Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS PRIE P. MALDEIKIO STR. "DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKRYŽOJE", AIDAI, NR. 9, 1953 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas.   
P. Maldeikio straipsnis vertas ypatingo dėmesio, nes kalba betarpiškai apie mus, naujakurius, ir paliečia tai, ką mes šiame krašte atsidūrę kasdien pergyvename ir jaučiame. Tik ne kiekvienas tai sugebame išreikšti žodžiai ir formuluoti bendresnėmis sąvokomis. P. Maldeikis, rodos, pirmas prabilo ir tapo mūsų jausmų, minčių ir pergyvenimų reiškėjas.

Mūsų svetimybės jausmą ir atly-žimą nuo mus supančios aplinkos autorius pirmiausia linkęs motyvuoti Naujojo Pasaulio ir mūsų paliktos Europos kultūrų priešingumu. Tam reikalui autorius leidžiasi į sudėtingą problemą — parodyti Europos ir Amerikos kultūrų skirtingumus, net jų priešingumus. Nors, iš kitos pusės, autorius meta prielaidą, kad skirtumo tarp tų kultūrų nesą, nes abi kilusios iš tos pačios šaknies, būtent — krikščionybės, kuri savo rėžtu išaugo iš antikinės elenistinės-romėniškos kultūros.

Autoriaus klystama, kai pakartotinai tvirtinama, kad pirmaisiais amžiais "Europą užplūdę barbarai sunaikino visą senovės kultūrą ir civilizaciją". Tai senuose istorijos vadovėliuose kadaise kartota teorija, kur tautų kraustymosi laikmetis laikytas katastrofišku įvykiu Europos istorijoj, kada buvusi sugriauta graikų ir romėnų kultūra, ši teorija naujesnių tyrinėjimų šviesoj neišlaiko kritikos. Dabar pripažįstama, kad barbarų plūdimo pasėkoj pakito tik ekonominė ir socialinė santvarka, bet liko nepaliesta esmingai antikinė kultūra. Juk pačiu didžiuoju barbarų plūdimo metu, kada hunai siautėjo po Europą, Konstantinopoly įkuriamas universitetas, kur graikų ir lotynų mokslininkai dėstė klasikinius mokslus jau krikščioniškoj šviesoj. Aplamai, Bizantijos imperija buvo senosios kultūros saugotoja per Vitus viduramžius. O ir Vakaruose Romos bažnyčios atstovai, tik apsišarvoję klasikinės senovės mokslu, švietė germanus ir kitas barbariškas tautas.

Tad sukrikščionintoji klas'kinė kultūra ir yra mūsų europinės kultūros pamatas. Sulig europiečių ekspansija į užjūrinius kraštus ši Europos kultūra išplito po įvairias pasaulio šalis. Ji yra ir Amerikos kultūros pagrindas. Tad Europos ir Amerikos kultūros turi tuos pačius pradus ir tarp jų nėra esmingo skirtumo. Bet, žinoma, kiekvienos kultūros pobūdis priklauso nuo istorinės raides. Ta pati kultūra, pakliuvusi į skirtingas istorines sąlygas, gauna skirtingą aspektą. Iš tų pačių kultūros pradų ilgainiui susidaro skirtingi žmonių tipai su savaimingais papročiais, polinkiais, gyvenimo būdu bei stiliumi.

Tad klysta autorius, kai jis perdaug kontrastuoja Europos ir Amerikos kultūras ir manding perdeda, kalbėdamas apie šiosios materialistinį ir antikrikščionišką pobūdį.

Iš tikrųjų Amerikos plačiosios masės yra nemažiau religingos nei Europos, kaip rodo jau itin gausus bažnyčių lankymas. Vieni metai man teko gyventi viename mažame šio krašto miestely, kur iš 16,000 gyventojų buvo vos 500 katalikų. Tačiau kas sekmadienį kunigas laikydavo dvejas mišias ir jų klausėsi gan perpildyta nemaža bažnyčia. Reikėtų dar pajieškoti V. Europoj vietos, kur keli šimtai parapijiečių pripildytų kas sekmadienis du kartus bažnyčią. Kas ypatingai europiečiui katalikui krinta į akis čionykštėje bažnyčiose — tai komunikantų gausumas. Per kiekvienas mišias sekmadieniais čia dalijama komunija ir ją priima gan daug ne vien senyvų moterėlių (kaip Europoj), bet įvairaus amžiaus ir lyties žmonių. Iš to galima spręsti, kad praktikuojančių katalikų čia yra, palyginti, daugiau nei Europos kai kuriose šalyse.

Taip pat nepagrįstas autoriaus tvirtinimas, kad Čia "beveik pusė gyventojų nepriklauso jokiai konfesijai". Man iš vieno autoritetingo žmogaus teko nugirsti, kad Amerikoj apie 50,000,000 žmonių nepriklauso jokiai bažnyčiai. Tačiau duodami skaičiai nėra tikri krašto religingumo rodikliai, nes imami iš čia praktikuojamų parapijinių sąrašų. Bet kas gali patikrinti, kad šie sąrašai apima visus krašto tikinčiuosius? Be abejo, yra nemaža tikinčiųjų, neprisirašiusių prie bažnyčių, bet jas lankančių. Aplamai, plačiosios žmonių masės čia mažiau nei Europoj paliestos įvairių srovių ir iš konservatyvumo labiau prisirišusios prie bažnyčių.

Netikslus taip pat yra kategoriškas autoriaus teigimas, kad daugiau kaip šimtas metų, kai tikybes mokymas čia uždraustas viešose mokyklose". Iš tikrųjų, tikybos dėstymas čionykštėse viešose mokyklose negalėjo būti uždraustas, nes jis niekuomet nebuvo įvestas visuotiniu mastu. Nuo pat pradžių (nuo XVIII a. pabaigos) viešosios mokyklos paskirose valstybėse kūrėsi laicistiniais pagrindais, įsiterpdamos į iki šiol laikytas įvairių bažnytinių organizacijų mokyklas ir iš dalies perimda-mos jas. Paskiros valstybės, rūpin-damosios per savo mokyklas pirmiausia išauklėti apšviestus piliečius, jau vien dėl daugybės tikybų ir sektų, kurioms jų auklėtiniai priklausė, turėjo išskirti iš mokyklų tikybinį auklėjimą. Tuo būdu josios galėjo sukurti vieningos mokyklos sistemą. Išskyrimas tikybos iš viešųjų mokyklų atitiko ir pačią federalinė konstituciją, kur valstybė atsiriboja nuo tikybų, palikdama jas jų narių rūpesčiui.

Nors paskiros valstybės ir neremia tikybos dėstymo savose mokyklose, tačiau jos įsakmiai nedraudžia. Pvz., Šventraščio skaitymas kai kuriose valstybių mokyklose leidžiamas, kai kurių tik patariamas, o kai kur net įsakomas. Tik skaitymas turi būti atliekamas be komentarų. Mat, komentavimas jau suponuotų kokios tikybos pasirinkimą, kas neutralioj mokykloj draudžiama. Be to, kai kur, pvz., New Yorke, viešosios mokyklos tam tikromis valandomis (vad. "released-time") paleidžia mokinius, kurių tėvai pageidauja, — tikybos pamokoms, šios pamokos atliekamos daugiausia už mokyklos ribų atitinkamų denominacijų paskirtų mokytojų.

Visai teisingai P. Maldeikis, lygindamas amerikiečius su europiečiais, iškelia pirmųjų praktiškumą, siekimą materialinės naudos, nusigręžimą nuo dvasinių vertybių, jų veržlumą į ateitį, ignoruojant praeitį, šią amerikiečių būdo savybę sudarė visa praeitis ir palaiko dabartinis socialinis ir ekonominis gyvenimas. Juk Amerika ir dabar yra daugiau ar mažiau klasinio liberalizmo kraštas, kur žmogus ūkiniu ir socialiniu atžvilgiu iš dalies paliekamas savam likimui. Valstybė čia yra daugiau nakties sargo vaidmeny. Tiesa, paskutinių dešimtmečių kai kurie įstatymai, kaip socialinis draudimas ir kiti, kiek pajudino ūkinį liberalizmą, bet jie vis dėlto nepatikrino žmogui minimalinės egzistencijos. Tad kiekvienas priverstas apsirūpinti savimi ir savaisiais savomis jėgomis. Jis turi susikurti sau gyvenimą ir būti savotišku pionierium. Amerika prasidėjo nuo pionierių ir pionierizmas tęsiasi per visą jos istoriją iki dabarties. Čia glūdi šaknys perdėto amerikiečių individualizmo.

Mums, augusiems ir įsigyvenusiems kitose kultūros sąlygose, aišku, sunku pritapti prie šios visuomenės. Mes, atvykę subrendę į šį kraštą, vis paliksime prašaliečiai, nepaisant mūsų pilietybės. Dabartinis Harvardo profesorius O. Handlin gražiai, epiškai aprašė mūsų ir, aplamai, visų imigrantų likimą veikale "The Uprooted", kur tarp ko kita sakoma: "Vienintelį prisitaikymi, prie gyvenimo J. A. V-ėse, kurį jie (imigrantai) galėjo padaryti, buvo išsiskyrimas su savo grupe, kuris savo rėžtu didino jų skirtingumo patirtį tarp jų ir likusios visuomenės. Su šiuo prisiderinimu jie visuomet kentėjo, žinodami esą svetimi. Reikalavimas asimiliuotis, nusikratyti savo separatiškumu vis smerkdavo juos būti prašaliečiais. Praktiškai laisva Amerikos gyvenimo struktūra leido jiems, su mažais apribojimais, eiti savu keliu, bet su sąmonės šešėliu, kad jie neturėtų jam priklausyti. Tad jie tapo svetimi tai kultūrai, į kurią jie atvyko, kaip ir tai, kurią jie paliko" (O. Handlin, The Uprooted, Boston 1951 p. 285).

Iš čia ir kyla emigracijos tragiškumas, kuris kiekvieno daugiau ar mažiau jaučiamas, nors ne kiekvieno sugebama žodžiais išreikšti. Tad emigrantinėj spaudoj jis itin keltinas ir svarstytinas.
J. Jakštas.

o Praėjusią vasarą Vokietijoje kan. J. B. Končiaus rūpesčiu ir Amerikos vyskupų lėšomis išėjo antra kan. dr. F. Bartkaus maldaknygės "Būk mums malonus" laida. Maldaknygė buvo dovanota kiekvienam Europoj gyvenančiam lietuviui.

ATITAISYMAS
1953 m. "Aidų" 10 nr. 455 puslapyje atspausdinto eilėraščio "Rudens giedra" autorius yra Kazys Bradū-nas. Skaitytojai yra prašomi ten įsivėlusį netikslumą ištaisyti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai