Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RŪPINTOJĖLIS BAŽNYČIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Skulptorius Vytautas Kašubą šią vasarą baigė iš medžio skaptuoti didelę Kristaus Rūpintojėlio statulą, skirtą Toronto lietuvių Prisikėlimo bažnyčios didžiajam altoriui. Šis įvykis, mūsų religinio meno istorijoje nekasdienis, daugeliu atžvilgiu yra vertas žodžio.

Rūpintojėlis, nors kilęs iš religinių versmių ir susijęs su lietuvių tautos būtimi, niekad nebuvo šlovinamas bažnyčiose. Tik vienas tėra žinomas atsitikimas, kad Kristui šiame pavidale atsivėrė durys šventovėn. Vysk. M. Valančius savo "Žemaičių vyskupystėje" pamini, jog 1818 m. Laukkiemės apylinkėje Kristus Rūpintojėlis, išgarsėjęs stebuklais, buvo įneštas į parapinę bažnyčią ir, žmonėms maldaujant, teikė daug malonių. Kito panašaus atsitikimo, rodos, nebepasitaikė — Kristus šioje išvaizdoje visą laiką pasiliko Lietuvos laukuose bei giriose.

Klausiant, kodėl taip atsitiko, atsakymo ilgai nereikia jieškoti. Rūpintojėlis, kaip ir kitos liaudies skulptūros, negavo vietos bažnyčiose dėl savo didelio išorinio paprastumo. Sunkiau yra permanyti, kodėl paties motyvo nepaisė labiau išsiprusinę skulptoriai. Rūpintojėlius darė bemoksliai kaimiečiai, turį įgimtą kūrybos dovaną, bet neįgiję teorimų žinių apie meną. Jų kūriniai buvo rasti per grubūs ir netinkami bažnyčioms. Šiuo atžvilgiu jiems nepalanki pažiūra viešpatavo visą Lietuvos istorijos laikotarpį po krikšto, nepriklausomybės metais ir tebėra jaučiama šiandien. Kurį laiką net tarp pačių lietuvių dailininkų, mokslo ragavusių svetimose žemėse, dėl Rūpintojėlio ir apskritai tautodailės kirtosi nuomonės. Pagaliau buvo įžvelgta, kokie meno lobiai slypi tose paprastose statulėlėse. Jas pradėta lasyti į muzėjus ir didžiuotis prieš pasaulį.

Negalima sakyti, jog meniniu požiūriu išėjo į bloga, kad Rūpintojėlis pasiliko už bažnyčios durų. Pirmiausiai jo statulėlės, taip gausiai išdėstytos miškuose, kartu su kitais religiniais tautodailės kūriniais, nuostabiai išpuošė Lietuvą, padarydamos ją savotišku muzėjumi. Mūsų šalis neišgalėjo ir vargu kada išgalės įsigyti didžiųjų pasaulio dailininkų darbų, bet ji išliks turtinga ir garsi tais kaimiečių sukurtais religiniais paminklais — Rūpintojėliais, kryžiais, sopulingomis motinomis ir šventaisiais. Droždamas šias statulėles ne bažnyčioms, bet savo laukams senų gadynių lietuvis jautėsi visiškai laisvas. Jis čia niekieno nevaržomas, išreiškė tai, ką turėjo savo širdyje. O ta širdis gi visuomet buvo perpildyta sielvartu. Jį reikėjo kur nors išlieti.

Lietuvis, priėmęs krikštą, Išganytoją pamatė daugelyje pavidalų, čia jam atsivėrė gausios Viešpaties kentėjimų ir garbingojo gyvenimo scenos. Vienok kančia jam pasirodė artimesnė. Kristus ant kryžiaus, ant sopulingos Motinos kelių; Kristus, vadinamas Nazarietis, virve surištomis rankomis; Kristus nešąs kryžių ir pagaliau Rūpintojėlio išvaizdoje labiausiai patraukė lietuvio širdį. Visus tuos Viešpaties gyvenimo epizodus jis atidžiai stebėjo kitų pavaizduotus paveiksluose bei skulptūrose ir patsai užsidegė kurti. Kūrė, galima sakyti, niekieno neskatinamas, kai kada net draudžiamas, pailsęs nuo sunkių darbų, be atlyginimo — nešamas  to vieno  vidinio  impulso: išreikšti religinę idėją taip, kaip jis pats jaučia. Tenka pripažinti, jog lietuvis, atsirėmęs tikėjimu, išreiškė ją dogmatiškai nesužalotą, ir taip originaliai, kad tie darbai įgijo lietuviško pobūdžio ir tapo pagrindu religinio-tautinio meno tolimesniam klestėjimui.

Rūpintojėlis, buvęs tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Moncoje 1925 m.

Kristuje Rūpintojėlyje mūsų žemės žmogus itin daug sutelkė kūrybinės liepsnos ir didžiai jį pamėgo vaizduoti. Tas pats Išganytojas yra ir ant kiemo bei lauko kryžių; tas pats ant koplytstulpių. Ir čia prasiveržia lietuvio jausmas, bet ne tokia srove. Krucifiksas vaizduoja patį pagrindinį krikščionybės momentą — atpirkimą ir yra apspręstas nusistovėjusios tradicijos. Šioj tautodailės šakoj lietuvis labiau siekia iškelti kryžių iki milžiniškų proporcijų ir išpuošti tautiniais ornamentais. Kryžius imamas žmogaus gyvenimo simboliu, kur skausmas išskaidrinamas grožiu. Iš tikrųjų krucifiksą neretai nustelbia turtinga lietuviška ornamentika. Ant sopulingos Motinos kelių Išganytojas yra antraeilėje padėtyje — iškeliama Marija, skausmo karalienė. Kristus gi kituose pavidaluose — Nazariečio, su kryžiumi ant pečių, krikštijamas šv. Jono, laiminąs pasaulį, palyginti, nėra toks dažnas mūsų tautodailėje.

Rūpintojėlis nuostabiai susiderino su lietuvio sielos nuotaikomis, čia ir laisvės daugiau. Rymojąs Kristus yra tik nežymi kančios detalė su simboline gaida. Jis beveik visur su erškėčių vainiku, dažnai apnuogintas, kartais su raudonu drabužiu ar bent apsiaustu, perpildytas skausmo bei rūpesčių, dešine ranka parėmęs galvą, apkritęs kraujo lašais. Toks vaizdas gyvai primena Kristų po nuplakime Rūpintojėlis yra mūsų savotiškas Ecce Homo. Vėlesni žmonių pasakojimai, kad Išganytojas, keliaudamas po pasaulį, sugraudintas vargo, atsisėdęs ant akmens pai.sėti, apsiverkęs ir parimęs, o žmonės iš dėkingumo pradėję jį vaizduoti šitoje situacijoje, tas statulėles praturtina naujomis prasmėmis. Tuo labiausiai iškeliamas nuolatinis Kristaus buvimas su mumis. Jis savo realia būtimi yra Eucharistijos paslaptyje bažnyčiose, savo galybe gi visur. Susigraudinimas bei rūpestis veide išreiškia Viešpaties meilę ir apvaizdą. Toks Kristus lietuviui atrodė savas, mielas ir artimas, nes taip panašus i ji patį, palinkusį į liūdesį ir susimąstymą.

Čia itin įdomiai atsiskamba šv. Povilo balsas laiške žydams, kad Išganytojas tapo į mus viskuo panašus, išskyrus nuodėmę (Plg. Žyd. 2, 17; 4, 15). Iš tikrųjų tas panašumas neišsemiamas. Kristuje telkiasi kalinio, ligonio, svečio-keleivio, tremtinio, išalkusio, ištroškusio, apnuoginto žmogaus dalia (Plg. Mat. 25, 34). Kiekvienas Jame gali rasti panašumo. Tai yra dieviško visuotinumo pažymys Atpirkėjo asmenyje. To panašumo nuliūdusiame Kristuje ypač daug galėjo rasti lietuvis, tas belaisvis ir kalinys savo gimtoje žemėje. Ir jisai gi dienas naktis pasirėmęs mąstė, kaip atidirbs dvaruose nusilpusiomis jėgomis, kaip benutrauks nuo kasdienės duonos grūdą sėjai, kaip pakels fizinio ir dvasinio plakimo kirčius. Tą visą savo rūpestį ir skausmą jisai ir stengėsi suiėti į kenčiantį Kristų, lyg kokio palengvinimo jieškodamas savo naštai. Rūpintojėlis yra autentiška mūsų tautos dvasios išraiška. Išorinis darbas gali atrodyti grubus, bet jame slypi tiek daug jausmo. Užtai tos statulėlės įgijo visuotinio pripažinimo net svetimtaučiuose, kuriems mūsų buitis nėra gerai pažįstama.

Čia minėtina 1925 m. tarptautinė dekoratyvinio meno paroda Moncoje, Italijoje, kur mūsų liaudies menas susilaukė nuoširdaus svetimšalių kritikų įvertinimo. Dienraštis II Mat'no illustrato rašė: "Medžio statulėlės yra nepaprastai įdomios, tiek meno, tiek etnografijos atžvilgiu... Gilus jausmas vedė šiuos drovius dailide kuriuose atsispaudė visos tautos siela... Iš tikrųjų tenka pabrėžai, kad.

tarp kitko, besižavint tomis lietuvių primityvų statulėlėmis, dar giliai stebina ir tas jų pažymys — jose glūdi daugelis motyvų, daugelio nuotaikų pradžia, iš kurios plaukia ultramodernistinis stilius, įsiliedamas į tas geometrines lytis, kurios vainikuoja paskutinius mūsų gadynės laimėjimus". Apie Išganytoją Rūpintojėlio išvaizdoje tenai šitaip atsiliepiama: "Sustabdykime savo žvilgsnį ties Kristumi Rūpintojėliu. Statulėlė, drožta stambiais mostais, tačiau kiek skausmo yra kankinio veide, kiek ilgesio, kokio sopulingo pajautimo begalybė" (P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, 199-200 psl.).

To paties skausmo, ilgesio ir sopulingo pajautimo šiandien lietuvių tautoje yra gal net apsčiau, nei praeityje. Ji, sužeista ir religine ir tautine prasme, stovi išnaikinimo pavojuje. Tai ar neverta bent tremtyje gyvenantiems lietuviams mesti gilesnį žvilgsnį į Kristų Rūpintojėlį, kuris yra tapęs tautos skausmo, lūkėsčių ir vilčių simboliu? Ar ne laikas būtų pagalvoti ir apie jo kulto ugdymą? Pagal laiko aplinkybes tautose išsiskleidžia įvairūs garbinimai, įnešdami daug atgaivos į jų gyvenimą. Bažnyčia sveiko liaudies pamaldumo niekuomet nedraudė. Priešingai — jį net skatina. Tai ypačiai žymu kanonizacijų bylose, kurios pradedamos tada, kai liaudyje ima reikštis pamaldumas kandidatui į šventuosius. Kristaus Rūpintojėlio garbinimas nekelia problemų. Jis jau turi gilias šaknis mūsų tautoje, čia juk yra lietuviškas Ecce Homo, visu savo pobūdžiu atitinkąs religinę dvasią, o kentėjusiam Kristui gi Bažnyčia atiduoda pagarbą įvairiuose jo kančios momentuose. Gali būti net Dievo valia, kad Jis, šiame pavidale išaugštintas mūsų tautoje, teiktų jai ypatingą palaimą ir išgelbėtų nuo pražūties. Be to, šiuo žygiu dar vienu atžvilgiu būtų praturtintas Kristaus kultas.

Toronto Prisikėlimo parapijos bažnyčiai Pranciškonų provincijolo Tėv. Jurgio Gailiušio iniciatyva padarytasis Rūpintojėlis yra gera pradžia, sukant šia linkme. Skulptorius, jį kurdamas, turėjo prieš akis tiek lietuviškos tautodailės pobūdį, tiek bažnyčioms skiriamų statulų tradicijas. Tuos du dalykus jam gražiai pasisekė suglausti ir suderinti. Kristaus Rūpintojėlio bruožai čia sumaniai išryškinti. Užakcentuotas erškėčių vainikas, žaizdos. Statulai pritaikyti moderniškos klasikinės skulptūros dėsniai, atsijungiant nuo primityvaus grubumo, kuris buvo vyriau ia kliūtimi Rūpintojėliui palėkti į bažnyčias. Tačiau skausmo, ilgesio, sielvarto šiame Kristuje sudėta  nemažiau, kaip senosiuose jo pavyzdžiuose. Padaryta viskas, kas tokiu atveju įmanoma.

Rūpintojėlis yra didelis — 5 pėdų augščio, medyje. Tai bene didžiausias lietuviškas skulptūrinis kūrinys, iškilęs išeivijoje. Jis yra didelis ir savo vidine galia bei savo reikšme šią mūsų tautos baisią valandą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai