|
|
PASAULINIS VYKSMAS ISTORIJOS FILOSOFIJA |
|
|
|
Niekada komunizmas nebuvo tik socialinės revoliucijos ideologija. Marksas nebuvo tik socialinis reformatorius, bet greičiau naujo pasaulio pranašas, nes jo mokslas apėmė ištisą pažiūrų sistemą. Tiesa, kad socializmas Vakarų Europoj buvo socialinių reformų iniciatorius. Tačiau komunistinė revoliucija ėmėsi refoimuoti visą žmogų. Nuo pat pradžios komunizmas pasirodė esąs destruktyvus sąjūdis, sykiu su senąja klasių santvarka griovęs visas vadinamosios buržuazijos tradicijas: monarchijos, religijos, šeimos, auklėjimo, tautų santykių. Po griaujamojo laikotarpio grįžus pastoviai tvarkai, prireikė grįžti prie kai kurių senųjų normų, bet daugumoj susiformavo naujas žmogus, pajungtas valstybei ir oficialiai ideologijai — materializmui. Pradiniai pažadai — išlaisvinti proletarų klasę ir sukurti visuomenę be priespaudos ir išnaudojimo, jeigu kaaa buvo įvykdyti, tai tik paradoksiniu budu: išlaisvintieji visi pajungti valstybės vergijai, klasės sulygintos skurde ir nelaisvėj. Šiandien tų pažadų jau niekas neprimena. Greit buvo užmirštas mitas apie žemės rojų, kuris pradžioj buvo labai naudojamas skurdžių masėms privilioti. Šiandien pažadai virto labai ribotais. Nesulaukta ir susidorojant su kapitalistinių priešų apsupimu, juo teisinant ginklavimosi našta ir įs to sekusį skurdą. Tad kyla klausimas, kas gi pastovaus liko komunizmo mite?
Pirma, nepasikeitė atmetimas asmens laisvės, individo pajungimas kolektyvui — valstybei. Antra — valstybinis materializmas arba komunistinė religija. Kolektyvizmas čia nėra in-tencionalinis, siekiąs tikslo išsaugoti ar iškelti kolektyvo — valstybės gerovę (pavyzdžiui, ūkio kolektyvizacija vykdoma visai ne todėl, kad ji būtų valstybei naudinga). Vienintelis žmogiškai kiek suprantamas pagrindas, dėl kurio taip naikinama asmens laisvė, būtų išsaugojimas autokratų valdžios arba visos sistemos. Prievarta primetama socialinė tvarka yra priešinga ne tik amžių tradicijoms, bet ir prigimčiai ir net valstybės naudai. Komunistinė santvarka nėra nei tikslinga, nes, atrodo, ji visai sąmoningai eina prieš visuomenės gerovę, nei logiška, nes patirtis ją kasdien atmeta. Galėtume pasakyti, tai tvarka dėl tvarkos, nelaisvė dėl nelaisvės, aklas antiracionalus kažin kieno valios pareiškimas. Šitame nei tikslo, nei proto nebuvime labiausiai pasireiškia visas santvarkos baisumas ir kančia — vadinamasis Orwelliskumas, pagal George Orwell romaną 1984, vaizduojantį tą totalitarines valstybės klaikumą.
Iš Dostojevskio inkvizitoriaus patiriam, kad pats didysis žmogaus apsisprendimas yra apsisprendimas tarp laisves ir duonos (plg. A. Maceiną, Didysis Inkvizitorius). Sunkiausias smūgis prieš dvasią, be abejo, yra atėmimas minties laisvės. Laisves atėmimas yra būtina kolektyvis-tinės santvarkos išvada. Ji yra būtina laiduoti santvarkos pastovumui. Iš viso nėra logiškai įmanoma laukti bolševizmo evoliucijos asmens laisves linkui, nes tai prieštarautų jo išsilaikymui. Vienintele galima jo permaina yra tik revoliucijoj. Kita išvada, kad mūsų laikais vienintelė įmanoma priespaudos forma yra kolektyvis-tinė, nebent ji būtų senoviška Sirakūzų tironija. Gi materialistine pasaulėžiūra yra būtina kolektyvizmo premisa, nes bet kuri tvarka, pripažįstanti dvasią, negalės atmesti asmens vertes nė laisves. Tuo būdu bolševizmas yra gana nuosekli, pilna ir logiška sistema, pastatyta ant dvasios ir Dievo paneigimo. Visa kita yra tik šių premisų išvados ir praktinis jų pritaikymas.
Tai yra ne empirinė sistema, paremta stebėjimu visuomenes reikalų, bet grynai apriorinė ir utopine. Tikslas yra ne tarnauti liaudies gerovei, bet abstrakčiai teorijai. Pradines reformos siekia tik suvilioti gyventojų mases, paskui nusisukant prieš jų interesus abstrakčių teorijų naudai. Pvz., ūkio kolektyvizacija, kuri nėra naudinga nei individams nei valstybei. Dėl utopijų nedelsiama nužudyti milijonus žmonių — tokia procedūra vis kartojasi ir kartojasi. Todėl G. de Reynold lygina bolševizmą su Prokrusto lova, kuri yra ne kas kita kaip tas abstraktus materialistinis kolektyvizmas.
N. Berdiajevas pirmasis nurodė bolševizmo religinį pobūdį. Šis paradoksas iš tikrųjų teisingas, nes tam tikra prasme bolševizmas yra religija. Kaip anksčiau nurodyta, nei socialinės reformos nei socialine teorija nesudaro esmines nė pagrindines komunistines sistemos dalies. Ta esminė dalis greičiau yra materializmas, ne akademiškas ar intelektualinis, nes toks jau atgyveno savo amžių, bet dogmatiškas ir kovojantis.
Kovojančių bedievių sąjunga yra neoficiali komunistų partijos atžala, kova su religija — vienas iš pirmųjų komunistų uždavinių. Prievarta ir melas yra dvi pagrindinės priemonės kovai su visomis tradicijų liekanomis. Niekur melas taip nebuvo kultyvuojamas valstybės priemonėmis kaip čia. Objektyvumas moksle oficialiai atmestas, o nešališkumas uždraustas kaip pavojingas. Visur vyrauja tam tikras dogmatizmas, visiems, net gamtos tiksliesiems mokslams, primetama tam tikra "dogma". Iš tikrųjų, marksistiškas ar bolševikiškas fanatizmas niekeno dar nebuvo pralenktas. Kartais tariamai rodoma tolerancija krikščionių religijoms yra tik kovos taktikos padiktuota. Visa tai yra iracionalu, nepragmatiška, netikslinga. Ypač melo iškėlimas ir objektyvios tiesos atmetimas sukelia gryną diaboliškumo įspūdį, o giliau įsižiūrėjus, visa sistema ir praktika ima atrodyti nežmogiška.
Kai kurios kitos aktualios pasaulėžiūros, pvz. egzistencializmas, savo pagrinduose taip pat materialistiškos. Tačiau egzistencializmas atstovauja laisvam tyrinėjimui, tam tikram originalumui, ir nepretenduoja į visuotinį pripažinimą. Panašus maskuotas buržuazinis materializmas dažniausiai yra nihilistiškas ir dekadentiškas. O bolševikiška filosofija yra pozityvi, aiški, dogmatiška ir karinga. Gal šituo galima paaiškinti tam tikrą komunizmo pasisekimą kai kuriuose laisvuose kraštuose, ypač intelektualų tarpe. Komunistinė doktrina, matyti, daug kam yra įsitikinimo, veiklumo, tam tikro pasišventimo ir idealizmo šaltinis. Tiesa, kai kas nori neigti, kad komunistiškas idealizmas iš viso egzistuoja, manydami, kad idealizmą gali įkvėpti tik tiesos, gėrio ir grožio idėjos. Bet yra galimas ir negatyvus idealizmas, kuris dažnai pralenkia kitą.
Nėra abejonės, bolševizmas yra didžiausia pozityviai organizuota, neigianti bei destruktyvi pajėga žmonijos istorijoj. Grynai destruktyvus ar anarchistinis, nihilizmas negalėtų turėti tokio pasisekimo ir sukeltų staigią reakciją. Galima spėti, kad bolševizmas yra iš viso geriausiai organizuota pikto pajėga, kokia tik galėtų egzistuoti dabarties istorinėse sąlygose. Mat, bent kiek daugiau diaboliškumo jį sukompromituotų, o bent kiek mažiau —-jį susilpnintų. Spiritualistinės bei religinės pasaulėžiūros žmogui bolševizmas neabejotinai yra tiesiog personifikuoto pikto veikalas arba kūrinys, palaikomas negamtinių jėgų. Taip verčia manyti jo nuostabus gaivalingumas, kurio nepajėgiame išaiškinti gamtiniu nė socialiniu dėsningumu.
Anksčiau suminėti religinio optimizmo atstovai sako, kad, vos tik pažeista, tiesa, teisė ir gėris vėl atstatomi amžinojo teisingumo galia. Praktiškai Įmanoma ir patvari pasaulio tvarka yra tik ta, kuri remiasi tiesos ir teisės principais. Todėl bolševizmas jau seniai būtų turėjęs sulaukti galo dėl savo nusikaltimų prieš žmoniškumą, prigimtąją teisę ir Dievą. Jei to neįvyko, matyti, kad visa ši pažiūra klaidinga ir kad tragiškoj žmonijos istorijoj bolševizmui skirta atlikti tam tikrą svarbų vaidmenį, gal jei ne daugiau, tai tik padidinti dramos įtampą. Didžiausias dramos intensyvumas paprastai žymi jos artėjimą į išsprendimą. Ar tas intensyvumas, kurį pasieksime per artimiausius pora ar keletą dešimtmečių, jau reikš, kad drama artinasi prie galo, kas galės pasakyti? Bolševizmo istorija beveik nuostabi. Jis atrodė pats susinaikinęs visus moralinius ir ekonominius pagrindus sau egzistuoti ir atrodė moksliškai pagrįsta laukti jo galo. To vietoj per paskutinį dešimtmetį sulaukėm gąsdinančios jo ekspansijos. Svarbiausia, kad laisvųjų tautų bendruomenė ir dabar mažai nuvokia pavojų, o politinės vadovybės dažnai elgiasi, lyg būtų ištikęs proto paraližius. Komunizmo plitimo priežastis dažnai mėginama aiškinti neužtenkamomis teorijomis, dažniausiai tamsumu ir socialiniu skurdu, kas tikrumoj yra tik progos aukoms pagauti. Supratus tikruosius bolševizmo (metafizinius) pagrindus, dabartinėj kovoj iškils platesni reikalavimai, negu tik vienų socialinių reformų ar vienos tik karinės jėgos. "Paktai ir apsupimai negalės atstoti tos moralinės jėgos, kuri viena nulems, ar bolševizmas uždės antspaudą ant visos mūsų epochos" (W. Gurian). Esminė kova yra dvasinė, kurios nepajėgs išvesti nei suirusios institucijos, nei klaidingai suprastoj laisvėj sukiužę tautos. Būdinga, kad Europos dechristinizacija ir sukomunistinimas daugeliu atvejų sutampa.
Vakarų likimas ir ateitis.
O kaip su barbari inter nos, iš kurių gresia gal nemažesnis pavojus mums patiems negu iš lauko priešų? Faktas, kad visos, ir teigiamos ir neigiamos, Vakarų kultūros tendencijos išplinta po visas tautas: 1789 m. revoliucija, liberalizmas, nacionalizmai. Tas pat su griaujančiomis tendencijomis, kurių viena yra krikščioniškojo pagrindo dezintegracija. Lygybės, laisvės, teisingumo ir asmens vertės idėjos, kurių kilmė krikščioniška, dar tvirtai laikosi socialiniuose ir teisiniuose Vakarų valstybių pagrinduose. Bet pati religija ir krikščioniškos tradicijos vis mažiau ir mažiau rodo gyvybės (plg. Didž. Britaniją, kur esą tik apie 20% praktikuojančių krikščionių) ir Vakarai didžiąja dalimi jau dechristianizuoti. Negalima tikrai pasakyti, kokias tai turės pasėkas tolesnėj Vakarų istorijoj. Artimiausioj eigoj reika laukti kuriantis dechristianizuotos visuomenės ir gyvenimo tvarkos, kurioj anksčiau minėtos idėjos, kaip natūraliai būtinos, nebus dar atmestos, ir bendruomenė pagal gamtinę tvarką galės tuo tarpu laikytis. Tas pat su technika ir ūkio pagrindais.
VYTAUTAS KAŠUBĄ — RŪPINTOJĖLIS Statula Prisikėlimo bažnyčiai Toronte iš profilio
V. Maželio nuotrauka
Bet taip galime galvoti, kol pajuntame, kokios reikšmės turi moraliniai pagrindai šitai grynai gamtinei tvarkai. Pagal įsigalėjusią kadenciją, grynas homo economicus, arba gudrus gyvulys, anksčiau ar vėliau pakeistų visą gyvenimo pobūdį, kuriame pritrūks augštesnio idealo. Pagrindų sutrupėjimas anksčiau ar vėliau bus pajustas psichologinėj ir moralinėj plotmėj. Šitai žymu jau dabar mūsų amžiaus mene, kur tariamai dirbtinai j ieškoma primityvaus, iracionalaus ir gaivališko elemento.
Tačiau civilizacija ir tiesiog susiduria tegul ne su religinėmis, tai bent su moralinėmis problemomis — į ką palinks žmogus savo siekimuose? Kad nukrikščionintos masės pasuka komunizmo keliu, mažai turi stebinti, nes jos jieško naujo idealo vietoj prarasto. Galvodami apie tolesnes apostazijos pasėkas, negalime išleisti iš akių metafizinės arba vidujinės religijos vertės. Jeigu tikime, kad krikščionybė daugeliu atžvilgiu nulėmė pasaulio likimą ir iš tikrųjų buvo centrinis visos istorijos įvykis, ar net jos tikslas, tada apostazija turėtų turėti fatalios reikšmės. Vakarų pasaulis atsisako svarbiausios savo paskirties ir didžiausio uždavinio. Kai kurios pasėkos gamtinėj tvarkoj jau matomos: nusilpusi dvasia kovai su išlaukiniu priešu ir negalėjimas rasti vienybės. O pasėkos negamtinėj tvarkoj tik sunkiau numatomos, bet lygiai realios.
Ir bendra krikščionybės padėtis pasauly šiandien visai nėra džiuginanti. Religija plinta daug kartų lėčiau negu Europos civilizacija. Taip yra todėl, kad ji neneša jokių pažadų šiam pasauliui nė šiam gyvenimui. Už akių užbėga komunizmas ir kitos materializmo formos ir ilgam užkerta kelią. Taigi, iš vienos pusės apostazija, iš kitos pusės priešiškai nusistatęs pasaulis, kuriame krikščionys yra mažumoj. Tiesa, jų įtaka daug kartų didesnė už skaičių, tačiau gamtinė įvykių eiga gana nepalanki (plg. krikščionybės padėtis Indijoj).
Bet čia atsimenam anksčiau iškeltus argumentus: jeigu gamtiniai, psichologiniai ir socialiniai dėsniai vieni būtų lėmę pasaulinį vyksmą, krikščionybės gal iš viso jau nebūtų; mat, pasaulinė istorija pagal tuos dėsnius atrodo skirta šio pasaulio karalystėms ir šio pasaulio jėgai ir džiaugsmui. Jeigu neprietelingam pasauly tai neįvyko, tad religijos likimą ir visą pasaulinį vyksmą lemia daugiau negu gamtiniai dėsniai. Tokiu atveju ir dabar jos kelias nesibaigs: apatijoj reikia laukti staigių, nelauktų šuolių iš vidaus. Antgamtinė paskirtis pasauliniam vyksme leidžia laukti, kad instituciją gaivina malonė ir, laikui atėjus, gali jai suteikti visai nelauktų jėgų ir ekspansijos šuolių. Tai kaip tik gali įvykti fataliausiam istorijos laikotarpy.
Yra du svarbūs materialiniai faktoriai pasauliniam vyksme: gyventojų skaičiaus augimas ir ekonominio bei socialinio gyvenimo komplikacija. Pirmasis faktorius sudaro svarbiausią socialinę, ekonominę ir politinę problemą, kurią aplenkiame. Tik pastebėkim, kad atrodo per daug optimistiški gana abstraktūs geografų skaičiavimai, kiek žemėj galima išmaitinti gyventojų. Gyventojų skaičiaus augimas bus vis sunkėjanti problema ateities žmonijai (plg. H. Brown, The Challenge of Man's Future). Sykiu su tuo augimu gyvenimas įvairiuose savo aspektuose vis labiau komplikuojasi, visuomenė ir valstybės aparatas neišvengiamai darosi vis sudėtingesnis. Šiandieninėse civilizacijos sąlygose žmogus vis mažiau priklauso nuo gamtos, o vis daugiau nuo technikos ir techniškai bei gamybiškai sutvarkytos bendruomenės. Tiesa, kad technika išlaisvino dvasią, suteikdama laiko nuo ekonominių reikalų tenkinimo. Užtat auganti darbo diferenciacija, gyventojų tankumas ir kitos civilizuotos bendruomenės painiavos kaskart didina žmogaus priklausomybę nuo valstybės. Grynas liberalizmas ekonominiam gyvenime šiandien liko teoriniu dalyku, nes pasidarė būtina tam tikra bent reguliatyvinė valstybės intervencija, kuri krizių ir sunkumų metu neišvengiamai plėsis. Bendra tendencija — auganti valstybės įtaka, vistiek kokiais vardais ji vadintųsi: socializmo ar fašizmo. Lengviau gintis doktrinalinių vardų, negu išvengti reikalavimų, kylančių iš ekonominių ir socialinių būtinybių. Į valstybę labiau ir labiau bus žiūrima kaip aprūpintoją duona, nors už tai tektų atsižadėti daugiau ir daugiau laisvės. Visa priklausys nuo to, kokios rūšies laisvių teks atsižadėti. Naujausių laikų patirtis rodo, kaip dažnai valstybė pasukdavo į totalitarinius siekimus: dominuoti ne tik (ar ne tiek) ekonominį gyvenimą, bet ir žmogaus dvasią, visiems uniformiškai primetant savo ideologiją. Ir demokratinės valstybės neišvengia stiprių šios rūšies tendencijų.
Tipiška antikinė priespaudos forma buvo tironija, o tipiška moderninė priespaudos forma yra kolektyvizmas. Net kilniausioj ideologijoj nevisada lengva nustatyti ribą tarp asmens ir visuomenės interesų. Augštam laipsny diferencijuota ir technizuota bendruomenė daugiau reikalauja iš asmens negu bet kada anksčiau. Dedukcija ir patirtis rodo, kad kolektyvizmas gali susikurti tik ant materialistinės ideologijos, kaip komunizmo, pamatų. Vakarų tautoms jis gali būti primestas tuo atveju, jeigu laimėtų bolševizmas. Tačiau ir liberalistinė ideologija, neturėdama spiritualistinių nė religinių pagrindų, sunkiai galės spirtis prieš kolektyvizmą, kuriam nukrikščionintos Vakarų tautos dabar atvirejnės negu bet kada. Kolektyvizmas iš esmės yra totalitarus ir ideologiškas, vadinasi, ne funkcionalus (ne iš reikalo). Kol asmeniui pripažįstsma tvirta ir absoliuti vertė, niekas nenorės jį padaryti visuomenei tik priemone ir jai jį pavergti. Iš kitos pusės, visuomenė (ir tai tik tariamai) virsta tikslu, kai asmeniui atimama tokia vertė, kokia suprantama religijos: nenykstanti siela ir amžina paskirtis. Tikrumoj kolektyvizmas yra ne tiek pajungimas visuomenei ar kokiai socialinei ideologijai, kiek priespauda kažin kokio bevardžio pikto principo: nėra tikrai aišku, kas valdo ir ypač kokiu tikslu valdo. Mat, asmens privertimas tarnauti visuomenės gerovei dar nėra kolektyvizmas, nes, bendrai imant, kas tinka visuomenei, tinka ir individui. Kolektyvizmas tikrumoj yra tarnavimas kažin kokiam anonimui, tarnavimas idėjai, kuri įrašyta visuomenės gerovės vardu, bet tikrasis jos vardas nežinomas. Todėl kelias į kolektyvizmą veda per ideologiją, kuriai bent demokratinė valstybė stengiasi būti reutrali. Blogiausia, kad nė demokratinė valstybė nėra laisva nuo silpnybių, dėl kurių nesunku ideologiją valstybei primesti, ypač kai egzistuoja tarptautiniai konspiratyviniai sąjūdžiai (komunizmas nėra vienintelė jų forma). Būtų per griežta sakyti, kad "natūrali" istorijos eiga veda į kolektyvizmą (kai kas tai tvirtina). Tačiau "natūrali" eiga tikrai veda į didesnę valstybės galią ir intervenciją, į tam tikrą (nebūtinai marksistinį) socializmą. O visos totalitarinės kolektyvizmo formos atsirado "nelegaliu" keliu ir revoliucinių jėgų dėka, todėl nevisai numatytai, kaip istorijos šuoliai, šalia "natūralios" dalykų eigos. Bet yra aplinkybių, kurios ir tokiem nevisai numatytiems istorijos šuoliams dirvą paruošia. Taigi, caveant consules!
Dar kita techninės civilizacijos pasėka: vis didėjantis skirtumas tarp silpno ir galingo. Šiuo atžvilgiu ypač yra prasmės lyginti individą su visuomene, silpną ir mažą valstybę su galinga. Valstybė šiandien turi galios priemones, prieš kurias ir sujungta individų jėga yra beveik niekas. Laikai, kada karuose ir taikos žygiuose išimtinai lėmė asmeninis heroizmas, drąsa, sumanumas ir pasiaukojimas liko toli praeity; šios visos vertybės dažnai visai nustoja prasmės prieš triuškinančią mašinų jėgą. Todėl totalitarinėj valstybėj, ginkluotoj modernine technika, galimybė revoliucijoms tokia maža, ir visuotinis masių nepasitenkinimas tokiu atveju nustoja politinės svarbos. Vis auganti valstybės galia su savo įrankiais — biurokratija ir technika — šiandien patogiai gali išlaikyti milijonus žmonių, užgniaužus elementariausias jų laisves.
Blogiau, kad tai nėra tik abstraktus samprotavimas, bet skaudi politine tikrove. Todėl didėjant pasauliniam bolševizmo pavojui, žmonijoj ima augti kolektyvizmo ir visagales valstybės siaubas. Dvasines anarchijos pagraužtoj Vakarų bendruomenėj su didesniu ar mažesniu pagrindu kyla baimė, kad dabartines negalios ateity dar labiau pagilėsiančios. Todėl ir apokaliptinės ateities vizijos, kokias romanuose sukūrė visos eilės rašytojų vaizduote (plg. George Orwell, 1984; Virghil Georghiu, 25 valanda; Hermann Gohde, Der achte Tag; Aldous Huxley, Brave New World, — Apes and Human Beings) gali būti tik išraiška nervingos baimes dabarty. Bet tai gali būti ir siaubingos ateities nujautimas. Reikia atsiminti, apokaliptinė nuotaika žmonijoj susidarė ne pirmą kartą, laikotarpis po antro pasaulinio karo nėra vienintelis sutemų ir nežinios laikotarpis. Tačiau dabarties krizės pralenkia visas buvusias bent savo visuotinumu. Taip pat yra žymių, kad artimesnėj ateity pasauline drama gali pasiekti niekada nežinomą įtampą. Vidutinis žmogus, kuris gyvena kasdieninį gyvenimą: dirba, linksminasi, valgo ir miega, retai kada įsivaizduoja baisią priespaudą ir nuolatinę kančią, kurią kasdien jau dabar patiria daug milijonų tokių pat būtybių kaip jis. Ir jos visos yra ne gamtos jėgų, bet utopinių teorijų ir anoniminių jėgų aukos. Ne tik vidutinis žmogus, bet ir ne vienas mokslo genijų visai neturi nuovokos apie aplinkinį pasaulį ir kur jis eina..
Tad nors ir praeity ne kartą yra buvę kalbų "apie karus ir karų gandus", apie nelaimes, kurios nepasirodė, net apie pasaulio pabaigą, kuri niekada neatėjo, mūsų epochos pesimizmas, atrodo, turi daugiau pagrindo. Be to, jis jokiu būdu nėra kokia masių psichoze, kaip būdavo anksčiau, nes priešingai, 99% visų žmonių ramiai valgo ir miega, kalba tik apie sportą ir šokius, o regiau apie politiką, ir laiko problemos praeina, ių nepalietusios. Tik nedaugelis jas permato visoj pilnumoj. O problemos yra šios:
1. Žmogus įsilaužė į tokias gamtos paslaptis, kurios anksčiau jam tikrai atrodė uždarytos; ir dabar jas pajėgia apvaldyti tik nedaugelis. Pasėka: atrasta beveik kosminio masto naikinimo galia, kuri rengiama panaudoti globaliniam karui.
2. Pripažindami metafizinę realybę su absoliučiu Kūrėju ir įpareigojančia prigimties tvarka, sykiu matome, kaip toli nuėjo mūsų epochos nihilizmas, sąmoningai atmesdamas augštesnę realybę ir antgamtinius gyvenimo pagrindus. Kitais žodžiais, leistasi į pavojingą žaidimą su absoliutu. Pasėkos: Žmogų užgriuvo beprasmybė; išsidraikė net daiktinės realybės apybraižos (abstraktinis menas); baimė virto esmine egzistencijos forma (egzistencializmas). (Plg. Henri de Lubac, S. J., Le drame de l'humanisme athėe).
3. Anonimus ir iracionalus kolektyvizmas, radikaliausia visų laikų priespaudos forma, virto skaudžia tikrove. Pasėka: išsaugo pasaulinis bolševizmo pavojus, sukėlęs įtemptas grumtynes dėl pasaulio dominavimo ar laisvės.
Šioms laiko problemoms, kurios čia bandytos pareikšti trumpiausiais žodžiais, įsižiūrėję, turėsim pripažinti visuotinumą ir fatalumą arba likiminę svarbą. Būdamos žmogiškos, jos turi būti sprendžiamos visu žmogaus pajėgumu, tačiau galutinėj sąskaitoj jų svoris žmogui pasirodo per didelis. Tada su jomis byloja augštesnė lemtis, kuriai, nepaisant visų savo pastangų, reikės su pagarba nusilenkti. Lemtis, kuri užgriūva individus, bendruomenes, tautas, sykiu visą žmoniją. Bet ta lemtis, atrodo, yra dalis didelio amžių plano, idėja mums tuo tarpu mažai susekamos Providentia Divina.
Didelio įtempimo ir netikrumo dienomis iškyla dar ir kiti klausimai apie pasaulio likimą. Protiniu žinojimu remdamiesi, galime tik tiek pasakyti, kad pasaulinis vyksmas susideda iš nuolatinių bangavimų, bet taip pat iš netikėtų šuolių, kad politikoj, moksle, kultūroj ir dvasios kovų lauke tas pasaulinis vyksmas įgyja vis didesnio intensyvumo. Ryšium su tuo, nors nenoromis, prisimena religinė eschatologija — mokslas apie paskutinius žmonijos reikalus. Ar mes jau nuėję taip toli, kad tektų kalbėti apie apokaliptinį amžių, kas galės tikrai pasakyti? Tai yra jau ne mokslo, o religijos sritis. Gal šis amžius tik tiek nepaprastas, kiek nepaprastas atrodė jos amžius kiekvienai žmonių kartai. Kiekvienu atveju, giliau įsiklausius į laiko problemas, apima rimtis ir sumažėja skepticizmas, su kuriuo paprastai pasitinkama religines idėjas. Bet turime neužmiršti, kad kaip individualią būtį lydi vargas ir rūpestis, taip žmonijos gyvenimą — plataus masto nelaimės ir katastrofos, kurias civilizacija išplėtė ligi pasaulinių. Bet užtat civilizacija išbudino iš miego — grynai biologinės būties — ir išvadavo iš gamtos jėgų prievartos. Pavojingiausias civilizacijos momentas prasidėjo gal tada, kai žmogus ėmė jaustis nuo nieko nepriklausomas. Taip ir pasaulinio vyksmo krizė gal yra tiesioginė pasėka maišto prieš Absoliutą. O visos dramos esmė yra ne tiek žmogiškų interesų susidūrimas, kiek plataus masto dvasinė kova, kurioj dalyvauja ir veikėjai iš anapus gamtinio vyksmo ribų. Tada maža abejonės, kad tenai priklauso ir paskutinis žodis.
Pabaiga
|
|
|
|