Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KREGŽDUTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kralikauskas.   
I. Bendrosios pastabos.

Su dideliu smalsumu ir viltimi imame į rankas knygelę iš tokios srities, kurioj esam neturtingiausi — A. Rinkūnas, KREGŽDUTĖ, I dalis. Elementorius, skaitymai, aplinkos pažinimas ir metodinės pastabos. Pagal naująją JAV ir Kanados lituanistinių mokyklų programą. Spaudos Bendrovė "Žiburiai" 1953 m., Torontas. Viršelis ir elementorinės dalies iliustracijos dail. J. Saarniit.

Tai yra, berods, pats pirmasis lietuviškas vadovėlis, Kanadoje parašytas ir išleistas. "Kregždutės" autorius Antanas Rinkūnas yra stambi pedagoginė jėga tiek teoriniu pasiruošimu, tiek pedagogine praktika. Kurį laiką dirbęs pradžios mokykloje, o paskui — baigęs studijas — dėstęs metodikas mokytojų seminarijose, būdamas inspektoriumi ir po to direktoriumi. Kodėl A. Rinkūnas Kanadoje "Kregždutę" parašė ir kodėl, būtent, kregždutės vardu? "Metodinėse pastabose" autorius pats pasako: "Tikiuosi, kad "Kregždutė" bent kiek prisidės prie vaikų lietuviškosios dvasios išlaikymo, kol visi, kaip kregždės, grįšime į gimtuosius lizdus".

"Kregždutės" vadovėlį sudaro trys dalys: 1. Elementorius (1-50 psl.), 2. Skaitymai ir aplinkos pažinimas (51-92 psl.), ir 3. Metodinės pastabos (94-95 psl. petitu).
Dėl vietos ribotumo mūsų tolimesnės mintys nepretenduoja į vispusišką ir nuodugnų įvertinimą.

II. Elementorius.

Elementoriaus mūsų situacijoje reikalingumas, elementoriaus kokybė apskritai ir mūsų ypatingose sąlygose specifiškai yra šiandien labai aktuali problema. Gerą elementorių paruošti nėra taip lengva, kaip gali kam atrodyti. Metodika stato elementoriui daug reikalavimų. Pažiūrėkime galimai objektyviau į naująjį produktą.

I. Metodas.

Elementorių visų pirma apsprendžia pasirinktasis abėcėlės mokymo metodas. Kurį iš daugelio įvairių metodų pasirinko autorius savo "Kregždutės" bazei? Nė vieno atsieto nuo kitų, t. y. nė vieno vienalyčio. Atsiremta metodų deriniu, anot autoriaus, "kombinuotu metodu". Koks tas derinys, arba kombinuotas metodas? Pats autorius jį taip apibūdina: "Prasmingų Garsų ir žodelyčių metodas, pridedant prie jo kai ką iš amerikoniškojo sakinių metodo". Bet tai nėra viskas — elementoriuje ištisai ir ryškiai matyti saitas su ana-litiniu-sintetiniu garso-raidės metodu. Šitą virkštelę liudija net kiekvienas puslapis: viršuj kiekvieno puslapio yra duota naujoji raidė. Dažname puslapy (ne kiekvienam) yra viršuj ir žodis su naujai duodamąja raide. Taigi tas kombinuotas "Kregždutes" metodas yra derinys net trijų abėcėlės mokymo metodų: 1. "Prasmingų Garsų ir žodelyčių" metodas, 2. Analitinis sakinių metodas, 3. Analitinis-sintetinis garso-raides metodas.

Ar nusisekus yra ši jungtinė kombinacija? Pilnas įvertinimas tegali būti tiktai sintetinis: ne tik iš teorinio svarstymo, bet dar daugiau iš praktinio pagal šį elementorių darbo patirties, šiuo metu tačiau atrodo, kad pagal šį elementorių mokytojas (o nuošalinėje "šeimos mokykloje" tėvai) dirbs vienu iš trijų metodų: 1. Analitiniu-sintetiniu garso-raidės metodu (greičiausia galimybė!), 2. Analitiniu žodžio metodu, 3. Analitiniu sakinio metodu. Tuo būdu tikėtina, kad santyky su praktika šio metodo kombinuotumas išnyks, susiprastins.
Vadinas, kalbamasis metodų derinys savo pagrindu nėra tvirtai sucementuotas.

Kokia priežastis, kad nėra tvirtos jungės ? Priežastis yra pačiuose pradmenyse: "Prasmingų Garsų žodelyčių metodas, pridedant kai ką iš amerikoniškojo sakinių metodo" (194 psl.). Nesgi autorius sugestijonuoja skirtumą tarp "prasmingų garsų", iš vienos pusės, ir žodžių bei sakinių, iš antros. Ar iš tikrųjų neklystama?

Kas gi yra tas "prasmingas garsas"? "Prasmingais garsais" autorius pasisako suprantąs tuos, "kurie patys vieni, paskirai paimti, turi prasmę. Tai yra, pavyzdžiui, sušukimo bei stebėjimosi garsai.. ." Bet "sušukimo bei stebėjimosi garsai" argi nėra tie mūsų seni pažįstamieji jaustukai ir ištitukai, kuriuos J. Jablonskis laiko kalbos dalimis, arba žodžiais? Tada — jei "Prasmingi Garsai ir žodelyčiai" yra žodžiai — pagal savo pagrindą šis metodas sueina į tapatybę su analitiniu žodžių metodu. Bet logiškai ir psichologiškai žiūrint, sušukimas, stebėjimasis, tildymas, šung urzgimas etc. yra tam tikros būsenos, jausmo ar minties išraiškos — tai jau sakiniai. Tada — jei "Prasmingus Garsus ir žodelyčius" suprastume kaip sakinius — pagal savo pagrindą šis metodas sueitų į tapatybę su analitiniu sakinių metodu. Taigi teoriniu požiūriu "Prasmingų Garsų ir žodelyčių" metodas nėra iki galo pergalvotas, nėra atbaigtas. Autorius labai pagirtinas už ryžtą kurti naują metodą, bet rezultatas tuo tarpu nėra pakankamai charakterizuotas kaip metodas ir išskirtas iš kitų savaimingų metodų.
Tai yra sintetinė išvada, konkreti tiek iš autoriaus "Metodinių pastabų", tiek ir iš visos elementoriaus medžiagos bei jos statybos.

Metodinių pastabų skyrelyje "Kaip dirbti su šiuo elementoriumi jo pagrindiniu metodu?" autoriaus trumpai nusakyta, kaip turėtų praktiškai darbas eiti. Darbo gairės yra tikrai geros ir tikslios, bet ir iš jų itin akivaizdu, kokia lemiamoji persvara elementoriuje tenka analitiniam sakinių metodui. Aplamai imant, iš visumos susidaro įspūdis, kad A. Rinkū-no "Kregždutės" elementoriui pagrindu paimtas ne "Prasmingų Garsų ir žodelyčių" metodas, pridedant prie jo kai ką (m. pabr. J. K.) iš amerikoniškojo sakinių metodo" (94 psl.), bet atvirkščiai: pagrindu paimta analitinis ištisų sakinių metodas, pridedant prie jo kai ką.

Tačiau šis metodinio eksperimento formalinis nukrypimas neatsiliepė neigiamai į elementoriaus vertingumą, o priešingai — laiminga aplinkybė rezultato prasme. Analitinis sakinių metodas kaip tik elementorių gausiai pakrovė metodinėmis vertybėmis ir sveiku praktiškumu. Be to, vaikas nebus laužomas — vietinėj ir lietuviškoj šeštadieninėj mokykloj bus abėcėlės mokomas tuo pačiu metodu.

2.    Elementorinės medžiagos organizacija.

Elementorinė medžiaga yra labai gerai atrinkta ir įdomiai sukomponuota. Visame elementoriuje veikia ištisai viena ir ta pati miesto darbininko šeima: tėtė, mama Elena ir vaikai — Ona, Simas ir Tomas. Dažnai vis painiojasi katė Rainė ir šuo Šamas. Medžiaga sutelkta apie 47 iliustruotus įvykius (temas) 47 puslapiuose: vienam įvykiui — vienas puslapis. Tuo būdu visa puslapio medžiaga sudaro vieną įvykio visumą. Sakinys pasako dalį piešiniu iliustruoto įvykio: tad sakiniai nėra skyrium palaidi, bet įvykio apjungti. Skaitoma įdamūs sakiniai apie įdomius atsitikimus. Kruopščiai išjieškoti žodžiai ir iš jų sudaryti vykę ir gyvi sakiniai. Iš tikrųjų nėra lengva sudaryti įdomius sakinius iš žodžių, kuriuose nebūtų nepažįstamų raidžių, o kuo dažniau kartotųsi šiandien supažindinamoji. Pvz.:
Atsisuko ir mama;
—    Ko rėki, kas yra?
—    Bitė, bitė! — rėkė Ona. Ištisai puikūs yra 31, 33, 36, 38, 39,
44, 46 ir 47 psl.

Raidžių supažindinimo eilė sąmoningai nustatyta. H, f, ch, j, u, g, e patalpintos į pabaigą, nes jos anglų kalbos rašyboje žymi skirtingą garsą ir dėl to lituanistinėse mokyklose klaidinančiai kliūva. Didžiosios ir mažosios raidės, kaip ir Lietuvoje elemen-toriuose būdavo, pradžioje atskirai, netrukus drauge.

Bene pasiskubinta per anksti įvesti; penkiaraidis (NORIM — 12 psl.), triskiemenis (ašara — 13 psl.) sep-tynraidis triskiemenis (vasaros — 23 psl.), vienuolikženklis (28 psl.). Per anksti (17 psl.) duodamas sakinys iš 5 žodžių: Mama matė, ko Ona nori? (Dargi su kablelio ir klaustuko ženklais! Šitam sakiny, be to, vaikui sunku klausimo prasmę pagauti). Per anksti sakinys iš 9 žodžių (27 psl.). Kai kurie puslapiai per tankiai prigrūsti.

3.    Iliustracijos.

Iliustracijos yra neatjungiama ele-mentoriaug dalis. Jos nėra tik pagražinimas, priedas ar prabanga — jos yra esminė elementoriaus dalis. Elementorius yra visiškai geras tik tada, kai skaitomoji medžiaga ir iliustracijos susilieja j neišskiriamą vienumą. Per visą elementorių iliustra-toriaus linija turi sutapti su autoriaus linija: pakenčiama dar iš bėdos, jei jos eina lygiagrečiai. Elementorius tik tada tikrai lietuviškas, kai lietuviški ne tik žodžiai, bet ir iliustracijos.

Elementoriaus iliustracijų tikslai yra bene šie svarbiausieji:
1. Daryti knygelę vaikui patrauklią ir įdomią,
2.    Kultyvuoti vaiko jausmus ir skonį,
3.    Interpretuoti bei atskleisti temą (įvykį),

4. Būti net pačiu tekstu
(skaitomieji paveikslėliai sakiniuose),

5. Ugdyti Lietuvos meilę bei žadinti lietuviškąją sąmonę ir nuotaiką. "Kregždutės" elementorinės dalies iliustracijos yra aiškios, nėra nei perkrautos, nei murzinos, tačiau nesu-gestyvios, be įtikinamumo. Blogiau, kad kai kurie piešiniai yra karikatūriniai (ar geriau nepajėgta, ar tyčia pasekta komikais?) Pvz., berniukas

4.    5, 6 ir 7 psl.; namai 9 psl.; mama Elena 13 psl. (ne mamos galva, o kažkokios kūtvėlos!); tėtis ir mama 8 psl. (tėtis kaip 13 metų bernaitis ir su pypke dantyse — sveikintinas pavyzdys!); mokytoja 35 psl. (vargšai tie "zeksai"!) Kai kurie žmonės "Kregždutėje" parodyti kaip kokie nekalti kankiniai iš kaceto. Blagiausia tačiau, kad visose elementoriaus iliustracijose nieko nėra lietuviukui specialiai: nei tautinių motyvų, nei lietuviško padažo, nei jokieryšio su tėvyne. Net viršelyje namas, į kurį kregždutė šaukia sugrįžti, yra kažkoks stačiastogis vokiškas ar estiškas (mūsų paliktieji buvo juk kitokie!). A. Rinkūnas "Kregždutę" taikė lietuviukui subjektyviai, o J. Saarniit — vaikui objektyviai: taigi autorius sau, o iliustratorius sau. Į pačią elementoriaus paskirtį (lietuvybės išlaikymas) kosmopolitinės iliustracijos neina į koją su autoriaus pastanga. Tad ne vien dėl tautinės savigarbos lietuvių vaikams vadovėlius turėtų iliustruoti tiktai lietuviai grafikai. Svetimtautis iliustratorius negali lietuviškumo plonybės taip pagauti ir išradingai išreikšti, kaip tai pajėgtų lietuvis grafikas. Jis neturi lietuviškos nuotaikos, kurią perduotų: būtų per įžūlu iš svetimtaučio jos norėti.

4. Mokymas rašyti.

Elementoriuje duodama kiekvienos raidės tik dvi grafemos: didžioji spausdinta ir mažoji spausdinta. Kitos dvi grafemos (mažoji rašyta ir didžioji rašyta) yra už elementoriaus ribų: rašymas paliekamas II sk. Tai daroma atsižvelgiant į bėdos sąlygas: labai maža darbo valandų šešt. mokykloje.

Lietuvoje skaityti ir rašyti buvo mokoma kartu: pradžioj pieštukais, vėliau plunksnomis. Rezultatai būdavo puikūs. Ar verta dabar mums vietinių mokyklų pavyzdžiu atskirti mokymą skaityti nuo mokymo rašyti? Argumentas yra tik vienas: dėl didelės laiko stokos palikime rašymo technikos mokymą vietinėms (anglų kalba) mokykloms. Bet ten rašytos grafemos teparodomos tik trečiame skyriuje (pieštuku), o rašalu net ketvirtame sk. "Kregždutės" autoriui rašymą atidedant antram skyriui ir siūlant pirmam skyriuje pieštuku iš elementoriaus kopijuoti spausdintas raides, klausimas dar nelieka patenkinamai išspręstas. Jeigu jau palikti rašymo technikos mokymą vietinėms mokykloms, tai tada tenka atidėti ne į antrą skyrių, bet į trečią bei ketvirtą. O jeigu atidėti tik į antrą skyrių, tai tada šie kompromiso nepateisina anas vienintelis argumentas.

III. Skaitymai ir Aplinkos pažinimas.

Pirmieji skaitymai ir aplinkos pažinimas sudaro antrąją "Kregždutės" dalį (50-92 psl.). Jie taikyti normalios mokyklos pirmo skyriaus antrajam pusmečiui arba šeštadieninės antram skyriui. Siekta 4 tikslų: 1. Duoti lengvo teksto vaikų skaitymo technikai lavinti, 2. Turtinti aplinkos pažinimą, 3. Didinti vaikų lietuviškąjį žodyną ir 4. Duoti žinių apie Lietuvą. Šie tikslai nusako pagrindines skaitymų idėjas ir tematiką.

Skaitiniai ir aplinkai pažinti temos nėra pateikta mišrainės pavidalu: pagal siekiamybę išjieškota ir suorganizuota 42 psl. geros medžiagos. Kiekviena proga vykusiai žadinama Lietuvos meilė: nuoširdžiai ir tėviškai, be įgrisusios retorikos, be tan-dartinių graudenimų ir plakatikos. Tarp straipsnelių yra bene 24 eilė-raštiniai dalykėliai (net 5 iš jų yra P. Imsrio) patriotikos ir auklėjimo motyvais. Vienas kitas — menkapras-miai prozaizmai. Geriau būtų buvę apsieiti be "Miške", "Rudenėlis", "čia nerimsta širdys". Yra jau iš ko geresnių pasirinkti. Juk vaikai gana greit pagauna, kas tik apsimeta, simuliuoja ar druskos vietoj cukraus pasiūlo. Užtai labai pradžiugina "Kregždutėje" tokie iš tikrų ir nuoširdžių žodžių dalykai, kaip pvz.: "Dievulis myli" (K. K. Žitkus), "Mik, mažyti!" (G. Tulauskaitė), "Ačiū, Dievuli" (V. Nemunėlis).

Iliustracijos šitoj daly geresnės: jose yra lietuviškosios gyvybės. Tik gal 12 paveikslėlių būtų per retai 42 puslapiuose? Vertingesnėmis iliustracijomis laikytinos tos, kurios skaidriau šviti tautine impresija — Lietuvos kraštovaizdžiai str. "Mamos pasakojimas apie Lietuvą"" ir "Mūsj namai Lietuvoje".

Korektūros klaidos aplamai yra visada apgailėtinos, bet šiuokart pasi-džiaugtina, kad jų nedaug. Jas galėtų tėvai arba mokytojai pataisyti: vakai (61 psl.), Jėziulj (72 psl.), vilką (82), gyviulius (90), inda (91), puodyne (91), vėjelis (91 psl.).

IV.    Autoriaus metodinės pastabos.

Labai gerai A. Rinkūnas padarė, kad "Kregždutės" gale pridėjo "Metodines pastabas". Jos skirtos praktikos reikalui ir pateiktos IV2 puslapio rėmuose — labai santraukiškai. Beveik visos skirtos abėcėlės mokymui: antrajai "Kregždutės" daliai — skaitymams ir aplinkos pažinimui — teskirta tik 10 eilučių. Konkrečiai nusakytas kelias apsaugos mokytoją (arba tėvus) nuo nelaimingos galimybės veltis elementoriuje vien savo paties išmanymu. Pastabos nepretenduoja būti kietais receptais, o yra patariamojo pobūdžio. Tačiau darbo eigos nusakymas (iš tikrųjų labai geras kito metodo prasme!) Prasmingų Garsų ir žodelyčių" metodo (kaip atskiro, savaimingo metodo) charakteristikos neišryškino. Autorius yra pagirtinas už iniciatyvą jieškoti naujo metodo, bet būtų pageidautina, kad antrą leidimą išleisdamas, savo metodą detaliau išskirtų iš kitų metodų tarpo.

Be to, gaunasi įspūdis, kad pastabas rašydamas, autorius nuskubėjo. Pvz., jis sako: "Mes galime bazuotis garsu ir raide, nes mūsuose viena raidė tereiškia ir vieną konkretų garsą" (m, pabr. J. Kr.). Bet tuoj pat apsigręžęs jau sako: "Antra vertus, negalime, tačiau, nesiskaityti su tuo, kad tiek raidė tiek garsas yra abstrakcija. Realybė yra žodis" (m. pabr. J. Kr.). Tai kas gi pagaliau yra raidė ir garsas: konkretybė ar abstrakcija? Ir vėlgi: jei žodis yra realybė, tai garsas bei raidė yra realybė ar ne? Garsas nebūtų garsu, o raidė raide, jei jis (ji) nebūtų realybė. Jei žodis yra realybė, tai garsai ir raidės sudaro žodžius kaip dalys. Jei garsai bei raidės savimi išreiškia ir liudija realybę, tai jie (jos) nėra fikcijos.

V.    "Kregždutės" trūkumai ir teigiamybės.
1. Trūkumai. Trūkumų atskleidimą laikome tik pozityvia paskata, idant "Kregždutė" patobulėtų su antru leidimu. Reikšmingesniais laikytini šie:
1. Tautinei autoriaus tendencijai elementoriuje neatsako iliuitratorius: iliustracijos neatsiliepia į pagrindinę
 
elementoriaus paskirtį (išlaikyti lietuvybę tremtyje).
2.    Prasmingų Garsų ir Žodelyčių metodas nėra pakankamai charakterizuotas kaip metodas.
3.    Autoriaus metodinių pastabų didelė ekonomika ir kai kuri drumstis, atsimenant, kad pagal šį elementorių mokys ne tik profesionalai mokytojai, bet daug kur patys tėvai.

2. Teigiamybės.
1.    Specifiškas tremtiniškos dabarties sąlygoms pritaikymas.
2.    Lankstumas dirbti pagal įprastuosius metodus.
3.    Parašyta pagal naująją lituanistinių mokyklų programą.
4.    Naujoviškumas bei modernišku-mas apskritai.
5.    Geras popierius ir švari spauda.
6.    Tinkamas ir keturlaiptiškas
šriftas.
7.    Medžiaga gerai atrinkta ir įdomiai sukomponuota.
8.    Atremta į lietuvių mokytojų patyrimą JAV ir Kanadoje.
9.    Giliai įprasminta pagrindine savo siekiamybe — išlaikyti lietuvybę tremtyje.

Savo sumoje šios teigiamosios žymės    yra    lemiamos,     liudijančios "Kregždutės" didelį vertingumą. Užversdamas su palengvėjimu atsidūsti — tai yra didelis laimėjimas ir ramstis tremtyje lietuvybei išlaikyti. Tinkamo elementoriaus (pritaikyto esamoms sąlygoms) stoka buvo skaudi, tiesiog desperatiška. Dabar jau nei tėvams, nei mokytojams neteks aimanuoti: Ak, nėra elementoriaus!
"Kregždutė" rekomenduotina kiekvienai lietuviškai šeimai, kurioje yra vaikų. Mūsų jauniausiajai kartai — tai vieni iš geriausių vaistų prieš tautinę mirtį.
Juozas Kralikauskas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai