|
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
Iš pat mažens girdėjau senus žmones juokiantis: "Tai jau smarkus jis — kaip tie Salamiesčio šunes". Ilgai kamantinėjau, ar čia būta kokių ypatingų skalikų, ar iš svetimos žemės išrašytų bernardinų, ar vilkinių, kuriais ponai anuomet pjudydavo baudžiauninkus, — ir vis niekaip negalėjau sunarplioti siūlo galų, sumegzti jų į tikrą, apvalią istoriją.
Kartą visai nelauktai užėjau dėdę Jokūbą. Sėdėjo žmogus ant upės kranto, pūtė dūmą ir žiūrėjo, kaip traška ir bildėdamas verčiasi jo malūno ratas.
Apačioje, bėgdamas per akmenis, gurguliavo vanduo, o dar toliau — nardė ešeriai.
— Nežinai vargų, tai kvaršiniesi su Salamiesčio šunimis, — nusispjovęs į srovę, beveik piktas kalbėjo man jisai. — Palauk, kai vesi, vaikais aplipsi — nerūpės tau toki niekai . . . Jeigu jau taip smelkiesi, galiu tau išaiškinti, kaip ten buvo — istoriją girdėjau iš savo senelio, ir ji tikra.
Aš pasirengiau klausytis, o Jokūbas pasakoti.
— Taigi, — prabilo jisai, — kunigaikščiui Juozapui Arnulpui valdant Varnių vyskupiją, Salamiestin buvo atkeltas naujas klebonas. Žmonės šnekėjo, kad jisai čia atsirado iš didelių parapijų, kur viešnagėn ir vyskupas užsuka, ir didžponiai užvažiuoja. Ejo tokios kalbos, kad jis buvo varinėjamas vis mažesnėn ir mažesnėn vieton, kol atsidūrė šiame užkampyje. Pikti liežuviai malė, esą, kancleriai jį stumdę todėl, kad jis buvo labiau linkęs prie midaus šulelės ir prie kortos, negu prie karaliaus Dovydo ir ilgų mišparų.
Betgi iš pažiūros nieko nedoro nebūtum taręs apie jį: bažnyčioje giedojo dailiai, pamokslus sakė graudžius ir, kaip pridera, grasino pragaro ugnim, šiaipgi — buvo meilus, skaistaveidis, gebėdavo pašnekinti vyrus, moteris ir vaikus. O jeigu jame buvo rasta kliaudų, tai tam ir yra dvasiška valdžia, kad imtų nagan.
Vienas dalykas buvo tikras, ir tai aikštėn išnešė jo tarnas Valerijonas: slaptai, užsidaręs savo kambariuose, klebonas rūkė ilgą pypkę, siekiančią pusiau pilvo, ir vis skaitė tokią didelę knygą, surašytą eilėmis kažkuria svetima kalba. Jau vien iš to galėjai numanyti, kad jis buvo regėjęs šviesesnių dienų ir gudresnių žmonių, negu vargonius Zabalda, kuris viškose leisdavo dūdoms rėkti, kaip tinkamos, arba kaip užvaizdas Fabijonas, kuris, uždusęs, atbildėdavo tartis, ką daryti, sakysime, su karvėmis, kai jos, sparvų užpultos, ėmė zylioti ir subėgo į dvaro avižas.
Kad nebūtų taip nyku, ėmė klebonas ir įsigijo du šunis — mažiukus, iš nykštukų veislės, kurie niekad neužauga.
Ir štai, kai tik dvasiškas tėvelis kada eidavo pagūrinėti po laukus, jį lydėdavo jo skalikai. Pupcikas su Perkūnu, — taip vadinosi jo skalikai. Jie zujo aplink jo sutaną, vaikėsi pempes ir kiauksėjo, keteras pašiaušę, jei užklupdavo ežį. Kai, besiausdami, juodu įsibrisdavo į vešlesnį atolą — taip ir nugrimsdavo jame. Tik matei, kad pieva tenai liula — tai bėgo Salamiesčio šunes.
Taip vieną rudens dieną visi trys jie keliavo per laukus — klebonas, Pupcikas ir Perkūnas. Buvo pati bobų vasara, mėlyna ir liūdna. Didelėse mūsų laukų lygumose skambėjo laukinių žąsų girksėjimas. Jos lėkė į pietų kraštus, ir žmonės, nuo darbų pakėlę galvas, su gailesčiu žiūrėjo į jas, išskrendančias kažkur toli. labai toli.
— Lėkė ir nulėkė, — galvojo klebonas. — o mus paliko vargelio vargti. . .
Bežengdamas taku, bulvėse jis pamatė moteriškę.
— Tegul bus pagarbintas, Joniene. — pasveikino jis. — Ar gerai užderėjo9
— Ačiū, dvasiškas tėveli, negali Dievuliui skųstis: didelės kaip katės, — atsiliepė anoji apie savo derlių.
— Sakyk, Martynai, ar jau pardavei žalmargį jautį? — toliau jis kalbino vyrą, apžėlusį barzda, kaip varpučiu.
Pamatęs mergužėlę, raujančią linus, klebonas juokavo, grūmodamas pirštu ir primerkęs dešinę akį:
— Na, na, Marceliuke, girdėjau, kad apsukai galvą Širmulių Petrui.
Mergina nukait?, kaip aguona, tik prilinko prie linų — ir buvo tokia skaisti, kad nė žodžiais neapsakysi.
Išvydęs Petrą, jisai nei tai barėsi, nei tai patarinėjo:
— Mergaitė kaip medaus ir pieno upėj maudyta — gražesnės per devynias parapijas nerasi, o tu vis smilksti ir neateini su užsakais.
Matai, klebonas kiekvienam turėjo žodį.
Taip bedūlindamas, jisai pateko į pievas. Jos buvo tuščios ir avių nugraužtos. Tik ežia buvo apžėlusi tirštesniais kuokštais, ir po vienu jų snūduriavo kiškis, šiltoj gūžtoj, sapnuodamas dobilus ir kopūstus.
Ir dvasiškas tėvelis skendėjo sapnuose apie rudenį, apie bulviakasį ir apie prabėgusias dienas, kurios nulekia, lyg tos gervės į nežinomus kraštus.
Ir štai jis vos neaiktelėjo, kai tiesiog iš po jo sutanos, iš savo šilto migio, stryktelėjo kiškis.
Pupcikas ir Perkūnas buvo tikri šunes. kurie gerai žinojo savo amatą: skalydami ir cypdarni, versdamiesi per kurmiarausnis, jie puolėsi zuikio vytis.
Ir ką tu gražesnio gyvenime galėtum regėti! Didelis ir nusipenėjęs, kiškis ilgais šuoliais liuoksėjo per laukus, o pridurmui, lalėdami, ritosi šunes, į kurių riksmą sužiuro žmonės — ir piemenukai prie kaimenių, ir artojai prie žagrės, ir bobulės bulbienojuose.
Lenktynės nebuvo lygios, ir po valandėlės kiškis pajuto, kad jo vijikai vis labiau ir labiau tyla. Užbėgęs ant kalnelio, jisai, kaip geram zuikiui tinka, nutarė apsižvalgyti.
Ir aure, pačioje viršūnėje, lyg kokiai parodai, jisai atstatė savo pilkšvą papilvę — ir atsigręžė į šunis, kurie kuduliavo už gerų varsnų, liežuvius iškorę ir šonais dumdami. Tačiau jie buvo pilni narsumo ir dargi dėjosi lyg kokiais šunų karžygiais, kurie drįso šokti paskui tokį stambų kiškį!
Dabar atsitiko kažkas negirdėta. Ne, tokio dyvo ligšiol nežinojo nei šunų, nei kiškių, nei žmonių giminė ir nebuvo to įtraukusi į savo istorijas bei pasakas.
Vos tik Pupcikas su Perkūnu pamatė, kad kiškis atsisuko, broleli tu mano: tik sukliko abu, ir ar nepasileis atgal, uodegas pabrukę, cypdami ir rėkdami, ant grumstų griūdami, kol pagaliau pripuolė prie klebono kojų, pašiurpę ir iš išgąsčio drebėdami, lyg ant pačios meškos būtų užbėgę,.
Nūn tai suklego žmonės — per visą Varnių vyskupiją pynė jie istorijas apie Salamiesčio šunis. Esą, nuotykis pasiekęs net patį kunigaikštį Giedraitį — ir kiek gardaus juoko jis turėjęs!
Vis dėlto šis atsitikimas greičiausia būtų nunykęs: žmonių atmintis silpna, o šunes bene skleis gandą apie tokią savo nešlovę! Bet Pup-ciką su Perkūnu regėjo ir kiškių giminė — visi tie, kurie gyvena bulvėse, žiemkenčiuose ir pievose. Jie karta iš kartos pasakoja apie Salamiesčio zuikį, kuris išgąsdino net du šunis. Regėkite — to jokis kitas kiškis nėra padaręs! Seniai, regzdami šią istoriją, išgražina ją ir prideda naujų narsumo bruožų — ir nūn jų veislėje Salamiesčio kiškis yra išaugęs į tikrą milžiną. Lygia dalia jie išaugštino ir Pupciką su Perkūnu: kiškių knygose šiandien ir vienas ir antras jau bus stambesni už didžiausią liūtą, nesgi maža garbė būtų nugąsdinti kokį žiogą!
* # *
Čia Jokūbas baigė savo pasakojimą.
— Tai ir viskas, — dar pridėjo jisai, į akmenį iškratydamas pypkės pelenus.
— Ačiū, — tariau aš.
Pastebėjęs, kad atvažiavo žmogus su maišais, Jokūbas atsistojo ir nuėjo į malūną.
Likausi vienas klausydamasis, kaip bilda malūno ratas ir kaip per akmenis gurguliuoja upės vanduo.
|
|
|
|