|
|
JUOZO ŠVAISTO "KNYGNEŠIŲ PĖDSAKAIS' |
|
|
|
Nuo pat knygos pradžios iki pabaigos aiškiai matyti, kad J. švaistas yra norėjęs pavaizduoti, kaip Lietuvos knygnešių veikla, beprieštaraudama rusų caro administracijai, kėlė lietuvių tautinę sąmonę ir netiesiog vedė j Lietuvos politinę laisvę ir nepriklausomybę. Be abejo, tai visai teisinga teze. Bet dėl to, kad tezė, ji kūrinį pasuko taikomojo meno kryptimi. Antra, lietuvių knygnešių veikla spaudos draudimo metais yra tema su politinio aspekto persvara, šitokia tema, nors ir neprieštaraudama teoriškai meniškos kūrybos esmei, vis dėlto yra sunkiai nugalima praktiškai. Būdama abstrakti ir nukreipta į žmonių gyvenimo paviršių, kaip kiekviena kita politinio pobūdžio tema, ji verčia rašytoją į gyvenimo medžiagą žiūrėti daugiau protaujančio piliečio negu intuityviškai jaučiančio žmogaus žvilgsniu. Šitoks piliečio žvilgsnis, reikalingas ir pagirtinas kasdienybėje, verčia rašytoją kūrybos procese schematizuoti kuriamus veikėjus ir jų gyvenimą pagal pilietines dorybes. Todėl šitais atvejais rašytojas dažniausiai sukuria negilius taikomojo pobūdžio veikalus, kokių ypač gausiai prigamina, pvz., socialistinio realizmo rašytojai.
Lengviau rašytojui politinio pobūdžio temą sužmoginti ir emocionaliai pagilinti, kai jis pajėgia ją išreikšti negausiais veikėjais, kai šalia pilietinių dorybių dar turi progos giliai ir plačiai pažvelgti į jų asmeninį vidaus gyvenimą. Bet kada rašytojas pasirenka gana plačią temą, tokią, kaip lietuvių knygnešių veiklą, kai jai parodyti jis yra priverstas sutelkti ir suminėti ne kelis, ne keliolika, bet keliasdešimtis veikėjų ir visa tai imasi pavaizduoti trijų šimtų puslapių nedidelio formato knygoje, tada jam nieko nebelieka, kaip schematizuoti savo veikėjus, jų santykius ir įvykius. Kitaip tariant, tada autoriui tenka vaizduoti nebe gyvenimą, bet parinkti kai kuriuos epizodus, atitinkančius jo paties arba oficialiąją pažiūrą ir juos paįvairinti viena antra asmeninio ar šeimyninio gyvenimo scena, kad visuma neatrodytų, kaip grynas istorinis pasakojimas.
"Knygnešių Pėdsakus" skaitant, iš tikro nekartą ateina į galvą klausimas: kas gi čia yra, ar populiari istorija ar romanas? Gausūs knygnešių vardai ir pavardės su išgarsėjusiu Jurgiu Bieliniu priešaky, jų organizacinės pastangos sutelktos aplink Garšvių kaimą, gausūs tikri vietovardžiai, caro administracijos pareigūnų pavardės, draudžiamosios spaudos redaktorių bei leidėjų pavardės, vientisinės fabulos stoka lyg rodytų, kad "Knygnešių Pėdsaka's" autorius konkuruoja su populiariu istorininku. Tačiau knygoje gana gausiai duodami veikėjų pokalbiai, jų pasipasakojimai apie save ir savo nuotykius, tų drąsių nuotykių vaizdavimas, keletas asmeninio ir šeimyninio gyvenimo scenų vėl skaitytoja nukreipia nuo istorijos, sugestionuodami, kad knyga yra vaizduotės padaras. Ir užvožęs ją, tikrai negali pasakyti, ką esi perskaitęs: ar vaizdingai pailiustruotą knygnešių istorijos svarbų epizodą, ar romaną be fabulos su neišvystytais veikėjais, kurių tarpe ryškiausias Bielinis, kaip energingas pilietis ir organizatorius. Nenorint avansu autoriui priekaištauti dėl šitokio knygos pobūdžio, galima tarti, kad "Knygnešių Pėdsakais" yra vaizdais pailiustruota arba romanizuota knygnešių istorija arba bent vienas stambiausių jos epizodų.
Ir iš tikro, jeigu pasauly yra prirašyta daugybė romanizuotų biografijų, kodėl gi negalėtų būti romanizuotų istorijų? Kaip romanizuotose biografijose greta visai tikrų faktų yra rašytojų vaizduotės sukurtų įvykių ir situacijų, taip pat stambiame romanizuotos istorijos epizode tikri faktai gali pintis su vaizduotės padariniais. Pripažinus teisę šitokiai literatūrai gyventi, vis dėlto ją norisi atskirti nuo dailiosios literatūros kūrinių, ypač istorinio romano.
Istorinio romano, kaip dailiosios literatūros kūrinio, pagrindinis tikslas nėra atvaizduoti (vaizdais atgaivinti) tam tikro laikotarpio asmenis ir įvykius vienu ar antru atžvilgiu bet sukurti gyvenimiškos tikrovės prasmingą iškarpą, lyg kad ji būtu tikrai galima pasirinkto laikotarpio socialinėse, kultūrinėse ir politinėse aplinkybėse. Kitaip sakant, istoriniame romane tik veiksmo aplinka turi būti istoriškai tikra, bet ne būtinai — jo veikėjai ir jų gyvenimas. Tuo tarpu šitokiame romanizuotos istorijos epizode, kokį duoda J. Švaistas "Knygnešių Pėdsakais", kultūrinės ir politinės aplinkybės bei sąlygos atrodo beveik svarbesnės už vaizduojamuosius žmones, nes pagal jas visi veikėjai yra suskirstyti į du frontus — į knygnešių, jų pagelbininkų bei simpatikų frontą, ir į rusų administracijos ir jos talkininkų (lietuvių išdavikų) frontą. Ir tie veikėjai pirmiausia vaizduojami, kaip šitų frontų dalyviai ir kaip piliečiai (kas kaip tik svarbu istorijai), ir tik antroj eilėj, — kaip asmens su savo individualiniais interesais ir rūpesčiais. Pagaliau reikia manyti, kad beveik visi "Knygnešių Pėdsakų" veikėjai ir dauguma ten primintų, atpasakotų ar pavaizduotų įvykių yra taip pat istoriškai tikri.
Šitaip manyti leidžia J. švaisto knygos vardų bei svarbiųjų faktų tapatybė su Lietuvių Enciklopedijos (VII, 34 psl.) straipsnelio daviniais apie Garšvių kaimą. Ką apie šį knygnešių centrą, veikusį 1885-96 metais, suglaustai pasako L. Enciklopedija, tai plačiau randame papasakota ir pavaizduota J. Švaisto knygoj. Straipsnely minimi knygnešiai J. Bielinis, K. Ūdra, Kazanauskas, Sakalauskas, Neteckis, Bružas, Dilka yra taip pat J. Švaisto knygos veikėjais. To spaudos centro steigėju yra buvęs Jurgis Bielinis, o jo svarbiausiu pavaduotoju Kazys Ūdra, šitie du asmens yra taip pat svarbiausiais veikėjais "Knygnešių Pėdsakais" romane. Tiesa, veikėjų čia yra žymiai daugiau negu jų suminėta L. Enciklopedijos straipsnely. Knygoj taip pat yra daugiau ir įvykių. Tačiau jie tikriausiai yra paimti iš "Knygnešio" rinkinio (Kaunas, 1926 m.). Paties rašytojo svarbiausias darbas bene bus buvęs tą medžiagą savarankiškai sugrupuoti, susieti, perpasakoti, šį tą pabrėžiant, šį tą pailiustruojant dialogais, gal įvedant vieną antrą fiktyvų veikėją ir sukuriant kelias šeimyninio ir asmeninio pobūdžio scenas.
Knygnešius ir jų veiklos faktus suliteratūrindamas arba romanizuo-damas, J. švaistas mažai tesistengė būti psichologu, o daugiau nuotyk'ų pasakotoju. Šitoks istorijos romanizavimo metodas visai derinasi su tikrai rizikinga ir nuotykinga knygnešių veikla. Nors toks metodas "Knygnešių Pėdsakų" nepriartina prie dailiosios literatūros, tačiau knygai duoda dinamiškumo ir patraukia skaitytojo dėmesį. Ir iš tikro ši J. Švaisto knyga apie knygnešių rezistencinę veiklą skaitytoją intryguoja beveik taip, kaip nuotykių romanas. Ji — įdomi pasiskaityti kiekvienam lietuviui, kuris bent šiek tiek yra girdėjęs apie carinės priespaudos laikus ir kuris kovai su šita priespauda dar nėra visai abejingas. Kad ji būtų įdomi ir nutautėjantiems ir nutautėjusiems lietuviams, kokių, deja vis dažniau pasitaiko, būtų buvę galima pageidauti, kad autorius knygnešių nuotykingą kovą su rusų administracija būtų labiau supynęs tampria intryga, tuo pačiu apleisdamas mažai rizikingus veiksmus arba mažai reikšmingus faktus, kitaip tariant, kad iš romanizuotos knygnešių veiklos būtų padaręs knygnešių gyvenimo nuotykių romaną, (šitokios rūšies kūrinio mes iš tikro juk dar neturime). Tačiau ne recenzento pareiga nurodinėti, ką rašytojas būtų turėjęs padaryti, bet ką jis padarė. O J. švaistas šį kartą davė knygnešių veiklos romanizuotą istorinį epizodą su gausiais veikėjais ir visa tai papasakoja įdomiai. Tiesa, jo pasakojimas nepasižymi temperamento prasiveržimais, yra ramus, paprastas, beveik be stilistinių puošmenų, kaip populiaraus istorininko, tačiau lengvas ir sklandus.
Todėl norėtųsi pasiūlyti, kad "Knygnešių Pėdsakus" pasiskaitytų visi lietuviai moksleiviai. Nors jie čia neras daug medžiagos savo estetinei kultūrai ugdyti, bet susidarys gerą istorinę nuovoką apie spaudos draudimo epochos lietuvių kovas dėl savo kultūros. Iš šitos knygos jie geriau galėtų įsigyventi į aną laiką negu iš istorijos ar literatūros vadovėlio. Tai savaime turėtų pažadinti ar sustiprinti jų patriotinius jausmus. Taigi šituo atžvilgiu "Knygnešių Pėdsakais" yra tikrai naudinga knyga. Turbūt, šito patriotiškai naudingo (auklėjamo tikslo) siekė ir pats jos autorius, mažai sielodamasis, ar iš jos išeis dailusis, ar pritaikomasis kūrinys. Galutinėj sąskaitoj aiškiai nusvėrė antrasis momentas, ir šitaip "Knygnešių Pėdsakais" romanas pateko į tokią literatūros rūšį, kurią būtų galima pavadinti "nacionaliniu realizmu". Tuo pačiu J. Švaistas patenkino tai, ką vienu laiku Lietuvoj buvo siūliusi rašytojams tautininkų spauda ir dabar dar tebepageidauja B. Raila, nors "nacionalinio realizmo" termino jis ir nevartoja.
|
|
|
|