Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE MENO ESMĘ IR MENININKO KŪRYBINĘ PAREIGĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS BALTRUŠAITIS   
Šiemet sausio 3 d. suėjo dešimt metų, kai Paryžiuje mirė Jurgis Baltrušaitis. Jo "Poezija" buvo išleista Amerikoje 1948 m. šis straipsnis lietuvių  kalba  pasirodo pirmą  kartą. — Red.

Kaip skirtingai bebūtų apibrėžiama vidujinė žmogiškos kūrybos prigimtis ir kokie bebūtų jai priskiriami ar nustatomi uždaviniai bei tikslai, jau kuris metas yra visiškai neabejotina, kad menas nėra šventiškas žaidimas, žavus, bet dy-kūniškas dvasios žiedas, arba mus kilninanti apgaulė, lygiai kaip visai neabejotina ir tai, kad jis nėra nei paprastas grožio įkūnijimas, nei jo įtvirtinimas gyvenime, nei kitoks savimeilis kūrybinis tarnavimas vadinamajam grožiui. Ir atsiranda menas gyvenime ne del mūsų poilsio ar malonumo, o dėl gebėjimo ir didžio dvasios triūso, ne dėl mūsų užsimiršimo, masinimo bei suviliojimo motinišku kūrybos malonėjimu ir žavesiu, o dėl mūsų atsibudimo iš mūsų pačių ir dėl sunkaus kryžiaus kelio nuo savęs, nuo ankštos pastogės ir mažutės žmogaus garbės į Dieviškus pločius ir Dieviškus tolius. Galvoti apie jį kitaip, reikštų trumparegiškai ir net aklai spręsti iš paskirų požymių ir tariamos laukujos sudėties. O taip spręsti, reikštų nematyti ir netgi nenumanyti, kad mūsų menas yra viena iš galingiausių gyvenimo jėgų ir vienas iš slaptingiausių būties stebuklų. O būdamas tokia jėga ir tokiu stebuklu, jis tegali būti vertinamas tik glaudžiausiai susietas su bendra gyvenimo trauka ir bendra passulio darna. Juk jeigu šiaurės samana ir Libano kedras yra, matomai, ne tam, kad tik būtų šiaurės samana ir Libano kedras, o jie atsiranda ir gyvuoja, kaip paskira pakopa ir neatsiejamas nuo visumos įkūnijimas bendros pasaulinės valios bei pasaulinio nuskyrimo, tai ir menas neturi atsajumo nuo pasaulio, nuo jo raiškos ir veiksmo, ir todėl jo situacija, panašiai kaiD kiekv'enas nedalomas reiškinys, gali būti rpčiuopta ir apibrėžta tik pagal pasaulio esmę ir visuma, o jo mastas turi glūdėti ne jame pačiame, bet už jo.

Kas gi tai yra mūsų menas ir mūsų kūryba? Ir koks jų santykis su mūsų pereinamąja valanda ir visu žmogišku gyvenimu?
Paklauskim išminčių.

Ji iš dangaus pas mus atskrenda —
Dangiška — pas žemės sūnus,
Su tyrumu žydriu žvilgsny.

Taip apie poeziją dainuoja Tiutčevas.

Dainiaus siela, darniai išlieta,
Atpalaiduota nuo visų savųjų graudžių.


Taip dainuoja apie kūrybą Baratinskis.
Puškinas savo "Poete" menininko veiklą vadina šventu atnašavimu, jo lyrą — šventąja, o jo sielą, kai ji pašaukta atnašauti, — besiilginčia pasaulio žaisme, o apie menininko būseną prieš pašaukimą atnašauti, prieš skambinimą apeigoms, jis kalba, kaip apie šaltą miegą.

Čia taip pat, kaip niekur kitur, tinka ir ypatingai svarbu prisiminti mistiškas eilutes iš Puškino "Pranašo":
Dvasinio troškulio kankinamas,
Trankiausi dykumoj niūrioj,
Ir šešiasparnis Serafinas
Kryžkelėj man apsireiškė.

Vyzdžius man palietė jisai
....................
Ir atsivėrė aiškiaregiai vyzdžiai
....................
Ausis man paliete jisai:
...................
Ir nugirdau aš virpesius dangaus,
Ir jūrinių šliužų povandeninį eismą,
Ir slėnio dilgės skurdį.

Ir prigludo jis prie mano lūpų,
Ir išrovė man liežuvį nuodėmingą,
Ir tuščiakalbį, ir klastingą.


Taigi pas Tiutčevą, Baratinskį ir Puškiną kūryba griežtai ir nedalomai statoma mūsų kasdieniškojo gyvenimo ir asmeninės raiškos, visos žmogiškojo pasaulio tikrovės priešpriešin. Kad menininkas taptų tikru kūrėju, jam būtina atbusti ir išsižadėti savęs, jam reikia pakisti, jam reikia katarsio, didžios apsivylimo ugnies. Ir kūrybos sritin jis įžengs ne anksčiau, kaip tik visiškai atsižadėjęs savo asmeninės valios ir nugalėjęs savo tariamą paskirumo sąmonę bei jausmą. Bet atsižadėti savo asmeninės valios ir nebeatsiminti savo paskirumo menininkas gali tik ligi tiek, kiek jo atbudusi siela susilies su pasauliu ir visa prisipildys visatinės valios. Juk pasaulio pastato santvarkoje nėra tarpinės stichijos. Ir priešingai: kiek menininkas nejieško pasaulį judinančios valios, o jieško savo valios, tiek jis nustoja buvęs menininku. Visagalis, jis tampa bejėgiu ir bevaisiu. Praregėjęs, jis vėl anka. Ir tai ne dėl dorovinio įstatymo, mus baudžiančio, o tiesiog dėl to, kad tokia yra vidujinė kūrybos sudėtis, kad tokia yra organinė kūrybos esmė, nepriimanti nepilnumo, o pilnumą pripažįstanti vien tik ta sąlyga, kad kūrybiška siela visiškai sutaptų su paslaptingąja pasaulio darna. Iš to išeina, kad meno, kiek jis yra tikroji kūryba, turiniu tegali būti vien tai, kas bendra ir amžina, vien beribis visatos reginys ir neišreikštoji to reginio paslaptis, kaip jie atsiveria atbudusiam menininko regėjimui. Bet ar tai turi galvoje Puškinas, tvirtindamas, kad "gražu turi būti didinga"? Iš to dar neišeina, kad mūsų meno objektu gali būti tik didingi įvykiai, nepraeinančios idėjos ir dideli sielos sąjūdžiai, nemenkes-ni už saulę ar žvaigždžių vidurnaktį; meno išraiškai priklauso ir lauko gėlytė ir mažiausias rasos lašelis, kad tik jie būtų išreikšti ne savo paskirume, o kaip gyvi didžio ir visuotinai vieningo dalyko audinio siūlai, kaip gyvos vieningos pasaulio begalybės grandys, ir kad tik juose būtų nepažeistai išreikštas juose glūdįs visatinės valios alsavimas. Nes tik tokios sudėties kūrybiškas vaizdas teisingai liudys pasaulio paslaptį. Ir tik tokios sudėties menas liudys tiesą, o liudydamas tiesą — liudys Dievą, ir tik ta sąlyga jis galės pasiekti visos savo išlaisvinančios galybės ir visos savo kerinčios jėgos.

Čia pat svarbu pažymėti, kad kiek meno esmė yra nesąlygotai neatskiriamai susijusi su pačia visatine valia ir jos įsikūnijimo begalybe, tiek iš jų išplaukia išoriniai kūrybos elementai. Juk kas tai yra kūrybinis muzikos ir lyrikos ritmas, ir kas tai yra puošmenų bei pastatų simetrija ir gracingumas, jei ne kūrybiškas kartojimas bendro pasaulinio ritmo ir grakštumo, jei ne valinis meno paklusnumas visatinei darnai ir harmonijai? O pats grožio pojūtis, visas estetinio jutimo pasigėrėjimas, ar tik ne todėl yra mūsų turimi, kad persiimdami kūrybos ritmu ir harmonija, mes džiugiai prisijungiame prie viso pirmapradžio grakštumo pačios valios, pašaukusios mus gyventi?

Iš išdėstyto požiūrio į meną visiškai aišku, kad kiekvienas tikrai meniškas kūrinys yra liturgiškas savo giliausiose šaknyse ir religiškas savo augščiausiose viršūnėse. Ir tas, kas mūsų kūrybai stato gėrio sąlygas, tas nesikėsina į jos laisvę, jos neprievartauja, o tik vardan jos pačios išlaisvinimo reikalauja, kad ji grįžtų prie savo amžinųjų šaknų ir prie savo pirmapradės esmės.

O jeigu taip, tai visai neginčytina, kad be paklusimo visatinei valiai nėra tikrojo meno. Ir viskas, kas guli už tos briaunos, yra tariamas menas, menas pagal išviršinius požymius, bevaisis vaidinys, suvedžiojimas ir teplionė, nes, pakartoju, jis yra netekęs vidujinės kūrybos sudėties. Bet ar negalima tačiau pagelbėti tokiame iš pirmo žvilgsnio perdėtame ir perdaug asketiškame  reikalavime,  paskirstant  mūsų  meną laipsniais: didžiuoju menu ir mažuoju, augštes-niuoju ir žemesniuoju? Ne, menas yra tik vienas ir jis neribotai nedalomas. Ir tikroje kūryboje yra tik du laipsniai: menas trokštančių laimėjimo bei jieškančių praregėjimo į pasaulio paslaptį ir menas laiminčių bei praregėjusių. Menas, kaip šventas atnašavimas, ir menas, kaip menkadvasis paskendimas į šaltą miegą, nesuderinami. Nes mūsų kūryba yra bemiegių gaidžių priešaušrio giedojimas, privaląs vienišai ir atkakliai skardenti nakties žemę ligi to meto, kada mes, po daugkartinio išsižadėjimo, pripažinsime savo Dievą.

Menininko reikšmė toli gražu nėra apribota vien tik jo kūrybos laimėjimais. Tas pats vidujinis patyrimas, kuriuo yra paremtas jo kūrinių grožis ir reikšmingumas, neatskiriamai suriša jo kūrybinę veiklą su bendru laikų dvasiniu tvarkymusi. O kadangi beveik joki laikai negali išvengti kovos už naują sąmonę ir naują valią žmoguje, tai ir menininkas, pagal savo pašaukimą ir savo pareigą, apsireiškia mums, kaip ypatingai gyvas dalyvis jieškojime ir įtvirtinime bendros viso gyvenimo prasmės. Ir jeigu mūsų gyvenime yra pasiekta kokių nors patvarių pakopų, tolimesnių galimybių gylio ir laisvės, ir jausmo patvarumo bei supratimų aiškumo, jeigu jame nustatytos ir naujos žmogaus dvasinės teisės, tai didelė, jei ne svarbiausioji, to laimė-iimo dalis neabejotinai priklauso menininkui. Bet pareikšdamas, vardan savo apdovanotumo, pirmaujančią teisę į dvasinį gyvenimo tvarkymą, menininkas likimiškai prisiima sau ir didžią vidujinę pareigą. Atnašautojas ir pirmoji auka, kūrybinio stebuklo šaltinis ir tarpininkas, jis turi tapti ir tobulu savo meno įrankiu. Kitaip sakant, kūrybinio antplūdžio dovaną nesąlyginai turi lydėti giliausias juslumas ir neatsileidžiąs minties bei širdies nerimas, aštrumas žvilgsnio ir aštrumas nujautimo, amžinas atsižadėjimas žmogaus savyje. — žodžiu, ištisas sudėtingas ir sunkus žygis, kurį tenka neišvengiamai pavadinti gyvenimo dovana. Ir menininko pareiga susidaro visų pirma iš to, kad, kiek tai glūdi žmogaus valioje, jis rūpintųsi būti pasiruošęs kūrybai. Apie menininką sako, kad jis dykūniškas vėjavaikis, bet jam greičiau reikėtų tapti atsiskyrėliu. Kiekvienu atveju, paklusimas amžinajai Dievo valiai žmoguje ypatingai turi būti nurodomas ir skatinamas mūsų laikais, kada dar ne visas menas žino, kur eiti ... O kurgi jam eiti? Tuščias klausimas, nes tai išspręstas klausimas. Dažnai įrodinėta ir buvo įrodyta, kad menas, bent kai kuriuose savo pavidaluose, kilo šalia atnašautojo, išėjo iš šventyklos. Bet juk jis amžinai eina link aukuro ir, anksčiau ar vėliau, vėl prasiskverbs prie šventosios ugnies ir vėl įžengs į žadėtąją šventyklą tarnauti didžiajai pasaulio paslapčiai. Tai yra būtina atminti visiems žmonėms ir ypatingai reikia atminti menininkams, todėl, kad, būdami mūsų amžinu šaukimu, jie turi atsakyti už mus amžinybei, o svarbiausia todėl, kad tik atlikus šią vidujinę pareigą, bus "teisi ir laisva jų pranašinga kalba".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai