Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PO DIDŽIŲJŲ KONFERENCIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Karo grėsmė ir jo nepopuliarumas
Komunistai turi ilgų dešimtmečių patirti santykiuose su anglosaksų kraštais. Jie žino, kad tuos kraštus vargu ar įmanoma sukomunistinti, bet jie taip pat žino, kad tų kraštų sistemos nėra palankios betkokiam preventyviniam karui. Tai įgalina komunistus žaisti nervais ligi gana augšto laipsnio. Toks žaidimas ėjo visą dešimtmetį, jis eis kiek skirtinga forma  toliau.

Turėdami jėgoa persvarą Europoje, rusų komunistai lig šiol gąsdino karu, kuris nėra populiarus ne tik anglosaksuose, bet ir pas juos pačius. Vienu pagrindinių komunistinės vidaus agitacijos šūkių buvo pavijimas ir pralenkimas Amerikos. Taigi eilinis rusas ir šiandien gerai žino, kad Ameriką reikia pavyti, kad tai galingas ir turtingas kraštas, kad tas kraštas yra toli už vandenų ir kad su juo kariauti nebūtų lengva ir Rusijai. Eiliniam rusui negali būti ir nėra paslėptos strateginės ir apsiginklavimo pirmenybės, kurias turi amerikiečiai. Užtai nežiūrint eilę metų trukusios agitacijos ir kalbų apie amerikiečių kraugeriškumą bei grobuoniškumą, sukomunistintos Rusijos žmogus, pats suvargęs ir alkanas, nenusiteikė labai kovingai amerikiečių atžvilgiu. Su tuo dalyku negali nesiskaityti realistai Rusijos valdovai, kokiais pasirodė sėdį postalininės Rusijos komunistinės valdžios viršūnėse.

Kai gąsdinimas karu nebepadėjo, komunistai pradėjo šypsenos, malonaus sugyvenimo laikotarpį, stengdamiesi išlaikyti stalininę imperiją ir išnaudoti laiką savo naudai. Taip atsirado vadinamasis rusiškasis "new look". Per tą patį laiką Jungtinėse Amerikos Valstybėse gerokai sustiprėjo antikomunistinės nuotaikos, bet tuo pačiu laiku sustiprėjo ir įtaka, kurią visokiais keliais į šį kraštą atneša Didžiosios Britanijos prityrę politikai. Praradę pusiausvyros gadynę, kuri padėjo jiems ilgus metus turėti savo įtakoj didelę dalį Europos tautų ir valdyti pasaulio vandenis, šios apsukrios tautos žmonės dabar siekia panašios pusiausvyros kūrimu išlyginti JAV ir Rusijos santykius ir įgyti trečiosios galybės vaidmenį jųjų tarpe.

Nepasakysime, kad šios pastangos neduotų vaisių. Ne tik buvusioji demokratinė, bet ir šiandieninė respublikoniškoji JAV vyriausybė veikia gana sutartinai su britais. Pačiose JAV šalia antikomunistinių nuotaikų vyrauja pagrįsta atominio karo baimė ir stoka karingumo, kai reikia kurioj pasaulio daly ryžtis veiksmams. Tos nuotaikos veikia ir vadovybę.

Dabartinis JAV prezidentas Eisenhoweris, pats prityręs karys ir išmintingas politikas, labai skaitosi su pavojais, kurie gali ištikti ne tik jo kraštą, bet ir visą pasaulį galimo konflikto atveju. Jis taip pat žino, kad komunistinė propaganda visur vaizduoja amerikiečius, kaip mūsų laikų kolonistus, imperialistus, karo kurstytojus ir panašiai, ir kad ypač tarp spalvotų tautų toji propaganda turi savo įtaką. Reikėjo jieškoti naujų būdų efektyviai pasipriešinti tai propagandai. Ir taip buvo leistasi į vadinamąją didžiųjų konferenciją, kuria savaip buvo suinteresuoti ne tik patys didieji dalyviai, bet ir kitos tautos, pirmoj eilėj Vokietija.

Iš poros mėnesių perspektyvos žvelgiant, yra aišku, kad nežiūrint formalaus nesutarimo nei vienu klausimu, toji konferencija turės savo vietą istorijoj. Tos konferencijos pradininku buvo Winston Churchill. Tačiau pasenęs ir nebespėjęs sulaukti būdamas valdžioj, šis senas britų politikas galėjo džiaugtis, kad jo vaidmenį konferencijoje atliko prezidentas Eisenhoweris. Atvykęs pirmą kartą kaip prezidentas į tokio mąsto konferenciją, Eisenhoweris matomai turėjo pagrindinį tikslą išmušti iš komunistų rankų taikingumo ginklą ir perimti iniciatyvą į savo rankas. Prezidento Eisenhowe-rio asmuo tikrai buvo centrinis toje konferencijoje. Jo laikysena buvo įdomi, įspūdinga. Didele dalimi jis pasiekė pasistatytą tikslą — pasaulis šiandien žino Amerikos taikingus norus. Rusai atvyko šypsodamiesi, labai mandagūs ir sykiu pasiryžę nė vienu klausimu nenusileisti. Prileidžiama, kad šaltojo karo įtempimas nuo tos konferencijos pamažės. Prieš akis stovi eilė tarpvalstybinių vizitų, kurių metu bus daug kalbama apie pasaulio taiką ir mažai bus užsimenama apie pavergtųjų tautų likimą.

Ženevos rezultatų komentarai
Tų komentarų yra buvę labai daug ir įvairių. Jų buvo nemaža ir mūsų spaudoj. Šia proga norime pateikti mintis, kurias dėstė žinomasis šio krašto žurnalistas Stewart Alsop tuoj po konferencijos.

Jis sekė konferenciją pačioje Ženevoje ir paskelbė savo nuomonę straipsniu, pavadintu "Dar ne laikas atsikvėpti". Pirmiausia pabrėžiama, kad Ženevoje patylomis sutikta su status quo ir kad oficialiuose amerikiečių sluogsniuose nemėgstama užsiminti apie šią tikrovę. Valst. sekretorius Dulles ilgai priešinosi Churchillo sumanymui kviesti tokią konferenciją, gerai žinodamas, kad bus neišvengiama sutikti su esama tikrove. Jis atvirai aiškino, kad tokioje konferencijoje visų didžiųjų valstybių atstovų, vienas kitam besišypsančių, bus padarytos fotografijos, kad tas fotografijas rusai mielai platins tarp jų pavergtų tautų ir kels tose tautose pagrįstą mintį, jog jų išlaisvinimas yra pamirštas ir dėl to pasipriešinimas okupantams sunkiau pateisinamas. Pagal Stewart Alsop, dabar tokių paveikslų yra gausybė ir, jeigu anksčiau Dulles buvo teisus, tai tie paveikslai nieko gera nežada užimtiems kraštams. Tas pats žurnalistas mano, kad iš tikrųjų tų šalių buvo atsisakyta tada, kai 195? m. birželio mėn. nebuvo paremti čekų ir vokiečių sukilimai. Nuo to laiko tiems kraštams nebereikėjo jokių fotografijų. Jie ir taip žinojo, kad amerikiečiai nesirengia dėl jų kariauti, kad propagandinės ar rinkiminei kalbos apie išlaisvinimą jų negali išgelbėti. Tiesa, prezidentas pradžioj gražiai savo kalboj užsiminė apie pavergtų tautų išla'svinimą. bet vėliau tai buvę palaikyta daugiau formaliniu dalyku ir apie jį nebuvę kalbama, nes rusams nepatiko. Yra pagrinde prileisti, jog ir rusai su tuo skaitosi, kad dėl užim'ų kristų nebus vartojama jėga.

Taip išvedžioja Stewart Alsop. Iš kitos pusės ir rusams tenka sutikti su status quo. Anksčiau jie labai garsiai gąsdino ir sakė, kad reaguos karu, jeigu bus leista apsiginkluoti Vakarų Vokietijai. Dabar toks gąsdinimas jau nebetinka ir, atrodo, rusai jieško kitų kelių susitvarkyti su vokiečiais tiesiogiai. Prileidžiama, kad rusai mėgins dar dešimt metų laikyti kietai suėmę rytinę Vokietijos dalį ir kad instrukcijos tuo reikalu buvusios duotos tiesiai grįžtant iš Ženevos.

Tuo tarpu vakarinės Vokietijos politikus ir visą visuomenę bus nuolat stengiamasi įtikinti, kad ne apsiginklavimas ir sąjunga su vakarais, o tik geri santykiai su Maskva gali atnešti Vokietijos suvienijimą. Kol K. Adenaueris ir į jį panašūs valdo Vokietiją, toks pavojus nėra realus, bet kas žino, ką atskleis rytojus. O tuo rytojumi ir spekuliuoja rusai. Jie tikisi, atleidę įtempimą, gauti daugiau jiems reikalingos ekonominės pagalbos iš Amerikos ir progos susitvarkyti Azijoje. Gi Azijoje glūdi daugiau pavojų ir ji yra arčiau karštojo karo, kaip Europa.

Vakariečiai, be abejo, tikisi, kad Vakarų Vokietija greitai išaugs j pirmaeilę Europos galybę ir kad patiems amerikiečiams nebereikės griežti pirmuoju smuiku, siekiant Vokietijos suvienijimo ir užimtų kraštų išlaisvinimo. Kaikas iš amerikiečių svajoja, kad patys rusų komunistų vadai, bevaizduodami padorius europiečius, iš tikrųių gali įprasti tokiais būti. šitoms viltims mažai yra pagrindo. Greičiau yra pagrindo tikėti arti šio krašto valdžios sti-vinčiam žurnalui "US News and World Report", kuris savo viršelyje jau pora savaičių po Ženevos konferencijos deda didžiulę antraštę "šaltas karas eina toliau" ir išskaičiuoja eilę židinių, kuriuose pasaulinis komunizmas, rusų diriguojamas, rausiasi po tautų gyvenimo pamatais.

Tokie  yra  spaudos  išvedžiojimai.

Bet oficialų poženevinį Amerikos nusistatymą apibūdino patsai prezidentas Eiseshoweris, rugpjūčio 24 dieną kalbėdamas Philadelphijo^'e. Jis taip pareiškė:

"Mes tada (Ženevoje) teigėme — ir visados to laikysimės, — kad negali būti tikros taikos, sutinkant su status quo, kuriame mes randame skriaudą daugeliui tautų, milžinišku mastu vykdomą priespaudą prieš žmones" ...

Kad Ženevos dvasia atneštų sveikų nuotaikų, ji privalo prisidėti atitaisant skriaudas, laikantis žmogaus teisiu ir nutraukiant komunistų diversiją, kurstomą pasaulyje, — sakė prezidentas Eisenhoweris.

Paskui jis taip pareiškė;

"Giliau nepagalvojus, troškimas išvengti karo galėtų nunešti į tiesioji ar netiesiogį sutikimą, kad dabartinės neteisybės ir skriaudos būtų įamžintos. Mes neprivalome dalyvauti kokiame nors panašiame apgauliame susitarime. Taip pasielgdami, mes paniekintume   savo sąžinę.

Akyse tų, kurie kenčia nuo neteisybės, mes taptume jų prispaudėjų bendrininkais. Istorijos teisme mes būtume išpardavę žmonių laisvę už apgaulios taikos dubenėlį... Be to, mes paruoštume dirvą konfliktams ateityje."

Po tų žodžių prezidentas Eisenhoweris taip apibūdino tris pagrindines sąlygas pastoviai taikai:
1.    Vokietijos suvienijimas. "Vokietijos suskaldymo negalima pateisinti jokiais argumentais, pagrįstais sienų klausimu ar kalbine ar rasine kilme", pažymėjo prezidentas Eisenhomeris.

2.    Laisvė tautoms, kurios yra pavergtos Rytų Europoje. "Pavergtų tautų užvaldymo nebegalima pateisinti jokiais įrodinėjimais, kad tai esą reikalinga saugumo sumetimais," pabrėžė prezidentas.

3.    Padaryti galą komunistų penktosios kolonos veiklai. "Labai galimas daiktas, — sakė prezidentas Eisenhoweris, — kad priežastys šiems ir kitiems žmogaus bei tautų teisių pažeidinėjimams glūdi įtarinėjimų ir nuogąstavimų junginyje. Tai paryškina reikalą, pateisinti to negalima. Būdami teisūs prieš kitus ir patys prieš save, mes niekados negalime sutikti su tomis skriaudomis, kaip dalimi taikos, kurios mes trokštame ir siekiame... Mes niekados neprivalome sutikti su neteisybe prieš silpnuosius, prieš nelaiminguosius, prieš nuskriaustuosius, gerai suprasdami, kad jeigu sutiktume su teisingumo visiems principo pažeidimu, negalėtume teisingumo pagrįstai reikalauti nei sau".

Pavergtųjų viltys
Taigi, jos ir toliau yra sudėtos į pagrindinį tautų laisvės ramstį — JAV. Nors su skausmu širdy skaitome žurnale "US News and World Report", kad pavergtos tautos, laikomos komunistų valdžioj prieš tautų norą, artimiausiu perijodu gali būti primirštos ir paliktos jų pačių likimui, tačiau ne visai norime tam tikėti. Oficiali Valst. Departamento nuomonė tebėra nepasikeitusi. Tai rugpjūčio 24 d. patvirtino patsai Eisenhoweris. Viešoji opinija yra mums gana palanki. Svarbu ją išlaikyti ir sukelti aštresnę reakciją, jei būtų kokių tikrai pavojingų mums reiškinių šio krašto politikoje. Tvirtinama, kad nebuvo jokių slaptų susitarimų, ir nėra pagrindo tam netikėti. Iš esmės neturėtų kas pasikeisti, tik laikas gali pailgėti.

Tai laikas yra mūsų, pavergtųjų tautų, didžiausias priešininkas. O gi anglosaksų politikos ratas sukasi gana lėtai ir atsargiai. Mūsų interesas yra to rato sukimąsi palengvinti ir tuo pačiu pagreitinti. Tai mums tuo geriau seksis, kuo vieningesni būsime savo tarpe, kuo sutartiniau dirbsime su kitų pavergtų tautų žmonėmis ir kuo daugiau pasitikėjimo turėsime šio krašto opinijoje.

Vienas JAV lietuvių veikėjas, čia gimęs ir augęs, vieno vizito metu pas labai augštą šio krašto valdžios žmogų, po oficialaus priėmimo priėjęs pasikalbėjo privačiai ir paprasta firma pasiteiravo, kaip iš tikrųjų bus su ta mūsų Lietuva. Atsakymas buvo — tikrai bus išlaisvinta, tik ne taip greitai.

Pradėję jau šešioliktuosius Tėvynės pavergimo metus, mes skaudžiai klausomės tokių pareiškimų, sakomų tikrai gera valia. Tačiau mūsų reikalai yra tik mažytė dalelė didžiojo pasaulio politikos rato, kuriam sukantis praeina dešimtmečiai daug greičiau, negu mes to norėtume, neatnešdami laukiamų permainų. Neprarasdami vilties sulaukti greito įvykių pasikeitimo mūsų naudai, darytume klaidą, jeigu ruoštume planus laisvės kovai, nesiskaitydami su tos kovos užtrukimo pavojais.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai