|
|
Bernardinų bažnyčios bokštas Vilniuje
Jos chronologija, geografija ir tyrinėtojai
Senojo gotinio peri jodo paminklų Lietuvoje daug neišliko. Bet prie Lietuvos teritorijos šiuo atveju reikia priskirti ir Gudijos pakraščius. Tada turime net 50 žymiųjų senosios mūsų gotikos statybos paminklų. Respektuotinas skaičius.
Naujesniųjų laikų "grynosios gotikos" imitacijas išskirti nėra sunku, bet tiksliau nustatyti brangių senovės pastatų atsiradimo datas Lietuvoje uždavinys nelengvas. Nė vieno Lietuvos gotikos paminklo pastatymo data tiesiogiai nėra žinoma. Bažnyčių ir ponų archyvai daugiausia išnyko gaisruose, maskolių ir švedų karuose. Išlikę aktai meno istorikui nedaug byloja. Vilniaus katedros įkūrimo dokumentai paskelbti, bet juose net nepasakyta, ar katedra statyta iš medžio ar mūro. Kauno katedros, anksčiau parapinės miesto bažnyčios, seniausias dokumentas tėra iš 1503 metų. Zapyškio bažnyčia jau buvo 1578, ir ne prieš 1500, o šv. Onos bažnyčia Vilniuje tokia, kaip ją matėme, stovėjo jau 1581, bet kada ji buvo statyta, galime pasvarstyti. Kas kita — Trakų pilis. Dr. Z. Ivinskis jau įrodė, kad Galvės ežero salos pilis buvo pastatyta apie 1405-1408 m. Tai keli pavyzdžiai.
Ne vien tik dokumentai liudija apie paminklų amžių, bet ir jų forma, stilius. Vakarų Europos stilių ir madų chronologija gali nustatyti ornamento ar rūbo senumą 20-30 metų tikslumu jau net XII amžiui. Lietuvos gotikos chronologija tačiau dar nėra nustatyta, ją reikia rasti. Tikras dalykas, kad gotika Lietuvoje laikėsi iki XVII amžiaus. Italų B. Zenobi iš Romos ir Jono Cini iš Sienos po 1530 gaisro perstatytoji Vilniaus katedra nebuvo renesansinė, bet gotinė: italai renesansininkai Rytuose dar saugoj osi būti "moderniški" bažnyčių statyboje. Taip A. Fieravanti Maskvoje ar tas pats Cini Plocke vartojo net romaniškas formas. 1604 metų šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčia yra pirmas bažnytinis baroko paminklas Vilniuje gotikai dar viešpataujant. Taip uždaros renesanso epochos, galima sakyti, Lietuva neturėjo. Tiesa, yra ir renesanso poveikyje sukurtų pastatų, tačiau gotiškųjų elementų patvarumas leidžia senesnįjį priešbaroki-nį perijodą vadinti gotiniu, nors nė vienas jo pavyzdys neatitiktų klasinės Vakarų gotikos formas. Vakarų periodizacija Lietuvoje negalioja.
šv. Onos bažnyčia Vilniuje
Technišku požiūriu Lietuvos gotika yra dalis plytų gotikos srities, kuri tęsiasi nuo Flandrijos iki Suomijos. Šios teritorijos žymesnė dalis priklauso Šiaurės ir Rytų Vokietijai, bet vokiečiai dažnai klaidingai vaizduoja plytų gotikos išsiplėtimą Rytuose, lyg ji laikytųsi Ordino valstybės sienų. Prūsijos gotika su centru Vyslos žiočių srityje siekia Karaliaučių, Mažojoje Lietuvoje gotikos kaip ir nėra, o senoji Lietuva su centru Vilniuje sudaro vėl atskirą gotikos paminklų grupę — faktas, kurio Vakarų mokslas dar nepakankamai įvertino.
Šių dienų modernieji architektai žvelgia senovės perspektyvon, jieško lietuviškos formos. Teisingai daro, nes jų uždavinys yra sukurti lietuviškos architektūros viziją. Senosios Lietuvos pastatai tačiau nėra vieno tipo ar specifinio stiliaus tiek savo konstrukcijos, tiek dekoracijos pobūdžiu. Sunku susekti, kas buvo jų kūrėjai. Pirma šaltiniuose minimoji mūrininko pavardė Lietuvoje yra Radike ar Ratke, kurį 1414 ordino magistras siuntė pas Vytautą, bet 1688 mūrininkas Jurgis Ertly (arba Erkl, mūsų aktuose), jau Vilniaus pilietis, nuvykęs Prūsuosna ten stato barokinę Heiligenlindės bažnyčią. Pavardės vokiškos. Senųjų laikų meną kūrė meistrai keliautojai. Turime pagrindo spėti, kad Lietuvon jie atvyko iš įvairių kraštų, iš Mozūrų, iš Prūsų, net ir iš Flandrijos, gal ir iš Prancūzijos. Todėl jų sukurtųjų formų kalba yra įvairi. Tačiau Lietuvoje jie galėjo savo kūrybinę fantaziją laisvai išskleisti, ko nebūtų drįsę daryti savo senojoje tėviškėje, kur juos varžė statybos tradicijos ir nuostatai. Jie turėjo akis ir širdį Lietuvos nuotaikai. Todėl nėra Dancige tokio gotikos pinjono, kaip Perkūno Namo Kaune, nėra Flandrijoje ar Normandijoje tokios bažnyčios, kaip šv. Onos Viliuje, Ordino žemėse — tokio bokšto, kaip Bernardinų Vilniuje, nėra Lenkijoje tokios tvir-tovinės bažnyčios, kaip Mažųjų Mažeikių. Bet nurodyti šių pastatų vieną bendrą savybę būtų sunku. Gal ją ras menininko kūrybinė intuicija.
Galima manyti, kad šiuo laikotarpiu buvo ir vietinės kilmės mūrininkų, kaip tas legendarinis "Jan", kurs, pagal XVIII amž. padavimą, grįžęs iš didelės kelionės pastatė šv. Onos bažnyčią Vilniuje.
Daug paslapčių ir keistybių turi mūsų gotika! Lietuva yra vienintelis kraštas Europos meno istorijoje, kur ne vien Romos katalikai, bet ir graikiškieji ortodoksai savo cerkves statė gotikos stiliuje. Tačiau Lietuvos gotika toli savo lietuviškųjų etnografiškųjų žemių Rytuose neperžengia. Tose vietose, kur kryžiuočiai gyrėsi pralieję lietuvių pagonių kraują, XV amžiuje iškilo Romos kulto bažnyčios ir statėsi Vakarų gotikoje mūro šventoves. Tada ir Vilnijos pravoslaviškiems gudų pakraščiams prasideda Vakarų kultūros perijodas. Menas turi savo geografiją, nepriklausomą nuo kalbinių ir moderniųjų valstybių sienų. Taip, Pagirio ir Juodųjų Rusų kraštai kartu su etnografine Lietuva sudaro vieną gotinės kultūros teritoriją, kurios vardas yra Lietuva. Ne kitaip ją vadino jau pasimiręs Marienburgo konservatorius Bernhard Schmid, plytų gotikos žinovas, dar pirmojo Didžiojo Karo metu Lietuvos pilis aplankęs ir aprašęs. Ne ką kita turėjo galvoje ir senasis krokuviškis M. Soko-lovvskis, "lietuviškąjį gotizmą" iškeldamas. Net ir 1921-1939 metų vilniečių lenkų mokslininkai nekalbėjo apie Lenkiją, o apie "Wilehszczyzna" ir jos meno autonomiją. Vienas gudas, M. Ščekatichin, aiškus dalykas, čia tematė — "belaruskaja gotika"!
Taigi, nuostabi ne vien Lietuvos senųjų pastatų, bet ir jų tyrinėjimų istorija! Seniau apie Lietuvos gotiką buvo rašoma daugiau. Prieš 50 metų kruopštusis vilnietis W. Zahorskis net knygutes leido apie atskirus Vilniaus gotikos paminklus, tačiau šaltinis, kuriuo jis naudojosi ir šventai tikėjo, buvo mūsų simpatiškasis melagis — Teodoras Narbutas. Dabar, kai istorikai išaiškino Narbuto sufalsifikuotus dokumentus, jo knygų jau niekas istoriniu šaltiniu nebelaiko ir jo paskelbtomis žiniomis netiki, bet senais garbingais istorikais, kurie dar Narbutu naudojosi, ir šiandien patikima. . . Narbutas "žinojo" apie Lietuvos gotikos paminklus daug, galima sakyti, viską. Iš slaptingų pražuvusiųjų kronikų, iš garbingų, bet deja pasimirusiųjų mūsų praeities mylėtojų pasakojimų ir jam rodytų senų užrašų Narbutas buvo "sužinojęs" ir mūsų gotikos pastatų tikslias pastatymo datas, "žinojo" architektų pavardes, jų kilmę ir statybos aplinkybes, "žinojo" visus gaisrus ir perstatymo datas . . . Narbutas "žinojo" net, kaip atrodė "vytautinė" gotiškoji Vilniaus katedra ir net paskelbė jos vaizdą, su smailais, kaip pieštuko galas, bokšteliais ir Kalėdų eglutės papuošimais fasade . . .
Kiekvienu atveju Narbutas buvo įdomi asmenybė. Nežiūrint falsifikatų bei naivių išvadų, Narbutą reikia laikyti bene pirmuoju, pažvelgusiu į Lietuvos senovės pastatus meno istoriko akimis. Čia turėjo reikšmės ir jo ankstyvesnė darbuotė. Vizitiečių vienuolyno Vilniuje vartai yra statyti jaunojo Narbuto, prižiūrint prof. Šulcui, klasiniame stiliuje. Karjerą jis padarė Rusijoje, karo inžinieriaus pareigose Napoleono žygio metais.
|
|
|
|