Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAIDILOS DAINA PDF Spausdinti El. paštas
(Iš "Konrado Valenrodo")

Kai  maras gresia Lietuvą niokoti,
Vaidilos vyzdžiai geba jį nuspėti.
Ar dera kam jo žodžiais abejoti,
Kad ties kapais ir glūdumų paraistėm
Mirties mergelė sutemoj regėti.1)
Žarų vainikas, balto šydro skraistėm
Viršum miškų iškėlus galvą gobia
Ir rankoj kruviną plevena drobę.

Pilių sargai šalmus nuleidžia saugiai,
Kiemionių šunes snukiais žemę rausia,
Užuodę mirtį, unkščia, urzgia, staugia.

Mergelės žingsniai skleidžia mirtį gausią
Ant kaimų ir pilių, turtingų miestų.

1) Lietuvos liaudis marą įsivaizduoja pavidalu mergeles, kurios pasirodymas, kaip čia, pasekant liaudies pasakojimą, aprašyta, reiškia baisiąją ligą. Duosiu bent turinį girdėtos kadaise Lietuvoje baladės: "Kaime pasirodė maro mergelė ir, kaip paprastai pro duris ir langą įkišdama ranką ir raudona skara plevėsuodama, skleidė namuose mirtį. Gyventojai užsidarinėdavo aklinai, tačiau alkis ir kiti reikalai greitai privertė nepaijyti tokios atsargumo priemonės; visi tad laukė mirties. Vienas bajoras, nors pakankamai apsirūpinęs maistu ir galėjęs kuo ilgiausiai tą nepaprastą apsiaustį išlaikyti, tačiau pasiryžo pasiaukoti artimo labui, pasiėmė zigmuntinj kalaviją, ant kurio buvo užrašas — "vardan Jėzaus, vardan Marijos" — ir, taip apsiginklavęs, atidarė namų langą. Bajoras vienu smūgiu nukirto baidyklei ranką ir atėmė skarą. Jis, tiesa, numirė ir visa jo šeima išmirė, bet nuo to laiko kaime niekas neatsimena, kad būtų siautęs maras". Ta skara buvusi saugojama bažnyčioje, neatsimenu, kuriame miestelyje...— A.  Mickevičius.

Kiek kartų kruviną paskleidžia skarą,
Tiek rūmų dykuma tuščia padaro;
Ten dygsta kapas, kur pėdų jos liesta.

Baisi lemtis! Bet lemtį lygiai juodą
Iš vakarų lietuviams pranašavo
Plieninis šalmas su plunksnuotu kuodu
Ir apsiaustas, kur kryžiumi juodavo.

Kur šmėkla ta šiurpiai pasivaidino,
Ne vien tik miestai, kaimai išnaikinti,—
Visa šalis jau virto kapinynu!
Bent jūs, kur dar lietuvio slepiat mintį,
Eime ant genčių kapo parymoti,
Vargus skaityti, guostis bei raudoti.

O liaudies žodi, sandoros lobyne,
Tu šiandien jungi amžių palikimą!
Tavy mes slepiam galią karžyginę,
Jausmų gėlynus ir minčių audimą.

Lobyne, jokių smūgių nesugriautas,
Kol patys žmonės saugo tavo šlovę.
O liaudies daina, tu budi šventovėj,
Kurioj tautos darbų garbė atgyja.
Archangelo sparnais tu apsisiautus,
Ne kartą jo laikai ir kalaviją.

Ugnis praris senolių palikimą,
O jau lobius plėšikai grobti ima.
Daina išliks. Ji žmonėse gyvena.
Jei pataikūnai jos nenor branginti,
Pagirdyti gėla, viltim maitinti,
Ji kalnuose, griuvėsiuos randa peno
Ir praeitį garsinti nebetrunka.
Taip iš namų gaisre išskridus paukštė
Bandytų, bent ant stogo dar sučiaukšti,
Bet, rūmui griuvus, jau į mišką sprunka
 
Ir ten, krūtinei sielvarte suskaudus,
Praeivį jos garsai palydi graudūs.

Girdėjau dainą. Kartą viens senelis,
Arimuos kaulus protėvių atkasęs,
Garsais gluosninės ūbavo dūdelės
Velionių maldą ar tylom, nedrąsiai,
Jus garbino, mūs protėviai bevaikiai.
Jam aidas pritarė iš tolo klaikiai
Ir kėlė sieloj liūdesį giliausią:
Aš paskutinis tos dainos klausiausi.

Kaip teismo dieną angelo trimitas
Iš kapo kels minias nesuskaitytas,
Taip, dainai skambant, iš po mano kojų
Iš bočių kaulų milžinas pakilo,
Ir iš griuvėsių šviesūs rėmai stojo,
O laivės ežerų išsklaidė tylą. Karūnos
pro pilių angas spindėjo,
Valdovų ir karių šalmai žėrėjo,
Kankliavo dainiai ir mergelės žaidė.
Bet žavų sapną žiauriai man išsklaidė.

Gimtinės kalvos ir miškai išnyko,
Tiktai mintis nuvargus pasiliko,
Namų užuvėjoj skurdžioj prigludus.
Ranka užtirpo jau, kankles suspaudus,
Tik mano brolių aidi žodžiai graudūs,—
Išnyko praeities narsa ir būdas.
Bet jaunas įkarštis manoj krūtinėj
Skaidria ugnim dar kartais suplevena,
Sušildo sielą, atminty rusena,—
O tuomet ji, kaip lempa krištolinė,
Ryškiais vaizdais pagražinta piešėjo,
Nors jau apgedo, nors jau apdulkėjo,
Jei tik vidun įdėtumei žibintą,
Ji spalvomis tave dar sužavėtų
Ir rūmo sienoj kilimu gėlėtu
Atmuštų raštą, laiko apnaikintą.
Jei aš gebėčiau tais vaizdais palenkti
Klausovų širdis ir vėles senolių
Prikelt iš kapo, jei mokėčiau trenkti
Skambiausiais žodžiais į krūtinę brolių,
Galbūt, tą vieną retą valandėlę,
Kai mano dainos bus ir juos sukėlę,
Pajustų, kuo jie guodėsi iš seno,
Ir bent trumputėj mirksnio nykstamybėj
Atgytų dvasios buvusi didybė,
Kuria kadaise jų tėvai gyveno.

Išvertė V. Mykolaitis-Putinas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai