MOTINA
Skiriu savo ir savo vaikų motinai
Kūdiki! Aš tavo motina!
Ir aš virpu visa, nes taip nebesuvaldomai graudu.
Aš motina! Ir man širdis apsvaigsta sopuliu,
Kuris yra nežemiškai saldus. Aš motina!
Kūdiki, kūd,iki! Ir man vaidenas,
Lyg būčiau durys, lyg būčiau ašen vartai,
Stovį kažkur ant šio pasaulio nebeužmatomos
ribos,—
Pro juos gyveniman ateina nesuskaitomos kartos,
Kaip kaimenės avių, nežinomo piemens vis
genamos,
Vis genamos ir genamos į žemės žydinčias
ganyklas,
Ir į šiurpias, į kruvinas skerdyklas. Kūdiki!
Esu aš motina, esu didžioji aš
krikštytoja,
Kuri kiekvieną krikštija ne vandeniu — savu
krauju!
Tada atėjęs paima tave nuo mano kelių
Ir įsuka verpetuose gyvenimas rajus. —
Kiekvieną krikštiju krauju priimdama,
Praustu kiekvieną savo ašarom išleisdama
Aš motina, aš slenkstis ant gyvenimo ribos!
Kas visa tai supras, kas šitą paslaptį suvoks?
Jeigu tu žinotum, kūdiki, jeigu aš pati
žinočiau . ..
LAIVAS
Sunkiom sunkiom grandinėm
Jis prirakintas stovi prie krantinės
Ir klausosi, kaip vėjas ir vilnis
Jam kalba apie tolimas, nežinomas šalis —
O kaip tada jis ilgisi erdvių ir tolių!
Ir vieną dieną laisvės himnais
Pragysta keliamųjų inkarų grandinės
Ir tūkstančiai spalvotų vėliavėlių
Džiugesio liepsnom plevena vėjuj.
Tada jis išdidžiai aplenkia molus,
Sukeldamas paliekantiems krantams pavydą,
Ir iškilminga dūmų juosta
Jisai pamoja uostui.
Ir vilnys šokdamos putotu vainiku
Užgriauna gelmėj išraustus takus.
Bet kai kelionė tampa kasdienybe,
Kai laisvė virsta nuobodžiu skaudžiu,
Jam ta dangaus ir vandenų platybė
Apkarsta. Ir saldžiu
Gimtų namų kvapu
Atsiliepia palikę uosto molai.
O kaip, o kaip tada jis bodisi erdvėm ir toliais!
|