Aidai.eu Apžvalga

LIETUVOS PRANCIŠKONŲ SUKAKTYS

Prieš vienuolika metų Lietuvos pranciškonai šventė 700 m. sukaktį nuo pirmojo šv. Pranciškaus Asyžiečio sūnaus pasirodymo lietuvių gyvenamose srityse, o šiais metais jie mini tris reikšmingus istorinius įvykius, nuo kurių priklausė jų būvis, vidinis gyvenimas ir veikla.

Šiemet lietuviai pranciškonai kartu su visu Mažesniųjų Brolių ordinu mini 500 m. sukaktį nuo pranciškonų dvasios atnaujintojo, šv. Jono Kapistrano, mirties, kurio pastangomis ir Lietuvoje įsikūrė be dispensų šv. Pranciškaus regulą laikantieji pranciškonai — observantai, Lenkijoje ir Lietuvoje vadinami bernardinais, šv. Jonui Kapistranui einant Bohemijoje popiežiaus legato pareigas ir naikinant husitų hereziją, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras kartu su Krokuvos kardinolu Zbignievu Olesnickiu kvietė jį aplankyti Lenkiją ir Lietuvą. Tris kartus gavęs tokius pakvietimus ir sulaukęs ypatingo jų pasiuntinio Jono Dlugošo, šv. Jonas Kapistranas 1453 m. atvyko į Krokuvą ir čia su dideliu pasisekimu sakė pamokslus. Tuo metu Krokuvoje viešėdamas, jis moterystės ryšiu sujungė karalių Kazimierą su Austrijos imperatoriaus dukra Elzbieta, kuriems vėliau gimė šv. Kazimieras.

Tuo metu visame pranciškonų ordine buvo pradėjusi nykti neturto meilė, taip charakteringa šv. Pranciškaus vienuolijoje. Tada buvo pastatytos tos didingos bažnyčios, dabar daugiausia šv. Pranciškaus bazilikomis vadinamos, o šalia jų išaugo ir puošnūs vienuolynai, nesiderinę su šv. Pranciškaus regulos dvasią. Panašūs reiškiniai rodėsi ir Lenkijos pranciškonų provincijoje, kuriai priklausė ir Lietuvos pranciškonų vikarija, vėliau virtusi laisvesnių Lietuvos pranciškonų — konventalų provincija. Visam ordinui nuo pirmykštės dvasios nukrypti neleido šv. Bernardinas, šv. Jonas Kapistranas, šv. Jokūbas Markietis ir kt. Jie aplink save būrė tiksliau regula gyvenančius brolius, kūrė observantų konventus, organizavo provincijas, iki pagaliau atsirado savaranki pranciškonų observantų šaka, kurios narius 1517 m. Leonas X pripažino pačiais ištikimiausiais šv. Pranciškaus vaikais ir jų centriniam viršininkui davė viso Mažesniųjų Brolių ordino generolo titulą.

šiose aplinkybėse šv. Jonas Kapistranas, atvykęs į Krokuvą, savo pamokslais ne tik grąžino Dievui daugelį žmonių, bet ir šv. Pranciškaus ordinui laimėjo 130 naujų kand'datų, kurių tarpe buvo nemaža Krokuvos universiteto studentų, bakalaurų, magistrų ir net profesorių. Tada Stradomijoje, šiauriniame Krokuvos priemiestyje, buvo įkurtas griežtesniųjų pranciškonų — observantų šv. Bernardino vienuolynas, kurio vardu žmonės ėmė vadinti ir jame gyvenančius pranciškonus, o paskui ir visus Lenkijoje ir Lietuvoje išsiplatinusius observantus.

Netrukus šie reformuotieji pranciškonai — bernardinai — įsikūrė ir Lietuvoje. Vilniuje juos įkurdino pats Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras, kuris 1468 m. jiems pastatydino bažnyčią ir vienuolyną. Ilgainiui šie pranciškonai įsikūrė Kaune (1470), Tykočine (1479) ir Polocke (1498). Pradžioje iš šių vienuolynų buvo sudarytas Lietuvos pranciškonų komisariatas, o vėliau įsteigta šv. Kazimiero provincija, šią provinciją net dviem atvejais rusai sunaikino, bet dabar jos nariams pavyko ją atkurti Amerikoje.

šiais metais taip pat sueina 25 metai nuo rusų panaikintos Lietuvos pranciškonų provincijos atgaivinimo. 1864 m. Muravjovo įsakymu buvo uždaryti visi Lietuvos pranciškonų vienuolynai, išskyrus Kretingą, kuri buvo palikta seneliams ir ligoniams. Iš šio vienuolyno, pagerėjus laikams, ir prasidėjo naujas pranciškonų atgimimas. Čia 1912 m. įstojo jaunas energingas kunigas Antanas   Bizauskas,   ordine   gavęs Pranciškaus vardą.. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė dar keli pasauliečiai kunigai, o vėliau pradėjo stoti ir kandidatai į brolius ir klierikus.

Tada atgaivintas Kretingos pranciškonų vienuolynas augščiausios ordino vadovybės 1913 m. buvo prijungtas prie Silezijos šv. Jadvygos provincijos su komisariato teisėmis, šios vokiečių provincijos globoje turėjo atsikurti Lietuvos pranciškonai, čia jie turėjo atlikti naujokyną ir išeiti filosofijos ir teologijos mokslus. Lietuvoje tačiau netrukus jie gavo komisarą lietuvį, kuriuo su maža pertrauka buvo T. Pranciškus Bizauskas.

Pranciškonams dar geriau pradėjo sektis, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tada įsikūrus naujam vienuolynui Kaune bei vėl atgavus rusų uždarytą Troškūnų vienuolyną, ordino generolas su savo taryba, šv. Sostui leidžiant, 1931 m., liepos 13 d. įkūrė jau nepriklausomą Lietuvos pranciškonų komisariatą, kuriam tų pačių metų lapkričio 19 d. paskyrė viršininkus. Kai 1932 m. buvo atidaryta šv. Antano kolegija — gimnazija Kretingoje, žymiai padaugėjo kandidatai į kunigus pranciškonus, o didėjant vienuolių skaičiui, kūrėsi ir nauji vienuolynai.

Atgaivinta Lietuvos pranciškonų provincija jau rengėsi dideliems darbams, bet 1940 m. Sovietų Rusijai užgrobus Lietuvą, pranciškonai ir vėl buvo išblaškyti ir, tik maža jų dalis, pasiekusi Ameriką ir čia įsikūrusi, šiais metais svetur tegali švęsti 25-rių metų savo provincijos jubilėjų.

šiemet sueina 10 m. nuo Lietuvos pranciškonų komisariato įkūrimo Amerikoje. 1940 m. Rusijos komunistams užgrobus Lietuvą ir tuojau atėmus visus vienuolynus, provincijos ir ordino vadovybė Tėv. Justinui Vaškiui pavedė rūpintis Lietuvos pranciškonų įkurdinimu Amerikoje. 1941 m. pradžioje Tėv. Justinas Vaš-kys atvyko į JAV ir, subūręs aplink save kelis po platų pasaulį išblaškytus lietuvius pranciškonus, didelėmis pastangomis nugalėjęs milžiniškus sunkumus, tų pačių metų rugpjūčio 2 d. Pittsburghe atidarė pirmąją laikiną Lietuvos pranciškonų vienuolyną. Pagaliau po nenuilstamo trejų metų T. Justino Vaškio ir T. Juvenalio Liaubos darbo 1944 m. liepos 22 d. įkuriamas pastovus Lietuvos pranciškonų vienuolynas Greene, Maine. Į šį vienuolym. tuojau pradėjo stoti JAV gimę jaunuoliai. Pirmieji ių buvo br. J. Petkevičius ir br. K. Gulbinas iš Scran-tono, Pa., ir klierikas B. Tamoliūnas iš Amsterdamo, N. Y., o 1946 m. pavasarį iš Italijos atvyko nemažas būrys jaunų mokslą baigusių vienuolių kunigų.

Kadangi antrą kartą sugrįžę rusai vėl panaikino karo metu beatsigaunančius vienuolynus ir Rusijos gilumon ištrėmė daugelį jų narių, likusieji be vienuolynų ir pastovesnės vadovybės išsiskirstė po visą Lietuvą. Tokiose aplinkybėse ir Amerikoje įsikūrusiam vienetui nebuvo įmanomas joks ryšys su Lietuvos pranciškonų vadovybe, todėl bet kokiam reikšmingesniam veiksmui reikėdavo gauti Amerikos pranciškonų generalinio delegato leidimą. Tas sudarė didelių nepatogfumų namų viršininkui, dėl to Tėv. Justinui Vaškiui prašant, generalinis delegatas T. Motiejus Paust savo 1946 m. birželio 7 d. duotu raštu JAV kanoniškai įsteigė Lietuvos pranciškonų komisariatą—provinciją ir paskyrė jo organizatorių T. Justiną Vaškį komisaru — provincijolu.

Nuo to įvykio jau praėjo 10 m. Per tą laiką Lietuvos pranciškonai JAV ir Kanadoje įkūrė 6 vienuolynus. Jų veikla reiškėsi įvairiose srityse ir beveik išimtinai lietuvių tarpe. Jie padėjo lietuviams kunigams, vedė misijas ir rekolekcijas. Negana to — atgaivino vieną nykstančią lietuvių parapiją, o kitą, Kanadoje suorganizavę, pastatė didelius pastatus. Pastebėtina, kad savo parapijose jie stengiasi pritaikyti visus moderniškojo apaštalavimo metodus. Dievo žodį jie skelbė ir radijo bandomis ir net keliose vietose vedė religines radijo valandėles. Per tą laiką jie gana aktyviai reiškėsi spaudoje ir redagavo lietuviškus laikraščius. Dabar jie leidžia kultūros žurnalą "Aidus", savaitėje 2 kartu pasirodantį laikraštį "Darbininką" ir mėnesinį "šv. Pranciškaus Varpelį". Jie reiškėsi visuomeniniame veikime, dirbdami įvairiose organizacijose. Amerikoje įsikūrę pranciškonai taip pat rūpinosi tremtinių šelpimu bei jų kvietimu į JAV. Sielodamiesi lietuviškojo jaunimo auklėjimu, jie įsteigė dvi vasarines stovyklas, kur kasmet jaunimas lietuviškoje aplinkoje praleidžia vasaros atostogas. Šiemet Kennebunkporte, Me., pranciškonai atidarė ir gimnaziją. Joje ruošiami kandidatai į kunigus pranciškonus. Jų vienuolynai puošiasi lietuvių architektų statytomis šventovėmis, lietuviškais kryžiai, lietuvių skulptorių ir dailininkų statulomis bei paveikslais. Viso to jie nebūtų galėję padaryti, jei nebūtų pajėgę įkurti savos nepriklausomos provincijos.

Trumpai pažvelgę į šias tris Lietuvos pranciškonų sukaktis, matome, kad nuo šv. Jono Kapistrano reformos, pranciškonų atgaivinimo nepriklausomoje Lietuvoje ir jų provincijos Amerikoje įkūrimo priklauso JU gyvavimas ir veikimas tarp lietuvių. Nereformuotieji pranciškonai — konventualai nepriklausomoje Lietuvoje neatsikūrė, nors prieš 1864 m. ir jie Lietuvoje turėjo daug vienuolynų. Jei nebūtų buvę šv. Jono Kapistrano reformuotų Mažesniųjų Brolių, anksčiau vadinamų bernardinais, nei nepriklausomoje Lietuvoje, nei čia, Amerikoje, neturėtume lietuvių pranciškonų. Pagaliau, jei nebūtų atsikūrusi Lietuvos provincija ir čia Amerikoje nebūtų pajėgusi išsiskleisti jos atžala, pranciškonai nebūtų galėję atlikti minėtų darbų, čia ir aiškėja visų trijų sukakčių reikšmė, kurios minimos šiais metais.

•    šv. Tėvas, lapkričio 10 d. grįžęs iš Castel Gandolfo vasarvietės į Vatikaną, sujaudintas Vengrijos kruvinų įvykių ir kylančios karo grėsmės, radijo bangomis prabilo į pasaulį. Kalbėdamas apie Vengriją, popiežius pažymėjo, kad paskutiniai įvykiai rodo, jog reikia grąžinti laisvę pavergtoms tautoms. Jis ragino pasaulį "nepamiršti savo brolių ir nepalikti jų aklam likimui bei žmogų žeminančiai vergijai", čia jis iškėlė krikščionių pareigą veikti pavergtųjų išlaisvinimui. Skatino jungtis tautas, kad įmanoma būtų pasipriešinti užpuolimams, šv. Tėvas skaudžiai apgailestavo paskutinius įvykius, pažymėdamas, kad jėga nėra tinkama priemonė teisingumui ugdyti. Pabaigoje jis išreiškė viltį, jog ateis pastovi taika bei ramybė.

•    Spalio 7 d. buvo paskelbtas palaimintuoju popiežius Inocentas XI, gyvenęs 17 šimtmetyje ir organizavęs pasipriešinimą prieš turkų invaziją Europon.

•    Spalio 12 d. Vatikane mirė prel. L. Perosi, šių laikų žymiausias bažnytinės muzikos kūrėjas, sulaukęs 85 m. amžiaus. Velionis pop. Leono XIII buvo paskirtas muzikos direktoriumi Sikstinos koplyčioje. Tose pareigose išbuvo iki mirties. Jo sukurtos mišios, oratorijos, motetai ir kiti dalykai yra žinomi ir giedami visame krikščioniškame pasaulyje. Gražiausiu kūriniu laikoma oratorija Transitus animae, kurią kompozitorius parašė savo mirusio tėvo atminimui.

Sukurta: Kretingos pranciškonai