Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAIŽGANTAS PO 20 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L- M.   

1932 ir 1933 metais lietuvių tauta neteko dviejų didžiausių savo kultūrinio bei tautinio renesanso figūrų — Maironio ir Vaižganto. Jie mirė vienas po kito, pamečiui, sakytum, susitarę, nors gyvi būdami, kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai kada stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus, familiariškame atsistatančius tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinančio herojizmo epocha ir prasidėjo pilkosios kasdienybės era. Abiems jiems buvo suruoštos valstybinės laidotuvės su ordinais ant pagalvėlių, su vėliavų miškais, su visu oficialiu triukšmu ir pompa. Abiejų karstus sekė ministeriai, žvaigždėti generolai ir nesuskaitomos žmonių minios. Taigi, oficialus gedulas buvo labai panašus. Bet pati tauta reagavo ir raudojo šių didelių savo mirusiųjų skirtingai.
Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo buvo tolimas ir gal net svetimas. Liaudis net ir nežinojo, kad jis tebebuvo gyvas. Užtat jo dainas, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta.

Vaižganto mirtis, priešingai, sukrėtė visus. Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios (visuomenės) žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats yra nekartą sakęs. J| matė visur ir visi. Nedideliam atsi-stačiusios nepriklausomos Lietuvoj pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus:  kunigas,  politikas,  rašytojas ir, reikalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos. Nuoširdus, temperamentingas, ekscentriškas, be ypatingo intelekto, bet gabus, Vaižgantas buvo oficialus "en-fant terrible" ir "visuomenės lepūnėlis", kaip sako jo memorialistas kanauninkas Mykolas Vaitkus. Visi jam buvo atlaidūs, net ir bažnytinė vyriausybė, kitais atvejais griežta, Vaižganto atveju buvusi taip pat labai atlaidi. Jo atvirumas ir nuoširdumas per ilgą laiką sukūrė legendą. Toji legenda jį supančiojo, ir jo3 primestą vaidmenį jis ištikimai atlikinėjo iki mirties. Kelio atgal nebebuvo, nes Vaižgantas buvo tapęs lyg ir kokia vieša institucija.
Nežinome, kaip jis pats šiame vaid-meny jautėsi. Tik viena aišku, kad ir šiandien Vaižgantas, kaip žmogus, tebėra legenda, nes beveik visi jo biografai, rašydami apie jį, pasidavė minios įtaigai ir rodė jį oficialiose ir legendai priimtinose pozose. Tačiau iš kai kurių jį pažinusių žmonių (kad ir iš to paties poeto Mykolo Vaitkaus) užuominų matosi, kad nevi-suomet lengva jam buvo "minių mylimojo", "fūnaus palaidūno" ir visuomenės nuotaikų barometro kaukė. Tikrasis Vaižgantas, Vaižgantas žmogus, paprastas mirtingasis, vardu ir pavarde Juozas Tumas, kilęs iš SVJ-dasų parapijos, mums beveik nepažįstamas. Tiesa, mes žinome daugybę jo gyvenimo faktų; ypač daug jų pateikė jo biografas Aleksandras Merkelis Vaižganto monagrafi'oje (atspausta tik I-sis tomas). Bet kol-kas arčiausiai prie jo prieiti galima "Dėdėse ir Dėdienėse". Mykoliuko likime yra labai didelė dalis paties Vaižganto likime. Kadaise (N. Romuvoje) pats Vaižgantas yra tatai patvirtinęs straipsnyje apie M. Katkaus "Balanos gadynę", sakydamas Katkui: "mes Mykoliukai".
Taigi, ir 20 metų nuo jo mirties praėjus, gyvąjį Vaižgantą nuo mūsų skiria legenda, rodanti mums Vaižgantą oficialaus visuomenės linksmintojo relėje.

Kiek Vaižgantas gyvas būdamas buvo populiarus kaip asmuo, tiek ji ; buvo nepopuliarus kaip rašytojas. Oficialiai įvertintas ir laikomas vienu iš svarbiausių mūsų literatūros klasikų, kažin kodėl jis nerado kelio j skaitytojus. Net gimnazijų mokiniai Vaižganto raštų skaitymą laike sunkia baudžiava ir kažko be galo nuobodaus sinonimu. Jiems rodėsi, kad tai kažinkas sena ir nereikalinga. Vaižganto raštų ritmas kažin kodėl nesiderino su neseniai atgavusios laisvę tautos gyvenimo ritmu, pionierišku paviršutiniškumu ir novatoriškomis tendencijomis. Jo publicistika (be galo gausia) ir beletristika (ne tiek gausia) domėjosi tik specialistai.Ir pats Vaižgantas tatai gerai žinojo ir daugeliu atvejų .skundėsi: ką jis parašas arba parašęs tesą tik niekniekiai, mėgėjo darbas.

Tik dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo Vaižganto mirties ir gyvo žmogaus legendai gerokai priblėsus, jo reikšme, kaip rašytojo, vis ryškiau išsimuša į pirmąjį planą, nustelbdama kitas gausingas jo veiklos sritis. Jeigu Vaižganto mirties metais (1933. IV. 29) dažnas būtų abejojęs jo rašytojiškomis kvalifikacijomis ir laikęs jį šioje srityje tik mėgėju, tai šiandien vargu kas drįstų tokią mintį pareikšti. Vaižganto beletristikos reikšmė mūsų literatūros istorijoje yra kardinalinė. Chronologiškai imant. Vaižgantas gana vėlai tepasireiškė (pirmas reikšmingesnis jo veikalas "Karo vaizdai", kuriame randa-ne garsiuosius "Rimus ir Nerimus", pasirodė tik 1915 metais) ir šia prasme jis būtų jaunesnis ne tik už Krėvę ar Vienuolį, bet ir už Šeinių. Tik istorinės logikos motyvais jis laikytinas Maironio amžininku.

Didžiule kovų dėl kultūrom freska "Pragiedruliai", lietuvišku, ypač ano meto mastu imant, tikras "roman fleuve", yra veikalas, sujungiantis Valančiaus epochą su mūsų laikais ir užpildantis didžiulį tuščią tarpą mūsų literatūros istorijoje, šioji kovų dėl tautinės kultūros epopėja savo personažais apgyvendina paskutinį 19 a ketvirtį ir yra vienintelis tekios apimties veikalas, duodantis pilną meninį epochos vaizdą. Niekas (gal tik išskyrus Putiną ,su "Altorių šešėly") nesiėmė tokio drąsaus žygio mūsų literatūroje. Lazdynų Pelėdos "Klaida" ar Dobilo "Blūdas" yra daugiau fragmentariški dalykai, neduodantys tokio pilno vaizduojamojo laikmečio resumė. Vaižgantas rodo 19 amžiaus pabaigos lietuvių visuomenę, kaip organizuotą vienetą, su visais jos tautiniais, kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais interesais bei problemomis. Vaižganto žmogus esmingai skiriasi nuo Krėvės žmogaus iš maždaug tos pačios epochos tuo, kad jis yra istorinių veiksnių apspręstas. Vaižgantas rodo ir idėjas, ir papročius, ir etninius elementus. Tuo tarpu Krėvės žmogų formuoja tik papročiai ir tradicija.

Grynai literatūriškai vertinant, ši didžiule epopėja turi aibes netobulumų. Kompozicija visiškai palaida. Visur pilna spragų, nereikalingų digresijų ir publicistikos, ir dar daug kitokių ydų. Bet nežiūrint visų šitų blogybių, "Pragiedruliai" mūsų literatūroje yra vienintelis ir nepakartojamas veikalas' Tik geriau įsižiūrėjus, pro visokį nereikalingą balastą pamatai galingas ir sodrias šio didžiulio pastato formas. Lemiamos reikšmės veikalo vertei turi autentiška medžiaga, betarpiškas jos pažinimas ir originalus stilius. Vaižgantas niekur nevaidina rašytojo. Jis suveda vieną po kito savo personažus,  papasakoja viską  apie juos, ką tik žinodamas. Vaizdingų žodžių jam nereikia jieškoti žodynuose. Jo žmonės paprasti, nekomplikuoti, bet gyvi. Benediktas šešiavilkis, Vidmantas, "Kunigo Tėvas", dr. Gintautas, Ona, Aleksys Taučius, Burzdulis etc. — visi meniškai gyvi, tiesiog nesunaikinamai gyvi ir pilnakraujai žmonės.

Vaižgantas "Pragiedruliuose" taip pat yra šiandien daug keno "užmirštų" ir nebevertinamų literatūrinių derybių, kaip, sakysim, portreto, meisteris. Viena tik žemaitė iš senųjų rašytojų su juo čia galėtų lygintis. Kaip pavyzdį galėtumėm nurodyti Vidmanto ir Benedikto Še-šiavilkio portretus.

Vaižganto stiliaus charakteristikai geriausiai tinka stiliaus ir žmogaus identiškumo formulė. Stiliuje yra visas Vaižgantas: jo emocinis bei intelektualinis ritmas arba temperamentas. Nelygus, kaprizingas, nuolatos nukrypstąs į šalį, spalvingas, dinamiškas ir visuomet su specifiškai vaiž-gantiška intonacija — štai visos pagrindinės jo ctiliaus savybės.

Augščiausio meninio tobulume Vaižgantas pasiekė lyrinėje apysakoje "Dėdėse ir Dėdienėse", vaizduojančiančioje nykią, vadinamųjų karšinčių, buitį. Tai yra Severjos ir Mykoliuko istorija — užslopintos jaunystės ir sunykimo istorija, šioje apysakoje Vaižgantas yra tikras meisteris. Nėra čia nė visų tų gausingų netobulumų, kuriuos minėjome, kalbėdami apie "Pragiedrulius" — viskas išsilieja plačia ir gilia srove. Be kita ko, Vaižgantas čia pirmą kartą ėmėsi vaizduoti moterį plačiausia šio žodžio prasme ir davė vieną iš pačių gražiausių portretų visoje lietuvių literatūroje. Vaižgantas šion apysakon sudėjo visą save, ir tik joje yra viso jo gyvenimo ir likimo mįslės tikrasis sprendimai.    L- M.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai