Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VEIKLUS IR PALAIMUS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   
Prel. Pranciškaus Juro 80 m. amžiaus proga

Liūdna stebėti, kaip smarkiai retėja mūsų senosios kartos veikėjai. Tie, kurie dar gyvena su mumis, yra paguoda ir paskatinimas. Laikai pasikeitė, tačiau sunkumai lietuviškoje veikloje liko tie patys, ir net žymesni. Veikėjai -veteranai, kartais žvalūs net pačiame gyvenimo saulėleidy, savo pavyzdžiu stiprina jaunesniuosius.
Iš senosios kartos veikėjų dvasininkų, dar tebesančių su mumis, ryškiai išsiskiria prel. Pranciškus Juras, kuriam birželio mėnesį sueina 80 m. amžiaus. Pamatęs jį, niekas nedrįstų sakyti, kad jau tiek toli nužingsniavo gyvenimo taku. Jaunas išvaizda, guvus mintim, degąs Bažnyčios bei lietuvybės meile, susirūpinęs ateitim — toks yra mūsų jubiliatas. Ne išorė ir ne fizinės ilgo amžiaus žymės, o nuveiktų darbų eilės padeda įtikėti, jog 80 m. jubiliejus yra tikrovė.

Darbštus gyvenime
Pagrindinis prel. Juro gyvenimo bruožas yra darbštumas, kuris jį iškėlė į kultūrinės - visuomeninės veiklos viršūnes. Gimęs 1891 birželio 16 Bridų kaime, Šiaulių parapijoje, jis JAV pasiekė 1912 rudenį, eidamas 22 amžiaus metus. Lietuvoje savo darbštumu jau buvo prasiskynęs kelią švieson, baigdamas Šiaulių gimnazijos 4 klases. Taip pat jau buvo ragavęs tarnautojo ir veikėjo duonos. Įsigytas mokslas tėvynėje įgalino stoti į Cantonsville kolegiją. Bet mokslą nutraukė liga. 1916-17 matome jį St. Paulo universitete Čikagoje, iš kurio greit pasuko į St. Louis, o vėliau Brightono kunigų seminarijas. Kunigu įšventintas 1922, visą savo pastoracinę darbuotę praleido Lawrence mieste, išskyrus dvejus klebonystės metus Lowelly. Lawrence buvo prel. Juro būstinė, iki išėjo į pensiją ir apsigyveno Putname Matulaičio namuose. Iš tos lietuvių parapijos, pradžioje vikaraudamas, vėliau klebonaudamas, jis švietė Amerikos lietuviams kaip dvasinis žibintas. Jo kultūrinė bei visuomeninė veikla yra tokia plati, spalvinga, įvairi ir įtakinga, kad neįmanoma jos suglausti į apžvalginį straipsnį. Tai galima atlikti tik monografijoje. Straipsnio ribose teįmanoma iškelti vien idėjas, kurios vairavo šio ypatingo dvasininko gyvenimą. Jis pasirodė atviras visos lietuviškos veiklos sritims, ypač draugijoms, spaudai, labdarai, vienuolijoms ir pagaliau mokslui, literatūrai bei menui. Paliesdami šias sritis jubiliejaus proga, nesėkmingai vargtume su paskirais įvykiais bei datomis, kurių taip apstu jo ilgame gyvenime. Tegul verčiau palieka tai prel. Juro ateities biografams.

Veiklus organizacijose
Amerika — platus kraštas. Lengva išsisklaidyti. Lietuvius čia jungė ir tebejungia parapijos bei draugijos. Kai kas yra net aimanavęs, jog tų lietuvių draugijų esą net per daug. Teisybė — ne visos jos išgarsėjo didžiais darbais, bet visos jos saugojo lietuvius nuo išsisklaidymo tarp kitataučių. Vienos jų liko vietovių ir parapijų rėmuose, kitos gi apėmė visus panašios ideologijos Amerikos lietuvius.
Prel. Pranciškus Juras veikė dviem kryptim. Kaip ilgametis klebonas puoselėjo organizacinį veikimą savo parapijoje ir kaip visuomenininkas išėjo į bendrą Amerikos lietuvių gyvenimą. Mes kartais žiūrime į jį kaip į pareigomis nesuvaržytą veikėją, galintį keliauti po suvažiavimus, kongresus ir konferencijas. Tiesa tokia: prel. Juras pirmoj vietoj save atidavė parapijai, rūpindamasis jos medžiagine bei dvasine gerove. Jo bažnyčia buvo graži iš vidaus ir viršaus, organizacijos gyvos, materialinė pusė aprūpinta, veikė pradinė mokykla, dirbo seserys vienuolės. Lawrence parapija ne iš didžiųjų, jos materialinė gerovė visą laiką buvo mūsų jubiliato našta.

Tačiau ji ne tik nenusvėrė pečių, bet davė akstino išsiskleisti visoje pilnumoje bendram organizaciniam veikimui. Kai prel. Juras rodydavosi visuose Amerikos lietuvių katalikų suvažiavimuose, užimdamas vadovaujančias vietas, kai kas tikrai galėjo pamanyti, jog neturi kitų pareigų. Tai galėjo atsitikti todėl, kad prel. Juras vadovavo ilgus metus organizacijoms, kurių pobūdis iš vadovo reikalavo ypatingo administracinio ir finansinio apsukrumo.

Tokia buvo Amerikos Lietuvių katalikų darbininkų sąjunga. Joje prel. Juras dirbo nuo 1922 iki 1950, įpainiotas į administracinius reikalus. Ta sąjunga nuo 1915 leido du kartu savaitėje išeinantį "Darbininką", turėjo savo spaustuvę, namus Bostone, tarnautojus, įvairius įsipareigojimus savo nariams ir visuomenei. Amerikoje spaudos padėtis visuomet buvo sunki dėl skaitytojų ribotumo. Prel. Juras šios sąjungos vicepirmininku ištesėjo nuo 1935 iki 1940, o pirmininku išbuvo nuo 1945 iki 1952. Talkinamas administratoriaus Antano Pel-džiaus, jis vadovavo šiai katalikų institucijai, pakeldamas visus finansinius sunkumus ir neretai pridėdamas iš savo kišenės, kol visą nejudinamą turtą perleido pranciškonams. Būdamas arti spaustuvės, jis savo lėšomis pamėgo leisti įvairiausias knygas.

Prel. Juras gyvai reiškėsi ir kitose žymiose katalikų organizacijose. Ypatingai iš jų minėtina Kunigų Vienybė, A. L. R. Katalikų Federacija, A. L. R. Katalikų Susivienijimas, vyčiai, ateitininkai ir studentų šalpos draugija "Motinėlė". Tose organizacijose jam teko eiti atsakingas pareigas. Kunigų Vienybėje jis buvo 7 m. sekretorius ir tris terminus (po 2 metus) pirmininkas, Katalikų federacijos centro valdyboje, daugiausia iždininko pareigose, ištesėjo 20 m., Katalikų susivienijime darbavosi kaip vykdomojo centro komiteto narys ir dvasios vadas. Nesunku įsivaizduoti, kiek čia laiko praleista kelionėse, posėdžiuose, suvažiavimų iškilmėse. Užėmus Sovietams Lietuvą, prel. Juras įsijungė į ALTos veiklą, ilgai būdamas centro valdybos nariu. Pradėjus organizuotis Lietuvių Bendruomenei JAV, kurį laiką buvo jos taryboj.

Nepralenktas spaudos rėmėjas
Prel. Pranciškus Juras yra užsipelnęs savotiško "knygnešio" titulą šioje Atlanto pusėje, čia, žinoma, knygnešystės sąvoka skirtinga nuo caro gadynės. Gyvenimas skubus, maža laiko, žymi emigrantų dalis anais laikais nepakankamai raštinga. Tokioj padėty dvasinės stagnacijos grėsmė. Prel. Juras nuo jos gelbėjo mūsų išeiviją, pats rašydamas knygas, vadovaudamas "Darbininko" spaustuvei, įtaisydamas spaustuves kitiems, savo lėšomis leisdamas naudingas knygas ir teikdamas pinigines premijas už išskirtinius veikalus. Kaip autorius, jis labiausiai yra išgarsėjęs "Ramybės šaltinio" maldynu (5 laidos). Jo nurodytu būdu dešimtmečiais meldžiasi Amerikos lietuviai katalikai. Jo lėšomis gi išspausdintų knygų yra 40. Jos įvairaus turinio bei lygio. Tame skaičiuje randame šv. Rašto leidinius, Aisčio, Baltrušaičio, Kiršos, Maironio poezijos rinkinius; A. Maceinos, Z. Ivinskio, J. Vaišnoros, St. Šalkauskio mokslinius raštus; V. K. Banaičio ir J. Kačinsko muzikinių kompozicijų gaidas, liaudžiai pritaikytus "šventųjų gyvenimus" ir pagaliau Liet. Kat. mokslo akademijos metraščius. Prel. Juras laikytinas didžiausiu lietuviškos knygos mecenatu Amerikoje ir mokslinės literatūros skatintojų.

Jo meilė knygai turi dar vieną įdomų atžvilgį — rinkimą bei saugojimą. Renka jis ne vien knygas, bet įvairiausius spaudinius, kurie atspindi Amerikos lietuvių gyvenimą, kraudamas į savo paties į-steigtą Alkos muziejų. Kiek ten sutelkta svarbios raštinės medžiagos, šiuo metu neįmanoma apibūdinti, nes ji dar ne visa kataloguota. Tai svarbus lituanistinis turtas, kuris liudys šio žmogaus kruopštų gyvenimą. Be knygų bei cmulkesnių raštų, ten daug sutelkta įvairių kultūrinių eksponatų iš Amerikos lietuvių praeities, kaip tautinių audinių, statulėlių, gintaro dirbinių ir net žymiųjų lietuvių dailininkų paveikslų. Alkos muziejus buvo branduolys prel. Juro įkurto Kultūros instituto, šiuo metu prelatas beveik visą laiką praleidžia savo Alkos muziejaus pastate Putname.

Pasišventęs labdarai
Ne viena iš suminėtų prel. Juro veiklos sričių turi labdaros atspalvį. Jis yra labdarys organizacijų, knygų ir mokslo bei rašto žmonių. Tačiau dar lieka keli atžvilgiai, kurie iškelia jį ypatingon aukštumon šioje srity. Tai parama mokslus einantiems asmenims, institucijoms, ypač gi vienuolijoms.

Su vienuolijomis, ypatingai pranciškonų, nuo seno jį jungia glaudus ryšys. Jis pats, jau klebonaudamas, apie 1935 m. yra bandęs stoti į pranciškonų ordiną, bet negavo savo bažnytinės valdžios pritarimo. Meilė šv. Pranciškui Asyžiečiui jubiliatą gaivino visą gyvenimą. Jos įkvėptas, atsigaunant pranciškonams Lietuvoje, prelatas risčia atskubėjo pagalbon. Jo lėšomis pastatytas Kretingoje naujokynui dviejų aukštų vienuolynas: jis nupirko spaustuvę ir prisidėjo prie gimnazijos įkūrimo. Atvykus pranciškonams Amerikon, taip pat prel. Juro pagalba buvo ryški. Ji labiausiai išryškėjo 1950, kai jo vadovaujama Liet. kat. darbininkų sąjunga perleido pranciškonams savo spaustuvę, namus ir laikraštį "Darbininką".

šis įvykis buvo lemtingas Amerikos lietuvybės ateičiai ir rodąs prel. Juro tolregiškumą. Sąjunga, senstant senajai kartai, jau silpnėjo, spaudos darbas sunkėjo, ir nebuvo vilties, kad laikraštis galės ilgai gyvuoti senųjų leidėjų rankose, nors kai kurių veikėjų ryžtas atrodė nepalaužiamas. Prel. Juras giliau žvelgė į tikrovę ir, kaip sąjungos pirmininkas, sielojosi, kad laikraštis su spaustuve pereitų pranciškonų žinion. Jo noras buvo įsteigti vienuolyną Bostone. Tačiau šis sumanymas susilaukė griežtos opozicijos. Nors oficialiai sąjungos visuotiniame suvažiavime turtas su tam tikrom sąlygom buvo pervestas pranciškonams, tačiau jo perėmimas tapo labai sunkus. Kai kurie trumparegiai asmenys nuteikė Bostono arkivyskupą neįsileisti pranciškonų. Prel. Juras daug turėjo pakelti užgaulių išmetinėjimų ir net pažeminimo iš vietos arkivyskupo, šis nepriėmė jo nei vėliau jo suorganizuotos palankių kunigų delegacijos pranciškonų į-sikūrimo reikalui aptarti. Bet prel. Juras nesusvyravo. Jis liko giliausiai įsitikinęs, kad tik organizuotos vienuolijos rankose jo numylėtas laikraštis "Darbininkas" galės išlikti ilgą laiką gyvas. Taip ir įvyko. Spaustuvė ir laikraštis buvo iškeltas į Brooklyną ir čia eina jau 20 metų. Spaustuvėje gi taip pat atmušami kiti leidiniai — knygos, kultūros žurnalas "Aidai" ir daug kitų žurnalų bei mažesnių leidinėlių. Prel. Juro troškimai išsipildė su kaupu.

Jo pagalbos yra susilaukusios ir kitos vienuolijos, tarp kurių čia labiausiai paminėtinos Nekalto Prasidėjimo ir Nukryžiuotojo Jėzaus seserys. Jis ilgus metus buvo abiejų vienuolijų rėmėjų pirmininkas, rūpindamasis jų reikalais ir vienuolynų statybomis. Nekalto Prasidėjimo seserims nupirko ir spaustuvę, kurioje atmušama daug naudingų lietuviškų leidinių. Pagaliau amžiaus gale ir pats apsigyveno Putname.

Neįmanoma čia nušviesti, kiek prel. Juras yra prisidėjęs prie religinių bei kultūrinių įstaigų Lietuvoje ir Amerikoje, kaip Telšių ir Vilkaviškio seminarijų, Kauno Prisikėlimo bažnyčios, Marianapolio kolegijos, šv. Kazimiero kolegijos Romoje ir pagaliau prie pačios Lietuvos, kai ji žengė į nepriklausomybę. Visa tai tenka palikti jo biografams. Vienok dar verta pažymėti, kad jubiliatas savo pinigais 6 studentus yra išleidęs į mokslą.

žmonės, pasinėrę visuomeninėje veikloje, kartais amžiaus gale nusivilia ir prisipildo kartėlio. Jie palinksta į liūdesį už neišvengiamai pasitaikančius nedėkingumus ar darbo neįvertinimus.

Nieko panašaus nepastebėsime prel. Pranciškaus Juro atveju. Laimingai sulaukęs 80 m. amžiaus, jis tebėra skaidrus, darbus, jaunatviškas ir pilnas optimistiškų polėkių. Prelatas neužsimena apie savo darbuotę praeityje, bet sielojasi Bažnyčios bei lietuvybės ateitimi. Jis nuo ryto iki vakaro triūsia Alkos muziejuje, tarpais atlieka pastoracinius patarnavimus ir dalyvauja lietuviškoje veikloje. Norėtum sakyti, jog toks šviesus žvilgsnis į dabartį bei ateitį stovint ant 80 m. amžiaus slenksčio, yra palaima už aktyvų ir labdaringą gyvenimą. Tai nenuostabu, nes visa mūsų jubiliato veikla išplaukė iš dvasinių motyvų.
T. Leonardas Andriekus, O.F.M.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai