaidumą aš taip pat kovoju.
KAMNIOVAS. Aš matau. Ir dėl to man be galo keista. Labai keista. Ir kai tu ryžties mirti už savąją tiesą, man nebetelpa galvoj, kaip kokia velniava- (Tyla). Sakyk, ar tu ne kiek nebijai mirti?
JOANA. Kai kada bijau.
KAMNIOVAS (nervindamasis). A! ... Tai kodėl tu tokia beprotė? Kodėl tu nenori išsigelbėti, sakydama ir darydama, ką tau liepiam?
JOANA. Kai jūs mane privertėt, aš sakiau. Aš melavau. Bet aš nebuvau meilužė nei Sakalui, nei Morkui. Nebuvau niekam ir niekada.
KAMNIOVAS. Niekada?
JOANA. Taip. Tai tebuvo žiurkiškas melas silpnybės valandą. Bet toliau ta bjauria žiurke aš būti nebenoriu. Ir tu nors šituo atžvilgiu pasigailėk manęs, Kam-niovai. Leisk man grįžti į saulėtas viršūnes ir mirti.
KAMNIOVAS. Bet kas yra tos tavo keistos viršūnės?
JOANA. Jei tu esi toks (nykščiu kaktoje padaro kryžiaus ženklą), tu turėtum žinoti. Ištikimybė Kristui-
KAMNIOVAS. Ir tu taip labai tiki, kad dėl Jo net gali mirti?
JOANA. Taip. Geriau mirti, negu gyventi žiurkių lr vilkų gyvenimą.
KAMNIOVAS (eidamas arčiau jos). Kalbėk. Paaiškink man daugiau.
JOANA (atsitraukdama). Ar tu mane kvoti, ar beširdžiai domies?
KAMNIOVAS. Nebijok. Aš tikrai noriu įsijausti į tavo minčių pasaulį- Bet aš vistiek nesuprantu ir neįžvelgiu. (Nueidamas). Kaip tamsoj.
JOANA, čia suprasti, Kamniovai, neviskas galima ir neužtenka. Reikia tikėti ir gyventi. Taip pat reikia mylėti ir aukotis. Tik deja...
KAMNIOVAS (atsigręžęs). Kai Ginkus buvo suabejojęs tave vesti, aš vėl buvau įtaręs, kad judu nuo seniai keliate varlių vestuves ir tik veidmainiaujate, kaip kiti. Bet dabar aš vėl tavim tvirtai tikiu (Prieidamas prie šoninio stalo). Taip, tikiu, Joana. Tačiau aš dar noriu įsigilinti ir įsijausti, kas. ta tiesa, dėl kurios tu kiši galvą po tanko vikšrais (Nesąmoningu gestu suspaudžia stiklinę ant stalo). Bet aš — kaip girtas kurmis! (Nugręžia veidą į šoną).
JOANA. Nenusimink... Nors tu buvai man labai šiurkštus, bet tu padarei gerą darbą, palikdamas šitą... (Ji rodo, delną prispausdama prie krūtinės). Čia dabar mano viltis ištverti.
KAMNIOVAS (atsigręždamas, pusbalsiu), žinai, aš tau pavydžiu, kad tu — tokia stipri ir švari, kaip.. • kaip rasos lašas ant žiedo. (Vėl pasukdamas galvą į šoną). Tuo tarpu aš — plieninio tanko ratas iš patiltės! (Su paskutiniu žodžiu trinktelėjo stikline į stalą ir ja atsirėmė).
JOANA. Ne, Kamniovai. Tu esi toks... (Ji padaro ant savęs kryžiaus ženklą). Kad tau ta tiesa sušvistų, aš savo mirtį iškęsiu už tave.
KAMNIOVAS (lyg įgeltas, trenkia į kampą stiklinę). Nutilk! Kitaip... aš tuoj tave sušaudysiu!
JOANA. Dėkui, Kamniovai. (Kairėse duryse pasirodo Bobrovas).

12.
BOBROVAS (stovėdamas duryse). Kas čia per triukšmas? (Žiūrėdamas į nervingai vaikščiojantį Kamnio-vą). Kamniovai, ko tu toks sujaudintas? (Įeina į kambarį).
KAMNIOVAS (stabtelėjęs). Matai. Sudaužiau tą velnią ... Seną stiklinę.
BOBROVAS. Kodėl tu ją sudaužei?
KAMNIOVAS. Tai ji kalta ... Tokių skaudžių žodžių nebegalėjau pakelti.
BOBROVAS (į Joaną). Akiplėša! Aš tuoj tave grąžinsiu į žiurkių kamerą.
JOANA. Sutinku. (Ji sėda, tuo tarpu dešinėse duryse pasirodo Vara).
13.

VARA. Draugas Bobrovai. Turiu labai svarbų reikalą. Bet pirma prašau išvesti tą bandite.
BOBROVAS. Draugas Kamniovai, prašau išvesti. KAMNIOVAS (prieidamas prie Joanos, kuri atsistoja). Nebijok, šį kartą nemušiu, bet liepsiu sušaudyti. Eiva. (Išlydi Joaną).
VARA (karišku žingsniu paėjėjusi priekin). Laimėta, draugas Bobrovai.
BOBROVAS. Kas laimėta?
VARA. Morkaus piktadarybė išaiškinta iš pagrindų.
BOBROVAS (paduoda ranką). Bravo, Varvara iTa-novna.
VARA. Socialistinės tėvynės labui.  (Grįžta Kamnio-vas ir sėda prie šoninio stalo).
BOBROVAS. Paaiškini tas jo niekšybes plačiau.
VARA. Ar tu įsivaizduoji? Milicininko šimkovo žmogžudystę ir bandytų laidotuves išprovokavo Morkus. BOBROVAS. čia tai meistriškai, Vara! Meistriškai. (Dar kartą paduoda ranką). Gausi didvyrio ordiną.
VARA. Matai... Nuo šiol net akmuo man žmoniškai prabils.
BOBROVAS. Bet kaip tu taip padarei?
VARA. Palauk. Aš tau atvesiu svarbiausią liudytoją.
(Apsisukusi išeina dešinėn).
BOBROVAS (žiūrėdamas į susimąsčiusį Kamniovą). Kas tau yra, Kamniovai? Toks paniuręs ir visai nesidomi Varos laimėjimais.
KAMNIOVAS (atsistodamas numoja ranka ir pasiima bylą). A! A! ...
BOBROVAS. Kuo ta mergšė tave įžeidė?
KAMNIOVAS. Smūgiu į žandą.
BOBROVAS. Į žandą?!
KAMNIOVAS. Ne. Į pat širdį. Lyg su peiliu.
BOBROVAS. Bet ką ji tau pasakė?
KAMNIOVAS. Ji atšaukė visus savo prisipažinimus, kuriuos buvau išgavęs. O dabar su ja mes nieko nebedarysime.
BOBROVAS. O kur tu ją padėjai? Į žiurkių kamerą?
KAMNIOVAS. Ne. Liepiau nuvesti į mirtininkų celę. (Įeina Staknys su patinusiu ir sukruvintu antakiu, lydimas Varos. Kamniovas sėda prie centrinio stalo ir per sekančią sceną susimąstęs rymo). VARA. štai Staknys. Tai jam tas niekšas Morkus liepė pranešti banditams ir Joanai Švelnytei, kad palaidotų lavonus, o Sakalui — nužudyti milicininką Šimkovą.
BOBROVAS (pakėlęs telefono ragelį). Alio. Prašau atvesti Antaną Morkų. (Padeda ragelį ir pereina per kambarį). Gerai darai, Stakny, kad padedi demaskuoti šnipus ir provokatorius valdžios aparate. Bet kodėl tu nepasakei anksčiau, kad Morkus liepė tau prisidėti prie tų provokatoriškų niekšybių? (Vaikšto).
STAKNYS. Kaipgi, reiškia, aš galėjau visą tiesą sakyti, kad tas niekšas Morkus buvo laisvas ir pats mane tardė?
BOBROVAS. O kaip tu sužinojai, kad jis suimtas?
STAKNYS. Netikėtai nugirdau. O paskui, reiškia, aš tai supratau, štai (jis palietė ranka sužeisti* antakį) iš panelės tardytojos kai kurių žodžių.
BOBROVAS. Aha. (Jis vėl pereina per kambarį). O gal tu tyčiom Morkui suverti kaltę iš keršto?
STAKNYS. Aš — žmogus paprastas ir nekerštingas. Bet kai niekšas kitus nori pražudyti, tai, reiškia, tegu jis pats ir kenčia. Bent vienu šuriim bus mažiau. (Smirnovas įveda Morkų).

14.
BOBROVAS. Draugas Smirnovai, gali eiti. (Šiam išėjus). O tu, išdavike, eik arčiau. (Kai Morkus porą žingsnių paeina). Sakyk, ar tu pažįsti šį pilietį ir žinai, kuo jis vardu?
MORKUS, žinau. Staknys. (Kamniovas pasiruošia rašyti).
BOBROVAS. Ar tu per Staknį liepei Sakalui nužudyti milicininką šimkovą ir palaidoti nukautus banditus? (Sėda prie šoninio stalo).
MORKUS. Jūs juokus darote, draugai tardytojai! Kaip tokias nesąmones aš galėjau daryti? O šis provokatorius tyčiom stengiasi mane įskųsti, keršydamas už savo draugus banditus.
STAKNYS- Nėra ko priekabių jieškoti, ponuli. Norėjai visą mūsų miestelį išprovokuoti prieš liaudies valdžią, mus visus pražudyti, tai dabar, reiškia, ir pjauk, ką pasėjai.
MORKUS. Kada gi aš pas tave buvau, provokatoriau? Aš tavęs nė nemačiau. Tik kalėjime .suimta.
STAKNYS. Reiškia, per trumpą atmintį turi, ponuli. Arba bijai prisipažinti, kad buvai atsitrenkęs pas mane tą patį vakarą, kai miestelio aikštėj, reiškia, buvo pamesti lavonai.
MORKUS. Velnias tu, o ne rupūžė!...
STAKNYS. Ponas teisėjau, aš čia atvestas, reiškia, ne
koliotis, o išaiškinti teisybę.
BOBROVAS. Teisingai, Stakny. Todėl pasakyk, kaip tu supratai Morkaus įsakymą. Ar jis tau liepė savo vardu, ar kieno kito?
STAKNYS. Jei jis man būtų liepęs savo vardu, reiškia, aš tuojau būčiau supratęs klastą. Bet tas kurstytojas man sakė, kad tokia NKVD valia. Todėl aš ir paklausiau.
MORKUS. Nagi, po velniais!... Klausyk, Bobrovai!... Argi tu nematai, kad jis pina tokį melagingą šmeižtą, kad jam pavadinti nėra žodžių.
BOBROVAS (labai šaltai ir ramiai). Nematau, draugas Morkau. O jeigu tu matai, tai įrodyk, pristatyk liudytojus. Tuo tarpu mums pakanka Staknio.
VARA (juokiasi). Tu liudytoju galėtum pasirinkti savo gelbėtoją, šventąją Joaną.
MORKUS. Prašau nesityčioti!... drauge iš angių giminės. (Tyla). O tu, Bobrovai. šitokiu tardymu įžeidi sovietinio teismo rimti. Juk aš esu MGB tardytojas.
BOBROVAS (šaltai). Tu, rodos, toks buvai, bet nebesi.
MORKUS. Taip. Buvau MGB tardytojas. Ir todėl man turi būti taikoma kitokia procedūra- O kai tu leidi mane šmeižti šitam banditų patikėtiniui, tu Įžeidi pačią įstaigą.
BOBROVAS. Aš tik atlieku akistatą banditinio kapitalizmo agento su suklaidintu proletaru ... O tu, Stakny, ar dar turi ką pasakyti?
STAKNYS. Žmonės seniai sako, kad savas šuva, kai pasiunta, kanda klastingiau ir skaudžiau. Šitą tiesą aš tik dabar supratau, reiškia, kai šis niekšas įkando man ir visam mūsų miesteliui. (Paliesdamas savo sužeistą antakį). Aš gailiuosi, reiškia, kad tam provokatoriui apgautas talkininkavau, ir prašyčiau pasigailėti. O jei, reiškia, nevertas, sušaudykit mane drauge su juo.
BOBROVAS. Varvara Ivanovna, prašau išvesti Staknį. (Vara jį išlydi).
MORKUS (žiūrėdamas į išeinančius). Iš kur jis, velnias, taip išmoko meluoti?

BOBROVAS. Tas proletaras sako teisybę. O aš noriu tave paklausti: ar tu žinai, kad visas reikalas sukasi apie tavo, kaip MGB teismo kolegijos nario, išdavystes ir provokacijas??
MORKUS. Žinau. Bet tai netiesa.
BOBROVAS. O kas yra tiesa?
MORKUS. Juokdary! Lyg tu nežinotum. Visa tai, kas naudinga revoliuciniam proletariatui ir jo avangardui — komunistų partijai. (Grįžta Vara ir atsisėda beveik šalia Bobrovo).
BOBROVAS. Taigi šitos tiesos šviesoje, be sentimentų ir ašarų, atsakinėk man trumpai ir aiškiai. Pirmiausia, kodėl tu per tardymą taip pataikavai Joanai šveinytei? Ar dėl to, kad jai turėjai jausmų, kurie buržuazine terminologija vadinami meile?
MORKUS. Kadaise gal aš ją mylėjau, bet dabar...
VARA (pratęsdama). Dabar drauge su ja norėjai pabėgti pas banditus?
BOBROVAS. Kitas klausimas. Kodėl tu klastojai jos nusikaltimo istoriją, iškreipdamas kitų parodymus, visais būdais švelnindamas jos kaltę, net nuslėpdamas įrodomąją medžiagą, — ar todėl, kad toji banditų bendradarbė ir reakcijos galva nuo seniai buvo tavo meilužė?
MORKUS. Ką tu vadini klastojimu ir švelnumu, tai tebuvo mano draugiška taktika priešui demaskuoti ir atversti komunizmo labui. O mano meiluže Joana švelnytė niekada nebuvo; šituo atžvilgiu ji perdaug prietaringa.
BOBROVAS. Meluoji, provokatoriau. Kamniovai, perskaityk jam Joanos prisipažinimą.
MORKUS  (ironiškai). Nevarkite, draugai. Jei šitaip ji paliudijo... tada, aišku, ji pasakė jūsų teisybę. Ar netaip, drauge Vara?
VARA. Taip. Ji netokia sukta, kaip tu.
BOBROVAS. O tu, slapuke, ar ketinai atsisėsti komunistų partijos viršūnėj ir su nacionalinių banditų pagalba nuversti vyriausybę?
MORKUS. Apie viršūnę svajojau ir to nelaikau nusikaltimu. Bet nuversti vyriausybę, ir dar su banditų pagalba — tai tokia nesąmonė, kad nė šiltine sirgdamas nesu sapnavęs.
BOBROVAS. Tai kodėl tu, išdavike, prašei Ginkų nurodyti banditų dalinį, kuriame tu galėtum kovoti?
MORKUS. Juokdariai! Komediantai! Jei nebūtų tokia rimta valanda, aš norėčiau išjuokti visus savo vidurius. Juk per mikrofoną klausėtės. Tai galėjot suprasti, kodėl aš taip kalbėjau.
BOBROVAS. Bet tavo banditinė meilužė tą patį paliudijo. Kamniovai, perskaityk jam ...
MORKUS. Jūs išprievartavot ją, šunsnukių veislė. Kitaip šitokio melo ji niekada nebūtų pasakiusi.
BOBROVAS. Prievarta ir provokacija, išdavikų gegute, kaip tik yra tavo metodai, kuriais tu suteršei MGB teismo garbę.
MORKUS. Bet kokią teisę turite mane smerkti jūs, kai jūsų metodai — tokie pat, kaip manieji?
KAMNIOVAS. Ar tu užmiršai, kad teisę turi tas, kas turi jėgą, t. y. kam paveda mūsų galingoji partija.
VARA. Ar dabar supratai, išdavike?
MORKUS. Tik klausimas, kuris mūsų didesnis išdavikas. Ar tas, kuris dešifruoja prieše, ar tas,  kuris savo draugą areštuoja savo kambary?
VARA. Atsakyk pats.
BOBROVAS. Dabar paskutinis klausimas. Kiek tau sumokėjo anglų ir amerikiečių kapitalistai už Skaudės kruvinąją provokaciją?
MORKUS (dusdamas iš pykčio). Tūkstantį galvų... Ne. Kiaušų... Tūkstantį makaulių, išpuvusių ir dvokiančių, bet su gyvačių lizdais..  tokių kaip jūsų, kad net vemti noris.
BOBROVAS (trenkdamas kumštimi, stoja). Užčiaupk kalės snukį, parsidavėlių atmata!... (Ištraukdamas pistoletą). Aš tuoj tau kiaušą atidarysiu!
VARA (sulaikydama Bobrovo ranką). Palauk, draugas Bobrovai. Be triukšmo. O tu, parsidavėli, prisipažink.
MORKUS. Kur? Ar tavo lovoj?
VARA (išsiimdama savo pistoletą), čia pat. O jeigu neprisipažinsi arba ... jeigu dar kartą susikoliosi, tuojau paleisiu kulką. (Nugręžia pistoletą į Morkų ir šitaip pasilieka stovėti).
BOBROVAS (aprimęs, padėdamas ant stalo savo pistoletą, sėda). Tavo teisybė, drauge Vara. Reikia ramiai. O tu, kapitalistų agente, kaip buvęs mūsų kolegijos narys, gerai žinai, ką reiškia prie kaltinimo prisipažinti arba jį atmesti. Taigi, pasakyk paskutinį savo žodį. (Tyla).
MORKUS (prislėgtas). Taip. Aš kaltas.
BOBROVAS. Prisipažįsti?
MORKUS. Taip. Ir gailiuosi suklydęs. Tačiau, jei dar galėčiau būti naudingas socialistinei statybai, bent kaip įrankis būsimam žydinčiam sodui, prašau dovanoti gyvybę. O jei ne, prašau sušaudyti. (Tyla).
BOBROVAS. Varvara Ivanovna, išvesk nusikaltėlį.
VARA (vis atstačiusi į Morkų pistoletą). Pirmyn, draugas Morkau. (Išlydi).

16.
BOBROVAS (atsistojęs, įsikiša pistoletą). Velnio gegutė ! ... Ir dar išdrįsta drėbti, kad mano makaulėj gyvačių lizdas...
KAMNIOVAS. Nesijaudink dėl tokio mėšlo.
BOBROVAS. Nesijaudink! O ką pamanys ministeris, sužinojęs, kad mūsų įstaigoj, mūsų smagenyse įsiveisė toks pūnantis grybas.
KAMNIOVAS. Ministeriui tai — jokia naujiena.
BOBROVAS. Kvailas tu... Ta Morkaus istorija — pavojinga kompromitacija.
KAMNIOVAS. Tu rimtai įsitikinęs, kad Morkus išprovokavo banditų laidotuves?
BOBROVAS. Bet aš nujaučiau, kad jis kadaise buvo įsimylėjęs tą tamsią klerikale. (Įeina Vara).
VARA (lyg be jėgų). Ką sugebėjau, Bobrovai, atlikau. O dabar gali mane teisti ir bausti.
BOBROVAS. Vara! Už ką tave bausti?
VARA. Tuo momentu, kai sargui atidaviau Morkų, jis atsigręžė į mane ir sušuko:  "Tegyvuoja komunizmas, kurį tu išdavei už smulkios buržujės kerštą!"
BOBROVAS. Ir tu patikėjai to provokatoriaus tuščia fraze?
VARA. Taip, Bobrovai. Dėl tos mergšės mano kerštas nebuvo grynai komunistinis.
BOBROVAS. Varvara Ivanovna! Tavo pavyduliavimas
buvo labai naudingas.
VARA. O man gėda! (Ji sėda).
BOBROVAS. Jei tu pradedi savo autokritiką, Vara, tai pasakyk, kada tu įsitikinai, kad Morkus — išdavikas? Ar tada, kai jis sapne ištarė švelnytės vardą?
VARA. Ne. žymiai anksčiau.
BOBROVAS. Tai ko tu graužies? KAMNIOVAS (atsistodamas). Palauk, Bobrovai. Ji įsiuto prieš Morkų tada, kai jis švelnytei pasakė, kad Vara — įkyri šnipė.
BOBROVAS. O tu nebūtum įsiutęs? Ar Morkus nusikaltėlės akivaizdoj turėjo teisės blogai atsiliepti apie savo draugę ir bendradarbę?
KAMNIOVAS. Ne.
BOBROVAS. Tai kuo tu kaltini Varą?
KAMNIOVAS. Dėl to, kad jau tada Vara pavyduliavo
ir degė asmeniniu kerštu-
BOBROVAS. Ir gerai. Jis tik paaštrino jos partinį budrumą.
KAMNIOVAS. A, mėšlas!... (Nueina į šalį).
VARA (užsigavusi)- Kas mėšlas? Ar mano jausmai, ar
partinis budrumas?
KAMNIOVAS. Morkaus istorija, subjektyviste!
BOBROVAS. Draugui Kamniovui nuraminti dar vienas klausimas, Vara. Kokie motyvai nulėmė, kada tu sumanei parsivesti pas save Morkų? Asmeniniai ar partiniai?
VARA. Ir vieni ir kiti. O kai viskas paaiškėjo, aš jį areštavau.
BOBROVAS. Tada aš nematau tavo kaltės. Einame prie stalo, Vara, ir spręskime tą šlykščią bylą iki galo.
VARA. Ne, Bobrovai. (Stoja). Teiskite jį vienu du- O savo parašą aš padėsiu vėliau. (Išeina).
KAMNIOVAS (žiūrėdamas į išeinančią Varą). Kaip sacharinas! Ir saldu, ir priklu.

17.
BOBROVAS. Ko tu vis puoli tą Varą? Kas tau yra?
KAMNIOVAS. Niekas.
BOBROVAS. Tai sėsk ir rašyk.
KAMNIOVAS (sėda ir rašo). Tai kiek duosim tam Morkui? Dvidešimt penkerius?
BOBROVAS. Sušaudyti tą blakę.
KAMNIOVAS. Ta jo provokacija reikšminga ir savotiška. Gal atsiklausti ministerio arba partijos?
BOBROVAS. Teisybę sakai. (Vaikšto).
KAMNIOVAS. O Ginkui kiek?
BOBROVAS. Ne. Po Morkaus turi eiti jo meilužė.
KAMNIOVAS (rašydamas). Tai kiek jai?
BOBROVAS. Dvidešimt penkeri priverčiamųjų.
KAMNIOVAS (pakėlęs galvą). Nuo savęs aš siūlyčiau ją sušaudyti.
BOBROVAS (sustojęs). Bet socialistinei statybai reikia darbo jėgos.
KAMNIOVAS. Bus Ginkus, Staknys, arba ... dar suimsime kitus.
BOBROVAS (priėjęs prie stalo). Kodėl tu manai, kad Joaną švelnytę reikia sušaudyti?
KAMNIOVAS (nuleisdamas žvilgsnį). Ją reikia sušaudyti, arba paleisti.
BOBROVAS. Paleisti tokią svarbią bandite?
KAMNIOVAS (pakėlęs žvilgsnį). Nes ji arba kalta, arba nekalta.
BOBROVAS (nueidamas). Štai tau!... Net visai nekalta.
KAMNIOVAS. Idiotas!... Argi tu nematai, kad ji turi savo tiesą? Dėl jos ji pasiryžusi mirti, kaip ir mes.
BOBROVAS (atsigręžęs). Bet ji yra mūsų priešas. Ir dar labai atkaklus. Atšaukia net savo prisipažinimus.
KAMNIOVAS. Priešas, taip. Sutinku. Bet jeigu jis veidmainyste gali išpirkti savo gyvybę, o vis dėlto verčiau pasiryžta mirti dėl savo tiesos, tai tas priešas nėra eilinis.
BOBROVAS (ironiškai). Auksinis, a?
KAMNIOVAS (staiga pakildamas). Bobrovai! Tuoj sukruvinsiu snukį! ... Jei nesiliausi kabinėjęsis prie žodžių. (Nueina nuo stalo).
BOBROVAS. Tai pagal tave neeilinį priešą reikia paleisti?
KAMNIOVAS (neatsigręždamas). Aš pasakiau: arba sušaudyti, arba paleisti.
BOBROVAS O aš manau, kad priešas turi ėsti šaknis, graužti supuvusias bulves, o savo prakaitą išvarvinti socialistinei statybai.
KAMNIOVAS (atsigręžęs). Kvaily! Joks žmogus dėl klaidų ir fikcijų sava valia nemiršta. O jeigu jis kovoja iki mirties, tai istorija j i gali išteisinti. Bet jeigu mūsų tiesa, tai evoliucijos girnos, kurias nori sulaikyti priešas, turi jį sumalti, o ne beprasmiškai kankinti.
BOBROVAS. Jeigu tu pasilieki prie savo kraštutinių "arba-arba" ir mudu nesusitariame, tai į mūsų komisiją reikia pakviesti trečiąjį, iki pilno sąstato.
KAMNIOVAS. Kviesk. Man vistiek. (Bobrovui išėjus, jis pereina keletą kartų per kambarį ir sėda taip, kad grįžtąs iš kairės Bobrovas ir Vara su pistoletu rankoj pasirodo jam beveik iš užpakalio- Drauge įeina ir sargybinis). 18.
VARA (atkišdama pistoletą į Kamniovą). Pakelk rankas ir stok!
KAMNIOVAS (atsistodamas ir pakeldamas rankas). Ar pasiutote?
BOBROVAS (imdamas Kamniovui už kaburo). Duok čia ginklą.
KAMNIOVAS. Bobrovai, Aleksi... už ką?
BOBROVAS (išimdamas Kamniovo pistoletą). Už ką? O gi labai paprastai. Norime tave apsaugoti nuo tavo auksinės raupsų.
KAMNIOVAS (nuleisdamas rankas). Per vėlu, draugai.
BOBROVAS. Kodėl per vėlai?
KAMNIOVAS. Aš jau "raupsuotas" ir žiurke būti nebenoriu.
Šituos Kamniovo žodžius, uždangai greitai leidžiantis, palydi gongo smūgiai, į kuriuos įsijungia orkestro garsai, išreikšdami kovą, kentėjimus ir raudas, šitiems motyvams švelnėjant, pasigirsta meilės ir taikos šviesų akordai. Jie visai nepranyksta net, kai orkestre išsivysto giedri pavasario nuotaika. Girdėti gegutės kukavimo, piemenėlio ragelio ir paukščių giesmės įspūdžiai. Tada pamažu švelnieji meilės ir taikos motyvai pereina į giesmę procesijos, kuri iškilmingai žygiuoja per Lietuvą. Procesijos giesmė baigiasi galinga fuga pagal motyvus psalmės "Dievas — mūsų prieglauda ir stiprybė".
1951. VI. 30 (XII. 5).
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai