|
|
Lenkų emigrantų žurnale "Kultūra", kuris leidžiamas Paryžiuje, pernai spalio mėnesį buvo atspausdintas dr. Juozo Girniaus straipsnis, liečiąs Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jisai tuojau sukėlė atgarsį lenkiškoje visuomenėje. Būdingesni pasisakymai buvo paskelbti to paties žurnalo gruodžio ir sausio mėnesių laidose. Iš jų matyti, kokios nuotaikos vyrauja lenkų emigrantuose šiuo metu Lietuvos atžvilgiu. Dr. Juozo Girniaus pokalbis su šiais mūsų kaimynais yra įdomus ir tuo, kad bandyta pasilikti kultūrinėje plotmėje, vengiant įsivelti į politiką.
Savo atsiribojimą nuo politikos autorius iškelia jau pačioje straipsnio pradžioje, kuris pavadintas "Lietuvių-lenkų dialogo bejieškant". Ten aiškiai pažymima, jog kalbantis tik politiškai, niekad nebus galima susitarti bei išsiaiškinti, kadangi tų dviejų tautų santykių problemos yra gilesnės už politinius įvykius. Šioje srityje lengvai iškyla egoistinės aistros ir fizinės jėgos pagunda, šiuo laiku gi abi tautos politinių aplinkybių dėka yra pakliuvusios komunizmui. Autorius, nepaneigdamas politinės pusės, aiškinantis ateity lietuvių-lenkų santykius, pažymi, jog tam reikalingas iš anksto vieni kitų supratimas, paremtas pagarba teisei.
Dr. Juozo Girniaus straipsnio pagrindą sudaro du teigimai, kuriuose susikerta šių dviejų tautų pažiūros. Naudojant autoriaus žodžius, "iš vienos pusės būtų galima sakyti: psr bendros istorinės praeities tarpsnį lietuviai daug davė lenkams, patys nieko negaudami; iš antros pusės būtų galima sakyti; lenkai turėjo lietuviams tokio poveikio, kad jis buvo virtęs pačiu mirtinu pavojumi lietuvių tautinei gyvybei". Čia pirmiausia iškeliama, jog lenkai iš mūsų gavo Jogailos dinastiją, kurios atėjimas tik jiems vieniems tebuvo naudingas. Garbingosios Lietuvos praeities simboliu tapo ne Jogaila ar jo palikuonys, o Vytautas. Lenkai gavo iš mūsų žymiųjų didikų, Sapiehų, Radvilų, Tiškevičių šeimas, gavo Kosciušką, Mickevičių, šviesuomenę — bajoriją; jų pusėn savo laiku buvo pasvirusi ir didžioji mūsų dvasiškijos dalis; net pirmas Lenkijos respublikos prezidentas Narutavičius buvo lietuvių kilmės, neminint jau Pilsudskio ir kit. Lenkiškos kultūros ekspansija grasė lietuvių tautai ne tik visą politinės sąjungos laiką, bet ir, atgimus tautinei sąmonei mūsų liaudyje, kai po pirmojo pasaulinio karo vėl bandyta įjungti Lietuvą į bendrą valstybę. Tą žygį autorius vadina paradoksišku.
Sustodamas prie antrojo teigimo, oūtent prie Lenkijos įnašo lietuvių tautai, dr. Juozas Girnius rašo: "Jei ir buvo lietuvių, įsijungusių į lenkus bendrosios istorinės praeities, tai priešingai, nebuvo lenkų, panašiai įsijungusių į lietuvių tautą ir kultūrą. Ir tai galioja visose srityse — nuo politikos iki poezijos. Nėra lietuviuose tokių vyrų, į kuriuos lenkai reikštų tokią nuosavybės pretenziją, kaip lietuviai savaisiais laiko T. Kosciušką ar A. Mickevičių, šita prasme anksčiau ir buvo teigta: daug davę, lietuviai iš lenkų nieko negavo". Į lenkų įprastąjį užmetimą, kad jie lietuviams davę kultūrą, ypač krikšto metu, straipsnio autorius iškelia švieson, jog tuo laiku lietuviai, turėdami galingą valstybę, nebuvo ir be kultūros; krikščionybės 2fi priėmimas per lenkus tuo pačiu dar neįskiepijo kultūros. Blogiausia tai, kad lenkiškoji kultūra užslopino mūsiškę ir atskyrė nuo tautos šviesuomenę. Tuo atžvilgiu, kai kas galėtų pasakyti, jog net "perdaug gauta" iš lenkų. Dr. Juozas Girnius nenutyli nė paskutinių dešimtmečių lenkų klastos, trukdant atstatyti nepriklausomybę, sulaužant sutartį dėl Vilniaus, visą laiką persekiojant lietuvius tame krašte, įteikiant ultimatumą...
Pagaliau aiškiai pasakoma, jog lietuvių-lenkų santykių išlyginimas priklauso nuo Vilniaus klausimo išsprendimo. Teisingam sprendimui siūloma nustatyti, į kurias to krašto sritis "daugiau turi teisės vieni ir į kurias antri". Atsišaukiama į abiejų tautų gerą valią. Pagal autorių, išsišnekėjimą šiuo metu skatina labiausiai ta aplinkybė, jog abi šalys yra pavergtos, o jų šviesuomenės didelė dalis gyvena tremtyje. "Būdami atokiau, turime galimybės ramiau savo santykius apsvarstyti, mažiau aistrų veikiami". Straipsnis parašytas švelniu tonu, nors aiškiai iškelta visos pagrindinės aplinkybės, kurios ardė tų dviejų tautų santykius.
Dabar įdomu, kokį aidą sukėlė šis straipsnis lenkų emigrantuose. Iš "Kultūros" žurnale paskelbtų atsiliepimų susidaro įspūdis, kad kalba su lenkais dėl santykių išlyginimo nebus jau tokia lengva. Prabilusiųjų lenkų tonas yra taikus, tačiau pažiūros beveik į visus dr. Juozo Girniaus iškeltus klausimus yra skirtingos. Ypatingai jaučiamas savas nusistatymas dėl Vilniaus, laikant jį net lenkų kultūros lopšiu. Įdomiausi pasisakymai yra J. Iwanowskio ir T. Katelbacho sausio mėn. "Kultūroje".
J. Iwanowskis (prof. T. Ivanausko brolis), visą laiką domėjęsis lietuvių-lenkų santykių raida, džiaugiasi dr. Juozo Girniaus siūlymu šalinti nesusipratimus atsietai nuo politikos, tačiau jis yra ne tos pačios nuomonės Kitais klausimais. Pirmiausia jis teigia, kad Lietuva savo galybę išplėtė ir išlaikė tik susirišusi su Lenkija, ypač kai buvo bendrai kariaujama. Taip pat ir krikščionybės priėmimą per lenkus jis laiko lemiamu įvykiu, teigdamas, jog tuo buvo Lietuva apsaugota nuo pravoslavų įtakos ir pasukta Vakarų kultūros pusėn. Autorius nuoširdžiomis laiko ir Pilsudskio pastangas suartinti Lietuvą su Lenkija, aplenkiant Vilniaus klastą. Jo nuomone, ir po gerų išsiaiškinimų ateityje Vilnius turi priklausyti trims etninėms grupėms — lenkams, lietuviams ir baltgudžiams.
Ir T. Katelbachas, anksčiau turėjęs ryšių Lietuvoje bei tremtyje su mūsų politikais, yra patenkintas, kad dr. Juozas Girnius užvedė kalbą apie lietuvių-lenkų santykius "Kultūros" žurnale. Beje, jis tame pokalbyje neįžiūri nieko naujo ir pasigenda konkrečių siūlymų, tačiau autoriaus idealizmą, einant prie šio klausimo, laiko vertu dėmesio. Ir jis pilnai sutinka, jog čia "grynoji politika" yra bejėgė — reikia šauktis "moralinių kriterijų". T. Katelbachas primena savo pastangas suartinti lietuvius su lenkais nepriklausomybės laikais. Buvę jau daug padaryta pažangos tų dviejų tautų santykių byloje, bet Pilsudskio mirtis sutrukdžiusi galutinai susitarti, kol pagaliau lenkai įteikę ultimatumą, šio lenkų tarpininko sumanymuose bei projektuose Vilniaus miestas turėjęs priklausyti abiem tautoms. Taip pat ir dabar jis pažymi, jog neaptiksi lenko, kuris nereikštų pretenzijų j Vilnių bei Lvovą, nors šiaip Katelbachas vakarines Lenkijos sienas nelaiko galutinėmis. Jo sugestija yra padaryti Vilnių lenkų ir lietuvių bendru miestu, kuris šias tautas jungtų.
Dr. Juozo Girniaus užmegstas pašnekesys "Kultūroje" dar nėra baigtas. Tikimasi, jog lenkų-lietuvių santykių klausimu tame žurnale pasisakys ir daugiau asmenų, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, įnešdami šviesos į tą istorinių bei politinių įvykių aptemdytą sritį, šiame pokalbyje, kaip jau minėta, nauja yra tai, kad stengiamasi pasilikti šiapus politikos, nors kalboje neišvengiamai tenka užkliudyti ir ją. Išeinant iš kultūrinio taško, reikalui esant, dar galima pajudinti eilę klausimų, kurie būtų reikšmingi, ypač tada, kai lenkai primena savo įnašą mūsų tautai. Tokiu atveju vienas iš tokių pajudintinų klausimų laikytinas šis: kas būtų atsitikę su lietuvių tauta, jeigu po Liublino unijos draugiškumo, nebūtų atėjusios priespaudos bei padalinimai, kurie trukdė lenkų ekspansiją? Ar tokiu atveju mūsų kalba bebūtų šiandien gyva ir ar bereikėtų šio pašnekesio? Kitas klausimas liečia patį Vilnių. Lenkai geba mus pakaltinti dėl santykių su jais nutraukimo, kai klastingai užėmė šį miestą. Įdomu, ar taip savitai būtų galėjusi išbujoti mūsų tautinė kultūra, jei po pirmojo pasaulinio karo būtume gyvenę broliškoje draugystėje su lenkais, valdydami net "bendrus miestus" ir jausdami jų veržUą įtaką? Per tą trumpą nepriklausomybės laikotarpį reikėjo juk sukaupti tiek dvasinių atsargų, kad jų užtektų ateinantiems vergijos bei tremties metams. Šių istorinių galimybių palietimas gal labiau palenktų mūsų pusėn lenkų kultūrininkus, tebekalbančius apie Lenkijos įnašą lietuvių tautai.
Pats pokalbis lietuvių-lenkų tema, laimingai pradėtas dr. Juozo Girniaus, yra didžiai sveikintinas. Kuo labiau bus šiandien išsiaiškinta spaudoje, tuo lengviau bus ateityje sėstis prie derybų stalo. Tik tuose pokalbiuose abiejų tautų kultūrininkai, nepasukdami perdaug į praeities istorinius vingius, turėtų kelti švieson tai. kuo mūsų bendradarbiavimas bei šnekėjimasis labiausiai galėtų atsiremti šiuo metu. Be to, verta pasigilinti, ar mūsų samprotavimai tremtyje apie lietuvių-lenkų santykius pilnai sutinka su nuotaikomis tų dviejų tautų, kurios dabar įsigijo naujos patirties komunistų priespaudoje.
|
|
|
|