 ELEGIJA
Aš norėjau prisiglausti prie gelsvos smiltelės,
Aš norėjau paklausyti, kaip berželis šlama.
Aš norėjau pažiūrėti, kaip rasos lašelis
Lino žiede žaižaruoja, kai saulužė teka.
Kur kalneliuos tarp šilojų mūs tėveliai miega,
Ten lakštutė prie upelio gieda kiaurą naktį,
Ten Dievulis koplytėlėj taip graudingai žiūri...
Leiskit, leiskit prisiglausti prie gelsvos smiltelės.
ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę savo žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties priglaudę,
Išliejo savo brangų kraują.
Kaip krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, kaip mylimieji,—
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai,—
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
SENOVĖS LIETUVIŲ GIESMĖ
O laimingieji,
O amžinieji
Dausų dievai,
Gera jums būti
Ir skaisčiais žvilgsniais
Leisti dienas.
Giedrios jūs dvasios,
Kaip lengvi vėjai,
Skraido danguj.
Debesų volams
Saulę apniaukus,
Dundat perkūnais,
Žibat žaibais.
Kilnūs gyvenat
Šventojoj girioj,
Ramiai susėdę
Smagioj viešnagėj,
Klausot, ką šlama
Jums ąžuolai.
Jūs nepažįstat
Žemiško alkio,
Ašarų, verksmo,
Žiemą speigų.
O amžinieji,
O laimingieji
Dausų dievai,
Prašom, maldaujam:
Iš šventų alkų
Ženkit pas mus!
Minia galinga
Šviesūs atėję
Trenkit skydais.
Nuo žvarbių vėjų
Ginkit, globokit
Žmones vargius!
Į šiltą glėbį
Meiliai priglauskit
Mūsų tėvelių
Brangias vėles.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
