|
|
(100 m. gimimo sukakties proga)
Mokslo pasaulis pernai šventė šimtąsias P. Ehrlicho gimimo sukaktuves. Ne tik Frankfurte, kur jis dirbo, bet ir Londone, Vašingtone ir kitur, susirinkę mokslininkai pagerbė to didelio mokslininko ir žmonijos geradario atminimą. Ehrlichą minėjo ne vienas medicinos mokslas: juo didžiuojasi ir chemija ir biologija ne mažiau už mediciną. Eilinis inteligentas ne daug ką žino apie Ehrlichą. O jo moksliniai darbai nesiriboja tik plačiau žinomu salvarsano atradimu, nugalėjimu sifilio bacilos, spirocheta pallida, surastos Rytprūsių gydytojo Schaudinn, suvokietėjusio lietuvio šiaudinio.
Ehrlichas gimė 1854 m. kovo 14 d. Augšt. Silezijoje, Strehleno mieste, kur jo tėvas, neturtingas žydas, turėjo karčiamą. Pasirinkęs medicinos studijas, jis jas apvainikavo Leipcigo universitete doktoratu.
Pradėjęs dirbti Berlyno universiteto klinikose, Ehrlichas greit buvo paskirtas vyresniuoju gydytoju. Tirdamas džiovos ligą, jis pats gavo džiovą ir turėjo dvejus metus gydytis Egipte. Gydytojo darbas jo nedomino. Jis labiau krypo į grynai mokslinį tyrinėjimą. Pabuvęs kelerius metus Berlyno universiteto profesorium, jis visai atsidavė tyrinėjimams, pradėjęs mokslinį savo darbą Užkrečiamųjų Ligų Institute, pas garsųjį džiovos tyrinėtoją Robertą Ko-chą. Vėliau jis buvo paskirtas Karališkojo Eksperimentinės Terapijos Instituto direktoriumi Frankfurte ir ten dirbo iki mirties, kartu dirbdamas ir gretimame Gecrg Speyer Institute Chemoterapiniams Tyrinėjimams. Ehrlichas pats labai daug dirbo ir energingai vadovavo savo gausių bendradarbių tyrinėjimams. Per 38 savo mokslinio darbo metus jis išspausdino 227 veikalus, skaitė daugelį paskaitų Europos ir Amerikos universitetuose ir padėjo daugeliui žymių jaunesnių mokslininkų, kurie iš įvairių kraštų atvykdavo pas jį pasimokyti. Jis mažai miegodavo, nereguliariai ir nedaug valgydavo, rūkydamas vieną cigarą po kito. Toks įtemptas darbas pakirto jo sveikatą, ir 1914 metais jį ištiko lengvas apopleksijos smūgis. Vienok Ehrlichas nesulėtino savo mokslinio darbo. Jis mirė nuo antro priepuolio 1915 m. rugp. 20 d. Vieni iš paskutiniųjų jo žodžių buvo; Es waere ja eigentlich schade, wenn so vieles, was ich im Kopf habe, sang- und klanglos mit mir verschwaende." Dar prie gyvos galvos jo moksliniai darbai buvo tinkamai įvertinti; jam buvo suteiktas Liebigo vardo medalis už jo nuopelnus chemijos srityje jis gavo Nobelio premiją.
Ehrlichas buvo pirmas, kuris apjungė medicinos ir chemijos mokslus, ir jo darbai bei teorija sudaro pagrindą ir įkvėpimą moderniajai medicinos chemijai. Iš jo darbų plačiausiai žinomas rezultatas — salvarsanas (arsphenaminas). Tai ilgų tyrinėjimų išdava — 606-asis ištirtas cheminis junginys. Ehrlichas nesustojo ties tuo pirmu laimėjimu ir toliau tyrinėjo, kol priėjęs 914-tą cheminį junginį — neosalvarsaną — surado dar geresnę priemonę kovai su sifilio liga. Medicina dėkinga Ehrlichui ne tik už naujų vaistų suradimą, naujų faktų ir teorijų nustatymą, bet ir už mokslinį chemijos įvedimą į medicinos sritį, siekiant bendro tikslo — žmonijos sveikatingumo. Chemijos mokslas yra jam dėkingas už žymius tyrinėjimus, chemijos žinių praplėtimą, įvedimą chemijos į naują darbo sritį žmonijos gerovei ir, kaip išsireiškė vienas chemijos mokslininkas minėjime, suorganizuotame Amerikos Chemikų Draugijos Ehrlichui pagerbti, už kilnią pamoką, kaip išeiti už siaurų specialybės ribų.
Bet Ehrlichas buvo ir biologas. Jo mokslinėje veikloje medicina, chemija ir biologija tarpusavy pinasi, viena kitai padėdamos.
Išeidamas iš dėsnio "corpora non agunt nisi fixata", kurį jis laikė pagrindiniu, Ehrlichas pareiškė įsitikinimą, kad cheminiai junginiai žmogaus kūne palieka neveiklūs, jei jie kūne nesusiriša su kūno ląstelėmis. Jis tą daugiau biologinį klausimą rišo su kitu, cheminiu klausimu, kurį jis jungė su giliomis gyvybinių procesų paslaptimis, tai yra — su cheminio giminingumo klausimu. Jis pvz. klausė, kodėl difterito toksinai, įšvirkšti karveliui, nekenkia jam, kai tuo tarpu tas pats tų pačių toksinų kiekis gali vaikui atnešti sunkią ligą ir net mirtį. Eidamas prie tų klausimų aiškinimo, Ehrlichas susidomėjo ir klausimu apie žmogaus kūno audinių ir narvelių bei bacilų dažymą. Kodėl pvz., sakė jis, vieni audiniai nusidažo raudonai, o kiti mėlynai? Kodėl narvelio branduolys nusidažo vienaip, o protoplazma kitaip? Kodėl tos pačios spalvinančios medžiagos nevienodai paveikia įvairias bakterijas? Dar būdamas studentu, Ehrlichas išmoko iš savo pusbrolio Weigerto dažyti bakterijas, kad palengvintų tyrinėjimą. Ehrlichas bakterijų dažymui pradėjo vartoti naujai išrastus anilino dažus. Savo puikiu darbu ir rezultatais jis susilaukė savo profesorių pasigėrėjimo. Vienas iš pirmųjų jo laimėjimų, pavartojant atitinkamai pritaikytas chemines spalvinančias medžiagas ir metodus, buvo įrodymas, kad kraujo sudėtinės dalys yra skirtingos ir ląstelių ir struktūros atžvilgiu. Tas Ehrlicho atradimas sudarė pagrindą hematologijai — medicinos mokslo šakai, tiriančiai kraują ir jo ligas.
Vėliau Ehrlichas pradėjo bandymus, kaip įvesti į gyvą organizmą atitinkamus spalvinančius cheminius junginius. Jis pvz. įšvirkštė varlei metileno mėlynę ir pastebėjo, kad ši spalvinanti medžiaga ypatingai paveikia nervų medžiagos ląsteles. Tai įrodė Ehrlicho teoriją apie cheminį paskirų cheminių junginių giminingumą su paskiromis kūno narvelių rūšimis, o kartu turėjo ir praktinės reikšmės medicinos mokslui. Ehrlichas tuoj pritaikė savo atrastą faktą neuralginiams skausmams gydyti. Tai buvo pirmi žingsniai mokslinės chemoterapijos srityje, kuriuose pasirodė visas Ehrlicho sugebėjimas kaip gydytojo, chemiko ir biologo. Ehrlichas ne tik teoretiškai, moksliškai išaiškindavo klausimą, bet ir praktiškai jį pritaikydavo. Jis nustatydavo diagnozės būdus, laboratorinę techniką, išsprędavo chemines problemas, sukurdavo vaistus. Jo mokslinės teorijos pasirodė nemažiau vertingos už jo gydymo priemones ir būdus. Ir šiais laikais, tiriant pvz. sulfonamidų ir antibiotikų veikimą, sekama Ehrlicho schemomis ir hipotezėmis, einama jo nurodytais keliais.
Tarp jo pradinių darbų buvo ir imuniteto prieš ligas tyrimai. Jis surado būdą gaminti tinkamą priešdifteritinį antitoksiną. Jis nustatė ir išvystė pagrindinius dėsnius ir metodus, kuriais einant vėliau ir kiti antitoksinai buvo pagaminti. Jis suformulavo imuniteto teoriją, kuri iki šių laikų naudojama chemoterapijos tyrinėjimuose. Jo galutinis tikslas, kurio jam nebuvo lemta pasiekti, buvo išaiškinti, kokiu būdu toksinai kenkia gyviems narveliams ir kaip antitoksinai tam kenkimui pasipriešina.
Ehrlichas padėjo pagrindus moderniajai chemoterapijai ir tvirtai tikėjo į jos ateitį. Daugelis mokslininkų, kurie buvo pasekę jo nuomonę, po jo mirties laikui bėgant pradėjo skeptiškai žiūrėti į chemoterapijos ateitį. Ir tik 1935 paaiškėjo, kad Ehrlichas buvo teisus, kai buvo atrastas prontozilas. Vėliau sekė sulfonamidai ir penicilinas ir daugelis kitų gydymo priemonių, bet Ehrlichas nesulaukė savo įsitikinimų įgyvendinimo.
Ehrlicho didybė glūdi ne tik jo darbuose ir mokslo laimėjimuose, bet ir toje galingoje stimuliuojančioje įtakoje sekančioms mokslininkų kartoms, sužadinant jų vaizduotę, jų mintį ir pasukant juos naujomis kryptimis į naujus minties, tyrimų ir rezultatų pasaulius.
|
|
|
|