|
|
Tautosaka, žymiausia rūšis yra daines, nors stambių epinių kūrinių, kuriais garsūs suomiai, estai neturi. Veikalas "Kalevipoeg" (Kalevo sūnus) nėra liaudiškas, bet 1857-1861 m. jį sukūrė F. R. Faehlmann ir F. R. Kreutzwald liaudies dainų stiliuje, sekdami liaudies sakmėmis apie stiprų jaunuolį. Veikalas turėjo didelės įtakos estų tautiniam atgimimui. Estų liaudies dainas, kaip ir lietuviškąsias, galima paskirstyti į dvi rūšis: senąsias ir naująsias. Pastarosios pradėtos kurti nuo 19 a. pradžios religinių giesmių metrikos įtakoje. Įdomiausios yra senosios dainos. Jos neturi nei taisyklingų posmų, nei rimų, ritmas yra ramus ir susilaikąs, metras daugiausia trochainis, kartais su daktilinėmis įtarpomis. Būdingiausios tų senųjų dainų poetinės savybės yra aliteracija ir asonansai, ir pakartojimas to paties turinio kitais žodžiais, arba minties paralelizmas. Vyrauja lyriška nuotaika ir tas dainas galima pavadinti "moterų lyrika". Dainų turinys duoda ūkininkų tautos gyvenimo vaizdus ir atskleidžia žmogaus širdies troškimus. Visas žmogaus gyvenimas, nuo lopšio iki karsto, atsispindi dainose. Ypač gausios yra vestuvių dainos, o jautriausios yra našlaičių dainos. Romantiškos meilės vaizdavimas dainose yra retas. Estas yra ramus ir racionalistas, jis nėra svajotojas ir romansų riteris, tad ir dainose jis yra natūralistas šiuo atžvilgiu: dainos daugiausia vaizduoja vedusių gyvenimą ir ištikimybę, arba grynai juslingą erotiką. Setukiečiai turi raudų, atsiradusių, turbūt, rusų įtakoje, nes kitose Estijos srityse jų nėra.
Pasakų ir sakmių atžvilgiu šis kraštas tuo įdomus, kad čia susiduria ir susimaišo rusų ir germanų tradicijos. Vakarų Europos tipo pasakos yra persvaroje. Pasakos apie gyvulius nėra gausios, bet labai daug yra magiškų pasakų. Religinės legendos rodo įtaką abiejų bažnyčių: Romos ir Bizantijos (apie 10% estų yra stačiatikiai). Katalikybė liaudies tradicijoms padarė daugiau įtakos, negu protestantizmas. Gausios yra kilmės sakmės, aiškinančios pasaulio kilmę, žmonių, gyvulių ir augalų sutvėrimą, jų ypatumų atsiradimą. Nors estų tautos gyvenimas buvo gana sunkus, tačiau jie sukūrė arba perėmė daug humoristinių pasakojimų arba anekdotų. Sakmėse apie tam tikras vietas dažnai randame tikrų istorinių įvykių atgarsius (žr. F. Bienemann, Livlaendisches Sagenbuch, 1887). Mitologiškos sakmės pasakoja apie numirėlius, namų ir vandens dvasias, milžinus, velnius, paslėptus pinigus ir kt. Estų sakmėse dar randame ypatingas būtybes, šungalvius ir vienaakius sutvėrimus, pusiau žmones ir pusiau šunis, panašius į graikų kentaurus. Jie gyveną pasaulio krašte, bet nuolatos užpuldinėja, žudą ir ėdą žmones. Nuo jų apsiginti galima esą tik tam tikrais augalais (lot. Rhamnaceae), kurių kvapas juos nubaidąs. Šungalvius žino ir latviai, labai retai jie teminimi lietuvių.
Mitologijoje labai sunku išskirti senas tradicijas nuo vėlyvesnių priemaišų, germaniškų ir slaviškų. Tautinio atgim'mo metu buvo išgalvota daug nebuvusių dievų ir mitų, arba buvo paimti ir suestinti suomių mitologiniai vardai. Vėliau buvo apsivalyta nuo šio balasto. O. Loorits taip aptaria estų mitologiją: "Ani-mizmas (gamtos suasmenimas) ir manizmas (prosenių gerbimas) yra pagrindinės estų religinio gyve-venimo sąvokos. Net šamanizmas yra žinomas labai išsigimusioje formoje, tue tarpu politeizmas neužima žymesnės vietos... Moderni pažiūra apie pirmykštį monoteizmą ir idėja apie vieną vyriausį dievą negali būti patvirtinta estų liaudies tradicijų... Estų liaudies religija greičiau yra panteistinio pobūdžio ir galima kalbėti apie tam tikrą dinamizmo rūšį... Magiškas galvojimas išliko labai gyvas iki šių dienų..." (Grundzuege I lOt).
Dabar fiziško dangaus skliauto ir bendrinis dievybės pavadinimas yra Jumal (plg. suom. Jamula, lapių Jubmel ar Ibmel). Senas dangaus dievo pavadinimas gali būti Taara (mini Livonijos Kronika 1200 m., plg. vogulų Num-Tcrem, ostjakų Num-Tūrem, lapių Turms). Griaustinis turi daug vardų: Uku (skolinys iš suomių), Pikker ir Pikne ("ilgasis"), Aeike ("senis"), Kou. Tai vis griausmo ir žaibo vaizdūs aptarimai, bet trūksta antropomorfinių bruožų. Tačiau griaustinis buvo gerbiamas ir jam aukojama, buvo kalbamos maldos į Pikker (1644 m. šaltinis). Bendras vardas gamtos dievybėms yra "haldjas" (plg. suom. "haltia"). Namų globėjas vadinamas "majashaldjas" (plg. lat. "majas kungs"). Gamtos elementų globėjai dar vadinami "motinomis", "tėvais" ir "dukterimis", pvz., paeva tutar — "saulės duktė", tuleema — "žemės motina", maaema — "jūros motina"; yra dar "gyvulių tėvas", "miško tėvas" ir kt. (plg. lat. "meža tevs"). Vandens dievybės, vyriškos ir moteriškos, yra germanų kilmės, tai visokie "nakk" (plg. šved. "nac-ken"), jais pavirsta skenduoliai, visi jie pavojingi gyviesiems. Labai populiarūs yra turtų nešėjai, vadinami įvairiais vardais: "kratt", "tont", "puuk" (plg. liet. "pūkys", lat. "pū-kis"). Tikėjimai apie šias būtybes, nešančias savo šeimininkui pieną, grūdus ir pinigus, visuose Pabaltijo kraštuose yra labai panašūs, vardai ir tradicijos aiškiai germaniškos kilmes (plg. liet. aitvaras). Velnias irgi turi daug vardų, senų ir naujų: "vanapagan" (senas stabmeldys), "aio" (senolis), "kurat" (kairys), "juudas" (plg. lat. "juods"), "saks" (vokietis), "poostel" (apaštalas) ir kt. Blogas burtininkas vadinasi "noid" (plg. lapių "noide" — šamanas), o geras — "tark" (išminčius). Gerųjų galia pareina nuo žinojimo piktų dvasių kilmės ir jų prigimties, tada jas laiko savo valdžioje, gali nuo jų apginti žmones, gydyti ligas, pranašauti ateitį.
žmogaus rankų darbo stabai, "metsik", "peko" ir "tonn" minimi nuo 17 a. iki pat mūsų dienų (1933). Jie būdavo slepiami klėtyje, jiems aukojama ir tikima, kad jie duoda laukams derlių ir apsaugo bandas. Naminių gyvačių gerbimas minimas 17 a. ir ilgai išsilaikė (plg. liet.) . Ąžuolai ir liepos irgi buvo gerbiami (Russow 1578 m.).
Įdomiausi tikėjimai yra apie mirusius, senos finnougriškos kilmės. Mirusiems buvo aukojama, jie maitinami, puotaujama ant kapų, vėlėms pakuriamos pirtys. Mirusių gyvenimo vieta vadinasi Hiiela, o šventas gojus, kuriame laidojama — Toonela (plg. suom. Tuonela). Ano pasaulio valdovas yra senis Tooni, kur jis turi savo namus ir laukus, šeimininkauja, kaip čia žemėje. Žmogaus siela, "mardus" ar "marras", yra nematoma, kas ją pamato — greit mirs. Mirusių nesibijota, jie dažnai padėdavę gyviesiems, tačiau neturėjo būti įžeidžiami. Krikščioniškai germaniškai įtakai veikiant, atsirado tikėjimas į kerštingą ir demonišką numirėlį.
Estų mitologiškų tikėjimų pagrindą sudaro finno-ugriškos tradicijos, vėliau atskiestos skoliniais iš gotų, vokiečių, švedų, latvių ir rusų. Seniausias tradicijas išlaikė setukiečiai krašto pietuose. Liaudies medicina ir kasdieniniai burtai yra vokiškos kilmės.
Folkloristika. Pradžią davė vokiečiai estofilai, įsteigę 1838 m. Estų Mokslo Draugiją (Gelehrte Estnische Gesellschft) ir leidę visą eilę veikalų, ypač garsius Verhandlungen d. GEG. Kritišftai reikia žiūrėti į visą eilę vokiškai išleistų veikalų apie estų papročus ir tikėjimus, dainų ir pasakų tekstus, nes ten pateko daug prasimanymų ir pagražinimų. Prie jų pridera stambūs J. W. Boecler, F. J. Wiedemann, F. R. Kreutzwald, H. Jannsen ir A. H. Neus veikalai. Mokslišką tautosakos rinkimą ir leidimą pradėjo Jakob Hurt (1839-1907). Nuo 1888 m. jis su savo padėjėjais surinko apie 124,000 psl. užrašytos įvairios tautosakos ir išleido du gerai paruoštus dainų rinkinius: Vana kannel (Senos kanklės, 2 t., 1875, 1886) ir Setukeste laulud (Setukiečių dainos, 3 t., 1904-1907). Kitas didelis tautosakos rinkėjas buvo M. J. Eisen (1857-1934), jo tautosakos rankraščiai siekia 90,000 psl. Liaudies melodijas rinko O. Kalias (1868-1947), jo rinkinys turi 20,000 psl. Nuo 1927 m. veikė Estų Tautosakos Archyvas (Eesti Rahvaluule Archiv), kuriam vadovavo Dr. Oskar Loorits. Kartu su ankstyvesniais rinkiniais, šis archyvas 1941 m. turėjo 711,500 psl. surašytos tautosakos, didžiausią pasaulyje vienos tautos rinkinį. Archyvas leido monografijų seriją Toimetused ir kt. leidinius. O. Loorits yra autorius daugelio studijų apie estų ir lybių tautosaką. Gerą dainų antologiją išleido M. Veske (Eesti rahvalaulud, 2 t. 1879-1883), o melodijų antologiją H. Tempere (Eesti rahvaviiside, 1935). Medžiaginę kultūrą tyrinėjo I. Manninen (žr. jo Die Sachkultur Estlands, 2 t., 1931-33), liaudies meną T. Kadak (Eesti rahvakunst, 1936). Estų Tautos Muziejus buvo surinkęs didelius etnografinius rinkinius.
Bendram susivokimui apie estų tautosaką tinka (svetimomis kalbomis) : C. T. Kalias, Estonian Folklore (žr. Folk-Lore, 1923, 34, 100-116); M. J. Eisen, Estnische Mythologie, 1925; O. Loorits, Estnische Volksdichtung und Mythologie, 1932; (") Grundzuege des estnischen Volksglaubens I-II, 1949-1953; C. von Stern, Estnische Volkssagen, 1935.
|
|
|
|