|
|
Parašė L. M.
|
Pereitų metų lapkričio mėnesį Paryžiuje mirė žymus rusų senosios kartos rašytojas Nobelio premijos (1933) laureatas Ivan Bunin. Su Bunino mirtim išnyko paskutinis didžiųjų rusų prozaikų — Gogolio, Turgenevo, Dostojevskio, Tolstojaus ir Čechovo — tradicijos tęsėjas ir palikuonis, amžiumi priklausęs Gorkio, Kūprino, Andrejevo, Veresajevo kartai, bet savo kūrybinėmis tendencijomis stovėjęs Turgenevo ir Čechovo tradicijoje.
Ivan Aleksejevič Bunin gimė 1870 m. Voroneže, senoje ir kilmingoje šeimoje, davusioje Rusijai nemaža žymių žmonių, kurių tarpe randame poetą Vasilijų Žukovskį. Vaikystę ir jaunystę Buninas praleido bekraštės rusų provincijos gelmėse, savo tėvo dvaruose — turgeneviškose "bajorų gūžtose". Ten jis išgyveno ir sugėrė visą šio griūvančio pasaulio melancholiją, kuri vėliau ryškiai atsimuš literatūrinėje kūryboje. Finansinei tėvo padėčiai staiga pablogėjus, Buninas buvo priverstas mesti mokslą ir imtis darbo. Tais staigių persilaužimų metais Buninas taip pat pasirinko ir rašytojo kelią. Debiutavo eilių rinkiniu (1891), kuris praėjo niekeno nepastebėtas. Kritikos ir publikos dėmesį Buninas į save atkreipė prozos darbais, su kuriais jis gana greita pateko į pačius žymiausius to laiko Rusijos žurnalus. Jo vėlesnioji poezija taip pat susilaukė pripažinimo, ir konservatyviosios rusų kritikos Buninas buvo iškeltas kaip viena iš didžiausių tuometinės rusų poezijos vilčių. Pažymėtina, kad Bunino, kaip rašytojo, prestižas rėmėsi daugiausia konservatyvesniųjų sluogsnių balsais. Jų palankumą Buninas laimėjo savo klasicistinėmis tendencijomis ir abejingumu visiems naujiems sąjūdžiams. Nepalietė jo nei Maksimo Gorkio revoliucinis romantizmas, nei galinga simbolizmo srovė. Buninas visuomet pasiliko šaltas, tolimas ir svetimas šiems revoliuciniams sąjūdžiams ir tik savo gyvenimiškai neangažuoto: e estetinėse vizijose pasinėręs. Vos 37 metų sulaukęs, Buninas buvo išrinktas Rusų Akademijos nariu.
Plačiose skaitytojų masėse Bunino veikalai niekuomet neturėjo tokio didelio pasisekimo, kaip Gorkio, Leonido Andrejevo ar Kūprino. Didžiausio garso susilaukė ir daugiausia triukšmo sukėlė jo 1910 metais išėjęs romanas "Kaimas", kuriame vaizduojama Rusijos liaudis po 1905 metų revoliucijos. Kadaise su simpatija ir meile Turgenevo nupiešti rusų kaimiečiai Bunino šiame romane rodomi, kaip "žmogiški gyvuliai". Maksimas Gorkis entuziastingai sveikino autorių už šitokį kaimiečių pavaizdavimą, nes Rusijos kaimiečių masė, anot jo, iš tikrųjų esanti pati antihumaniškiausia rusų tautos dalis. Sekantis romanas buvo "Such-dol" (1912), kuriame Buninas piešia provincijos dvarininkijos saulėleidį paskutiniais baudžiavos metais. Ir šiame romane dominuoja niūrios spalvos bei griūvančio pasaulio atmosfera. 1915 metais išėjo gal tobuliausias Bunino veikalas — "Ponas iš San Francisco", kuriame ryškiausiai atsiskleidžia didelis pasakotojo talentas ir stilistiniai laimėjimai. Iš priešrevoliucinio periodo dar minėtina kelionių įspūdžių knyga "Saulės šventykla".
1917 metų revoliucijai prasidėjus, Buninas užėmė griežtai antibolševi-kinę ir antirevoliucinę poziciją. 1920 metais jis pasirinko emigranto likimą ir išvyko iš Rusijos. Per Odesą ir Konstantinopolį jis pasiekė Paryžių, kur jau buvo susidaręs nemažas emigrantų centras, ir čia apsigyveno. Emigracijoje būdamas nemetė plunksnos ir nuolatos didino savo kūrybinį kapitalą. Jis yra kone vienintelis rusų rašytojas, kurio emigracijoje parašyti veikalai meniniu požiūriu nė kiek nemenkesni už ankstyvesniuosius, o kartais ir geresni. Prancūzijoje parašytos jo novelės yra žymiai geresnės už priešrevoliucines. "Mitės meilė" (J. Ble-kaičio išversta į lietuvių kalbą) ir "Arsenjevo gyvenimas" taip pat priklausytų geriausių jo kūrinių grupei.
Visų Bunino veikalų tonas yra lyrinis, tačiau be tiesioginio emocijų liejimo. Jis, kaip ir Maupassant arba Flaubert, vartoja nedaug žodžių, bet gerai apskaičiuoja tų negausių žodžių efektą. Šia prasme jis yra geriausios tradicijos prozaikas. Bunino poezija, stovinti Puškino, Lermontovo ir Tiučevo tradicijoje, yra tokia pat santūri, kaip ir proza. Jis niekuomet neatleidžia varžtų emoc'jai. Nėra čia nei skundų, nei spindinčio džiaugsmo, tik šviesių ir šaltų spalvų melancholija, arba, kaip Eichen-valdas tako, tik aiškios ir griežtos linijos, kilnumas ir betarpiškumas.
Pora metų prieš mirtį išleistieji Bunino "Memuarai" charakterizuoja jį kaip žmogų. Juose dar kartą pabrėžiamas aristokratiškas "mirštančio vilko" stoicizmas ir visiška objektyvinio kriticizme pergale prieš emocinį pasaulį. Net ir apie savo praeitį arba apie savo draugus kalbėdamas Buninas nedaro išimčių. Nebėra vietos jokiam sentimentui. Vienintelė subjektyvinė "Memuarų" spalva yra ironija. Todėl jis čia negailestingai nunuogina buvusius savo draugus — Gorkį, Tolstojų, šaliapi-ną, Vološiną, nekalbant jau apie priešus, kaip Majakovskis, A. Blokas etc.
Buninas, būdamas augštų kvalifikacijų stilistas, daręs įtakos vėlesnių kartų autoriams, kaip B. Pilniak, K. Fedin etc, didelis rusų kalbos žinovas ir jos vartosenos meisteris (be kitą ko, labai sunkiai išverčiamas), vis dėlto yra grynai antraeilis rašytojas, Turgenevo ir Čechovo epigonas, šalutinis didžiosios rusų prozos upės intakas, nesukūręs naujos ir originalios pasaulio vizijos.
Savo antirevoliucines pažiūras ir tipingą "baltagvardiečio" ideologiją Buninas išlaikė ligi pat mirties, nežiūrint gausybės istorinių lūžių, kai tuo tarpu net toks Berdiajevas save pažiūras naujojo režimo atžvilgiu prieš mirtį buvo gerokai reformavęs.
Nesukrėtė jo nei draugų politinė neištikimybė, nei nuolatiniai grįžimai į Sovietų Rusiją (A. Bielyj, A. Kuprin, A. Tolstoj, D. S. Mirski, M. Cvetajeva etc.) — ir taip iki mirties jis pasiliko ištikimas sugriautos praeities šventovės sargas, savo postą apleidęs tiktai augščiausiame savo gyvenimo momente — mirties valandoje. L. M.
|
|
|
|