Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOKSLO METUS PRADĖJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žvinklys   
Prasidėjus mokslo metams, vėl daugelyje šeimų ištuštėjo namai. Vaikai išėjo į mokyklą, ir pasidarė galvai lengviau.

Bet iš tikrųjų susipratusiems tėvams, išleidus vaikus iš namų, galva pasunkėjo. Vaikeliai juk išėjo ne į lietuviškas mokyklas, bet tik į lietuvių išlaikomas. Antai S. Suž. "Darbininke" dar kartą priminė skaudų faktą: "Mūsų parapinių mokyklų negalėtume tikra to žodžio prasme pavadinti lietuviškom mokyklom. Tokiom mokyklom gali būti tik tos, kuriose viskas dėstoma lietuvių kalba ir lietuviškoje dvasioje.

" Dabar čia yra tiktai lietuvių mokyklos, būtent lietuvių išlaikomos ir lietuvių lankomos, bet jau nebe grynai lietuviškos. Jas greičiau būtų galima vadinti angliškom lietuvių mokyklom, nes viskas dėstoma anglų kalba. Lietuviškieji dalykai yra palikę tiktai priedėliu, kai kur net labai nemėgiamu, pro pirštus praleidžiamu." "Darbininkas," 1953, Nr. 66.

Tėvai, į tokias mokyklas išleidę vaikus, žino, kad jie tenai bus katalikiškoje dvasioje auklėjami, gerai išeis amerikiečiams nustatyta programą, puikiai išmoks anglų kalbos. Bet dar ne viskas—jie taip pat žino, kad lietuvių parapinėse mokyklose jų vaikai patenka į anglišką aplinką.
Kaip prie to viso buvo prieita, tektų ilgai kalbėti. Bet užteks prisiminti tai, kad pačios mokyklos atvėrė svetimtaučiams duris, o kur neatvėrė, ten vistiek lietuviški reikalai buvo nustumti- Tiesiog baisu ir prisiminti, kad prieš atvykstant tremtiniams, ne vienoj parapinių mokyklų iš viso nebebuvo dėstoma lietuvių kalba. Ir jai grąžinti teises iniciatyva jau, galima sakyti, nebeišėjo iš viršūnių, bet iš tėvų, kurie į jas leidžia savo vaikus. Tai rodo, kiek esame pažengę nutautėjime. Ir dabar savaitėje kelios lietuvių kalbos pamokos, dėstomos ne vienoje vietoje nepakankamai pasiruošusių tam reikalui mokytojų, jokiu būdu neišsprendžia mūsų didžiosios problemos—gimtosios kalbos išlaikymo, čia tiek mokyklų šeimininkams, parapijų klebonams, tiek mokytojams, tiek tėvams reikia galvoti ir galvoti, kaip atrasti išeitį iš to akligatvio, į kurį patekome.

Tuo tarpu gi lietuvybės atrama tenka laikyti šeimą ir šeštadienines mokyklas, šeimoj tėvai teprisimena spaudos draudimo gadynę, kaip laisvomis  nuo  darbo  valandomis prie ratelio buvo mokomi vaikai rašto. Tos pačios pasiaukojimo dvasios mums reikia šiandien, netekusiems ne tik savų mokyklų, bet ir savo žemės po kojomis. Bet ir šioje padėty tėvas ir motina savo šiltu žodžiu gali įkvėpti laikui lietuvių kalbos meilę ir pagarbą savo tautai, šeimoje sudaryta nuotaika atsiremia ir šeštadieninės mokyklos- Jeigu nuovargis suaugusiam nusilpnina idealizmą, tai ką bešnekėti apie vaiką. Sėdėjus visą savaitę mokykloje, šeštadienio pamokoms, kai draugai laksto laisvi, reikia ypatingo akstino. Niekas kitas, kaip tik tėvai jį gali įdiegti nuolat ir nuolat kaldami, kas esame ir kas turime būti.
J. Žvinklys.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai