|
|
GUDIJOS SANTYKIS SU LIETUVA |
|
|
|
(Pabaiga)
Britai apie mus ir gudus
Patys apie save, ir lietuviai ir gudai, galime daug palankių raštų prirašyti ir kiekvienas pataikyti savo reikalus ginti. Betgi tuos mūsų reikalus ir painius ginčus dažniausiai sprendžia galingosios valstybės, kai kuomet mūsų net nesiklausę.
Svarbiame 1918-23 m. periode Europos tarptautiniuose klausimuose didžiosios sprendžiamosios įtakos turėjo britai ir prancūzai. Abiejų tautų užsienių reikalų ministerijos turėjo savo žinioje mokytų geografų, istorikų ir etnologų patarėjų, kuriems buvo pavesta Europos painius klausimus studijuoti ir savo ministerijoms paruošti reikalingus pranešimus, rekomendacijas. Jei norime sužinoti, kaip mūsų reikalai stovėjo 1918-23 m. penkmety, tai turime su minėtais diriguojančių valstybių ekspertų pranešimais arčiau susipažinti.
Mums rūpimu klausimu rūpestingesnių studijų atliko britai. Londone veikiai reiškėsi "Historical Section of the Foreign Office", kurios generalinis redaktorius G. W. Prothero su savo žinovais 1918 m. gale ir 1919 m. paruošė ir išspausdino 1920 m. sausio mėnesį labai suglaustą ir turiningą knygelę, kurios 144 psl - duoda tikrai daug žinių apie "RUSSIAN POLAND, LITHUANIA AND WHITE RUSSIA". Ji spausdinta karališkoje spaustuvėje.
Knygelės autoriams, matyt, buvo suprantami raštai lenkų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Jie naudojosi daugiausia lenkų gamintais raštais, kaip R. Dmowski, E. Woronecki, S. Zaleski, J. Perlowski ir k. Apie Gudiją semta žinių iš P. P. Semenov, "Rossija", III ir IX tomų. Su Lietuvos klausimais apsipažinta iš M. Romerio knygos "Litwa" (1908 m.) ir iš J. Gabrio biuletenio "Pro Lithuania" (Lausanne, 1917). Gudų propagandos tuomet dar ir nebuvo, o lietuviškos — tai tik trupinėlis, lyginant su gausia lenkiška.
Tad labai įdomu, ar gausybė lenkiškos propagandos su savotiškai perdirbta ir paaiškinta statistika įtikino britų ekspertus, kad Lenkijai priklauso visi tie kraštai, kur yra labai daug lenkiškų dvarininkų ir jie valdo didžiumą žemės'ir net vyrauja Dūmos rinkimuose (nes balsuojama žeme, ne žmonėmis), kur lenkų kalba ir jų kultūrine įtaka pirmauja dar gerokai atsilikusių lietuvių ir gudų kaimiečių tarpe?
Knygele padalinta į tris dalis: Lenkija, Lietuva, Gudija.
Lenkiją autoriai nagrinėja jos karalystes ribose, apimančiose 10 gubernijų. Lietuva svarstoma tradicinėse ribose, skiriant jai Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Gudija sudaroma iš Minsko, Magilevo ir Vitebsko gubernijų, primenant, kad gudų plotai eina dar toliau į rytus, kad gudų yra ir Lietuvos ribose ir kad Vitebsko gub. trys vakarines apskritys latvių apgyventos.
Pagal autorius, 3 lietuviškos ir 3 gudiškos gubernijos sudaro istorinės Lietuvos svarbiausią plotą. Britų ekspertai stebisi, kad šitos istorinės Lietuvos 13,656,000 gyventojų pasišauna atstovauti, nors ir įtakinga, lenkų mažuma. Lietuviams jie irgi neigia teisę kalbėti visos istorinės Lietuvos vardu, nes lietuviai tik dalį to krašto apgyvena.
Šios britų knygos gale yra ir gan svarbus tų laikų dokumentas. Mat, Lenkijos 12 svarbiausių politinių partijų 1917 m. gegužes 22 d. išleido pareiškimą istorines Lietuvos klausimu, kuris šitaip skamba:
"Les partis politiques demandent par la voix de leurs représentants sousignés, au nom du peuple de l'Etat polonais ressuscité, l'existence indépentante d'Etat pour les terres de liancien grandduché de Lithuanie." (Kalbėdamos savo čia pasirašiusių atstovų balsu, politinės partijos, prisikėlusios lenkų valstybes gyventojų vardu, reikalauja nepriklausomos valstybes egzistencijos buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemėms).
Toliau sakoma, kad Lenkija sieks nesvyruodama atnaujinti uniją su nepriklausoma Lietuva, tvirtai tikėdama, kad visi Lietuvos gyventojai — lietuviai, lenkai ir gudai — ras toje dviejų valstybių unijoj "la garantie du development national, culturel et économique de toutes les couches sociales" (Garantijas visų savo socialinių sluogsnių tautiniam, kultūriniam ir ekonominiam augimui p. 142).
Šitą pareiškimą pasirašė socialistų, endekų, nacionalistų, liaudininkų, progrėsistų ir kitokios lenkų partijos. Kaip jau žinome, netolimoj ateity Lenkijos kariuomenė ir diplomatija šitą beveik visų lenkų nusistatymą atmetė ne pareiškimais, bet darbais: okupuodami Vilnių. Eet užsieniuose 1917-20 m. lenkai vis dar tvirtino, kad lietuvių tauta unijos norinti.
Britų ekspertams atrodė, kad Lenkijos brovimasis Į Lietuvą ir Gudiją būtų "a perpetual menace to the peace of Poland and of Europe at large, even if the inhabitants of the ethnically Lithuanian districts became reconciled to federation with Poland, as the Poles assert they would be" (p. 60).
Lietuvos siekimą būti nepriklausoma britai ekspertai laiko: "quite logical on the part of the Lithuanians, who profess to desire merely the independence of ethnographic Lithuania although in reality they include in it certain White Russian districts of Grodno" (p. 60).
"Bet gudai savo rase, kalba ir religija yra arčiau susirišę su kitomis rusų šakomis kaip su lenkais ar su lietuviais. Lenkų reikalavimai visos istorinės Lietuvos tuo būdu nusitęsia į kraštą, kurio gravitacijos centras neišvengiamai guli Rusijoj" (p. 60).
"Lietuvos ir Lenkijos unijos keturi amžiai priklauso tokiai erai, kurioje tautybės pajautimas vargiai egzistavo. Šiuo išaiškinama, kaip Lietuvos bajorija buvo sulenkinta, kad ją jau galima net lenkais laikyti, nors dar daugelis jos tarne oasilaiko teritorinio partikuliarizmo jausmą". Bet dabartinė lietuvių vadovybė esanti iš inteligentiios ir iš dvasiškijos, o jos abi kilusios iš kaimiečių. "Šiose tautinio atbudimo dienoje nei viena jų nebus patraukta lenkiškos kultūros įtakon. Šiuo metu jų tendencija eina priešinga kryptimi, kaip tai matoma iš kunigijos nusiskundimų prieš lenkų įsikišimą į bažnyčios reikalus" (p. 61). Čia paminimi lietuvių kunigijos skundai Vatikanui 1906 ir 1912 m. prieš lenkiškų vyskupų praktiką neįsileisti Vilniaus dvasinėn seminarij on lietuvių klerikų ir šalinimą lietuvių kunigų iš lietuvišku Vilnijos parapijų, neduodant lietuviškų pamaldų. Kai nuo 1915 m. vokiečiu okupacija pradėjo palaikyti lenkišką dvarininkiją prieš lietuvius, tai lenkų ir lietuvių nesutarimai dar labiau paaštrėję. Visa tai neuatralizuoia lenkišką įtaką Lietuvoje (p. 62). Vokiečiai 1916 m. padarę Lietuvoje lenkams labai palankią statistika, o vokiečių komisionierius "on Beckenrath parašęs augštajai Rytų vadovybei, kad be lenkų nebūtų galima Lietuvoje valdžios sudaryti, bet britų ekspertai šitai pažiūrai netikėio.
Kalbėdami apie lietuvių tautą britų ekspertai tikraisiais lietusiais laiko lietuviškai kalbančius. Jie, matyt, dažniau remiasi Rusijos statistika (1897 m.), bet kai kur jie pateikia ir savus gyventojų procentus, trupučiuką pakeldami lietuvių procentą Kauno ir Suvalkų gubernijose ir Trakų apskrity. Būtent, Kauno gub. ir Trakų apskrity lietuvių jie skaito bent 70%, Suvalkų gub. — 54%. Jų procentus pervedus į 1915 m. absoliučius skaičius, kompaktinėje lietuviškai kalbančioje zonoj randame tokius lietuvių skaičius:
Kauno gub. 1,311,380 arba 70%
Suvalkų gub. 387,720 " 54%
Trakų apskrity 182,000 " 70%
Maž. Lietuvoj 160,000 " 30%
Vilniaus apskrity 103,740 " 21%
Šventėnų apskrity 77,520 " 21%
Lydos apskrity 24,800 " 9%
Ašmenos apskrity 12,580 " 4%
Gardino apskrity 4,000 " 1,5%
Visoj Lietuvoj 2,263,740 lietuvių
1897 m. šešiose istorinės Lietuvos gubernijose britai (pagal rusų statistiką) randa 5,447,000 gudų ir 565,000 lenkų, 380,000 ukrainiečių, apie 500,000 rusų, 1,414,000 žydų, 308,000 latvių (latgalių) ir 1,408,000 lietuvių (be Suvalkijos ir be Maž. Lietuvos). Ukrainiečių daugumą jie randa Kobrino (79%) ir Lietuvių Brastos (64%) apskrityse. Jų žymu ir Bielsko apskrity (39%).
Pagal 1911 m. statistiką jie vaizduojasi Lietuvą turint 5,5 mil. gyv. o 3 gudiškas gubernijas — apie 7 mil. gyv. Jie žino, kad Vilniaus apskrity, tarp lietuvių iš vakarų šono ir gudų iš rytų pusės, yra įsispraudusi didelė lenkų sala, tačiau jie tos salos neisima iš Lietuvos. Žino taipgi, kad gudiškai kalbantieji katalikai yra jau labai aplenkinti ir kad juos nesunku ir lenkais užskaityti, jeigu statistikos autoriai to norėtų. Gudams ir ukrainiečiams nepriklausomo gyvenimo jie tuomet neproponavo ir nenumatė dėl didelio kultūrinio jų panašumo į rusus.
"The White Russians and Little Russians may be classed together as belonging to the Russian nation. The White Russians have become distinguished from the other branches chiefly by their backwardness and poverty. The Little Russians (Ruthenians or Ukrainians) are superior to them in type" (p. 19).
Antroji pusė britų ekspertų pranešimo pašvęsta ekonominei apžvalgai, kurios 40 puslapių tenka Lenkijai ir 37 puslapiai Lietuvai. Nenumačius Gudijai nepriklausomo gyvenimo, ekonominiame skyriuje apie Gudiją visai nutylima. Apie Lietuvą tiek pat prirašyta, kaip ir apie Lenkiją. Lietuvos pietine riba paminint Bugo upę ir Lietuvos svarbiausiais miestais laikant Vilnių. Balstogę, Kauną, Gardiną, Lietuvių Brastą ir Šiaulius. Tai atspindi britų oficialiųjų sluogsnių 1919-1920 m. pažiūras į Lietuvos plotus. Iš esmės šitos britų pažiūros sutampa su rusų geografų ir istorikų pažiūromis (P. P. S-mionov, M. Lebedkin eta).
Lietuviškoje politinėje kartografijoj šitokios Lietuvos sienos pirmą sykį tiksliai nubrėžtos buvo Jono Žiliaus brošiūroje, kuri, kaip oficialus memorandumas, buvo įteikta Amerikos valstybės sekretoriui B. Colby 1920 m. balandžio 3 d. Įteikė ją su savo lydimu raštu Jonas Vileišis, Lietuvos atstovas Amerikoje. Tai gal bus pirmas Lietuvos oficialinis raštas, su ryškiu spalvotu žemėlapiu, rodančiu proponuojamas atstatomos Lietuvos sienas. Tos sienos pietuose atsiremia į Bugą prie Drohičino, senovinės jotvingių sostinės. Lietuvos Brasta paliekama Ukrainai. Balt-vyžio giria lieka Lietuvoje ir riba su Ukraina eina prie pat Prudėnų (Pružany, Ukrainos pusėje), Jasioldos upe iki Šventiškių (Vygonovskoje) ežero, paskiau per Baranavičius, pro Stolbcus, Molodečną, Neruties upe, rytiniu krantu Neruties (ar Naročio) ežero, per Pastovį, per Ožiūnus (Kazėnus) į Drują. Tai idėja 1793 m. Lietuvos, išskirianti iš jos augštutinės Pripeties baseiną, kaip ukrainišką ir Ukrainai jau priskirtą rusų-vokiečių sutartimi, pasirašyta Lietuvių Brastoje 1918 m. kovo 3 d.
Artimi ir tolimi, dažnai skirtingais motyvais, Rytų Baltijos kraštams vis rekomenduoja šiokią ar tokią federaciją. Štai Prancūzijos ekspertas Paryžiaus taikos konferencijoj 1919 m. prof. Meillet rašo savo vyriausybei nuomonę, kad Lietuva, Latvija ir Gudija tiktų federuoti į vieną valstybę, kurią ateity gal pavyktų konfederuoti su Lenkija. Vadinasi, trys mažesnės sudarytų Bundesstaatą, kuris sueitų su Lenkija į Staatenbundą. Tai prancūzų valdiško eksperto nuomonė.
O vokiečiai jau 1938 m. gale konfidencialiai platino federacinį planą šiam regionui. 1938 m. planuota jį pavadinti Gross Baltenland, o jos jos nariais buvo numatyta Latvija, Lietuva ir Gudija (die Guden). Karo veiksmus pradėjus, tas planas ūmai buvo pakeistas paprastu Ost-land, į kurį buvo įtraukiama ir Estija. Sunku pasakyti, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu vokiečiai būtų karą laimėję. Greičiausia jie būtų darę šiose šalyse panašiai, kaip dabar daro rusai. Jos būtų buvę vokiečių kolonijos, tik kultūringiau ir vaisingiau išnaudojamos. Prie rusų stinga muilo, adatų, siūlų ir daugybės kitų reikmenų; pažangesnė vokiečių technika būtų lengviau apsi-dorojusi su materialinėmis problemomis.
Federacinės idėjos suteiktų suinteresuotoms regiono tautoms laisvę ir gerovę ir padidintų jų saugumą tik tuo atveju, kai gyveniman jos vykdomos būtii, to pat regiono tautų laisvu susitarimu. Galingo kaimyno primestas planas paprastai turi tikslą pajungti mažesnes tautas savo politiniam ir ekonominiam aparatui.
Viena tik aišku, kad per paskutinius 40 metų plačiame Rytų Baltijos regione kalbos apie federaciją ar bent konfederaciją nenutilsta. Tai rodo, kad įvairiuose lageriuose yra žmonių, kurie numato čia didelių sunkumų (dažniausiai politinių) mažoms valstybėms išsaugoti savo nepriklausomybę, kai vienas ar antras didelis kaimynas nei nemano atsisakyti nuo savo kolonijų praplėtimo šiose patogiose Europos lygumose.
Sovietinės Gudijos užgimimas ir jos teritoriniai planai
1917-18 m. įvyko keletas Rusijos vakarinių gubernijų komunistų konferencijų. Jų "Šeštoji Šiaurės-Vakarų apygardinė (oblastnaja) konferencija" įvyko Smolenske 1918 m. gruodžio 30-31 d., tuo metu, kai sovietinė armija jau žengė į Vilnių. Konferencijoj dalyvavo 162 delegatai iš visų Gudijos sričių ir jie sakėsi atstovaują 17,770 organizuotų komunistų. Ši konferencija pasiskelbė gudiška: "Pirmoji Gudijos Komunistų Konferencija" ir 1919 m. sausio 1 d. manifestu per savo laikiną vyriausybę paskelbė kurianti Gudijos valstybę iš Minsko, Gardino, Mogilevo, Smolensko ir Vitebsko gubernijų. Įsidėmėtina, kad Vilniaus gubernija nebuvo įtraukta į Gudijos valstybę, nors tos gubernijos didžiuma jau buvo bolševikų valdžioje. Tai reiškia, kad gudiškos kalbos praplitimas tos gubernijos rytinėje daly nepadarė jos etnografine gudų žeme. Vilnija pačių gudų buvo rezervuota Lietuvai.
Kaip augščiau jau minėjome, visos lenkų politinės partijos 1917 m. gegužės 22 d. padarė pareiškimą neturinčios pretensijų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes. Reikia suprasti tą Kunigaikštiją 1569-1772 m. ribose, kurios apima beveik visas lietuvių ir gudų žemes, t. y. bent 294,000 kv. km. ir apie 14 mil. gyv. (1914 m.). Gudija 1919 m. pradžioje (kad ir komunistinė) neįtraukė Vilnijos į savo ribas. Tie du pareiškimai, jeigu jų būtų laikytasi, rodos, turėjo atverti duris labai plačiam bendradarbiavimui tarp trijų tautų, kuris galėjo krypti į konfederacinius rėmus.
Lenkai 1917 m. ir vėliau dažnai pabrėždavo norą federuotis su Lietuva. Gudai ir lietuviai komuistai net pradėjo realizuoti Lietuvos Gudijos federaciją su sostine Vilniuje. Pirmas lietuvių komunistų partijos suvažiavimas Vilniuje 1919 m. vasario 18-20 d. irgi paskelbė Lietuvos sujungimą su Gudija. Lietuvis komunistas V. Kapsukas buvo tos abortinės "Litbel" federacijos pirmas ir vienintelis "prezidentas". Sovietinė Lietuvos ir Gudijos Federacija ant popieros gyvavo apie pusę metų (vasario-liepos m., 1919 m.). Rusijai nepavyko Lietuvos užkariauti, tad nebebuvo Gudijai antro partnerio.
Curzono Linija
Iš čia minėtos 1919 m. britų ekspertų nuomonės gana greit išdygo ir praktiški augščiausių tarptautinių autoritetų pasiūlymai ribų klausimu. Tai garsioji Lordo Curzono linija, turėjusi dvi redakcijas. Pirmoji alijantų konferencijoj Paryžiuje 1919 m. gruodžio 8 d. Ji lietė tik Lenkijos rytines sienas. Antroji ir svarbiausioji jos redakcija buvo Spaa konferencijoj 1920 m. liepos 10-11 dd., kur paliesta ir Lietuvos riba su Gudija ir su Lenkija. Labai svarbu žinoti, kad šita redakcija buvo pasirašyta ir Lenkijos atstovo, jos užsienių reikalų ministerio Wl. Grabskio. Kadangi lietuviškiems raštams, su "Lietuvių Enciklopedijos" IV tomu imtinai, šita paskutinė Curzono linijos laida atrodo esanti nežinoma, tai čia bus verta trečią kartą mūsų spaudoje ją priminti, nors plačiau apie ją kalbėjau "The Lithuanian Bulletin" Nr. 5, 1944 m. ir "Aiduose" 1950 m. Nr. 3. Tarp kitko ten pasakyta:
"Wilno shall without delay be relinquished to Lithuania and excluded from the zone occupied by the Red Army during the armistice".
"North of Grodno the line will be held by the Lithuanians — will run along the railway running from Grodno to Wilno and thence to Dvinsk. On the other hand, the armistice should provide that the armies of Soviet Russia should stand at a distance of fifty kilometers to the east of this line".
Curzono linijos tikslas buvo: derybų metu palikti visas neabejotiniai lietuviškas žemes Lietuvos žinioje, o lenkiškas — Lenkijos žinioje, numatant, kad per derybas dėl galutinų sienų Sovietai sutiks pridėti šioms valstybėms teisingų pataisų. Beveik tuo metu, 1920 m. liepos 12 d. derybose Maskvoje, Lietuvai ir pavyko net žymių pataisų-priedų gauti, Lietuvos ribose paliekant 88,000 kv. km. Pagal Curzono liniją, visai be pataisų, Lietuva būtų turėjusi tik 74,000 kv. km., o jos pasienio miesteliais būtų buvę Brėslauja, Vydžiai, Ožiunai (Kazėnai), Pastovis, Kubilninkai, Šemetava, Svyriai, Gervėčiai, Salos, Ašmena, Kanvališkis, Armoniškis, Žirmūnai, Voverys, Vosyliškis, Kamenka, Skydelė ir Gardinas.
Kad Curzono linija ligšiol tebedaro įtakos tarptautinių ribų klausimo sprendimui, rodo ir tas faktas, kad Lenkija ir Sovietija 1945 m. rugpjūčio 16 d., darydamos sienų sutartį, vėl prisiminė Curzono liniją, ją šiek tiek pataisant Lenkijos naudai, būtent: pastumiant Lenkijos sieną 30 km. į rytus Bugo ir Solokijos upių santakoje (į šiaurę nuo Ra va Russkaja) ir 17 km. į Baltvyžių girią, užleidžiant Lenkijai Hajnowką; kitos pataisos buvo mažesnio masto.
Normaliomis sąlygomis ir Lietuva galėjo tikėtis panašaus masto pataisų, grąžinant jai lietuviškiausią etnografiniu ir istoriniu požiūriu ruožą pagal liniją Dieveniškės, Surviliškės, Krėvą ir Smurgainys.
Ir britų politikų sąmonėje Curzono linija dar neišdilo. Tai priminė 1944 m. vasario 22 d. pats W. Churchill, kalbėdamas britų parlamente, tarp kitko: "We did not approve of the Polish occupation of Vilna in 1920". . .
Gudų imperialistinės apraiškos
Gudai šiais laikais leidžia mažų propagandinių žemėlapiukų, rodydami dabartinės Gudijos etnografines ribas. Štai vienas tokių "Ethno-graphical map of Bielarussia (Whiteruthenia)", mastelio 1:20,000,000. Stora linija jis atskiria visą Latgaliją ir Ilukštos apskritį nuo Latvijos, nors šioje šaly iš 600,000 gyv. gudų yra tik 40,000 arba 7%. Lietuviams nustebinti, tas žemėlapis veda sieną buvusia demarklinija tarp Lietuvos ir Lenkijos ir dar atskiria nuo Lietuvos Leipalingį, Kapčiamiestį ir Seinus. Čia matome etnografinėje Gudijoj esant Šventėnus, Vilnių, Trakus, Varėną, Druskininkus. Iš lenkiškų sričių Gudijai priskirti Suvalkai, Augustavas, Grajevas, Tykocinas. O siena su Rusija eina per Rževą, Viazmą, Brianską ir Trubčevską.
Iš kur dygsta tokie dideli apetitai pas gudus? Juk tokioms riboms realizuoti reiktų kariauti su visais kaimynais: latviais, lietuviais, lenkais, rusais ir net su ukrainiečiais.
Atrodytų, kad rimčiausias gudų imperializmo pradininkas yra buvęs prof. E. F. Karskij, išleidęs stambią knygą: "Bielorussy — vvedenije k izučeniju jazyka i narodnoj slovesnosti", Vilnius. 1904. Ta pati knyga yra išėjusi ir Varšuvoje, bene dviem tomais. Tai gan rimta ir plati istorinė ir kalbinė studija, su dviem gudų kalbos žemėlapiais, kurie dabar dažnai gudų perspausdinami, nes šie žemėlapiai buvo jau seniau gerokai paplitę Vokietijoj ir kitų tautų mokslo raštuose. Gudų kalbos zonon Karskio įtraukta tik labai mažas Latgalijos pakraštys (Ludzos apskr. pora valsčių) ir Ilukštos apskr. rytinė pusė. Gudų-lietuvių kalbų riba išvesta per Turmontą, Vydžius, pro Adutiškį, Lentupį, Šventėnus, Paberžę, Maišiogalą, Vievį (paskutinės trys vietovės gudų šone), Rūdiškes, Benekainį, Trobas, Varanavą, Bastūnus, Rodūnę, Eišiškes, Druskininkus, iki Augustavo.
ROMAS VIESULAS ROMOS PRISIMINIMAI
Bet priderėtų rūpestingai įsiskaityti, kuriuo principu Karskij savo žemėlapiuose išvedė gudų kalbos ribas. O minėtos savo knygos pradžioje (4 pusl.) jis pasisako:
"Gudų sričiai ribas aptarti mums tarnauja išimtinai kalba; to pasėkoje, pvz., tie lietuviai Vilniaus gubernijoj, kurie šiuo metu kalba tiktai gudiškai, mūsų yra priskaityti prie gudų . . . Tokiu būdu, žemiau apibrėžta sritis greičiau priklauso gudų šnekai, negu tautai". Šalia to, patyrinėję Karskio gudų statistiką, atrandame, kad keletas gudiškai kalbančių kaimų jau padaro jam visą valsčių gudišką. Rusai pravoslavai ir lenkai, kadangi jie visi supranta ir gudiškai, taip pat priskaityti prie gudų. Pavyzdžiui, Ilukštos rytinėje pusėje visuose valsčiuose yra po keletą kudiškių kaimų, bet ten nėra nei vieno valsčiaus, kuriame gudų procentas pasiektų 10 c/< . Tačiau tas kraštas, turįs nemaža latvių, lietuvių, lenkų ir rusų, Karskio priskirtas etnografinei Gidijai. Toks Rudaminos (prie pat Vilniaus) valsčius, kalbąs lenkiškai ir gudiškai, bet pasisakęs esąs lietuvišku, Karskio atiduotas Gudijai. Ir taip Vilniaus gubernijoj 1903 m. Karskis priskaito:
% % 1897 m.
Gudų 1,086,435 arba 61,5% Gudai 55,%
Lietuvių 400,000 22,8 % Liet. 17,6 %
Žydų 244,637 14,0% Žydai 12,7%
Rusų-sentikių 24,193 1,3% Rusai 4,4%
Karaimų 3,300 Lenk. 8,2%
Visų kitų 3,000
Visų kartu 1,751,565
1903 m. artimi 1897 m., kai Rusija pravedi pirmą gyventojų surašymą, labai stengdamosi Vilniaus gubernijoj sumažinti lietuvių ir le kų skaičių ir padidinti gudų procentą. Tad čia pateikėme ir 1897 m. Vilniaus gub. tautybių procentą, kad matytume, kaip Karskis nuskandino visus lenkus ir bent du trečdaliu rusų. Atrodo, kad jis tuos du trečdalius rusų pravoslavų, taigi žymia dalimi valdininkų ir karių, atgabentų iš Rusijos gilumos, priskaitė prie gudų, o lenkų (8,2%) didžiumą priskyrė prie lietuvių ir bent trečdali — prie gudų.
Kalbėdamas apie lietuvius, Karsk;s sako, kad jų plotas apima beveik visą Trakų e.pskriti, pusę Vilniaus apskrities, po trečdalį Šventėnų ir Lydos apskričių ir dar apie 15,000 lietuvių gyveną kitose Vilniaus gubernijos vietose. (Tie 15.003 gyvena Ašmenos apskrity). Tiksliau apskaičiavus lietuvių didžiumos plotą pagal Ksrskio nuomonę, gauname 13,300 kv. km. Tai sudaro arti trečdalio viso Vilniaus gub. ploto, taigi gerokai daugiau, negu jo paties gudų kalbos žemėlapiai lietuviams palieka.
Čia pravartu prisiminti, kad daugelis rusų mokslininkų 19-me ir 20-me amžiuose ne vien kalbą laikė etnografine žyme. Pavyzdžiui, Il'jin savo "Etnografičeskaja Karta Europejskoj Rossii" 1870 m. lietuvių-gudų etnografinę sieną veda nuo Seinų pro Gardiną, Vosyliškį, Lydą, Krėvą, Smurgaini, Svyrius. Tokią pat lietuvių-gudų etnografinę sieną praveda M. F. Mirkovič ''r M. F. Rittich (žiūrėti jų "Etnografičeskaja Karti Slavianskich Narodnost3J", S. Pelerburg, 1375).
Rusijoj labai plačiai buvo žinomi A. S Su-vorino stambūs informaciniai leidiniai "Vsia Rossija". Pirmosios laidos jos išėjo 1895 ir 1897 m. Štai vartome 1900 m. laidą, kuriai jau buvo prieinama 1897 m. gyventojų statistika ir jau plačiai naudojama. Vilniaus gubernija aprašoma 79-110 pusi. Jos gyventojų skaičius pateikiamas pagal 1897 m. cenzą: 1,591,912. Kaip jau augščiau matėme, tas surašymas gubernijoj priskaitė vos 17,6/4 lietuvių, bet Suvorino leidinys šitaip nepaprastai dideliam lietuvių procento sumažinimui nepatikėjo ir parašė: "Lietuvių 48'r , paskiau eina gudai, lenkai, žydai ir rusai". Vadinasi, Suvorinas daugiau pasitiki 19-to amžiaus gale vyravusiai nuomonei, kad apie pusė Vilniaus gub. gyventojų yra lietuviai, nors kalbos statistika ir mažiau jų rodo.
Šių laikų sovietinė istorinė kartografija dažnai pažymi senosios Lietuvos valstybėje jos etnografinę dali (korennaja Litva) ir jos ribą veda pro Suvalkus, Gardiną, Vosyliškį, Lydą, Alšėnus, Smurgaini, Svyrius ir Brėslaują. Beveik visuomet etnografinės Lietuvos ribose pietų kampe užrašo "Krėvo". Tai rodytų, kad sovietinė mokslo literatūra etnografinei Lietuvai skiria bent du treidaliu Vilniaus gubernijos.
Bandyti kompromisai
Lietuvos ribų klausimas visai konkrečiu būdu pirmą sykį buvo iškeltas Vokietijos-Rusijos taikos derybose Lietuvių Brastoje (1918 m. vasario mėn.), kurioje abi tos vystybės sutarė atsiskirti buferinėmis valstybėmis. Buferių tarpe buvo ir Lietuva, kuriai ten buvo numatyta tik apytikslės teritorijos: Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir apie pusė Gardino gub. Tas visas plotas galėjo apimti apie 120,000 kv. km. Vokiečių politinė kartografija net vaizdavo Lietuvos karalystės rytines ribas: "Ostgrenze eines vom Deuts-: chen Reich am 23. III. 1918 anerkannten Koeniqreich Litauen". Sakytume, tai buvo lyg ir pirmasai visai konkretus Lietuvos ribų projektas, nors nebaigtas ir trumpalaikis. Jis buvo labai artimas M. Lebedkino lietuvių gyvenamos erdvės sąvokai, atremtai į jo statistiką 1861 m.; na, ir į pripuolamą tų laikų vokiečių-rusų fronto liniją.
Šiuo metu neturime žinių, kiek įtakos toms riboms turėjo patys lietuviai ir gudai. Tik žinome, kad Gardino gubernijos gudų atstovas J. Voronko rašė vokiečiams memorandumą, prašydamas neskirti Gardino gubernijos prie Lenkijos, bet priskirti ją prie Lietuvos, kadangi jos gyventojų dauguma esanti gudiška ir tas kraštas per ilgus amžius priklausęs Lietuvai, bet ne Lenkijai.
1919 ir 1920 m. pirmoje pusėje Lietuvos politikų tarne irgi vyravo nuomonė, kad Gardino gubernijos gudus verta priimti į Lietuvos ribas, nes dar buvo kiek vilčių, kad atsiras pritarėjų tam sumanymui ir didžiųjų valstybių tarpe. Tad Jono Žiliaus išleista brošiūrėlė su žemėlapiu (Lietuvos Rubežiai, New York, 1920) aoė-mė rytuose beveik tokias pat ribas, kaip ir projektuojamoji Lietuvos karalystė su Mindaugu II. Žiliaus projektas galima laikyti Lietuvos oficiali niu projektu; jis įterpė Lietuvon dar ir Naugarduko apskritį ir Mažąją Lietuvą.
Paryžiaus Taikos Konferencija su Lietuvos delegatais oficialiai nesitarė, nes Lietuva dar nebuvo net pripažinta valstybė. Alij antai atskyrė nuo Vokietijos tik mažesnę Prūsų Lietuvos dalį, vėliau Klaipėdos kraštu pavadintą. O Lietuvos delegacija Maskvoje 1920 m. liepos pradžioje turėjo didelių sunkumų pravesti savo originalius sumanymus ribų klausimu. Ten teko daryti stambių nuolaidų, atsisakant beveik visos Gardino gubernijos ir gaunant tik Gardino apskrities didesnę dali. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyti tiikos sutartis su Rusija, gaunant Lietuvai bent kiek daugiau erdvės, negu tuo pat metu buvo numačiusi Spaa konferencijoj kompromisinė Curzono linija. Tačiau abi šios kompromisinės ribos nebuvo įgyvendintos, nes Pilsudskis 1920 m. spalių 9 d. nusprendė ginklu užimti visą Vilniją, atmetant lenkų pasirašytą Curzono liniją ir sulaužant lietuvių-lenkų susitarimą, pasirašytą Suvalkuose 1920 m. spalių 7 d. Kompromisams nebeliko vietos, kai stipresnė valstybė gavo visai laisvas rankas prieš silpnesnę.
Sovietų planai
Kai Sovietija 1939 m. spalių mėn. sutiko grąžinti mažą ruožą Vilniaus krašto, tai net nesileido į jokias derybas, kad įvykdytų 1920 m. su ja pasirašytą sienų sutartį. Lietuvos ekspertas dr. V. Vladas Viliamas tuo metu Maskvoje net negavo balso ką nors pasakyti vadui Stalinui. Rusų generolai be lietuvių žinios užbrėžė Lietuvai naujas rytines ribas. Tai čia nebuvo jokio kompromiso, o tik paprastas 1920 m. sutarties laužymas. Lietuvos spaudoje greit pasirodė naujos sienos kritika ir nepasitenkinimo pareiškimai. Tad okupavusi Lietuvą, 1940 m. Rusija ir Gudija nusprendė padaryti sovietinio "teisingumo" gestą. Tuojau po formalinio Lietuvos įjungimo į Sovietija rugp. 3 d. Augščiausiojo Sovieto posėdy Maskvoje Gudijos atstovas pareiškė, kad Lietuvai turi būti grąžinti rajonai su lietuviškai kalbančia dauguma ir čia pat jis suminėjo tuos rajonus: Šventėnų, Vidžių, Adutiškio, Astrauco (su Gervėčiais ir Varnėnais), Varanavo ir Rodūnės. Šitas pasiūlymas buvo priimtas, rodos, visų balsais, kaip tai Sovietuose įprasta. 1940 m. rudenį komunistinė gudų-lietuvių komisija turėjo tą nutarimą praktikoje įvykdyti. O bevykdant dalis tų nutarimų ir pažadų liko nerealizuota. Iš Astrauco ir Vidžių rajonų Lietuva nieko negavo, o iš kitų rajonų—labai mažai. Vilnius ir toliau liko pasienio miestu, vos 25 m. nuo rytų sienos, taigi pagal rusišką paprotį: potavlen k stenke (pastatytas prie sienos), tarsi sušaudymui.
Rusijai okupavus Lietuvą, prasidėjo pačios didžiosios lietuvių tautos nelaimės, tad S'enų klausimas pasidarė antraeiliu reikalu, o Sovietų tvarkoje tokie reikalai net ir negalimi svarstyti. Tad sekė tyla . . .
Vokiečių planai
Sovietų-vokiečių karas vėl iškėlė Gudijos-Lietuvos sienų problemą. Vokiečiams pirmiausia rūpėjo patenkinti savo teritorinius troškimus. Klaipėdos kraštą jie jau buvo atplėšę nuo Lietuvos 1939 m. kovo mėn. Lenkišką Suvalkų trikampi su keliais lietuviškais valsčiais jie prisijungė prie Rytprūsių 1939 m. rugsėjo mėn., neužleisdami Lietuvai nei Seinų, nei Punsko. 1941 m. užėmę visą Lietuvą ir Gudiją, jie vėl didino Rytprūsius, prijungdami prie jų Gardiną su plačia apylinke, su Druskininkais ir beveik iki Lydos. Bet rytiniame Lietuvos šone jie vis dėlto bandė neerzinti labai nei gudų, nei lietuvių. Tad čia jie j ieškojo geopolitinio kompromiso tarp tų abiejų tautų, kurių nusistatymas karo metu vokiečiams šiek tiek rūpėjo. Jie grąžino Lietuvai Vidžių valsčių, Ašmenos ir Svyrių (naują) apskritis. Vietoje Rusijos priskirtų Lietuvai 65,197 kv. km., vokiečiai jos erdvę praplėtę iki 67,199 kv. km.
Savo plotu Ašmenos labai sumažinta apskritis apėmė tik 2,068 kv. km. ir Svirių apskr. — 2,266 kv. km. Gyventojų per abi apskritis buvo 173,443, jų tarpe lietuvių 29,800 ir reliatyvi dauguma lenkų (1942 m.). Šito priedo svarbumas Lietuvai susidaro iš to, kad Vilniaus rytinis užnugaris iš 25 km. prasiplečia į 80 km., apimdamas Smurgainį, Krėvą, Alšėnus ir Šemetavą. Rygoje išleistas vokiečių atlasas rodo, kad pas vokiečius būta dar ir kito plano: padidinti Lietuvos teritoriją į šiaurės rytus, Dauguvos link, priskiriant Lietuvai geležinkelio liniją Pastovis, Varpuva, Šarkuva ir Druja prie Dauguvos.
Lietuviams Gardino nepavyko tuomet gauti, nors vokiečiai į karo pabaigą buvo davę vietos lietuviams leidimą organizuoti Gardine lietuvišką gimnaziją.
Civilinei Gudijos administracijai vokiečiai buvo pavedę tik dalį to krašto—apie 60,000 kv. km. su 2,900,000 gyv. Kita gi Gudijos dalis buvo kariškoje žinyboje, nes ji atrodė jiems esanti netoli nuo fronto. Valdišką aparatą Gudijoj vokiečiams sunkiai sekėsi organizuoti, nes ten labai stigo inteligentinių jėgų. Tai labai ryškiai matome iš Rygoje leisto vokiečių, tik tarnybų žiniai, žurnalo "Statistische Berichte fuer das Ostland" (1942-43 m.).
Ar keisis kuomet ateity dabartinės Sovietų nustatytos Lietuvos ir Gudijos ribos — šiuo metu nieko aiškaus negalima tvirtinti.
Jeigu statistikos rinkėjai ir politinių veiksnių atstovai visai nebegalėtų susitarti, tai dar lieka vietovardžiai, kurie gan aiškiai rodo etnografines lietuvių-gudų ribas. Tegu pati žemė prabyla, jeigu politikai nesusitaria.
Pokarinis laikotarpis (1945-56 m.) senosios Lietuvos žemėse dirba didžiausiai Lenkijos neraudai. Lenkų galybė ir autoritetas lietuvių ir gudų žemėse rėmėsi dvarais ir administracija. Šitos lenkiškos pajėgos buvo visiškai sužlugdytos be vilties prisikelti. Nors rusai per savo impor-tuo+a administraciją, policiją, mokyklas ir nuostabi"! dicieli. propagandos tinklą stengiasi visur užimti buvusių lenkų ir žydų paliktas tuščias vietas, tačiau kylantis biednuomenėje priešrusiškas nusiteikimas neleis rusams gyventojų masės suvirškinti. Nors grynai gudiško patriotizmo sovietiškoje mokykloje negali būti, tačiau šalia dirbtinai auginamo rusicizmo išsilaikys ir sustiprės vietinis gudų jausmas, ypač vakarinėse Gudijos dalyse, į kurias sovietinis rusicizmas įžengė tik 1939 m.
Rusų gausi kolonizacija, žinoma, sudaro nemenką pavojų Gudijos kultūrai. Rusai seka senų kolonialių šalių pavyzdžiu: jie pirmiausia užkolonizuoja savais importuotais tautiečiais didesnius miestus, kuriuose telkiasi politinė galybė ir kultūrinė įtaka. Minskas jau pusiau rusiškas miestas. Mažesni miestai irgi rusinami. Pvz., toks nedidelis miestas, kaip Borisovas (45,000 gyv.) jau senokai turi rusišką pedagoginę mokyklą, kuri ruošia mokytojus vien rusiškoms tos srities mokykloms. Tai reiškia, kad pačiame Gudijos centre jau yra prisodinta gan daug kolonistų rusų, gudus ištremiant į tolimą Sovietiją, kur jiems gudiškų mokyklų neduodama. Rusų jau nemaža yra Pinske, Brastoje. Gardine, Lydoje ir kitur.
Tarp eilinių kolchozo darbininkų rusų dar nedaug, bet kai perskaitai pavardes geriau atlyginamose pozicijose, kaip valdininkų, karininkų, mokytojų, kolchozų pirmininkų ir MTS vadovų pavardes, tai ten jau sutinki apie pusę tipingai rusiškų pavardžių, kurių dar maža juodadarbių eilėse. 1946 m. Gudija rinko į Augščiausią Sovietą Maskvoje 31 savo atstovą, bet iš jų bent 17 buvo rusų. Rusiškumai skverbiasi Gudijon visais plačiais vieškeliais ir siauručiais takeliais, visur nustelbdami seniau čia dar jaučiamą Lietuvos ir Lenkijos istorinę įtaką.
Vokiečių okupacijos metu Gudijos nacionalistai, matyti, paskleidė nuomonių, kad 14-tas ir 16-tas amž., t. y. Lietuvos valdymo laikai, buvę Gudijos "aukso amžiais". Tad sovietinė Gudijos spauda 1945-48 m. dažnais protarpiais puola šitą gudų nacionalistų tvirtinimą. Šita pažiūra į Gudijos aukso gadynę nėra visai išdilusi net ir Sovietinės Gudijos dabartinių istorikų raštuose, už ką jie irgi puolami. I. Salkovič ir E. Livov 1948 m. išleido knygą apie pirmąjį gudų rašytoją ir pirmosios jų knygos autorių (1525 m. išleistos Vilniuje), kurioje tie du autoriai išsireiškia, kad 16-to amžiaus Lietuvoje gudai pergyvenę nemažą kultūrinį pakilimą. Tad ši jų knyga buvo puolama keliais atvejais, suniekinant vakarietišką kultūrą ir lietuvišką feodalizmą. Girdi, "Lietuvos feodalai užgrobė gudiškas žemes XIII amž. pabaigoj ir XIV a. pradžioj". . . ""Gudijos ūkininkus spaudė ne vien vietiniai feodalai, bet ir lietuviška diduomenė" — rašo "Sov. Bielorusija" kritikai 1948 m. vas. 13 d.
T. S. Gorbunov išleido 1946 m. Minske "Istorija BSSR". Tai ir jis to paties laikraščio puolamas, kad perdaug kredito duodąs Lietuvos valdymo periodui.
Panaši propaganda vis silpnina Gudijoj gerų Lietuvos laikų prisiminimą ir nuolat žemina buvusių Lietuvos valdovų vardą gudų akyse. Šalia to, Gudijos vakariniuose rajonuose kolonizuojami rusai: ruože tarp Rodūnės ir Gardino 1947 m. jau buvo labai daug rusų kolonistų ir per rinkimus į Gudijos Sovietą buvo tos zonos 15 apylinkių išstatyti ir išrinkti rusai atstovai. Lietuviai kandidatai buvo išrinkti tik nuo trijų rinkiminių Gudijos apylinkių: nuo AstraucoV. J. Padalis, nuo Ašmenos Tūbelis ir nuo Svirių — Vytautas Morač ar Maročius. Turbūt, šitų vyrų politinis nusiteikimas buvo labai artimas rusiškiems interesams. Nors bandoma gudus atitverti nuo lietuvių ilga rusų kolonistų siena, tačiau šiuose Gudijos vakariniuose rajonuose lietuvių vis dar yra ir kai kur jie dar turi net savų kunigų bažnyčiose.
Gudijos didžioji problema
Grubus, storžieviškas dabartinių rusų materializmas ir jų primityvus nacionalizmas dabar brukamas gudriai organizuoto valdžios ir partijos aparato į visų užkariautų tautų protą. Gudijai daugiau prilips tų barbariškų šiurkštumų, nes jos nesovietinė literatūra ir kultūra buvo sukūrusi dar labai plonus tautinio atsparumo klodus. O didžiausioji jos problema dar ilgai pasiliks jos labai dideli kalbos ir kultūros panašumai su orientališka Rusija.
Sovietų istoriniai raštai dažnai nusiskundžia, kad vienlytę Rusiją Lietuva suskaldžiusi į tris kiek skirtingas šakas, "užgrobdama" ir ilgiems amžiams atskirdama politine siena nuo tkrosios Rusijos gudus ir ukrainiečius. Žinoma, per savo kunigaikščius, valdininkus ir dvasiškius Lietuva skleidė Vakarų kultūrą iki pat Smolensko ir iki Dniepro žiočių jau nuo 1387 m., bet ypač stipriai ji veikė nuo XVI amžiaus vidurio. Vakarietiška Lietuvos kultūra ėjo į rytus ne lietuviškomis formomis, bet daugiau slaviškomis ir lotyniškomis, todėl ji gudams ir neatrodė esanti visai svetimo nacionalizmo reiškėją. Iš Lenkijos, Vokietijos ir Italijos paimta ir pervirškinta Vakarų kultūra lietuvių buvo nešama gan tolerantiškai, savaimingai ir laisvai, neskaitant kai kurių nevykusių viešpatavimo pasireiškimų.
Dabartinės Gudijos esminė problema — tai pilnu ūgiu atsistoti ant savo kojų ir vaikščioti nebeatsirėmus į rusišką, šviesą užstojantį kolosą.
Gudijai nepaprastai svarbu ugdyti savus kultūrinius originalumus, kad sustiprintų dvasinį savitumą ir tautos pasitikėjimą savo jėgomis, visa savo mase. Slaviška .kaimynai vieni nenorės, kiti negalės Gudijos, originalumui ir savitumui padėti. Neslaviška Lietuva, rodos, dar turėtų kįęk jėgų perteikti Gudijai galingesnių isotrinių idęjų, kurios neliktų bergdžios Gudijos žemėje.
Šįųos žodžius stumiant arčiau prie tikslo, sakytume, .kad padidintos,; Baltijos politinė ir kultūrinė idėja tiktų skleisti Estijos, Latvijos, Lįetuvos, Gudijos ir gal net Lenkijos laisvai suburtoje erdvėje, visoms šioms tautoms jau dabar išmintingai, sprendžiant tarpusavio ginčus, kai jų kur atsirandą,.-; Šitose plačiose šiaurietės Europos lygumose ėjo ir eis didžiųjų tautų-rungtynės ir muštynės, mūsų turto grobimas ir, kultūros naikinimas,.,.žmonių žudymas ir trėmimas, jeigu mes visi mažesnieji neapjungsime savo pastangų bendram ir protingam tikslui, jeigu neprisįruošime dalį savo politinio lojalumo perkelti iš mažų tėvynių į didesnius apsaugos regionus. Dabartinė lietuvių ir gudų politinė A*eikla eina' izoliuotais takais, o būtų daug saugiau, kad mes savo tarpe ir su kitais kaimynais užmegztume artimesnį ir net programinį ryšį. Mūsų politikai neprivalo užšalti idėjų bergždume, neturi susižavėti svetimų parlamentarų tuščiais pažadais ir rinkimų įkvėptais pareiškimais, ar paskęsti vien kanceliariniuose darbuose ir informacijų skleidime. Laikai nepaprastai reikšmingi ir pavojingi, kai tūkstantmetės civilizacijos ir kultūros patys pamatai siūbuoja, graužiami mechanizuotos barbarijos. Kai ateis lemiančiojo mūšio valanda, mažosios tautos jau turi būti išsprendusios savitarpio ginčus ir jau suderinę ir net išrikiavę savo jėgas, kad gautų nors tinkamą balsą prie galingųjų stalo.
Federalizmo idėja plačiai erdvei pritaikyta, įsisąmoninta ir plačiai paskleista, būtų Vidurio Europai, taigi Lietuvai ir Gudijai, ir dar daugeliui kitų tautų, nauju optimizmo šaltiniu, idėjiniu eleksyru, kurs turėtų pašaukti kovon ir kū^ rybon jaunąsias generacijas. Prieš mus visus atsivertų didieji laimingesnės žmonijos vaizdai, daug platesnės perspektyvos sukelti prieš sovietinę reakciją pažangios revoliucijos bangas, didesnis naujosios tikrovės pajautimas. Europos gelbėjimas ir apjungimas nebūtinai turi prasidėti vien nuo Reino. Tai verta daryti ir nuo Nemuno, Vyslos ir Dniepro, nes čia susikaupė siaubingai didelis žudomųjų skausmas ir negirdėto gilumo pavojingi išgyvenimai. Jeigu mes iš to visko nepasimokysime ir riepasuksme tikresniais ir išbandytais federalizmo keliais, tai kokios gi jėgos atneš mums laisvė ir kartu tvar^ ką, taiką ir gerovę?
Jeigu mūsų Europos vidurinė dalis patingės ar nesugebės suorganizuoti stambesnių politiškai kuriančių ir ateitį giliau įžvelgiančių veiklių sambūrių, tai nėra garantijos, kad melo ir kruvinos priespaudos karalystė neišsilies dar nauju tvanu per visą Europą ar net toliau. Ir šitoje kc'oj už laisvojo žmogaus prisikėlimą senosios kultūros kontinente nėra nei mažų, nei atmesti-nių. Visos tautos ir tautelės liks didelės, kurios tik planingai ir protingai kovos ir kariaus už didžiausią žmogaus turtą — laisvę ir lygybę.
Svarbesnioji literatūra gudų klausimu
E. F. Karskij, Bielorussy, 1904; V. P. Semenov: Rossija, IX t. — Verchneje Podneprovje i Bielorussija, 1905; Historical Section of the Foreign Office: Russian Poland, Lithuania and White Russia, 1920; L. Wasilewski: Litva i Bialorus, 1925; E. von Engelhardt: Weissruthenien, 1943; Akademija Nauk BSSR: Istorija Belorusskoj SSR (2 tt.), 1954; A. Pjankov: Proischoždenije Belorusskogo naroda, 1948; N. V. Kamenskajo: Obrazovanije Belorusskogo sovietskogo gbsudarstva, 1948.
|
|
|
|