Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į AMERIKIEČIŲ LITERATŪROS ISTORIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Vaičiulaitis   

Daugeliui mūsų yra nesvetimi didieji praeito amžiaus amerikiečių rašytojai, toki kaip Cooperis, Poe, Twainas. Tačiau net ir iš to laikotarpio kai kurie autoriai mums lyg ir tolimesni, arba beveik negirdėti, nors jie stovi pačiose poezijos, beletristikos ir minties viršūnėse. Čia užtektų paminėti tokį Thoreau arba Mel-ville. O žvelgiant anapus devynioliktojo šimtmečio, dar toliau į praeitį, vaizdas lyg ir miglojasi. Kyla klausimas: kur amerikiečių literatūros pradžia, kas tie pirmieji autoriai, ar buvo įdomių ir vertingų vardų prieš devynioliktojo amžiaus suklestėjimą?
Cia ir norime mesti akį į amerikiečių literatūrą nuo pirmųjų dienų, žinoma, tai tėra labai bendras pjūvis per didelį ir šakotą medį, davusį pasauliui pirmaeilių poetų ir beletristų, o mūsų laikais — ir žymių dramaturgų.
Taigi, ką randame ligi devynioliktojo amžiaus?

Čia susiduriame su dviems ryškiais perijodais: 1. kolonijų ir 2. revoliucijos.
1.    Kolonijų perijode, apimančiame bemaž pusantro šimto metų (1607-1763), randame metraštininkų ir istorikų, kurių pažymėtini John Smith, Bradford, Winthrop, Byrd, Sewall ir kiti. Būta poetų, kurių ryškiausia yra Anne Bradstreet (1612-1672), pirmoji amerikietė moteris, sulaukusi platesnio pripažinimo literatūroje. Galop ten esama įžymių teologų, iš kurių labiausiai išsimuša Cotton Mather ir J. Edwards. Klastėjo religinė literatūra. Tokia kaip tik buvo pirmutinė amerikiečių spausdintoji knyga — psalmių vertimas, pasirodęs 1640 metais ir susilaukęs apie 70 laidų,

2.    Revoliucijos laikotarpy (1763-1810) iškyla amerikiečiai oratoriai, kaip James Otis ir Patrick Menry.
Savo raštais pasižymi valstybininkai, kaip Hamiltonas, Jeffersonas ir dar kiti. Iš šių laikų turime įdomios atsiminimų literatūros ir autobiografijų. Tarp pastarųjų patvariausia yra Benjamin Franklino (1706-1790) autobiografija, kuri ligi mūsų dienų nenustojo savo patrauklumo. Šia proga pastebėkime, kad Franklinas bene bus pirmutinis amerikiečių autorius, išverstas į lietuvių kalbą.

Revoliucijos metai davė ir eilę stiprių publicistų. Garsiausias jų yra Thomas Paine, sykiu ir mintytojas, gal pajėgiausia figūra iš visų Amerikos polemistų. Poezijoje ryškiausias balsas buvo Philip Freneau (1752-1832), sukūręs politinių dainų bei satyrų ir gamtos poezijos, kuria jisai yra lyg ir pirmatakas, einant į romantinį laikotarpį. Pasirodė pirmieji amerikiečių romanai su Charles Brockden Brown priešakyje. Pirmus daigus išleido ir drama (Royall Tyler), tačiau ji pražydo tik dvidešimtajame amžiuje.
Išsikovojusi laisvę, Amerika dideliais šuoliais kilo ir literatūroje. Tas augimas nesiliovė per visą devynioliktąjį amžių. Nūn atsirado autorių, kurių veikalai išėjo anapus Amerikos ribų ir pasiekė tolimus kraštus.

Kai kurie literatūros istorikai į visą devynioliktąjį amžių žiūri kaip į vienalytį šio krašto literatūroj. Bet kadangi čia esama tiek gausios medžiagos ir susiduriama su skirtinga kūryba abiejose amžiaus pusė e, tai daug kas atsieja pirmojo suklestėjimo laikotarpį, beveik ištisai romantinį, ir tuoj po jo atžymi antrąiį su-žydimą, kur susibėga romantizmas, filosofai, dainuoja originalieji Amerikos poetai ir parašomi didieji romanai. Vėliau gi prasikala ir reais-tiniai rašytojai.

3. Pirmojo suklestėjimo stambieji vardai yra Washington Irvingas, James Fenimore Cooperis.. ir Edgar Alan Poe.

Washington Irvingas (1783-1859) yra amerikiečių romantizmo pranokėjas. Jis yra vienas iš pirmųjų šios šalies rašytojų, patraukęs ir kitų kraštų dėmesį, švelnus, kartais sentimentalus, lengvu humoru dvelkiąs ir nuotaikingas jo romantizmas buvo artimas ir Europos kontinentui, kuriame jisai praleido nemažą savo amžiaus dalį ir iš kurio jis buvo ėmęsis sau pavyzdžių. Jo raštai, kaip "The Sketch Book" ("Apybraižų knyga") "Alhambra", "New Yorko istorija nuo pasaulio pradžios . . . parašyta Knickerbockers", pasižymi išpuoselėtu ir žaviu stiliumi. Washington Irvingas ir šiandien pasilieka amerikiečių literatūros klasiku.

James Fenimore Cooperio (1789-1851) garsas apibėgo tolimas žemes ir ligi šiolei ten pasiliko. Iš jo romanų mes pažinome indėnų Ameriką, šios šalies miškus, ežerus ir prerijas. Sunku rasti jaunuolį, kuris Europoje būtų neskaitęs jo "Stirnų medžiotojo", "Paskutinio Mohikano", "Prerijos" ir kitų romanų iš indėnų būties. Ten jis skaitytoją patraukė savo vaizduote, nuotykiais ir epiniu erdvumu, kuriame atsivėrė nuostabioji šios šalies gamta ir šiandien jau tolima praeitis. Jisai parašė ir jūros, istorinių ("šnipas") ir socialinių romanų.

Mums, lietuviams, įdomu tai, kad ir mes buvom Cooperiui kiek pažįstami — jis buvo skaitęs ir savo bibliotekoj turėjo kai kurias mūsų liaudies dainas. Apie Lietuvą jis ir daugiau galėjo patirti iš Adomo Mickevičiaus, su kuriuo buvo susitikęs Europoje.

Tuo pat laiku poezijoje iškyla William C. Bryant (1794-1878), romantikas ir gamtos poetas.
Didžiausias šio laikotarpio vardas tiek poezijoje, tiek ir beletristikoje pasilieka Edgar Alan Poe.. (1809-1849). Jo lyriką žymi formos tobulumas, nuotaikingumas ir kažkoks fantastinis ilgesys ("Ulalumė", "Varnas", "Varpai", "Annabel Lee" ir k.). Jo novelės yra vienos iš gražiausių anglų kalba. Ir čia jisai yra nepalyginamas formos meisteris, kuris savo kūrinį audžia su nepaprastu įžvalgumu ir meniniu tikslumu. Dar pridekime, kad šisai literatūros galiūnas buvo vienas iš giliausių kritikų.

Savo romantizmu, savo fantastiniu pasauliu ir grožio idealo jieškojimu E. A. Poe paveikė kai kuriuos žymius Europos rašytojus, kaip prancūzų simbolizmo tėvą Charles Baudelaire, ir turėjo įtakos vėlesniam simbolizmui susiformuoti. Taip kad Poe yra pirmasai amerikietis rašytojas, turėjęs gilios reikšmės Europos literatūrai.
Lietuvių kalba turime jo "Varną", kurį išvertė Kazys Binkis, turime "Ulalumę", "Annabel Lee" ir keletą novelių. Įdomu pastebėti, kad per 1831 metų sukilimą mūsų šaly ir Lenkijoje Poe kurį laiką buvo galvojęs vykti į tuos tolimus kraštus ir prisidėti prie jų kovos.

4. Antrasis klestėjimo laikotarpis amerikiečių literatūroje buvo žymiai šakotesnis ir kai kuriais atvejais mums, lietuviams, mažiau pažįstamas.

šiuo metu pasirodo pirmieji didieji Amerikos filosofai. Yra tai Ralph W. Emersonas ir Henry D. Thoreau.
R. W. Emersonas (1803-1882) buvo ir filosofas ir poetas, atstovaująs vadinamajam transcendentalizmui, kurio spalva pastebima eilėje šios gadynės rašytojų. Įtakingiausi Emer-sono raštai buvo "Gamta", "Amerikietis mokslininkas" ir kitos apybraižos. "Amerikietis mokslininkas" paveikė šios šalies mintytojus jieškoti savų kelių, o ne vien žiūrėti į Europą.

Henry D. Thoreau (1817-1863) yra patsai originaliausias filosofas, kilęs iš Amerikos žemės. Jisai buvo filosofas individualistas, sykiu ir atidus gamtos stebėtojas. Kurį laiką jisai vienų vienas gyveno girių nuošalu-moje ir paskui apie tai parašė savo šedevrą "Waiden", kuriame dėsto savo filosofiją ir duoda puikiausių gamtos aprašymų. Geriausiose vietose ja stilius yra nepalyginamas amerikiečių literatūroje. Levas Tolstojus jau pažinojo Thoreau mintis. Sakoma, kad Mahatma Gandhi pasyvaus pasipriešinimo idėją rado Thoreau raštuose.
Svarbiausieji šio laikotarpio pcetai yra Henry W. Longfellow, Walt Whitman ir Emily Dickinson.
Šalia jų įsidėmėtini toki žymūs vardai, kaip Whittier, Lowell ir dar kiti.

Henry Longfellow (1807-1882) iš stambiųjų šio meto poetų yra paprasčiausias ir prieinamiausias. Jisai byloja tiesiog į skaitytojo širdį ir jo supratimą. Daug kas todėl jį vadina amerikiečių židinio poetu, vaikų pasaulio dainium, tautos legendų pata-kotoju. Jisai išleido nemaža poezijos knygų, kurios turėjo didelį pasisaki-mą tiek Amerikoje, tiek ir už jos sienų. Lietuviams jis pažįstamas pirmiausia iš indėnų legendos "Hiawa-thos" vertimo. Dar minėtinas jo epas "Evangelina", idilė iš akadų būties.

Walt Whitman (1819-1892) yra jėga, išaugusi iš Amerikos dirvos ir tą šalį savo dainoje apėmusi galingu mostu. Susikūręs originalią farmą, laisvą ir plačią, jisai žvalia poeto akimi žvelgė į šio krašto didyb?, erdvę, į jo įvairumą, jaunatvišką energiją ir veržlumą. Visa tai atsimuša jo kūryboje: ji drąsi ir plati, plakanti kažkokiu amžinu gamtos ir žmonių likimo ritmu. Jisai yra ir demokratijos poetas, didžių vizijų žmogus, savo lyrikos žodžiu apimąs erdves ir kontinentus, o sykiu sugebąs atjausti ir mažuosius gamtos reiSki-nius, kaip tai rodo ir jo svarbiojo veikalo pavadinimas — "žolės lapai".

Mažiausia lietuviams pažįstama yra lyrikė Emily Dickinson (1830-1886). Kol gyva, ji savo kūrybos beveik nespausdino, ir jos poezija buvo įvertinta tik paskutiniais dešimtmečiais. Tiek skaitytojai, tiek kritikai išvydo nepaprastą jos lyrikos originalumą, formos šviežumą ir minties galybę. Ar ji dainuotų meilę, ar gamtą, ar žvelgtų į metafizinius klausimus, — visur ji yra savita, stipri, nuostabi, intensyvių išgyvenimų ir bemaž apreiškimo regėjimų poetė, daug kieno laikoma pačia stipriausia moterimi, rašiusia lyriką anglų kalba.

Sidney Lanier (1842-1881), kilęs iš pietinių valstybių, savo poezija itin stengėsi pasiekti muzikalinio įspūdžio ir stipraus spalvingumo.
Augščiausios viršūnės šio tarpo beletristikoje yra Nathaniel Hawthorne ir Herman Melville. Ir vienas ir antras yra patys didžiausi vardai grožinėje amerikiečių prozoje.

N. Hawthorne (1804-1864) yra vienišas genijus, sunkiai bepalyginamas su kuriuo kitu rašytoju. Savo vienatvėje jisai ligi gelmių buvo apmąstęs žmogaus sielos kelius, jos ėjimą į nuodėmę ir į kažkokią tolimą, nykią šviesą. Šalia nepaprasto psichologo, jame regime ir savotišką moralistą puritoną, kuris savąjį pasaulį mums vaizduoja stipriai individualiu, truputį senovišku stiliumi. Jo knygų veiksmas teka lėtai, ir jų grožį pastebėsi neskubėdamas, sustodamas ir apmąstydamas. Jo šedevras yra "Raudona raidė", kurį daugelis kritikų laiko geriausiu amerikiečių romanu. Toliau eina "Namas su septyniais šelmenimis", "Dukart pasektos pasakos" ir kiti veikalai.

Herman Melville (1819-1891) yra antroji amerikiečių beletristikos viršūnė, ilgą laiką bemaž visiškai pamiršta ir neįvertinta, šiandien jo dalia pasikeitė. Neseniai anglų rašytojas Somerset Maugham, parinkdamas dešimtį geriausių pasaulio romanų, jų tarpan įtraukė ir žymiausią Herman Melville knygą — "Moby Dick". Yra tai jūros epopėja, pasakojanti apie banginių medžioklę ir prieinanti ligi simbolinių regėjimų didybes. Geras psichologas, gamtos poetas, mąstytojas, Herman Melville šiame veikale iškyla kaip dinaminė jėga, pilna realizmo, vaizdinga ir sykiu paslaptinga. Jis dar yra aprašęs savo patyrimus Pietų jūrose ("Typee", "Omoo") ir davęs kitų veikalų, tačiau pirmiausia jisai yra "Moby Dick" kūrėjas.

Šiuo laikotarpiu pasižymėjo ir dvi moterys, ligi šios dienos tebeskaito-mos. Tai Harriet Beecher Stowe (1811-1896), kuri paraše "Dėdės Tomo trobelę" ir nemaža kitų knygų, paskui — Louisa M. Alcott (1832-1888), mums pažįstama iš veikalo "Mergaites išėjusios į moteris".

Iš valstybes vyrų šiuo metu stipriausius pėdsakus literatūroje paliko Abraomas Lincolnas (1809-1865), kurio žodžio galia ir dabar pagauna mūsų širdis ir protus.

5. Realizmo įsigalėjimas. Juo arčiau einame prie dvidešimtojo amžiaus, juo labiau jaučiame šios šalies literatūroje norą pavaizduoti Ameriką tokią, kokia ji yra, o ne kaip ji gali atrodyti pro rašytojo romantiko akis. Žingsnis po žingsnio stiprėja realizmas. Vienas iš pirmųjų realistų buvo Bret Harte (1839-1902), kurio noveles yra įdomios ir dabar.

Tvirčiausia šio ankstesnio ameri-kietiškojo realizmo figūra yra Mark Twain (1836-1910), kurį ir lietuvis skaitytojas pažįsta iš "Tomo Sawye-rio", "Huckleberry Finn", "Princo ir elgetos" bei eilės trumpesnių dalykų vertimo. Jo šedevru laikomas "Huckleberry Finn". Mark Twaino kūryboje atsispindi amerikiečio nuotykiai, jo kalba, galvosena, realizmas, energija, išradingumas ir humoras. Jo veikaluose regime Amerikos gamtą, didžiąją Mississippi upę, visą šios šalies erdvę. Tai jis pasakoja šviesiu realizmu, g'edria nuotaika ir atidžių, bet nesmulkme-nišku pastabumu. Dalis jo knygų lietė ir kitus kraštus, o pats Mark Twain iš savo raštų labiausiai mėgo "Joan of Arc".

Antras didysis realizmo rašytojas yra Henry James (1843-1916), žinomojo filosofo William James brolis. Henry James yra aštrus psichologas, kuris į žmogaus sielos gyvenimą žiūri iš įvairių kerčių, išryškindamas jo komplikuotumą, subtilumą, nuslėptą tragizmą. Nagrinėdamas sielos būsenas, jis dažniausiai nepaiso išviršinio veiksmo, kurį jam atstoja tų būsenų keitimasis. Pastaraisiais metais, kada amerikiečių litertūroje jaučiamas toks gyvas susidomėjimas psichologiniais rašytojais, Henry James po tam tikros užuomaršos vėl tapo itin populiarus. Iš jo veikalų minėtini "Ponios portretas", "Poynton grobis", "Ką Maisie žinojo", "Balandžio sparnai", "Ambasadoriai", "Aukso dubuo".

Tarp kitų žymesnių šio laikotarpio rašytojų pasižymėjo Hovvells (1837-1920), Hamlin Garland (1860-1940), Ambrose Bierce (1842-1914), lietuviams taip gerai pažįstamas Jack London (1876-1916), savo novelių pabaigos netikėtumu stebinąs O. Henry (1862-1910), S. Crane (1871-1900) ir Frank Norris (1870-1902), kuris iš realizmo jau pereina ir į natūralizmą, taip pradėdamas tradiciją, kuri gana ryški ir šiandieninėje amerikiečių literatūroje.

Tačiau naujosios amerikiečių beletristikos angoje statytina galinga Theodore Dreiserio (1871-1945) figūra, pralaužusi kelius ne tik kraštutiniam realizmui, bet ir natūralizmui. Jo šedevru laikoma "Amerikietiškoji tragedija", išversta ir į lietuvių kalbą, šalia Dreiserio minėtinas mums gerai žinomas Upton Sinclair (g. 1878), vyriausiu savo "Džuglių" veikėju pasirinkęs lietuvį.

Su šiais autoriais pasiekiame dabartinę amerikiečių literatūrą, plačią, gaivalingą ir vieną iš populiariausių    šiandieniniame    pasaulyje, bent ligi pastarojo karo. čia jos arčiau neliesime, tik pastebėsime, kad tarp daugelio šiandieninių poetų stambiausias yra Robert Frost (g. 1875), o galingiausias dramaturgas — Eugene O'Neill (g. 1888), po kurio eina visa eilė kitų stiprių autorių. Grožinėje prozoje susiduriame su visu atžalynu, kuriame randami toki beletristai, kaip Sinclair Lewis (1885-1951), Sherwood Anderson (1876-1941), Gertrude Stein (1874-1946), Willa Cather (1876-1947), Scott Fitzgerald (1896)-1940), Thomas Wolfe (1900-38), Pearl Buck (g. 1892), John Marquand (g. 1893), abu patys garsiausieji dabartiniai amerikiečių beletristai — William Faulkner (g. 1897) ir Ernest Hemingway, (g. 1898), John Des Passos (g. 1896), Erskine Caldwell (g. 1903), John Steinbeck (g. 1902), James Farrell ir ištisi būriai kitų. Daugelį jų lydi ir milžiniškas pasisekimas skaitytojų masėse, kaip tai liudija Margaret Mitchell (1900-1949) išgarsėjęs istorinis romanas "Gone With The Wind". Beliktų pastebėti, kad reikia atsargiai susigaudyti jauniausių beletristikos veikalų vertėje, kadangi dalis jų, vos pasirodę, esti reklamos išpučiami į milžiniškas proporcijas. Pasitaiko, kad už poros metų jų ir vardas esti užmirštas. Tokis yra didelės best-sellerių dalies likimas.

Dar tektų pažymėti, kad pernai mirė abu didieji paskutinių laikų filosofai — George Santayana (g. 1863) ir John Dewey (g. 1859). Praktiškosios filosofijos atstovas pastarasis yra patsai įtakingiausias filosofas, kokį Amerika yra turėjusi. Amerikiečiai turi gera proza rašančių gamtininkų ir istorikų.
A. Vaičiulaitis.

 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai