Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DARŽAS PDF Spausdinti El. paštas
Krautuvininko Krumplio, gyvenančio miestelio pakraštyje prieš kapines, širdis kasmet ėjo kietyn, ir jo seseriai Justinai kasmet darėsi sunkiau rūpintis jo ir savo kasdienine duona. Skrynios bei spintos buvo apkarstytos spynomis, raktai slėpėsi po pagalviu, o pinigai — žemėje po pamatais, ar dar kitur. Norėdama atitolinti jo gedulingą kelionę skersai gatvės į medžiais apsodintą kalnelį, Justina turėjo kas rytą kovoti dėl duonos, dėl saujos kruopų ar kopūsto galvos. Žmogelis neatlyždamas trumpino gyvenimą jai ir sau pačiam.

Vasaros pradžioje Šaltupių kaime pas gailestingą ūkininką su šiuo pasauliu atsiskyrė pavargėlis Pranas Vienakis, sulaukęs devyniasdešimties metų. Laidoti apsiėmė tretininkai; tą patį rytą viena moteris buvo išsiųsta miestelin žvakių. Patyręs naujieną, krautuvininkas labai susijaudino ir užsipuolė ją klausinėti visokių smulkmenų. Eidama paskui su žvakėmis, ji stebėjosi keistu Krumplio elgesiu, o moteriškei vos palikus miestelį, keletas atvažiavusių ūkininkų rado krautuvės duris uždarytas, su arklio pasagos didumo spyna, kabančia nuo skersinio. Justina buvo išėjusi pas viršaitį darinėti skerstuvių; kaimynai nieko nežinojo, kodėl senis uždarė krautuvę pačiu prekybos metu. Kadangi per pietus iš kaminėlio visai nepasirodė dūmai, buvo aišku, kad Krumplio nėra namie. Tik apie trečią valandą vaikai jį matė grįžtant patvoriais su ryšulėliu rankoje. Krautuvininkas atrodė susikrimtęs ir greitai įsmuko savo kieman. Krautuvės tą dieną jis nebeatidarė.

Po dviejų dienų įvyko paprastos, kuklios Prano Vienakio laidotuvės. Karstą nešė tretininkai, o lydėjo kelios moterėlės, kurių tarpe baltavo žila Krumplio galva. Tiesą pasakius, jis vienas teatrodė tikras gedėtojas: akyse blizgėjo ašaros, rankos lamdė kepurę, ir laikas nuo laiko jis mėgindavo prašnekti, tačiau balsas trūko iš susigraudinimo. Leidžiant karstą duobėn, iš Krumplio krūtinės išsiveržė ilgai slopintas sielvartas su gausiomis ašaromis. Pertraukiamas kūkčiojimo, jis sušuko taip, kad į jį nukrypo visų laidotojų akys:

—    Pranuk, Pranuk. .. Kur mano septyni litai?

Šalia stovinti moteris, kuri retkarčiais pavaduodavo zakristijoną, pusbalsiu jį sugėdino:
—    Žmogau, ar užmiršai, kad šičia kapinės?

—    Amžinatilsį man liko skolingas septynis litus už druską ir kruopas, tetule. Prašė laukt iki Petrinių atlaido, o dabar matote .. .— paaiškino krautuvininkas, verkdamas, kaip mažas vaikas.

—    Begėdi — užvakar vargšo drabužėlius pagriebei, dar tau neužtenka?

—    Kokia nauda, ar girdit? Švarkučio visas skvernas nusvilęs — užmigo kada pas krosnį... Tai bus litas, o kur dar šeši?

Pilnam patyrimo Krumplio gyvenime dar nebuvo atsitikę, kad skolininkas šitaip pabėgtų nuo teismo ir antstolio. Jis jautė svaigulį, pagalvojęs apie žemiškųjų laidų ir vekselių nepatikimumą. Namie krautuvininkas atsigulė ir apsikniaubė, neatsakinėdamas į susirūpinusios sesers klausimus, jausdamas karštį smilkiniuose. Tik saulei nusileidus jis, kaip kiekvieną vakarą, išėjo pažiūrėti savo daržo lankose.

Diena buvo vėsi, debesuota. Vėjas protarpiais atstumdavo trumpus lietaus šuorius, kurie sublizgėdavo raudoname saulėleidyje ir praeidavo, nespėję kaip reikiant nė įsišnarėti krūmuose. Daržas buvo ant upės kranto lankų vidury, apsuptas linguojančių žilvičių. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė tvarkoje, tik paskum Krumplys, eidamas tarplysviu, užtiko nulaužtą sėtinio lapą. Pasilenkęs ir akimis tyrinėdamas lysvę, jis rado dvi duobeles, kuriose dar neseniai sėdėjo apvalios ropės. Apimtas išgąsčio, paskubomis klupsčiuodamas tarplysviais, Krumplys pastebėjo tokių duobelių ir pas morkas. Krautuvininko veidas apsipylė ašaromis; gniauždamas kumštis, jis leidosi per ganyklą kaiman.

Lankų pakraščio gyventojo Luko šeimyna tą vakarą baigė ruoštis apie gyvulius ir kieme, skubėdami dėl šalto vėjo, kai tarnaitė, pas tvartą melždama karves, pamatė pro vartus atbėgant garsiai verkiantį žmogų. Šeimininkas dar nebuvo grįžęs iš turgaus; pabūgusi ji atsistojo ir pasitraukė į tvarto pasienį. Žmogus bėgo tiesiog prie jos.

—    Plėšikai! Plėšikai! — sušuko jis, rankove šluostydamasis ašaras. Tučtuojau sulojo abudu šunes. Manydama, kad vargšą atsiveja galvažudžiai, tarnaitė drebančiu balsu pašaukė kluone besitriūsiantį berną:

—    Vaitiekau, kur tu?

Žmogus iškėlė kumštį ir šoko artyn, rėkdamas:

—    Atsakysite už mano skriaudą, jūs vagių padermė!

Tarnaitė pagavo ranką ir spėjo sulaiky i smūgį, nes buvo augšta ir tvirto sudėjimo, tuo pat metu pažindama Vilkabalių krautuvininką. Atbėgęs iš kluono, Vaitiekus griebė senį už počių ir partrenkė ant žemės. Jis taip pat jį pažino ir išsižiojo, nežinodamas, ką sakyti, žiūrėdamas, kaip šis pamažu keliasi. Abiem topterėjo, kad Krumplys kraustosi iš proto. Atsistojęs ir traukdamasis į šalį, šis piktai pasiteiravo:

—    Kur šeimininkas?
—    Negrįžo iš miesto, — nuolaidžiai paaiškino bernas, tikėdamasis jį nuraminti.

—    Dabar suprantu, — išsišiepė senis. — Kai šeimininko nėr namie, tai samdiniai eina vogti!
—    Dėde, nesapnuokit — kas jum ką pavogė?

—    Pasišnekėsime teisme! Pusė daržo nurauta — aklas nematytų; prisipažinkit gražumu, tai nekainuos advokatas.

Jiems pradėjo truputį aiškėti, ir nustebimą pakeitė pyktis. Bernas buvo pavargęs ir sušalęs; matydamas tarnaitės išgąstį, jis paėmė krautuvininką už alkūnės ir parodė jam vartus.

—    Ponas Krumply, dinkite iš čionaitės, kad patys neatsidurtumėte prieš teismą už apvaginimus ir užpuolimą ant svetimo kiemo! Ir greitai, kad nereikėtų užsiundyti šunim!

Nebūdamas drąsuolis, senis išėjo, tačiau už vartų stapterėjo paleisti keletos grasančių žodžių, norėdamas, kad juos išgirstų šeimininkė virtuvėje, kur lange nušvito žiburys. Tik pas tvartus ėmus žvangėti šuns grandinei, jis apsisuko ir išnyko laukuose.

Užėjęs staigus, trumpas lietus Krumplį permerkė, tačiau šis nejautė šalčio, nors visu kūnu virpėdamas. Sutema darėsi juoda; leisdamiesi iš padangių, šniokšdami vaikėsi vėjai. Krautuvininkui einant pro kapines, mėnuo, radęs spragą debesyse, apšvietė lankstomas šakas, pažeme šokinėjančius krūmus ir šįryt supiltą Pranuko kapą netoli tvoros, kur geltonavo smėlis. Krumplys įžengė pro vartelius ir atsistojo prie jo, kažką murmėdamas. Mėnuo vėl pasislėpė; viską apgaubė tamsa. Senio vos įžiūrimas stuomuo dunksojo nejudėdamas. Tiktai išgirdęs kelyje praeivių kalbą, jis svirduliuodamas paliko kapines. Troboje kitapus kelio švietė žiburėlis — Justina laukė jo pareinant vakarienės, prisukusi dagtį, kad neišsibaigtų žibalas. Keliu artinosi trys gretimo kaimo vyrai, grįžtą iš miestelio, kurie, susidūrę su krautuvininku jo lango pašvaistėje, sustojo nustebinti keistos išvaizdos ir sunkiai suprantamų žodžių, kuriais šis juo3 iš tolo užkalbino. Krumplys ėmė jiems pasakoti tokius dalykus, kad vyrai, nieko nesakyomi, atsitraukė į šalį ir pagreitintu žingsniu leido: i namo, pusbalsiu vienas kitam tvirtindami:

—    Išsikraustė iš galvos, tik ne kitaip . . . Senis  atsigulė  nieko  nevalgęs   ir,  kylant
karščiui, pradėjo kliedėti. Žiburėlis lange spyk-sojo visą naktį. Lauke su medžių ūžimu siautė dargana, kartais apšviečiama neaiškios mėnesienos, kurią sekė greitai paskui debesius slenkanti tamsybė. Prošvaistės, vos spėjančios balzganai aptraukti judanti padangės pakraštį, teparodydavo prie žemės prilenktus karklus ir blizgantį kelio purvą. Vėjas taip įsismagino traškančiame tankumyne, kad rytojaus dieną paupys buvo pilnas nulaužytų didelių šakų, o kelias užverstas stagarais.

Apylinkės ūkininkams rytą susirinkus pieninėje, tarp jų pasklido žinia apie krautuvininko išprotėjimą. Pirmieji ją paskelbė vakarykščiai keleiviai, matęsi su seniu pas kapus. Lukas taip pat išdėstė viską, ką girdėjęs iš savo berno ir tarnaitės. Jų žinios sutapo visomis smulkmenomis ir papildė viena kitą taip, kad nebeliko abejonių.

—    Seniai buvo matyt, prie ko eina, — kalbėjo seniūnas. — Kasė pinigus po pamatais, badu marino seserį, dvėsė badu patsai — ir priėjo liepto galą. Nieko nematė, nė nesuprato, kaip tiktai savo naudą.

—    Piemenys išrovė kelias morkas, tai taip ir nepernešė.

—    Morkos ir amžinatilsį Pranuko skola. Susidėjo viskas krūvon, užtatai.
Jų svarstymus pertraukė lankų gyventojas Dobilas, kuris, žengdamas vidun, sušuko nuo pat slenksčio:

—    Vyrai, ar girdit, pasakysiu naujieną — apylinkėje atsirado vilkų!
Dobilas šnekėdavo garsiai ir visada daug žinojo, tai pradžioje niekas nė neatkreipė dėmesio į jo žodžius.

—    Ar matei? — nusijuokė seniūnas.
—    Dabar ir gana! Šičia ne baikutės . . . Vakar vakare paleidau arklius ant nakties į lankas. Taip apie vidurnaktį klausau — žvengia namie ant kiemo. Sakau — lyja, sušalo; atsikėliau įleisti į tvartą, žiūrau — spaudžiasi patvoryje viens prie kito, ausim karpo, šnarpia ir vis dairosi į lankas. Atidariau tvarto duris, tai taip movė, kad vos manęs neparvertė!

Kažkodėl po šito jo pasakojimo pieninėje įsiviešpatavo nejauki tyla.

—    Vakar naktį buvo toksai oras, kad nėr dyvo, jeigu pasibaidė, — galiausiai prabilo seniūnas. — Vėjas lanksto medžius, tamsu, o dar mėnulis švysteria pro plyšį, tai kupra nueina pagaugais — taip viskas aplinkui šmešėluoja.


PETRAS KIAULÉNAS    NATIURMORTAS V. Maželio nuotrauka

Tačiau Dobilas nekantriai mosterėjo ranka. Daugiau niekas nepravėrė burnos, tik vienodai ūžė separatorius ir krosnyje poškėjo malkos. Galop, seniūnui išvažiavus namo, vienas iš trijų, vakar susitikusiųjų Krumplį ant vieškelio, prisiartino prie Dobilo ir negarsiai paklausė:
—    Kurion pusėn buvai paleidęs arklius?

—    Pavariau per upę linkui miestelio, — atsakė Dobilas, patenkintas, kad jo žinia iššaukė susidomėjimą.

—    Hm ... — murmtelėjo senis.
Po valandėlės atsiliepė kitas, taip pat iš tų trijų:

—    O ar nebuvo nuėję prie Krumplio daržo?
—    Gal ir buvo kur netoliese, — atsakė Dobilas, nevisai suprasdamas, kas slypi už šių klausimų, tačiau pasiruošęs atsakyti į visus, nes pieninėje iš žvilgsnių ir tylos aiškėjo nemažas dėmesys. Išgirdęs Dobilo atsakymą, senis skėsterėjo rankomis ir baikščiai pažvelgė į kitus.

—    Bet prie ko čia dabartės Krumplio daržas? — ėmė nerimauti Dobilas. — Sakysite, kad po svetimus daržus ganau?

Matydamas visų pasikeitusius veidus ir negalėdamas nė vieno prakalbinti, jis nejuokais susierzino.

—    Ko gero, paleisite plepalus, kad mano arkliai buvo Krumplio darže, ką?

Senis, jausdamas piktą Dobilo žvilgsnį, pamažu, lyg nenorėdamas, jam atsakė:
—    Darže nebuvo įėję, užtai, kad juos tenai pabaidė ...

—    Kas, ar Krumplys? Senis išgąstingai apsidairė.

—    Nebūkit bobos! — staiga sušuko vienas jaunesniųjų. — Tas eina iš galvos ir svaičioja, o jūs klausot ir kitiem pasakojat!

Dobilui šito buvo perdaug. Netverdamas smalsumu, jis patraukė senį už skverno.

—    Kame gi reikalas, galų gale? Kas atsitiko? Kas pabaidė mano arklius?
—    Pagal Krumplį išeitų, kad Pranukas .. .
—    Koks Pranukas?

—    Amžinatilsį Vienakis, kur vakar palaidojo . ..
—    Ko čia pliurpiat niekus? — krūptelėjo Dobilas.

Tada įsikišo aiškinti ir antrasis senis:

—    Taigi, vakar pasakojo pats Krumplys . . . Minėjo vagystę, paskui sako — dabar tam bus galas, nes paprašiau Pranuką už skolą per vasarą saugot mano daržą . . .

Niekas nedrįso pakelti akių. Dobilas tik dirbtinai nusikosėjo ir patraukė delnu per keistai persimainiusį veidą. Jis tuoj išsirengė namo, o paskui jį ir kiti, nors kraipydami galvas, tačiau pastebimai žinios paveikti.

Ji netruko pasklisti apylinkėje, ir dar tą pačią dieną pas Krumplį ėmė rinktis smalsuoliai. Krautuvė buvo uždaryta, o savininkas gulėjo lovoje, galva apraišiota drėgnu rankšluosčiu, iš po kurio nejaukiai blizgėjo akys. Jis nieko nepažino, net nė Justinos, ir nieko nekalbėjo, laikas nuo laiko mykimu tepaprašydamas gerti. Po poros dienų moterys, labiausiai tokios, kurios sutemus bijosi iškišti nosį pro duris, ėmė pasakoti nakčia mačiusios kažką šmešėluojant Krumplio darže. Kitos paskui vėl sakė kažką ten pastebėjusios net dienos metu. Tai negalėjęs būti krautuvininkas, kuris dar tebegulėjo karštinėje, nei Justina, nė valandėlei nesitraukianti nuo brolio. Paupio takelyje, kuriuo lankų gyventojai trumpino sau kelią į Vilkabalius, dabar vis rečiau besirodė praeivis — nebent kas nors iš toliau, dar negirdėjęs šių gandų. Rimtesnieji draudė ir barė lengvatikius, tačiau net piemenys su kaimenėmis pradėjo vengti paupio, ganė pakraščiuose, o užsinorėję paįvairinti savo maistą vitaminais, ėjo toli kaiman į daržus panamėse, leisdamiesi įkišti kaili ar, lengvesniu atveju, nustoti kepurės. Paskalos ir baimė taip gerai saugojo daržą, kad kai Krumplys tiek pasveiko, jog pajėgė atsikelti iš lovos ir pirmiausia nubėgo apžiūrėti nuosavybės, viską rado pilniausioje tvarkoje. Netrūko nė šapelio. Daržovės klestėjo, o takas pro šalį baigė užželti žole — jo daržo visi vengė iš tolo. Iš pasitenkinimo sveikata ėmė šuoliais taisytis, tik galvon vis dar neatrodė grįžusi tvarka, nes kiekvienam sutiktam jis gyrė Pranuką:

—    Matote, kaip manęs paklausė? Taip dabar saugoja, kad niekas nedrista kišt artyn nosies!
Už tokius plepalus žmonės, o labiausiai Justina, senį gėdino, tačiau Krumplys nekreipė į tai dėmesio. Per Petrinių atlaidą eidamas šventoriumi, jis stapterėjo ties eilėn susėdusiais elgetomis ir įsikišo ranką kišenėn. Tai buvo niekad nematytas reginys, net visi susigrūdo aplinkui pažiūrėti, kiek duos. Senis išsiėmė penkcen-tį, atsiduso ir peržvelgė elgetas, lyg j ieškodamas pajėgiausiojo. Ilgai svyravęs, jis atkišo ranką bekojui su plačia krūtine po atlapais marškiniais, sakydamas:

—    Už Pranciškaus dūšią.
Bekojis įmetė pinigėlį į šalia stovintį molinį dubenį. Krautuvininkas, nepatenkintas tokiu abejingumu, pridėjo:

—    Atkalbėk visą rožančių su litanija, nes geras darbininkas ir taip žiūri daržo — dieną, naktį!

—    Tai tada ne už dūšią, o sveikatos ir kitų malonių, jei gyvas žmogus, — piktai burbtelėjo saulės įkaitintas elgeta.

—Pranukas — gyvas žmogus? Taigi, jau kada palaidojome!
Elgeta užsimojo rožančiumi, tačiau kažkas už Krumplio nugaros parodė sau kakton. Bekojis supratęs atsiduso.

—    Sukalbėsiu už Pranciškaus dūšią ir už tavo sveikatą.

Krautuvininkas pritariančiai linkterėjo ir įėjo bažnyčion.

Tarp kitko, gerėjant Krumplio sveikatai, Justina metė jo trobelę ir išsikraustė gyventi pas seniūną, sakydama, kad jai darosi baugu arti kapinių, broliui nuolatos minint Pranuką ir einant pas kapą su juo kalbėtis. Likęs vienas, Krumplys ėmė klausinėti Pranuko patarimo kiekvienu reikalu. Vakarais uždaręs krautuvę, jis sėdėdavo kapinėse ant akmens iki sutemų, murmėdamas po nosimi, nepaisydamas per tvorą stebinčių žiūrovų. Šaukiamas neatsiliepdavo. Kasdien jis darėsi liesesnis ir linko vis arčiau prie žemės. Kadangi iš kaminėlio beveik nepasirodydavo dūmai, kaimynuose imta spėlioti, kad jis nieko nevalgo. Greitai krautuvininkas pradėjo vaikščioti taip nuplyšęs ir purvinas, kad darėsi gaila žiūrėti.

Tačiau daržas dar niekad prieš tai nežadėjo tokio derliaus, kaip šiais metais. Niekas prie jo nesiartino, orai buvo palankūs, drėgnoki, tai daržovė lenktyniavo su daržove, nešdamos paguodą senajam šykštuoliui. Krautuvininkas vieną dieną slaptomis pasirausė po pamatais, davė staliui supelėjusi banknotą ir užsakė naują statinę kopūstams raugti. Bulvės taip pat atrodė labai gražiai; iš nekantrumo šen ir ten paknaibęs po krūmais, Krumplys visur užtiko tankias šaknis FU aibe užmegztų bulvaičių. Užimtas derliaus, jis ėmė rečiau bevaikščioti ir į kapus. Justina, grauždamosi dėl apleisto brolio skurdo, kaimynų prikalbinėjama, tikėdamosi, kad nuėmus daržą, jis baigs kalbas apie tariamąjį sargą ir grįš protan, prieš pirmąsias šalnas parsikraustė atgal.

Dienos ėjo viena dailesnė už kitą. Laukuose kvepėjo ir juodavo ariamos rugienos, kaimuose užkaukė kuliamos mašinos, kalvomis žingsniavo sėjėjai su baltomis paklodėmis ar sėtuvėmis. Praslinko savaitė, antra giedros su voratinkliais dienos metu ir šalnomis nakčia, praėjo šv. Pranciškaus atlaidai — prisiartino bulviakasis. Tai tyliausia ir ramiausia darbymetės dalis, kai laukuose taip tuščia, kad kasėjai atrodo paklydę rėžiuose prie lankų, kur vėjas neša piemenų ugnelės dūmus. Krumplys, pasamdęs kelias miestelio moteris ir paraginęs vieną savo skolininkų su vežimu bei arkliais, pradėjo bulviakasį ir daržo dorojimą.

Bulves ir šakniavaisius laikydavo po troba įrengtame rūsyje su anga tiesiog į lauką. Uždaręs krautuvę, jis bėgo paupin žiūrėti, kaip kasa, ir tikrinti, be nepalieka žemėje, paskui, ūkininkui prikrovus vežimą maišų, važiavo su juo atgal namo ir pats savo rankomis pylė į rūsį. Trečią dieną bulviakasis baigėsi; visi dirbo iki saulėleidžio ir paskutinį vežimą supylė jau gerokai pritemus. Po trumpų, šykščių pabaigtuvių išsiskirsčius moterims ir ūkininkui išvažiavus namo, krautuvininkas atsisėdo lauke ant akmens prie atdaros rūsio angos, mintyje kainodamas derlių, kuris, ištrauktas iš žemės, pasirodė dar gausesnis, negu buvo galima tikėtis. Vakaras buvo tylus, giedras, tiktai gan tvankus, lyg prieš lietų. Šviežiai iškastos bulvės rūsyje kaito ir siuntė šilimą pro angą, kaip iš prikūrento pečiaus. Prieš eidamas gulti, užlipęs ant slenksčio, jis apsidairė ir tik tada vakaruose, kur dar truputį švytėjo lėta rudens žara, pamatė tamsaus, nejudančio debesies pakraštį. Atsiminęs rūsį, Krumplys sugrįžo, tačiau iš jo taip dvelkė kaitra, jog jis nedrįso uždaryti durelių, kad nesušustų bulvės. Po vakarienės krautuvininkas išėjo dar kartą pasižiūrėti į padangę. Oras buvo atvėsęs ir spinksėjo žvaigždės, tik vakaruose, kur užstojo debesis, dangus juodavo, kaip rašalas.

—    Justina, — šūkterėjo jis seseriai pro atdarą langą. — Kažin, nakčiai palikti rūsį atdarą, ar uždaryt?

—    Nori bulves sušutint? Nebijok, per tą vieną naktį nieks nepavogs.
—    Aš ne dėl to — žiūrėk, vakaruose debesis. Ji išėjo ant slenksčio.
—    Hm . . . Gal neužeis. Vėjo nėr, tai tenai ir liks per naktį.

Justinos klumpės vėl subildėjo plūktoje virtuvės asloje, tačiau po valandėlės ji dar atsiliepė:
—    O jeigu taip angą užkišt šiaudų kūleliu? Neįlytų, ir oras galėtų vaikščiot.

Jai niekas neatsakė. Justina pažiūrėjo pro duris — brolio kieme nebebuvo. Netrukus jis grįžo skersai kelio nuo kapinių.

—    Kur tu dabar vaikščioji? — atsiduso sesuo. — Ar vėl galvoje susimaišė?

—    Nieko, nieko, — susigėdęs burbtelėjo senis. — Paskutinis kartas . . . Paprašiau Pranuko — jei lytų, tai tegu pabeldžia į langą, kelsiuos uždaryt rūsio.

Justina griebėsi už galvos.

—    Prasideda! O maniau, kad jau nors sykį šitam bus galas . . .
—    Sakau tau — paskutinis kartas! Daržą nuėmėme, ir su Pranuku kvit. . .
—    Einu nakvot pas Stankevičienę.

—    Kam? Tikrai nelis — matai, kaip debesis nė iš vietos. Jau, va, ir mėnulis. Taip atšalo — kur tau lietaus? Nieks neateis, nebijok.

—    Manai, kad aš tikiu tiem tavo klajojimam? Tik taip neramu po tokių kalbų.

Pasijutusi nejaukiai ir nenorėdama gulti, Justina, uždegusi žiburėlį, ėmė doroti kampe suverstus kopūstus, atskirtus rauginimui. Naujoji statinė, kvepianti šviežiu ąžuolu, apkalta blizgančiais lankais, stovėjo viduaslyje. Krumplys atsisėdo ant suolelio kampe pas duris užsirūkyti paskutinės pypkės. Visą dieną lakstęs po daržą ir kilojęs sunkius maišus, jis nepasijuto, kaip pasidavė snauduliui. Pypkė iškrito iš dantų; nuleidęs galvą ant krūtinės, krautuvininkas užmigo.

—    Ko neini lovon? Senis nė nekrustelėjo.
—    Reikės paguldyti, kaip mažą vaiką? Tačiau Justina jį paliko ramybėje — buvo
jaukiau čia su broliu prie žiburio. Lempute smilko ir taip spyksojo, kad ant grindų galėjai matyti mėnulio šviesą. Po kiek laiko medžiuose tyliai sušiureno vėjas, o lange pranyko mėnesiena.

—    Antanai, pabusk — vėjas kyla, gal ateit lietaus.

Krumplys užsičiaupė per miegus išsižiojusią burną ir pajudino žandikaulius, nepakirsdamas. Vėjas stiprėjo — retkarčiais net papurtydavo langinę. Justina atsikėlė nuo kėdės, ketindama pati uždaryti rūsį, tačiau staiga jai pasidarė baugu išeiti tamson.

—    Antanai, Antanai, ar girdi?
Brolis kažką sumurmėjo. Ji žengė artyn, norėdama jį papurtyti, tačiau tuo pat metu lauke pasigirdo stiprus, aiškus beldimas į langą — tris sykius, paskui vėl tris, dar garsiau. Justina sukliko nesavu balsu ir griebėsi šalia stovinčios statinės, jausdama, kaip žemė supasi jai po kojų.

E. Marčiulioniene — Keramika

Krumplys šoko nuo suolo, pats nemažiau išgąsdintas ir, paėmęs durų rankeną, valandėlę laukė. Beldimas nepasikartojo. Tada jis pamažu pravėrė duris ir iškišo galvą. Veidan papūtė šaltas vėjas, nešdamas pirmuosius lašus. Krautuvininkas peržengė slenkstį, ko nesusidurdamas su pas laipteliais stovinčiu tamsiu šešėliu. Jis suriko iš baimės, norėdamas sprukti atgal, tačiau susilaikė, išgirdęs Dobilo balsą.

—    Nebijok, ne plėšikas. Parduokite pakelį papirosų, aš savo pamečiau, neturiu ko rūkyt.
Dobilui iš burnos atsidavė degtine, ir jis pamažu sviro pavėjui.

—    Pakelį papirosų — "Mėlynos kanklės". . . — pakartojo žagsėdamas.
Krautuvininką apėmė nesuvaldomas pyktis. — Eik šalin! Vidury nakties — papirosų? Girtuoklis!
Nesileisdamas į kalbas, jis skubiai apėjo trobą ir uždarė rūsio angą. Kai grįžo, Dobilas buvo nušlitiniavęs savo keliais. Įžengęs virtuvėn, Krumplys rado savo seserį asloje šalia statinės, jau pradedančiu stingti žvilgsniu atvirose akyse.
*
Netekęs sesers ir nebesant daugiau kam juo rūpintis, krautuvininkas po poros mėnesių, užėjus šaltoms darganoms, trumpai pasirgęs taip pat atsiskyrė su šiuo pasauliu. Jį palaidojo greta Prano Vienakio, pas tvorą, tik kitoje eilėje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai