Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
METODO KLAUSIMAS SVARSTANT MŪSŲ LIBERALIZMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Ligšiol pas mus nebuvo kilęs klausimas, kokį metodą vartoti svarstant mūsų liberalizmą. Nūnai šį klausimą iškėlė dr. Juozas Girnius savo straipsnyje "Liberalizmo klausimu" (Aidai 1956, nr. 4). Be kitko, jis pasisako ir prieš šių eilučių autoriaus pasirinktąjį metodinį kelią. Iš savo pusės jis siūlo kitą, jo manymu, tikslingesnį metodą. Kartą šiam klausimui iškilus, dera dėl jo atsiliepti ir išsiaiškinti.

Kas apsprendžia metodo pasirinkimą,
Metodas pasirenkamas pagal siekiamąjį tikslą, o šis mano atveju buvo dvejopas: mūsų liberalizmą pažinti ir jį vertinti. Siekiant pažinti tikrovinį liberalizmą, manding, nėra kito tinkamesnio būdo, kaip induktyvinis — įvestinis. Tokiu atveju imama atskiri reiškiniai bei galvosenos faktai ir iš jų daromi apibendrinimai bei principinės išvados. Kitas dalykas mūsų liberalizmą vertinti, čia jau tenka vartoti deduktyvinį — išvestinį metodą, atseit — išeiti iš visuotinių principų ir juos taikyti atskiriems mūsų liberalizmo reiškiniams bei galvosenos pasireiškimams.

Mano pasirinkta ne tik dvigubas metodas, bet ir du išeities punktai. Liberalizmui pažinti išeita iš paties liberalizmo, tuo tarpu jam vertinti — iš bendro, visuotinio galvojimo. Kodėl antruoju atveju peršokta į kitą plotmę, atseit — kodėl nesilaikyta tos pačios liberalizmo plotmės? Mano įsitikinimu, liberalizmas neturi savo visuotinių ir visiems lygiai suvokiamų principų. Jis pats yra tik metodas, kuris, tiesa, paliečia principų sritį ir, ją liesdamas, reiškiasi įvairiopų subjektyvizmu bei reliatyvizmu. Vertinti tad liberalizmą jo paties mastu būtų tas pats, kas imtis subjektyviausio uždavinio.

Kaip į tą dalyką žiūri J. Girnius? Jis siūlo vieną deduktyvinį — išvestinį metodą ir pasisako už vieną plotmę, būtent — to paties liberalizmo. Kodėl? J. Girnius tariasi suradęs vieną liberalizmo mastą, kurį jis vadina "principiniu liberalizmu". Manydamas, kad toks mastas galimas, J. Girnius kaip tiktai ir pasisako už iTistodinį monizmą. Ne tiek pasisako ir, sakyčiau, ne tiek pozityviai, kiek kritikuodamas manąjį metodinį dualizmą.

Metodinio klausimo J. Girnius savo straipsnyje specialiai neišskiria. Priešingai, jį įpina į esminį klausimą, būtent — kas yra liberalizmas apskritai, tiksliau — kas jo esmė. Metodo klausimas jam išsprūdo tada, kai jis savo turimą arba susidarytą liberalizmo esmės sampratą bandė lyginti su tikroviniu liberalizmu ir iškilusiomis dėl to diskusijomis. J. Cirnius galvoja, kad blogas e~rnės supratimas iškreipęs pačias diskusijas.

Lietuviškojo liberalizmo vardu, pagal jį, "dengiama daug kas destruktyvaus", maišomos asmeninės laisvamaninės pažiūros su liberalizmo pažiūromis, prisiimamas antiklerikalizmas, kaip panieka krikščionybei ar katalikybei. Mūsasis liberalizmas esąs laicistiškas, laisvamaniškas, suplaktas su skepticizmu, reliativizmu ir t.t.

Šią mūsų liberalizmo sampratą J. Girnius suveda į Br. Railos pažiūras. Jas dar paryškina DDT (Demokratinio Darbo Talkos) rezoliucijomis. Kadangi Br. Railos ir DDT rezoliucijų pažiūros, manding, mažai kuo tesiskiria nuo visų kitų mūsų liberalizmo publicistų pažiūrų, tad lietuviškojo liberalizmo apibūdinimas, kokį pateikia J. Girnius, daugiau bei mažiau tinka ir mūsų liberalizmo visumai. Tuo atveju mudviejų su J. Girniumi požiūriai, sakyčiau, nesiskiria. Tai pripažįsta, bent iš dalies, ir J. Girnius. Jo žodžiais, "jei iš tiesų liberalizmas neturėtų mums daugiau pasakyti, kaip pasakė DDT suvažiavimas, tektų sakyti be reikalo polemizavus su kun. St. Yla, nes jį buvus teisų, jei ne apskritai, tai bent mūsų liberalizmo atžvilgiu".

Kur J. Girnius išsiskiria? Šio lietuviškojo liberalizmo jis anaiptol nelaiko atitinkančiu liberalizmo esmę. DDT rezoliucijos ir "Br. Railos sugestijonuotoji liberalizmo interpretacija" J. Girniui atrodo "nepakankamai reprezentatyvios liberalizmui apskritai". Jis susidaręs įspūdį, kad ir "kun. St. Yla priima liberalizmą esant tuo, kuo jis yra Br. Railai.. . Abu vienodai supranta liberalizmą, nors, žinoma, nevienodai jį vertina", taigi, abu vienodai klysta bent sampratos požiūriu.

Kiek kitaip galvoja Br. Raila. Lengvino   slapyvardžiu   jis   teigia: "Jis (kun. S. Yla) liberalizmą pajėgia suprasti tik tikybiniu ir tik ro-mietišku požiūriu, ir taip žiūrėdamas jį visą randa klaida, laisvamanybe, bedievybe. Kun. Ylos straipsniai nesulaukė platesnių diskusijų iš kitos pusės, nes iš tikrųjų su taip falšyvai suprasto liberalizmo aiškintoju (m. p.Y) mažai kam tegali būti noro diskutuoti" (Santarvė 1955, nr. 7-8, p. 335). J. Girnius, žiūrėdamas ne tikybiniu, bet filosofiniu požiūriu, pasirodo, mūsų liberalizmą randa esant taip pat laisvamanišku. Mano "falšyvai suprastas liberalizmas" J. Girniui yra tas pats, kaip jį supranta ir Br. Raila. Dar daugiau, J. Girnius pirmiausia pakaltina Br. Railą "falšyvai" supratus arba pagrindinai iškreipus liberalizmą, o tuo pačiu "suklaidinus" ir kun. Ylą.

Faktiškai J. Girnius turi mintyje metodinę klaidą, kaip jis ją supranta, ypač mano svarstymų atveju. Pirmiausia, jo manymu, reikėjo išsiaiškinti, kas yra liberalizmas apskritai, o paskui kalbėti apie tikrovinį lietuviškąjį liberalizmą. Tada, pagal jį, būtų buvę galima išskirti, kas mūsų liberalizmo atstovuose yra tikros liberalinės pažiūros, o kas tik laisvamanybe, laicizmas, antiklerikalizmas. Šito nepadarius, esą, daug kas iš abiejų pusių sumaišyta, suvelta, atseit — suveltas liberalizmas su laisvamanybe, laicizmu ir t.t. Be to, iš mano pusės, esą, perglobališkai užsimota, sakysim, įtraukiant į liberalizmą net nacionalizmą. Tuo būdu diskusijos tapusios bergždžios, daug ką apkartinusios ar net įskaudinusios.

Iš tikrųjų, diskusijų kaip ir nebūta. Beveik niekas rimtai nėjo aiškintis su manimi dėl pagrindinių bei esminių mūsų liberalizmo klausimų. Tačiau apkartimo nevengta rodyti atskirų ir dažnai asmeniškų atsišaudymų forma. Pats Br. Raila, kuriam J. Girnius priskiria ypatingą laisvamaniškumą ir antiklerikalizmą, piktinosi nekartą tuo, kad šitai įsakmiai buvo įvardinama mano straipsniuose. Neabejoju, kad labiausiai įskaudinančios turėjo būti mano "globališkosios" išvados bei apibendrinimai, padaryti iš atskirų lietuviškojo liberalizmo reiškinių. Tai ir yra metodo išvada. Pasirinkęs induktyvinį metodą, aišku, nega'ėjau nedaryti išvadų, atseit — išvengti "globališkumo". Nemanau, kad to būtų galima išvengti vartojant ir J. Girniaus siūlomąjį tik deduktyvinį metodą. Įspūdžiai ir įsiskaudinimai bei apkartinimai yra subjektyvus dalykas ir jie negali, manding, apspręsti nei metodo tikslingumą, nei jo sėkmingumą. Diskusijų bergždumo įspūdį J. Girnius galėjo susidaryti tik iš to, kad iš mano oponentų pusės neita į rimtas diskusijas, o bergždžiai jautrintasi.

Kaip žiūrėti į J. Girniaus siūlomąjį metodą?
Galvojant atitrauktai, J. Girniaus siūlomasis deduktyvinis metodas nėra negalimas. Visuomet pirma išsiaiškinama, kas yra dalyko esmė, o paskui bandoma atskirt, kas su esme nesiderina. Konkrečiai kalbant, aišku, būtų naudingiau pirma suprasti kas yra liberalizmas, o po to, pagal patarlę, atsijoti grūdus nuo pelų: patį liberalizmą nuo to, kas vadintina kitais vardais. Bet ar tai galima kaip tiktai .liberalizmo atveju? Ar galima rasti vieną visuotiniai priimtą mastą, kuris mums pasakytų, kas yra liberalizmo esmė.

Skaitytojai pamena kaikurių mūsiškių tvirtinimą, kad liberalizmas neturi vienos biblijos, atseit — vieno savo šaltinio bei masto. Jeigu tokį vieną mastą — kad ir principinį — bandytume jiems nurodyti, ar tada nepasikartotų priekaištai (kaip tai buvo padaryta man iš A. Škėmos pusės), jog mes "išsigalvojame savo tezes" ir pagal jas norime atsijoti mūsų liberalizmą; išskirti, kas sutinka su "mūsų" tezėmis, kas ne.

Pats J. Girnius pripažįsta, kad liberalizmas yra daugiažodis. Šito daugiažodiškumo bei daugiaprasmiškumo nepašalina ir jo pasirinktasis "principinis liberalizmas". Kas gi jis yra? Atsakymų bus tiek, kiek ir atsakančiųjų. Anaiptol ne dėl to, kad atsakantieji nežinotų pagrindinių liberalizmo elementų. Atsakymai pasidalintų ir išsiskirtų dėl pačios tų elementų interpretacijos.

Esminiais liberalizmo bruožais J. Girnius laiko tris dalykus: 1. nelygstamos žmogaus vertės pripažinimą ir vengimą bet kurios diskriminacijos, 2. tiesos ir laisvės santykių sprendimą ir 3. demokratijos išpažinimą. Tuos tris bruožus būtų galima įvardinti humanizmo, individualizmo ir demokratizmo elementais. Visi tie trys dalykai turi tačiau skirtingiausias savo interpretacijas.

Toli neinant, imkime mūsų liberalizmo atstovo Henriko Blazo suprastąjį individualizmą (Varpas 1953, nr. 1, p. 86)). Pagal jį individualizmo elementus sudaro: humanizmas, liberalizmas ir demokratija. Elementų santykis, kaip matome, nedaug tesiskiria, bet skiriasi jų interpretacija. J. Girnius humanistinį elementą — žmogiškosios vertės pabrėžimą — kildina iš krikščionybės, o H. Bla-zas iš "individo mintijimo atsipalaidavimo nuo Bažnyčios priežiūros ir cenzūros". J. Girniui tolerancija yra krikščioniškosios artimo meilės tęsinys arba bent papildinys, o H. Blazui "tolerancija seka iš humanizmo", reikia suprasti — tokio, kuris atsipalaidavęs nuo krikščionybės.

Vakarietinis humanizmas, pasak J. Maritaino, turi religinius ir transcendentinius šaltinius, be kurių jis būtų nesuprantamas pats sau. Tačiau nuo renesanso laikų vakarietinis pasaulis palaipsniui prisiėmė antireliginį humanizmą. Taip žmogiškoji vertė ir laisvė, kitados buvusios krikščionybės idėja, šiandien daromos ateizmo ir pagonizmo žaidimu (plg. Humanisme Integral, Paris 1936, p. 13-14).

Fr. Heer, rašydamas apie europinės demokratijos šaknis nuo 8 ligi 18 amžiaus, mini šiuos laisvės sąvokos išsiskleidimo tarpsnius: prigimtinę teisę, liaudies suverenitetą, visuomenės "sutartį", pasipriešinimo teisę ir žmogaus-piliečio teisę. Šioj raidoj seniausia ir pirminė vieta priklausanti Bažnyčiai, ypač prigimtinės teisės puoselėjimo ir gynimo požiūriu (plg. Tausenjaehriger europaeischer Nonkonformismus: Frankfurter Hefte 1954, Hf. 2). Panašiai teigia ir Tuebingeno prof. Eduard Spranger. Pagal jį, žmogiškosios teisės, kaip neliečiamos, ir laisvė esančios religinės kilmės ir ta prasme jos reiškiančios "ewig liberale Urprinzip" (plg. Was heist liberalismus: Universitas 1953, Hf. 5). šiems autoriams būtų artimesnis ir J. Girniaus požiūris, nes jis taip pat pabrėžia vadinamų liberalinių elementų (bent pirmojo) religinę kilmę. Tačiau rasime daugybę autorių, kurie tuos pačius elementus laikys politinės kilmės dalykais. V. Sezemanas teisingai pastebi, kad "prancūzų revoliucija suprato laisvę ir lygybę grynai politine prasme, kaip demokratinę santvarką, suteikiančią piliečiams lygias teises" (Krikščionybė ir socializmas: Akademikas 1936, nr. 6, p. 141). Rodos, yra esminis skirtumas, ar demokratinė santvarka suteikia žmogui laisvę ir lygias teises, ar žmogus jas turi pačia savo prigimtimi bei prigimtinės teisės pagrindu, o demokratija, kaip ir kiekviena kita santvarka,  privalo jas saugoti ir gerbti.

Liberalizmas yra laicistinė sistema, kuri esminėms vertybėms atima jų kilminį sakralinį charakterį. Jis viską matuoja ir vertina tik politiniu mastu. Dėl to liberalizmo esmei politika priklauso daugiau, negu bet kuri principinė plotmė. Net į šią plotmę liberalizmas ateina su savuoju metodu — divide et impera. Liberalizmas yra ne tik laicistinis, bet ir dalomasis, analitinis, pluritinis metodas, kai tuo tarpu principinė plotmė yra paženklinta jungimu, sinteze, vienybė.

Patys liberalai prieš monistinę liberalizmo sampratą
J. Girniaus siūlomasis "principinis liberalizmas" negali būti visiems vienodai suvokiamas ir priimtinas ne tik dėl skirtingiausių interpretacijų. Jis nepriimtinas ir dėl to, kad liberalizmas visų pirma yra tikrovinis ir pritaikomasis metodas, priklausąs nuo vietos ir laiko skirtybių. Ta prasme įsidėmėtinas šių dienų Liberalų Internacionalo autoriteto John M. Scotto įspėjimas patiems liberalams, kurį jis yra patiekęs savo pranešime apie europinį liberalizmą. Kalbėdamas apie liberalizmo principą, jis duoda tokį palyginimą: "Jeigu jūs dalinsite du iš dviejų, gausite vieną, o jei dalinsite keturis iš dviejų, gausite du. Rezultatas skirtinga, bet principas dalinti iš dviejų, yra pastoms". Panašiai ir "liberalizmas, jo "oclžiais, yra 'a body of principle', bet šis 'body' duoda skirtingus rezultatus, žiūrint atskiro laiko ir taikant ji skirtingoms aplinkybėms. Yra juokinga prileidinėti, tęsia jis, kad liberalinis atsakymas būtinai turi būti tas pats britų problemoms, kaip ir liberalinis atsakymas belgų problemoms. Jeigu taip būtų, tai liberalizmas būtų dogma, o ne 'a body of principle."

Scottas pabrėžia, kad liberalizmas įvairiuose kraštuose turi skirtingas kryptis, o visiems bendras "principas" yra — kovoti prieš jėgą. Skandinavijoje, jo žodžiais, liberalai kovoja prieš valstyb, laikomą socialistų rankose, Vokietijoje — prieš okupacines jėgas, Kanadoje — prieš JAV priespaudą ekonomiškajam Kanados gyvenimui, Prancūzijoje — prieš komunistų partiją, o "per visą Europą jie (liberalai, Y) yra prieš Bažnyčios jėgą" (plg. European Liberalism, Cambridge 1950, p. 3-4).

Scotto minimas "principas" mažiausiai teturi ką nors bendra su J. Girniaus "principiniu liberalizmu". Scotto "principas" yra politinės kovos dalykas. Liberalizmas, Scotto supratimu, nenori būti dogma principiškumo prasme, bet jis yra dogma politinės ir priešbažnytinės kovos prasme. Tuo būdu J. Girniaus "principinis liberalizmas" kertasi ne su "politiniu liberalizmu", bet su pačia liberalizmo esme, kuri yra ne principiška, o politiška. Būdamas politiškas, liberalizmas yra ir tikroviškas arba tikrovei labiausiai palenktas bei nuo jos priklausomas, štai kodėl J. Girniaus siūlomasis deduktyvinis metodas, mano supratimu, negali būti tikslingas. Priešingai, tikslingesnis induktyvinis metodas, atseit — visų pirma pažinti tikrovinį liberalizmą, mūsų  atveju lietuviškąjį. Po to arba pagrečiui dar būtų galima palyginti su prancūziškuoju, anglosaksiškuoju, slaviškuoju ar germaniškuoju ir tik tada daryti išvadą, kas yra esmiška ar principiška "liberalizmui apskritai".

Ko siekta, panaudojant induktyvinį metodą
Tuo keliu iš mano pusės ir buvo eita. Imta atskiri klausimai, telkta medžiaga iš mūsų liberalinės spaudos, iš įvairių jos publicistų, neišskiriant nei pačių jauniausiųjų. Siekta dokumentuoti jų pasisakymus, juos suvesti į atskirų klausimų grupę ir taip išgauti galimai bendresnę (apibendrintą) jų galvosenos kryptį. Išvados, kurias teko daryti, suprantama, buvo atremtos ne vien į cituojamus pasisakymus, bet ir į visą perskaitytą medžiagą. Ryškindamas principinę arba su principais susiliečiančią mūsų liberalizmo atstovų galvosenos pusę, kartu stengiausi ir ją vertinti — visuotiniojo arba krikščioniškojo galvojimo šviesoje. Susivokti dabartinėje liberalinėje dialektikoje man padėjo ir ta praeities spauda (nuo "Aušros" ligi 1935), kurią kitados teko perskleisti ir pastudijuoti. Jau tada buvau pastebėjęs, kad daugelio nesusipratimų priežastis mūsų polemikose buvo ta, jog mūsų liberalizmo atstovai į tuos pačius dalykus žiūri skirtingai, tas pačias sąvokas vartoja kita prasme. Tai matome ir šiandien.

Liberalizmas, kaip žinia, neturi savitų sąvokų. Jis vartoja tas pačias visuotinąsias, kurios, žiūrint žodiškai, neatrodo skirtingos. Visas skirtumas glūdi interpretacijoje, šį faktą, atrodo, pripažįsta ir J. Girnius. Jis dažnai prisimena "specifinę liberalizmo interpretaciją", tačiau ją atmeta, kaip nesuderinamą su "principiniu liberalizmu". Ir čia jo monistinis metodas susikerta su manuoju. Mano dualistinis metodas atsiremia į sąvokų interpretacijos dualizmo faktą. Tuo tarpu J. Girniaus metodas jieško vienos tariamai principinės interpretacijos Mano uždavinys parodyti ir išryškinti esamą interpretacijų išsiskyrimą, kurio mes nebepakeisime, nes tai yra įvykę ilgo laiko bėgyje. Tuo tarpu J. Girnius, pripažindamas, kad "skirtybių nepanaikinsime", vis dėlto jieško principinio derinio.

Koks gi buvo mano tikslas ryškinti interpretacijų skirtumą? Ar suniekinti mūsų liberalus, kaip ne vienas mano oponentas skubėjo pareikšti? Man rodos. daug:au paniekina liberalą tai, kad jis pats nežino,  kas  priklauso liberalinei  in'erpretacijai, ir galvoja esąs niekinamas, kas turėtų būti jam, susipratusiam ir sąmoningam, tik pasididžiavimas. Kas nori būti liberalas, težino kodėl jis galvoja taip, o ne kitaip. Lygiai svarbu žinoti ir kitiems, kur ir kaip mes išsiskiriame. Žinodami, ką vieni ir kiti tuo pačiu klausimu galvojame ir ką tas pačias sąvokas vartodami norime pasakyti, mes galėtume pasiekti ir didesnio visuomeninio susipratimo. Tik clara pacta daros faciunt amicos! Tuo tarpu nūnai polemizuojame ir erzinamės arba erziname nesąmoningą visuomenę, kuri nesuvokia pagrindinių mūsų skirtybių ir nesuvoks tol, kol nebus jai išryškinta.

Šito ryškinimo kol kas negalime laukti iš mūsų liberalizmo atstovų pusės. Mūsų liberalizmo kryptis dar tebėra labai publicistinė, propagandinė. Ryškiausieji mūsų liberalizmo vadai, nuo Kudirkos ligi Railos, buvo ir yra tik publicistai — sakyčiau, ne liberalizmo interpretatoriai, bet propagatoriai. Poleminis, po'itinis, praktinis reikalas jiems buvo ir tetėra pirmauiantis. šio reikalo kontekste užgriebiamos ir sąvokos su gana istereotipiška jų interpretacija. Iš esmės jos neaiškinamos. Nelabai mėgstama, kai šitai imasi daryti kiti. Sąvokinis mūsų galvojimas arba bandymas mūsų liberalinį galvojimą ryškinti sąvokų plotmėje iš jų pusės kartais ironizuojamas "sąvokiniu žongliavimu". Liberalinė mūsų publicistika, sakytume, pati vengia atskleisti tikruosius liberalinio galvojimo skirtumus ir prisibijo, kad kiti to nedarytų. Gal tai laikoma nenaudinga politiškai ar psichologiškai. Bet ar tai naudinga visuomeniniam ir kultūriniam mūsų tautos bręsmui?

Kol mūsų liberalizmas nerodo ženklų ryškinti ir filosofiškiau apibrėžti savąjį kelią, tol ir mūsų pastangos, ryškinant esamus skirtumus, negali būti palankiai sutinkamos. Su tuo faktu, kaip laikinai neišvengiamu, reikia skaitytis ir kantriai jį pakęsti. Antra vertus, mūsų visuomenės sąmonėjimo vyksmas reikalauja, kad esamus skirtumus galimu atvirumu ir blaivumu toliau ryškintume. Pažiūrų dualizmas mūsų tautoje yra įvykęs faktas ir jokios neutralizavimo, retušavimo, vienijimo ar derinimo pastangos jo nebepakeis. Neutralizuoti gal'ma asmeninius ar grupinius santykius, bet ne pažiūrimus skirtumus. Šalia šių skirtumų mes juk visad turėsime bendruosius žmogiškuosius ir tautinius jungties pradus. Turėsime ir kitų bendrų interesų, kure mums padės bendradarbiauti.

Netiksliai suprasta "principinio liberalizmo" plotme
Atrodytų, kad mudu su J. Girniumi turėjome panašias intencijas, būtent — palengvinti visuomeninį supratimą. Bet mudu išsiskyrėme pažiūromis tiek į tikslą, tiek į būdą jam siekti. J. Girniaus, atrodo, siekta apvalyti liberalizmą nuo jo gimtosios nuodėmės — laisvamanybės, laicizmo, antiklerikalizmo, subjektyvizmo, šitai pagal jį savaime įvyktų, suradus liberalizmui principinę plotmę. Visa. kas šiai plotmei nėra esmiška, tektų iš liberalizmo išjungti.

Tai būtų radikalus ir gana nauias liberalizmo reformos bandymas. Pagal tai, kaip J. Girnius supranta principinį liberalizmą, reiktų iš vienos pusės laukti liberalizmo priariėj'mo visuotiniajai galvojimo plotmei, iš antros pusės — reiktų sutikti su kai kuriais J. Girniaus siūlomais kompromisais visuotiniojo, bent krkšiio-niškojo, galvojimo sąskaiton.

J. Girniaus bandymas yra įdomus ta prasme, kad jis jieško principini sprendimo, išeidamas iš vadinamų liberalinių principų. Kas gi tie liberaliniai principai? Ar jie turi ką bendra su liberalizmu, ar jie yra jam saviti? Ar tie principai nėra visuotiniosios plotmės dalykas, tik liberalizmo pasisavinti, lyg ir monopolizuojami ir savo interpretacija perkeičiami? Iš to savinimosi tačiau anaiptol neseka, kad tie principai yra nustoję būti, kuo jie buvo visuotiniajai plotmei. Kalbėti apie juos, kaip liberalizmo esmės dalyką, manding, yra tikrai netikslinga. Tie liberalinai principai, kiek jie buvo ir yra visuotiniai ir visiems bendri, tiek jie buvo ir bus visiems priimtini. Dėl to būtų didžiausia nesąmonė juos pulti, kritikuoti ar nuo jų atsiriboti. Kai puolamas ar kritikuojamas liberalizmas, tai puolamos iškraipos, kurias jis padarė ar daro visuotiniųjų liberalinių princpų srityje. Pats J. Girnius kaip tik tuo pačiu pagrindu plaka "specifinę liberalizmo interpretaciją". Jis kalba apie liberalizmo neigiamybes, turėdamas galvoje visus tuos interpretacinius elementus, kurie iškreipia visuotiniuosius liberalinius principus. Ir vis dėlto šiuos principus jis priskiria liberalizmui, o ne visuotiniajai plotmei. Atrodo, kad J. Girnius neišskyrė sąvokų: "liberaliniai principai" ir "principinis liberalizmas". Liberaliniai principai tiek savo kilme, tiek ir esme mažiausiai priklauso liberalizmui. Principinio liberalizmo niekad nebuvo ir nėra, o tai, ką J. Girnius vadina šiuo vardu, tėra jo paties išvestinis f deduktyvinis) dalykas iš liberalinių   principų,    priklausančiųjų visuotiniajai plotmei. Ča, atrodo, ir glūdi J. Girniaus monistinio metodo svarbiausioji paklaida.

Norėdami taisyti tikrovinį liberalizmą, patys šviesieji liberalai (buvę ar ligi galo tokiais išlikę), kaip Lagare, Fr. W. Foerster, J. Burchardt, Rathenau ir kiti, nejieškojo "principinio liberalizmo", o kalbėjo apie reikala grįžti prie visuotiniųjų principų ir jų tikrosios plotmės. Kiti iš jų turėjo drąsos kalbėti apie krikščionybę, kaip visuotiniausią p'otmę. Krikščionybė ne tik neišsižada visuotiniųjų liberalinių principų, bet visu rūpestingumu saugo jų integralumą. Jos kova prieš liberalizmą, faktiškai ir yra kova už tų liberalinių principų išsaugojimą nepažeistoj interpretacijoj, šitai aiškiai yra pabrėžęs ir pop. Leonas XIII, vertindamas liberalizmą savo enciklikose.

J. Girnius tad be reikalo įžvelgė pavojų ten, kur jo nėra. Prieš tokį liberalizmą, kuris būtų la'svas nuo laicizmo, laisvamanybės, antiklerikalizmo ar reliativizmo bei subjektivizmo, tikriausai nesiruošė niekas iš katalikų kovoti. Tokį liberalizmą, jeigu iš viso šis vardas čia tinka, jie patys atstovauja, nes pirmine ir esmine prasme jis yra krikščioniškas.

Ta prasme katalikams nereikia jieškoti, kas yra liberalizmas apskritai ar principinis liberalizmas, kad galėtų vertinti tikrovinį liberalizmą bei jo interpretacijas. Jiems užtenka visuotiniojo galvojimo plotmės ir tų visuotiniųjų liberalinių principų. Berods ne kitaip elgėsi ir pats J. Girnius, kai jis vertino, sakysime, Karolio Jasperso egzistencializmą. Tada jis nejieškojo "egzistencializmo apskritai" ar "principinio egzistencializmo", bet rėmėsi bendrais galvojimo principais, šiuo atveju jis pats ėjo dualistiniu keliu, vartodamas ir induktyvinį ir deduktyvinį metodą. Koks tad buvo reikalas nūnai, liberalizmo atveju, jieškoti monistinės plotmės ?

Mūsų noras ir būdas pasitarnauti visuomenei
Kaikas galvoja, kad J. Girnius norėjęs mūsų liberalinės visuomenės, ypač jaunuomenės, dėmesį pakreipti naujų idealistinių jieškojimų keliu. Tokios intencijos, jeigu jų iš tikro turėta, negali būti peiktinos. Tam tikras nerimas ir netikrumas mūsų liberalinės visuomenės dalyje tikrai jaučiamas. Galimas dalykas, kad bręsta, išvidinis reikalas pačiam mūsų liberalizmui susirasti teisingesnį, savitesnį ir su visuotiniąja principine plotme suderintą kelią.

Kartą ir šių eilučių autoriui teko kalbėtis su vyresnės kartos mūsų liberalizmo atstovais, kudirkinės kryp ties. Į klausimą, ar nebūtų metas jieškoti tikslesnių liberalizmo sprendimų, suderintų su mūsų tautos senąja tradicija, jie atsiliepė tokiu atsakymu: tam reikalui neturime žmonių, šiuose žodžiuose reikia įskaityti norą ar bent pritarimą reformos minčiai. Kaip tik dėlto mūsų, liberalizmo pašaliečių, svarstymai jų problemų (kiek jos susiliečia su mūsiškėmis) kaip tiktai galėtų ir jiems daug patarnauti. Tačiau pasitarnavimas gali būti ir netikslus. Jaunesniems ir ypač mažiau kritiškiems mūsų liberalams galima sudaryti iliuzija, kad reformos pradmenys slypi pačiame liberalizme, o ne šalia jo. Tokią iliuziją sukuria ir J. Girniaus "principinis liberalizmas". Tai, kas dar jieškotina ar kurtina, negali būti laikoma esamu. Pats J. Girnius savo straipsnį, o tuo pačiu ir principinio liberalizmo tezes, laiko dar diskutuotinais dalykais. Tuo tarpu nediskutuotina yra bendroji principinė plotmė. Kodėl ši plotmė negalėtų būti ryškinama, atskleidžiama, pristatoma ir mūsų liberalinei visuomenei? Tai vienas galimas kelias, kuris neturėtų nedominti mūsų liberalų, ypač tų, kurie nuoširdžiai norėtų jieškoti kokio nors susiderinimo su šia plotme. Psichologiškai jiems nebus lengva sutikti su mintimi, kad jiems reikia grįžti į tai, ko buvo atsisakę. Gal jie atsisakė pirmiausia krikščioniškosios plotmės, o nūn pasirodo, kad ši ir visuotinioji plotmės yra pernelyg artimos. Nežiūrint šio galimo sunkumo, vis dėlto turim pripažinti ir kitą faktą, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nebesitenkina neribotu individualistiniu galvojimu.

Antra vertus, mes negalime atsisakyti pastangų pažinti mūsų liberalizmo tikrovę, kokia ji yra — ypač su jos "destruktyvumais" ir "priedangomis", čia vėl pavojinga kurti iliuziją, kad mūsų liberalizme nieko nėra bloga, arba kas bloga, tai nebepriklauso liberalizmui, o kažkuriems kitiems "vardams". Žiūrint nominalistiškai, tiesa, galima tokius atribojimus daryti. Bet jei mūsų liberalizmas yra antiklerikališkas, laicistiškas, laisvamaniškas, tai vis dėlto mes negalime šio fakto nei slėpti, nei pro jį tylomis praeiti. Kitaip mes bėgtume nuo tikrovės pažinimo — kažkurių visuomeninės ramybės sumetimų dėlei.

Vienas bičiulis man rašo: "J. Girnius visų pirma turėtų įtikinti liberalus, kad jie priimtų jo principinį liberalizmą, o tik tada kritikuoti tave, kam tu jiems priskiri tai, ko jie neturi".

Ne mūsų kaltė, kad prie liberalizmo, kaip labai plačios ir atviros plotmės, prisiplaka destruktyvūs elementai. Šitai yra pastebima neviename krašte. Bet ar viskas, kas destruktyvu, laikytina tik prisiplakusiais dalykais? Neseniai H. Rausch-ning paskelbė veikalą "Masken und Methamorphosen des Nihilismus. Der Nihilismus des XX. Jahrhunderts" (Frankfurt a. M. — Wien 1954). Autorius pabrėžia, kad nihilizmas priklauso tai dvasinei srovei, kuri prasidėjo su renesansu ir kuri siekia absoliutaus žmogaus savarankiškumo. Nihilizmas esąs toks dvasinis vyksmas, kurį daugelis suvokia kaip išlaisvinimą bei išsilaisvinimą. Faktiškai šis vyksmas atpalaidojąs žmogų iš bet kurių ryšių su būties pagrindu, su tiesa ir vertybėmis, su bendruomene ir žmogiškomis institucijomis. Blogiausia, kad šis nihilistinis vyksmas siekiąs sukurti naują žmogaus sąmonės padėtį ir pasidaryti pastoviai veikiančia istorine jėga. šių dienų nihilizmas pasireiškiąs įvairiomis galimomis formomis ir dangstosi įvairiomis kaukėmis. Norint nihilizmą nugalėti, esą, reikia visų pirma jį gerai pažinti, — pažinti, kuo jis dangstosi, kokias naujas formas prisiima arba kaip įsilieja į senąsias.

Tų formų, ypač politinių, šiandien yra įvairių. Jos bandoma išskirti paprasta krypčių bei srovių klasifikacija: vienos vadinamos socialistinėmis, kitos nacionalistinėmis, dar kitos liberalinėmis. Nežiūrint formalinių skirtumų, jos turi ir nemaža panašumų. J. Girnius būtų linkęs ribotis tik formaliniais skirtumais ir nejieškoti panašumų. Dar daugiau, jis labai nepalankiai sutinka tuos autorius, kurie kalba apie srovių giminystes. Tačiau giminystės yra, ir pro tą faktą negali praeiti joks stebėtojas. Galima nesutarti dėl vieno tų giminysčių vardiklio, sakysim, ar mes, kaip Rauschning, vadinsime jį nihilizmu, ar laicizmu su savo palydovais — laisvamanybe ir antiklerikalizmu. Bet nuo to pats giminystės faktas nepasikeis.

Svarstydami lietuviškojo gyvenimo negeroves, mes taip pat negalime praeiti pro dvasinę srovių giminystę. Pats J. Girnius pripažįsta, kad mūsų liaudininkai ir socialdemokratai yra "tie, kurie tiesiog oficialiai atstovauja liberalizmui (ypač pirmieji, bet kultūrinėje srityje jo pagrindo šaukiasi ir antrieji)". Man rodos, juo labiau reikia priimti dėmesin ir nacionalistinių grupių oficialius prisipažinmus prie jų liberalizmo. Tuo būdu mūsų atveju yra vienas giminystės vardiklis — liberalizmas.   Kalbant   apie   negeroves, kiek jos susietos su specifinėmis liberalizmo interpretacijomis, kaip tik ir tenka nesiriboti viena srove. Nežinau, kodėl J. Girnius man primena: "Ar tam tikrų lietuviškojo gyvenimo neigiamybių iškėlimui nebūtų buvę kun. St. Ylai sėkmingesnis kelias tiesus dėl jų pasisakymas, negu tokie globališki kaltinimai, kurie neteisingai vienan katilan sukišo kaltuosius su nieko nedėtais (ir ta prasme, kad neskyrė "liberalų" nuo "nacionalistų". . .)" J. Girnius turėtų patikslinti, kaip jis supranta tiesų pasisakymą dėl negerovių, kuris tačiau neturėtų nei kaltinimo atspalvio, nei globališkų apibendrinimų. J. Girnius galvoja, kad "liberalizmo klausimas mūsų spaudoje kilo ne iš teorinio dėmesio, o iš praktinių motyvų". Gal dėlto jis laukė ir iš manęs daugiau praktiškai "tiesaus pasisakymo".

Ką reiškia praktiškai taisyti liberalizmo negeroves?
Iš tikrųjų, pats liberalizmas nuolat save taiso praktiškai. To siekia vokiečių neoliberalizmas, prancūzų spritualistinis, humanistinis, sočiaistinis liberalizmas. Pas mus praktiškai taisomas liberalizmas nūnai santarvininkų ir "kairiųjų" tautininkų.

Tokios reformos, kaip rodo patirtis, nepasiekia platesnio tikslo. Jos tik skaldo liberalizmą į atšakas, sroves, kryptis. Jos mažai tepa'iečia liberalizmo visumą, mažai tekeič'a jo tikrove, štai kad ir spiritualistinių liberalų pasisakymas prieš senąjį liberalizmą. Rodos, labai skambiu rehabilitacijos vardu P. Lhoste-Lachaume (Réhabilitation du Libéralisme, Paris 1954) iškelia senojo liberalizmo negeroves: kaltina "sistemingai ignoravus moralę ekonominėje srityje", vartojus "nežmoniškus išnaudojimus". Ką gi jis siūlo savuoju spiritualistinių liberalizmu? Nieko naujo, tik kritikuoja socialinį katalikybės charakterį ir augština tą pačią individualistinę moralę. Nauja "rehabilitacija" neperžengia socialinio nemoralumo, kurį atstovavo senasis liberalizmas, nejieško naujos socialines morales pagrindų, tačiau nepripažįsta krikščioniškosios, kaip tai darė senasis liberalizmas.

Praktiškosios reformos, neatremtos j principinį persilaužimą, manding, negali būti sėkmingos. Nesėkmingi buvo ir socializmo bandymai save taisyti, kol pagaliau neprieita radikaliai ir principiškai atsisakyti istorinio materializmo. Jeigu panašiu keliu pasuktų ir liberalizmas, jeigu jis atsisakytų specifines interpretacijos, tada tektų laukti didesnių ir palankesnių permainų. Bet atsisakyti savos interpretacijos  reiškia apgalėti subjektivizmą, individualizmą, reliativizmą ir artėti į objektyviąją, visuotiniąją plotmę. Laipsniškai turėtų švelnėti ir laisvamaniškumas, laiciz-mas, antiklerikalizmas. Visiškai išnykti jie negali, ypač laicizmas, nes kitaip liberalizmas nebetektų savo egzistencijos pagrindo.

Pabrėždamas principinį kelią liberalizmui reformuoti arba apvalyti jį bent nuo destruktyvinių pasinešimų, aišku, negaliu nesutikti su J. Girniumi, kuris savo svarstymų svorį taip pat perkėlė į principinę plotmę. Pasisakiau tik prieš jo metodą. Galimas daiktas, kad J. Girnių bus kiek apsprendęs Ortega y Gassetas, kurio tezėmis jis apsčiai rėmėsi. 61» ispanų liberalų filosofas bei sociologas buvo reformistas ne principine, bet kompromisine prasme. Jis jieškojo vidurio tarp liberalinio reliativizmo ir visuotinosios absoliutinės tiesos. Toks vidurys iš tikro nėra galimas arba galimas tik filosofinėje konstrukcijoje. Atitinkamai negali būti vidurio ir tarp tikrovinio reliativizmu pagrįsto liberalizmo ir visuotintosios principinės plotmės. Liberalizmas arba artėja į visuotiniąją plotmę arba nuo jos tolsta. Artėdamas, jis ją laipsniškai pripažįrta ir paremia, o toldamas ją griauna, ir tai yra jo nihilistinis vaidmuo. Iš to susidaro įvairios liberalizmo ne tik formos, bet ir formacijos. Kaip patirtis rodo, nei viena formacija dar nėra laikoma idealiniu viduriu. Liberalizmas pats iš savęs neturi jokio masto, dėl to jis negali rasti ir savito vidurio. Vienas iš konkrečių įrodymų yra mūs liberalizmo formacijos.

Labiausiai nuo visuotinių (tų pačių liberalinių) principų nutolusi, pati negatyviausia, buvo rusiškoji liberalizmo formacija, pradėta dr. J. Šliūpo, vėliau perimta mūsų socialdemokratinės srovės. Švelnesnė buvo lenkiškojo liberalizmo formacija, puoselėta dr. V. Kudirkos ir perimta mūsų demokratų-liaudininkų. Pati švelniausia ir mažiausiai nutolusi nuo visuotini osios plotmės buvo viltininkų—tautininkų liberalinė formacija, šių formacijų santykis su visuotiniąją plotme laiko bėgyje keitėsi: socialdemokratinė kryptis praktiškai švelnėjo, o liaudininkiškoji buvo paaštrėjusi. Nūnai tokio paaštrėjimo ženklų rodo tautininkiškoji kryptis. Vidurio jos pačios savyje negali susirasti.

Mūsų liberalizmo išsibalansavimas, jeigu kada jis bus pasiektas, remsis ne sukonstruotu paties liberalizmo idealu, bet surastu balansuotu santykiu su visuotiniąją ploime. tiksliau — su visuotiniąją liberalinių principų interpretacija. Idealinės konstrukn

cijos paties liberalizmo ribose, jo savitame darželyje, gal ir galės maginti nerealius liberalinius intelektualus arba jaunus, studentiškuosius idealesnio liberalizmo jieškotojus. Liberalinei mūsų visuomenės daugumai tačiau visa tai bus svetima. Ji nepajėgs suvokti tokių liberalizmo idealistų, lygiai kaip nespės bėgioti paskui praktiškuosius reformistus, kurie kaitalioja vardus ir formas, bet mažiausiai keičia dalykų esmę. Masė laikysis savojo kelio, kuris tik tuo ir bus savas, kad išsiskirs iš visuotiniojo bei krikščioniškojo — daugiau ar mažiau, žiūrint laiko ir vietos sąlygų.

Ar verta paisyti masės? šį klausimą sąmoningai primenu, nes jaučiu man kreipsimą priekaištą. J. Girnius kitados viename savo straipsnių (Aidai 1948, nr. 15) buvo pasisakęs apskritai prieš masę. Jis linkęs daugiau pasitikėti rinktinėmis asmenybėmis ir šių pastangomis sukurti naują idealiesnę santvarką.

Be abejonės, jieškant naujesnių sprendimų mūsų liberalizmo atveju, gal mažiau tektų žvalgytis į masės nuotaikas, o daugiau remtis subrendusių asmenybių galvojimu. Tačiau praktiškai ne taip jau lengva išskirti masinį ir asmenybinį elementus. Mūsų liberalizmas, turėdamas stipriausią atramą vidurinėje inteligentijoje, vis dėlto, mano supratimu, tebėra daugiau masinio pasireiškimo ženkle, negu individualinio. Masiniam pasireiškimui, kaip žinia, daugiau būdinga nuo ko nors atsiriboti arba prieš ką nors kovoti, negu pozityviai ko nors siekti ar konstruktyviai kurti.

Atsiriboti nuo Bažnyčios, kartais tik vienu kitu atžvilgiu, pas mus jau reiškia beveik tą patį, ką ir išpažinti liberalizmą. Dar konkrečiau — liberalizmui save priskiria ne vienas tų, kurie nemėgsta krikščionių demokratų, nepriklauso katalikiškai organizacijai arba priklauso tokiai, kuri save nelaiko katalikiška arba ideologiška. Masiniam mūsų liberalizmo charakteriui tenka priskirti ir tą reaktyvinį gynimąsi nuo bet kurios kritikos.

Mūsų kritikos arba svarstymai iš dalies gali didinti masinį reaktyvumą. Gali net sudaryti įspūdį, kad tuo būdu tik pakeliami liberaliniai nusiteikimai mūsų visuomenėje. Iš tikrųjų, tokie nusiteikimai gali kilti, nes, J. Maritaino žodžiais, liberalizmas gyvena iš kliūčių ir jomis laikosi; kai kliūčių nėra, jis smunka. Ta prasme individualistinis liberalizmas yra negatyvinė, opozicinė kryptis (plg. op. cit. 170). Kai mūsų liberalizmas neturi nūnai realių kliūčių, jo opoziciškumui gali praversti bet kurios fiktyvios kliūtys. Tokių, manding, prikuriama mūsų publicistikoje net pergausiai. Ta prasme Ir mūsų kritikos gali sudaryti dėkingą progą jautrintis bei jautrinti visuomenę, galvojant, jog iš to liberalizmas turėtų laimėti sau daugiau palankumo.

Šitam masiniam reiškimuisi mes statome tačiau ir tam tikrus barjerus. Mes apeliuojame ne į masines nuotaikas, o į individualinį protą, kuris atsiliepia blaiviu galvojimu ir kritišku svarstymu. Tokiam svarstymui bus pasitarnavęs ir J. Girniaus straipsnis. Pasiaiškinę su juo metodinius skirtumus, mes dar galėtume lyginti savuosius požiūrius kitais klausimais, ypač dėl liberalinių principų interpretacijos. Bet tai jau būtų kitos progos reikalas.

J. Girniaus atsakymas bus "Aidų" vasario numeryje. Red.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai