|
|
LIETUVIAI AUKSO KASYKLOSE |
|
|
|
Juozo Kralikausko knyga Urviniai žmonės savo tematika yra vienintelė tokia mūsų literatūroje. Tiesa, prieš kelias dešimtis metų J. Jonila-Žilius savo poezijoje yra įpynęs keletą liūdnų motyvų iš mūsų išeivių angliakasių likimo, tačiau pilnesnio kasyklų darbo ir gyvenimo vaizdo niekas iki šiol nebuvo davęs.
Rašytojas J. Kralikauskas su grupe lietuvių buvo patekęs dirbti Kanados šiaurėje į aukso kasyklas. Savo ir kitų išgyvenimus jis ir supina minėtoje knygoje į gyvą pasakojimą, į vaizdingus aprašymus. Yra dvi pagrindinės ašys, apie kurias sukasi knygos pasakojimas — tai iš namų išblokšto žmogaus nostalgija ir brutali kasyklų darbo ir gyvenimo aplinkuma, žiauri tikrovė.
Primityvios ir žiaurios darbo sąlygos, toki pat atšiaurūs ir primityvūs darbo draugai ir vienumos jausmas poilsio metu gyvenamuose barakuose — stipriai veikia ten patekusio žmogaus dvasią. Tą savotišką dvasios būseną autorius tapyte tapo ryškiais dažais. Štai pora citatų, kurios parodo psichologines naujųjų auksakasių nuotaikas:
"Aplinkui tamsu. Prieš tamsą visi lygūs: ir jis, ir indėnas, ir akmenys... Kažkaip nerealiai atrodo šis čia buvimas... Ta bežadė tyla, žemės įsčios tyla... Kažkokia grėsmė skverbiasi j pat širdį iš tos glūdumos, iš tylos tamsoje... Kurčiame, juodame inertingume laikinas ir vienišas pasijunta Morkus. Per tūkstančius metų čia akmenyje niekas nepakito. Nėra laiko, jis išnykęs... Laiką atsineša čia tik auksakasiai — minutinj, valandinį laiką — ir išsikeldami su laikrodžiais jį vėl nusineša... Ten paviršiuj viršum visko yra laikas, kaip jūros dugne viršum visko yra vanduo... Visa istorija, tos tariamai reikšmingos datos ligi čia nepasiekė. Iš čia jos tokios tolimos, lyg antikiniai mitai. Va, sėdi taip — aplinkui tyla ir tamsa. Ir atrodo — viskas visur sustoję, nekinta. Rodos, sėdi čia taip nei senas, nei jaunas — sėdi akmenyje tūkstančius metų..." (80 psl.).
Ir taip kasdieną keturiasdešimt lietuvių lenda į žemės gelmes, j bauginančią tamsą, į pavojus ir grėsmę nusileidus daugiau nebeiškilti. Su pavojais gal ir apsiprantama, tačiau ta sunki būsena įsisunkia į žmogaus prigimties gelmes ir nuolatos jį persekioja:
"Iš liūdnų eglynų traukia šlamšdamas sunkus vakaris. Prisideda ūžesiu berželis, tuja ir kadugiai. Morkus skaudžiai pajunta pražūties tykojimą. Eina, o vis atrodo, kad kažkas iš paskos seka. Tai iš kasyklų šis jausmas. Ten požemy ši gresiančios pražūties nuotaika, toks tykojimas iš tamsos, iš nusikorusių uolų. Per kelis mėnesius įsisunkia ligi kaulų. Tada jau ir paviršiuje iš sutemų prisišaukia. Tamsa ima atrodyti lyg juoduojanti gelmė. Rodos, statysi koją, pražengsi skersinį ir nugarmėsi"... (229-30 psl.).
Ties tomis kasyklų nuotaikomis sustojome ilgėliau dėl to, kad tai yra pagrindinė knygos gaida, svarbiausiasis elementas, tikriau pasakius, visų kitų išgyvenimų sukėlėjas, reflektuojąs kontrastiniu būdu į visą ramios ir šviesios prigimties lietuvio sielą, išaugusią malonioje gamtoje ir tarp gerų žmonių. Tas brutalios ir laukiniškos aplinkumos kontrastas dar labiau išryškina tėviškės namų pasiilgimą ir veržimąsi prie ten paliktų mylimų žmonių.
Tėvynės nostalgija šitoje aplinkumoje iškyla įvairiais pavidalais. Buvęs teisėjas Morkus Budrys prisimena kiekvieną savo mažamečio sūnelio, ten likusio, judesėlį, jo negausius žodelius. Ir savo mąstymuose jis kartoja ir kartoja tuos prisiminimus, jais nuolatos gyvena, jais įprasmina savo juodas tremties dienas... Bet kartu ir kankina jais save. Ir taip kiekvienas tų keturiasdešimt turi ką nors brangaus savo prisiminimuose, ir visų jų žaizdos atviros, nes visi paliko brangių žmonių ten tėvynėje, visi ten gražiausias savo vaikystės dieneles praleido. Ir šitas kankinantis nostalgijos jausmas kartais nuveda net iki haliucinacijų. Visi laukia žinelės iš savo artimųjų. O kai tokių žinelių ateina, tai jos atsivėrusias žaizdas dar tik padidina... Nors ir visokių vyrų yra tarp tų keturiasdešimt — ir teisėjų, ir ūkininkų, ir šoferis, ir batsiuvys, ir laikraštininkas — bet visiems jiems yra bendras vienas bruožas: tėvynės praradimo tragedija, spaudžianti prie žemės ir stumianti į pesimizmą. Tačiau noras gyventi ir išlikti yra toks didelis ir galingas, kad duoda jėgų ištverti ir sunkiausiose gyvenimo sąlygose.
Dėl šitos gyvybinės jėgos vedamoji knygos nuotaika yra gana skaidri, viltinga. Jos herojai pilni sąmojų, jų pokalbiai traškūs, spalvingi, dažnai kandūs, bet vis dėlto nepikti. Tarp kitų kasyklos darbininkų, kurie čia praleidžia metų metus ir kurių daugumas yra nužmogėję, lietuviai vis dėlto lyg ir spinduliuoja savo dvasios šviesa.
Vertindami šią J. Kralikausko knygą literatūriniu atžvilgiu, suglaustai galime iškelti šiuos savumus:
1. Turinio atžvilgiu knyga yra nauja, turininga, duodanti gausios tikrovinės medžiagos ir atskleidžianti vaizduojamų žmonių psichologines būsenas, jų pastangas išlikti tikrais Smonėmis.
2. Kai kurie charakteriai, pvz., Jacina, Gudelis, Švėgžda, Morkūnas, Grikenis, atskleidžiami įtikinančia literatūrine forma. Beletristiškai silpnesnis yra pagrindinis herojus Morkus Budrys — autoriaus alter-ego, dažnai virstąs ryškinamos idėjos atstovu, išreiškiančiu ne tiek savo vidaus virpėjimus, kiek publicistinės formos samprotavimus. Pakankamai ryškūs ir tie indėnai ar pusindėniai bei kiti primityvieji, kurie autoriui labau rūpėjo parodyti kaip gyvoji aplinkumos dalis.
3. Vaizdavime ir pasakojimo būdas — ryškus, gyvas, reljefiškai tikras. Sakinys — trumpas, taiklus, prasmingas ir vaizdus. Tačiau imant knygos visumą, randama ir labai daug balasto: tai kartojimasis tų pačių vaizdų. Pats autorius smulkmeniškai po kelis kartus aprašinėja, net su fotografiniu tikslumu, aplinkumos vaizdus ir darbo bei gyvenimo sąlygas, paskui dar leidžia tose pat sąlygose veikti vaizduojamiems asmenims. Prie stiliaus trūkumų reikėtų priskirti ir tuos nuolatinius ir vis tuos pačius atsiminimų vaizdus, kurie knygos pradžioje, kol nauji, yra nepaprastai stiprūs ir įspūdingi, c paskui, nuolatos kartojami Morkaus lūpomis, pradeda įkyrėti ir netenka sugestyvinšs jėgos.
4. Knyga turi daug gerų savybių, tačiau jos literatūrinę vertę mažina kompoziciniai trūkumai. Labiausiai pasigendame stipresnės ir visus epizodus jungiančios intrygos bei vientisos fabulos. Vienintelę jungtį sudaro tos minėtosios dvi ašys: kasyklų grėsmė ir veržimasis gyventi bei kankinanti nostalgija. Neišnaudotos yra siūlyte pasisiūlančios intrygos priemonės. Atskiruose epizoduose gražiai užsimezgo fabula ir intry-ga, bet iki galo neištesima. Juk toki epizodai, kaip nužudymas kasyklose, indėnai, jų meilė ir kerštingumas, Morkūno romanas su simpatiškąja Rita — tiesiog siūlyte siūlosi į centrinę įvykių ašį. Tokios centrinės veiksmo ašies nebuvimas visą knygą padaro mozaikinę ir daugiau aprašomąją negu pasakojamąją. Gal tai yra daugelio mūsų autorių silpnybė kurti "vaizdus", o ne vientisinį pasakojimą. Į tų eiles rikiuojasi ir J. Kralikauskas.
5. Gausūs knygos aprašymai turi daug reportažinės medžiagos, įdomios savo tikslumu tremties istorikui, tačiau kenkiančios beletristiniam tobulumui. Bet vis dėlto Urviniai žmonės išsilaiko beletristinėje plotmėje ir yra vertingas įnašas į mūsų tremties laikotarpio literatūrą.
Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 1954 metais, 280 psl., kaina $2.75. Knygą puošia dail. Petravičiaus aplankas.
|
|
|
|