Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DEVYNIOS BALADĖS PDF Spausdinti El. paštas


Kazys Bradūnas; DEVYNIOS BALADES. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys, Chicago, 1955. 141 p. Kaina $2.00.

Gali kilti klausimas, kodėl Kazys Bradūnas šį savo lyrikos rinkinį pavadino baladėmis, kurios iš tradicijos priklauso epinei poezijai. Atsakymas būtų tasai, kad autorius kiekvieną savo knygos skyrių sutelkė apie tam tikrą turinį, idėją ar stilių, vienur tai darydamas palaidžiau, kitur suglausčiau. Todėl viename skyriuje galime rasti žmogaus gyvenimo kelią, antrame daugiau prasimuša apeiginis elementas, trečiame — tautosakinė gaida, ketvirtame prabyla laisvės kovų dvasia, penktame — žilos senovės dienos, ir panašiai. O apvienijančia šios knygos gaire tiktų bendresnio pobūdžio posmai iš Prologo ir Epilogo.

Laikantis Nadlerio ir Ereto literatūros mokslo, kad poetą tenka įsodinti į aplinką, iš kurios jis išaugo, Kazio Bradūno atveju tai itin lengva padaryti. Jo šaknys yra kaimiečio žemdirbio pasaulyje, mūsų juodžemyje. Iš čia plaukia viena iš būdingiausių savybių jo poezijoje: jis alsuoja savo žeme, savo laukais, savo tėviškės peisažu ir darbais. Todėl nėra ko stebėtis, kad jau iš mažens jį žavėte žavėjo mūsų liaudies dainos, kad vėliau jis su pamėgimu skaitė tokius kitų tautų (vokiečių, rumunų) poetus, kuriuose itin gyvas buvo žemės balsas bei žemdirbio buitis.

Atskleidę "Devynių baladžių" lapus, susiduriame su tokiais vaizdais ir pasakymais, kaip "dirvos molėtos", "duona šilta kaip širdis", "kvepianti pluta", "Liepsnos ir juodalksnio misterija", "Molio krantas kvepia rūgščia duona".   Autorius kalba apie "drėgnąjį grumstai, apie plūktines grindis, apie dirvas, "kur įkaitę stiebai neatlaiko brandumo grūdų". Kazys Bradūnas į žemdirbio išverstą vagą, į jo triūsą ir upės klonį žiūri ne kaip kokis nuošaliai nuo gamtos bestovįs ir besigrožįs poetas, bet yra neatskiriamai susigyvenęs su savo sodybų arimais, su savo pievų rūku ir su mūsų šalies tradicija, einančia iš senovinių laikų ligi dabartinės dienos. Kitaip tarus, šis žemdirbio bruožas jam yra esminis, ne pasiimtas, ne išmoktas, o jo gyslų krauju tekąs. "Aš ūkanotas upės peisažas", sako autorius.

Ta dvasia tvirtai atsimuša ir "Devynių baladžių" žodyne. Tai — žagrė, krivūlė, dirvonai, asla, brizgilai, šaltupis, skroblas, laumės, krikštasuolė, burtažodis. Tokie ir panašūs žodžiai atskleidžia ne tik žemdirbio apyvoką, bet veda ir į tam tikrą maginį elementą ir mistinį atspalvį, šį bruožą Kazio Bradūno kūryboje galima būtų pavadinti tautos mistika, kurioje esama keleto pakopų. Tačiau joms bendra viena vedamoji idėja — tautos gyvenimas karta iš kartos, jos išlikimas amžių eigoje.

Vieną tų pakopų sudarytų "kieti tėvų parapijos kapai", kur guli "tėvų šventi bruožai". Jau Herbačiauskas mums rašė ape "vėlę-kibirkštėlę", Juozas Tysliava švystelėjo žaltvyksle, V. Krėvės Vainorius dūmojo prie senkapių, o kiti liūdni poetai kalbėjo apie kapus. Kazio Bradūno eilėraščiuose mūsų kaimų kapeliai — tai pasitraukusi mūsų praeitis, kuri tačiau tartum dar alsuote alsuoja. Už tai autorius žengia dar vieną žingsnį ir atgaivina senolių vėlių kultą, liepia kalbėti "senolių maldingąjį žodį", štai ištrauka šiam įspūdžiui paryškinti:

Čia velėna perkošta sūrumo —
Ji negenda,
Spindi  kaip kristalas.
Čia renkasi vėlės prie stalo
Į pokylį šventą —
Tai prakaitas tėvų.

Taip toji tautos mistika nusidriekia per mūsų laikų milžinkapius, per marų metus, per senovines tradicijas, per Apuolę ir per jokiuose istorijos lapuose neatžymėtą mūsų praeitį. Ir iš tikrųjų Kazys Bradūnas mums dainuoja kitokią istoriją: ne žymiuosius vyrus ir kunigaikščius, bet nežinomąją tautą, kuri amžių eigoje išliko gyva ir brangi. Jo didvyriai yra mūsų žmonės, mūsų liaudis tikrąja šio žodžio prasme,— tokie neapdainuoti ir bemaž nepastebimai nuėję į praeitį, tokie pilki ir nežymūs, kaįp tie mūsų dirvonų vyturėliai. Čia gal ir glūdi didžiausias Kazio Bradūno poezijos idėjinis įprasminimas, kad jisai savo dainai pasirinko tą žmogų, kuris mūsų tautą per amžiaus ūkanas gyvą išvedė ligi mūsosios dienos. Tokia tai yra ir patriotinė jo lyrikos spalva.

Augščiau cituotame eilėraštyje skaitome, kaip "vėlės prie stalo šlakstosi. baigdamos apeigas".
Iš tikrųjų Kazio Bradūno poezijai labai savas apeiginis elementas. Netgi vieną knygą jis pavadino "Apeigų" vardu, šioje srityje ir vėl matome tam tikrą tradiciją. Jisai nusikelia į pagoniškąją mūsų senovę, prabyla "su stabmeldžio malda" arba liepia: "Saugok lyg lobį dievų, sūnau, paveldėjimo žymę". Gražiai šis linkimas atsimuša "Kraujuje", kur skaitome:

Mano karšta grandimi prikaltas esi
tu prie laivo,
Prie nepalaužtos genties juodų
ąžuolinių sienojų.
Jūra gyvatos tamsia pagonišku
žalčiu vingiuoju,
Protėvį, sesę ir brolį šaukdams
kalba pamirštąja,
Ta, kuria rytą pirmykštį šnekino
saulė mėnulį,
Ta, kuria brinkdamas grūdas kalba
į drėgnąjį grumstą.

Eidamas šios pagoniškosios tradicijos keliu, Kazys Bradūnas mums gieda apie Žemyną, rašo apie Perkūną ir grąžina praeities burtažodžius. Tačiau tai tėra vienas etapas mūsų žemes istorijoje, šis perėjimas savo vietą randa ir "Devyniose baladėse", būtent —

Jau šilo ošiančias viršūnes
Plaka pirmi audros lašai,
Žemelė motina — žiniūne,
Ar nepažįsti?  Pamiršai?
Tai senas mūsų kampo dievas
Grįžta žaibuojančiu keliu
Ir pasilieka vienų vienai
Trūnyti Rūpintojėliu.

Ir taip nuo tų posmų, kur "vėjas neša pagonišką dainą", prieiname prie Velyknakčių, prie Pirmosios Komunijos gėlių, prie kunigo lūpomis kalbamo senolių žodžio, prie kryžiaus, kurį Palaimintasai neša "per ūkanotą visatą".

Nužymėję šiuos kelis Kazio Bradūno poezijos tarpinius, ga'ėtume priminti, kad joje esama ir kitų atspalvių — idilinio elemento, žaismingumo ir grakštumo, priartėjimo prie apokaliptinių ateities vaizdų, žvelgimo į rūsčią ir kietą šiandieninę tikrovę, štai kaip grakščiai nuskamba tokios vietos, kaip:

Tegu gęsta šviesios žvaigždės,
Bus tamsesnės tavo akys.

Arba dar:

Atbėga  aušra—saulės kūdikis.
Naktis nepavys, nepagaus.

Kiek liečia modernines dienas ir ateities regėjimus, manytume, kad autorius čia jaučiasi ne taip savas ir susigyvenęs. Be to, negali išvengti įspūdžio, kad jis čia kelia koją. į Bernardo Brazdžionio teritoriją.

Kazio Bradūno poezijos rūbas yra kuklus, paprastas ir tiesus. Jis nejieško efektų ir ryškesnių puošmenų. Jo žodžio stiprybė glūdi tiesioginiame pasisakyme. Gal dėl to ir daugelis eilėraščių yra trumpi ir tiesūs: poetas taria tai, ką turėjo tarti, ir nutyla, neidamas į variacijas ir išsilejimus. Antra vertus, tokis poetinių priemonių santūrumas Kazio Bradūno poezijai teik a tam tikro lygumo ir vienodumo, kurio grožis išsyk nesimuša į akį ir nerėkia. Todėl jo žodis iš skaitytojo gal reikalauja ilgesnio susigyvenimo ir bičiulystės, negu kitų jo amžininkų. Tik tada geriau atsiveria Kazio Bradūno "aistra ir ramybė" ir jaučiamės atsigavę prie "šiaurės vėsiųjų versmių".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai