Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BINKIO LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
Kazys Binkis: LYRIKA. Redagavo ir įvadą parašė Jonas Aistis. Išleido Terra, Chicago, 1952 m. 116 p.
Didžiausia Kazio Binkio garbė pagrįsta lyrika, tačiau viso labo jos susidaro du plonoki rinkiniai. Jo ei-liuotiniai feljetonai, žavėję mases, poetinės vertės neturi. Net ir su gerais norais, iš "Tamošiaus Bekepurio" ir iš "Kriaučiaus Motiejaus" (pasirodžiusio 1947 metais) sunku beišpešti kokią svaresnę ištrauką. Taip, kad Kazio Binkio vainikas pasilieka "Eilėraščiai", "100 pavasarių", o paskui — drama "Atžalynas".

Mūsų lyrikoje Kazys Binkis yra reta išimtis: jisai priklauso prie tų skaidriųjų, saulės nušviestųjų poetų, kurių iš viso taip negausu. Savo poezijoje jisai yra giedrus ir gamtinis. Gamtos bruožas yra jungiančioji jo lyrikos gija, kurios dėka nematyti didelio skirtumo tarp jo ankstesniųjų eilėraščių ir futuristinių. Ir pastaruosiuose jisai yra gamtos vaikas, stipriausias kaip tik tenai, kur jisai dainuoja apie laukus ir vėjus, apie debesis ir purienas. Tobulumo gamtinėje lyrikoje jisai yra pasiekęs savo utose, kaip "Rugiagėlės" arba "Aguonėlės". Tik reikia įsižiūrėti, kokiomis taupiomis, beveik orinėmis priemonėmis jisai išgauna ir nuotaiką, ir vaizdą, ir krištolinį formos tyrumą.
Ugniaspalvės aguonėlės
Po rugius visur liepsnojąs,
Lyg išklydę rojaus vėlės,
Ugniaspalvės  aguonėlės. . .
Visas kraštas — vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus? —
Ugniaspalvės aguonėlės —
Tik liepsnojąs, tik liepsnojąs. ..

Bene garsiausias Kazio Binkio eilėraštis yra "Gėlės iš šieno", sumestas iš mergautinių godų. Kai kas linksta šį dalyką skirti prie liaudinės poezijos atošvaisčių. Iš tikrųjų savo esme jisai toksai nėra. Teisingai bus nuspėjęs Adomas Jakštas, čia įžvelgdamas idilę. Tokios pastoralinės idilės yra ne liaudinis, o rašytinis literatūros žanras. Patsai "Gėlių iš šieno" stilius, tam tikras ilgesnis turinio išvystymas ir netgi nuotaika nėra liaudinė. Iš viso kažin ar bebūtų tikslu tarus, kad Kazys Binkis "liaudies kūrybos elementus ir dvasią pakėlė į nepasiekiamas augštumas." Jį reikia vertinti individualiniu mastu. Bet pagrįstai būtų galima teigti, kad lietuviškoje gamtos poezijoje jisai ryškiai išsiskiria. Atrodo, kad gam'a buvo jo sielos dalis, — pavasariška ir vėjiška gamta. Tai paaiškina, kodėl lyrika yra grynai nemetafizinė ir be jokių religinių atskambių, kurių taip gausu kituose jo amžininkuose ir vėlesniuose lyrikuose. Pagaliau Kazio Binkio nuopelnas, kad jisai su lietuviška gamta surišo ir savąjį futurizmą, šia proga tektų pastebėti, kad iš viso, dabartinėmis akimis žiūrint, gerieji jo futuristiniai eilėraščiai nėra moderniški.

Tai reiškia, kad ir vėlesniojo laikotarpio kūriniai turi tam tikrą nelaiki-numo žymę, nors svarstyklių lėkštėj sunkesni pasiliks "Eilėraščiai".

Dar kiltų klausimas dėl Kazio Binkio poveikio, kaip modernisto. Mums tasai poveikis atrodo nevisai apčiuopiamas. Gal bus arčiau te'sybės tarus, kad mūsieji futuristai literatūros prasme darė įtakcs daugiau patys sau. "100 pavasarių" kokio ypatingo vaidmens formų raidoje negalėjo turėti, nes kai ši knyga išėjo, patsai lietuviškasis futurizmas buvo benuleipstąs. Todėl ateityje gal bus lengviau atsekti tokio Putino ar Balio Sruogos poveikį paskesniems autoriams, negu futuristų, nors šie bus minimi, kaip tam tikra įtampos būsena. Be to, laiko perspektyvoje vertinant dalykus, gal ir būtų buvę tvei-ka, jeigu koks griežtai modernistinis sąjūdis būtų iš pašaknų paveikęs mūsų literatūrą, kadangi ji turi tendencijos vis grįžti į tam tikrus nusistovėjusius kanalus, aprėžtus romant'z-mo-realizmo-simbolizmo trikampiu — su tam tikrais įvairavimais.

"Lyrikoje" Jonas Aistis surinko, ką Kazys Binkis yra palikęs gražiausio. Tai "Eilėraščių" ir "100 pavasarių" poezija. Ir įdomu, kad savo dainą Kazys Binkis sudainavo anksti, maždaug vos persiritęs per savo trisdešimtuosius metus. Tai mums tik pasako, kad lyrika Kaziui Binkiui buvo ne amatas, bet išvidinis reikalas: jis dainavo tol, kol jo siela dainavo. Paskui jisai nutilo, kaip ir daugelis žymių poetų yra anksti nutilę. Jis netgi negrįžo taisinėti savo pirmesnių posmų, kaip kiti poetai mėgsta elgtis. Tačiau jo jaunų metų dainos yra nuostabios savo pastovumu, turint galvoje pačius geriausius kūrinius. Laikas jų nėra nė kiek palietęs. Kaip buvo giedrūs anuomet, tokie pat jie yra ir šiandien. Jie buvo rašyti ne laikui, bet ištryško iš širdies pilnatvės ir gamtos prieglobstyje. Tie eilėraščiai nėra platūs savo temose, betgi jie yra patvarūs ir gražūs. Net žiūrint ir į ateities dienas, negalima įžvelgti, kas galėtų ji) gražumą aptraukti. Vietomis ankstesniuose kūriniuose galima pastebėti dar jaunuoliško jieškojimo ir ne-ryžtumo, bet tenai, kur jisai išsities'a. kur jį pagauna pavasariški vėjai, kur jį sužavi mūsų pievų žiedai, kur jį neša žaismingas ritmas ir tam tikras mosto erdvumas, Kazys Binkis yra retas, grynas, gaivus — ir klasiškas.
Aug. Raginis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai