Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. DR. E. FRAENKELIO SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų šviesuomenei puikiai žinomas profesorius dr. Ernestas Fraenkelis yra gimęs 1881 m. spalio 16 d. ir švenčia šiais metais savo septyniasdešimt penktąjį gimtadienį. Ilgametis draugavimas su profesorium ir jo šeima, o taip pat jo didelis nuopelnas lietuvių kalbotyrai verste verčia tai paminėti.

1922 m. atsidūręs Kielyje studijoms, pastebėjau, kad profesorius skaito paskaitas iš lyginamosios kalbotyros ir baltų bei slavų. Mane tai labai sudomino. Jau ir seniau mane masino Spudulio, Jauniaus ir Būgos mintys. Be to, istorijai, kurią buvau pasirinkęs, ši mokslo šaka gali daug pasitarnauti, sprendžiant kai kurias painias problemas. Nieko nelaukęs, aplankiau profesorių. Žemo ūgio, kuklus, nuoširdus. Didelis kambarys pilnas knygų ligi lubų. Kai nepasiekia rankomis, prikopia kopėčiomis. Puiki biblioteka, specialiai jo dalykui, seni veikalai ir naujytėlaičiai iš viso pasaulio ir visomis kalboms. Nenoromis pamaniau apie K. Būgą, kuris skurdžiai gyveno, pats nešėsi vandenį iš šulinio, o turėjo pasaulinį mokslininko vardą. Nors profesorius Fraenkelis ligi tol ir neturėjo santykių su lietuviais, bet taip daug buvo įsiskaitęs senųjų mūsų rašytojų, kad man, lietuviškai užkalbinus, gražiai susišnekėjom. Iš karto pasijutau Mažvydo. Donelaičio ir Baranausko "barzdotoj gadynėj". Paskiau dažniausiai kalbėdavomės lietuviškai.

Labai norėjau prof. Fraenkeli supažindinti su mano tėvyne ir žmonėmis. 1923 m. per vasaros atostogas nuvykom į Kauną. Iš čia Nemunu nuplaukėme garlaiviu ligi Raudonės. Paskui — arkliais ligi Stakių, kur klebonavo mano dėdė kun. Jonas Juozapaitis. Lyg kokioj oazėj pasislėpusi bažnyčia ir klebonija stovėjo slėnyje prie Mituvos kranto, apaugusio senomis liepomis. Čia darbavosi kun. J. Tumas-Vaižgantas prieš pirmąjį pasaulinį karą ir paliko, kiek sužinojęs iš žmonių, šios vietos praeities aprašymą. Iš čia padarėm iškylą į Gelgaudiškį anapus Nemuno, kur buvo žinomų Gelgaudų tėviškė. Taip pat aplankėme ir didelę pilį iš Ordino laikų kitoj pupėj Nemuno. Žmonės paprastai ją vadina "Zamku".

Po dviejų savaičių išvykom per Raseinius į mano tėviškę Dubysos apylinkėj. Kaip tik Raseiniuose buvo dideli atlaidai. Dekanas Petras Dočkus buvo man labai artimas, jo padedamas ir kviečiamas kūriau 1918-19 m. Raseiniuose gimnaziją ir jai vadovavau. Dekanas laikė sau garbe tokį augštą svečią pakviesti pietums vienuolyno rūmuose, kur dalyvavo apie 40 kunigų ir pasauliečių.

Iš tylios ir vaizdingos mano tėviškės iškylavom lengvu vienarkliu vežimėliu į Girnikų kalną. Šis kraštas pasižymi gražiomis giriomis, kalnais, ežerų ežerais. Bijotė, Kumpis, Širva, Geluva, Dubukas . . . Pakeliui aplankėm Kurtuvėnų mokyklą. Darbštus mokytojas parodė mums muziejinių retenybių ir savo vedamą vaismedžių daigyną. Prie Žadvainių ežero dvarely, M. Rusteikaitei pakvietus, išbuvom porą dienų grybaudami. Aplankėm čia pat stūksantį prie Ventos ir Dubysos kanalo Girnikų piliakalnį, iš kurio atsidaro puiki padaira į visas puses. Ypatinga pietų pusė savo pušynais. Ant kalno stovėjo ąžuolo kryžius, kurį, metams sukakus po spaudos atgavimo, Vaižgantas iškilmingai pastatė, primindamas šios vietos milžinus, kurie narsiai gynė savo tėvynę.

Taip prabėgo greit keturios savaitės. Grįždamas namo, profesorius Fraenkelis dar aplankė Kaune K. Būgą. Būdamas Kaune, po atostogų užėjau pas prof. Krėvę-Mickevičių ir papasakojau apie retą svečią. Jis pareiškė norą pakviesti jį paskaitoms.

Prieš mane guli visa krūva profesoriaus raštų, kuriuos man per ilgą laiką sudovanojo. Tai vis lietuvių kalbotyra: veikalai, straipsniai, recenzijos, bibliografija. Pasirodė atitinkamuose mokslo laikraščiuose, kurie paprastai užsakomi viso pasaulio žymesnių universitetu. Vokietijoj spausdinti šie dalykai: Indogermanische Forschungen, Indogermanisches Jahrbuch, Zeitschrift für slavische Philologie; Prancūzijoj: Revue des Etudes Indoeuropęennes; Italijoj: Studi Baltici; Lietuvoj: Tauta ir žodis, Archivum Philologicum; Lenkijoj: Baltoslavica, Lingua Posraniensis; Danijoj: Aeta Jutlandica; Suomijoj: Annales Academiae Scientiarum Fennicae; Latvijoj: Filologu biedribas raksti.

Prof. E. Fraenkelis kruopščiai vedė ir bibliografiją, kur žymesni darbai sužymėti. Šalia raštų turinio stovi ir jo paties pastabos. Iš pateiktų nepaprastai gausių bibliografijų galima spręsti, kad profesorius didžiausiu stropumu sekė ne tik svetima kalba raštus, bet ypatingai lietuvių kalba. Čia rasime sužymėtus ne tik laikraščių straipsnius, bet ir dienraščių. Pvz. Indogermanisches Jahrbuch Bd. XXII 1936 ir Bd. XXIII 1937 arba Die Baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938-1940, Helsinki 1941. Todėl svetimieji gali susidaryti pilną vaizdą, kas tuo klausimu lietuvių padaryta.

Svarbesni veikalai, kurie liečia lietuvių kalbą, būtų šie: Syntax der litauischen Kasui (Tauta ir žodis 1928), Syntax der litauischen Postpositionen u. Präpositionen, Heidelberg 1929, Der Stand der sprachlichen Erforschung des Wilnagebietes (Baltoslavica Bd. 2-3 Wilna 1937), Sprachliche, besonders syntaxische Untersuchung des reformierten litauischen Katechismus des M. Pietkiewicz, Göttingen 1947. Svarbus veikalas pasirodė 1950 Heidelberge: Die baltischen Sprachen, 126 p. Tai labai įdomi knyga. Kadangi nepasiruošiusiam, manau,nėra šis mokslo darbas lengva skaityti, kaip ir visi kiti kalbos tyrinėjimo dalykai, norėčiau atskirai sutrauktą turinį paskelbti, nes iškelia daug svarbių žinių — bendrai apie baltų (aisčių) kalbas, apie santykius su kitomis kalbomis, kur senovėj lietuvių gyventa ir 1.1.

Tuo tarpu yra spausdinamas didžiulis lietuvių kilminis žodynas: Litauisches etymologisches Wörterbuch, Carl Winter spaustuvėj Heidelberge. Jo turėtų būti 3 tomai. Iki šiol jau 4 sąsiuviniai pasirodė po 80 p. Čia rašoma apie žodžių kilmę, apie jų pirmykštę reikšmę, ypač tais atvejais, kur turima reikalo su skoliniais iš gudų kalbos. Tai yra didelis turtas mūsų kalbotyrai.

Reikia dar paminėti, kad prof. E. Fraenkelis dažnai lankydavosi kaimyninėse valstybėse su paskaitomis arba dėl savo studijų. 1926 m. pakviestas skaitė Kauno universitete apie indoeuropiečių protėvynę ir jų kultūrą. Kalbotyros seminare dėstė Mažvydo katekizmo kalbą. 1928 m. rudenį tris mėnesius dirbo Kauno universiteto bibliotekoj, rinkdamas sau medžiagą iš Daukanto raštų. 1929 m. aplanko Rygą ir praplatina savo latvių kalbos žinojimą. Praleidžia dvi savaites Balduonės vasarvietėje drauge su latvių ir lietuvių kalbos žinovu Endzelynu ir docente A. Abele. 1934 m., aplankęs slavistų suvažiavimą Varšuvoj, kuris tęsėsi vieną savaite, vyksta i Vilnių lietuvių tarmių pastudijuoti. 1936 m. vėl atsilanko 8 savaitėms Vilniun. Dirba bibliotekoj ir skaito paskaitas apie Morkūno 1600 m. reformuoja nostilę, lygindamas jų su lenkišku originalu M. Rejo postile. Per abu apsilankymu skaito paskaitas Vilniaus lietuvių gimnazijoj: 1934 m. apie slavybes Vilniaus krašto lietuviškose tarmėse, o 1936 m. apie latviškus žodžius S. Daukanto raštuose.   Pirma paskaita buvo atspausdinta Lietuvių Tautos 5 tome, antra — vokiškai latvių laikraštyje Filologu biedribas raksti 11 tome (Letticismen in Daukantas Wortschatz). Po karo aplanko Berlyno universitetą, kur skaito paskaitą "Baltische Sprachwissenschaft". 1952 m. lingvistų susirinkime Norvegijos sostinėj Oslo skaito ta pačia tema paskaitą. Čia darbuojasi prof. Stang, kuris domisi lietuvių kalba. 1953 m. prof. Fraenkelis aplanko lingvistų kongresą Londone. Būdamas Neustädte latvių-lietuvių draugijos "Vienybės" pirmininku, pakviečiau profesorių E. Fraenkelį apsilankyti su paskaita. Vieną skaitė lietuvių gimnazijai. Latviškai papasakojo apie savo lietuvių kalbos studijas, nuo studento laikų iki dabarties. Antrą — vokiškai apie baltų kalbas ir jų santykius su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Į didelę menę susirinko daug latvių, lietuvių, estų paklausyti įdomios paskaitos, kuri savo patriotine nuotaika pakėlė visų ūpą. Baigė ją profesorius prasmingais Mažvydo katekizmo pratarmės žodžiais: "Sūneliai, mokinkites, veiklaus netinginėkite, o tinginėdami tėvų lobio neišleiskite!"

Kielio universitete prof. Fraenkelis keletą įdomių viešų paskaitų skaitė apie lietuvių dievus ir deives. Nors ir prašiau, bet iki šiol niekur nespausdino. Jo darbų Pabaltijo universitete nebenoriu kartoti. Tai buvo savo laiku plačiai aprašyta "Aiduose".

Mūsų didžiai gerbiamas profesorius ne tik yra pamėgęs lietuvių kalbą, bet ir lietuvius. Jo namai — tai lietuvių užeigos namai. Jis tėviškai kiekvienam stengiasi padėti. Atsimenu, kai dar studentas buvau, kartą profesorius, perskaitęs Kielio laikrašty neteisingus priekaištus, esą, lietuviai Klaipėdos krašte visur panaikinę vokiškus užrašus ir t.t., kreipėsi į redaktorių protestuodamas. Redaktorius pasiaiškino, kad tokias žinias gavęs iš tam tikro biuro, ir paprašė parašyti. Tuoj prof. E. Fraenkelis parašė straipsnį, kad vokiškų užrašų niekas nepanaikino, vokiečiai turi lygias teises su lietuviais ir niekuo nevaržomi.

Kai senieji kalbininkai išmirė,— kaip Būga, prancūzų A. Meillet, šveicarų M. Niedermann, o latvių J. Endzelynas suseno,— prof. Fraenkelis beliko vienintelis, kuris svetimiems prakalba į pasaulį jų suprantama kalba.

Nežiūrint 75 metų amžiaus, savo simpatingos ir rūpestingos žmonos Kornelijos netekimo, sunkių pergyvenimų karo laikais ir vienintelio sūnaus tragiškos mirties, profesorius dar žvaliai atrodo, daug dirba.

Mes esam labai dėkingi už jo nuopelnus lietuvių tautai ir širdingai linkime dar ilgai mūsų tarpe patriūsėti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai