Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FACTA CLARA SINT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kojelis   
Prel. M. Krupavičius, tuometinis VLIKo pirmininkas, pirmajai Lietuvos diplomatų ir VLIKo atstovų konferencijai Berne, Šveicarijoje, 1946 metais paruošė referatą, kuriame sąlygas susipratimui pasiekti aptarė taip:

Todėl vieni kitus turime gerai suprasti. Opių klausimų negalima nei nutylėti, nei į vatą sukti. Reikalingi clara facta. Jie tik faciunt amicos. Ir jie, nors ir grubiais keliais veda, greičiau prie susitarimo ir susipratimo priveda.

Ne tik formaliose konferencijose ar tarpgrupiniuose pasitarimuose, bet ir spaudoje, svarstant Lietuvos laisvės ir aplamai lietuviškos veiklos problemas, pasikalbėjimų dalyviai irgi turėtų vieni kitus gerai suprasti, kad galėtų išlikti patikimi tos pačios veiklos partneriai. Tačiau tos rūšies svarstymai neišvengiamai veda prie esamos veiklos, tai veiklai vadovaujančių institucijų bei naudojamų priemonių kritiško įvertinimo. O tai kaip tik ir iššaukia nesusikalbėjimą ir nesutarimus.

Teoretiškai nesunku sutarti, kad kiekvienas tautiškai gyvas lietuvis turi ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti Lietuvos laisvės uždavinių sprendime. Laukas platus, ir galimybės turėtų būti neribotos visiems savo įnašais praturtinti idėjinį ir praktišką laisvės kovos aruodą. Amerika praėjusio karo metu buvo suorganizavusi net specialią žinybą, kuri rinko ir registravo žmonių siūlomas priemones pergalei pagreitinti. Amerikiečiai aplamai gan praktiški žmonės: nei naujos idėjos, nei idėjų kritika jų negąsdina.

Mūsuose tarp teoretinių prielaidų ir praktinių galimybių plyšiai žymiai platesni. Buv. VLIKo pirmininko dr. A. Trimako kadaise padaryta teisinga sugestija, "kad mūsų spauda ir organizacijos suintensyvintų Lietuvos laisvės problemų svarstymą ir naujų būdų ieškojimą laisvinimo darbui pagyvinti" (Tėvynės Sargas, 1963 nr. 1-23), praktikoje susiduria su labai priešišku nusistatymu iš pačių laisvinimo institucijų ir jų gynėjų pusės. Tas priešiškas nusistatymas dažniausiai remiamas perdėm optimistiška prielaida, kad dabartinės mūsų politinės institucijos yra tobulai suorganizuotos ir darbą puikiai atliekančios. Tą optimistišką prielaidą iškalbingai formulavo valstiečių liaudininkų lyderi Daugėla: "Amerikos Lietuvių Taryba, kaip vienintelė šio krašto gausios lietuvių emigracijos politinė atstovybė bei vadovybė, turi ir toliau išlaikyti tuos pačius politinius savo sudarymo ir vidujinės tvarkos principus ir niekad negali nustoti savo politinio veido bei žavaus ir naudingo bei kitus imponuojančio politinio spalvų spektro, kurio varsomis ji švyti nuo pat savo įsikūrimo" (Septintojo Lietuvių Kongreso Detroite 1969 m. darbai, 114).

ALTos neliečiamybė ginama ir perdėm pesimistiška prielaida: šiuo metu Lietuvos laisvės reikalo pagerinti neįmanoma, tad apie bet kokias ALTos reformas kalbėti ir negalima, šią priešingo poliaus pažiūrą pilniausiai pristato dr. J. Balys, "Naujosios Vilties" redaktorius, tautininkų seime Filadelfijoje gegužės 29: "Visiškai nesvarbu. koJ bus VLIKas ar ALTa, kaip jie b veiklūs ar neveiklūs, skirtumas bus mažas ar net jokio, kol nepasikeis JAV užsienio politika. Jokie bend-ruomenininkai ar frontininkai, jokios kongresinės rezoliucijos čia stebuklo nepadarys" ( Dirva. 1971 birželio 28).

Labai įdomu, kad abiejų kraštutinių prielaidų atstovai visus tuos, kurie norėtų laisvinimo organizacijų persitvarkymo stiprėjimo linkme, laiko "mirtinų priešų - bolševikų' talkininkais.

Žmonių, nusukusių veidus nuo tiesos ir realybės ir 'besišvaistančių neatsakingais kaltinimais, turi visi. Mes nesame išimtis. Į susipratimą ir išsiaiškinimą kelias su jais labai sunkus, tačiau nuo pastangų ta kryptimi neturėtų niekad būti atsisakoma.

Sunkiau suprasti žmones su blaiviu žvilgsniu, kurie tačiau nenormalią tikrovę mūsų politinėje veikloje labiau rūpinasi pateisinti negu pataisyti, šia prasme gan charakteringą pasisakymą valstiečių liaudininkų žurnale "Sėjoje" (1971 nr. 1-2) paskelbė Z. Dailidka. Po-:eni:zuodamas su "Aiduose" (1971 r. r 1) atspausdinto rašinio "Laisvinimo politika ir Amerikos Lietuvių Taryba" autoriumi, pats Z. Dailidka ALTai meta daug sunkesnius kaltinimus, negu "Aidų" bendradarbis. Jis rašo, jog "ši organizacija per daugelį veiklos metų nusilpo, išseko, degeneravosi". Tačiau čia pat prideda: "J. Kojelio straipsnyje minimas priekaištas, kad ALta neturi jokio moralinio ir teisinio pagrindo i laisvės kovai visuomenės skiriamas aukas yra perdėtas, netikslus ir neteisingas". Jei Kojelis iš tikro tokį teigimą būtų padaręs, reikėtų pripažinti, kad jis "perdėtas, netikslus ir neteisingas". Tačiau "Aidų" bendradarbis teigė, kad ALTa neturi tokių teisių į visas aukas. Skirtumas labai didelis.

Jei Z. Dailidka oponentą būtų teisingai supratęs, tai viso straipsnio "Sėjoje" charakterį būtų turėjęs pakeisti. Dalbar gi autoriaus noras apginti "nusilpusią, išsekusi ir degeneravusią" grupę toks di delis, kad senų tradicijų demokratinės srovės organe imta ramsty-tis diktatūrų šalininkų tezėmis: "Kas gali tvirtinti, kad tik visuotinių rinkimų keliu bus išrenkami geriausi darbininkai", rašo Z. Dailidka. Demokratijoje ne visada iškyla geriausi, bet jie atstovauja daugumos nusistatymui. Mūsuose įvairūs paskyrimai ir delegavimai taip nugyvendino kai kurias centrines organizacijas, kad net dr. K. Šidlauskas, beatodairinis status quo gynėjas, dar 1963 metais skundėsi, kai kurie atstovai vyriausiuose centruose "neneša atsakomybės prieš jokią grupę" (Tėvynės Sargas, 1963 nr. 1-23).

Rinkimų keliu pastatytus vadus galima atšaukti, bet kas gali nušalinti tuos, kurie patys save į postus pakelia?

Amerikos Lietuvių Taryba turėtų būti pats pagrindinis taikąs visoje Lietuvos laisvės reikalui dirbančių jėgų užsienyje sistemoje, nes ji atstovauja visais atžvilgiais pajėgiausiam lietuvių išeivijos telkiniui, šiuo metu ta organizacija yra visai nusilpusi, nes neberepre-zentuoja Amerikos lietuvių diferenciacijos ir savo personaline sudėtimi nepajėgia jai skirtų uždavinių atlikti. Tai įvyko todėl, kad ALTa nuo bet kokių reformų visą laiką gynėsi, o bet kurią kritiką ignoravo ar smerkė. Dar 1963 m. rimtas krikščionių demokratų veikėjas S. Rauckinas ALTos negalavimus teisingai buvo formulavęs: "Tuo tarpu Altas pasiliko užsikonservavęs pirmykštėje formoje, apsidraudęs nuo reformų statutais, vėliau tradicijom ir kvalifikuotos daugumos garantijomis. Kai nėra galimybių įsijungti į Altą pavieniams asmenims rinkimų keliu ir naujai išaugusiom organizacijoms statutiniu keliu, daugelio nebetikima, kad Altas 'būtų visus šio krašto lietuvius apjungiantis, visus atstovaujantis ir turintis pakankamo pagrindo visų šio krašto lietuvių vardu reikšti politinį nusistatymą Lietuvos laisvinimo klausimais. Netenka stebėtis, kad visuomenėj auga pažiūra, jog Altas yra pasidaręs uždara organizacija, kuri į visuomenės keliamas pastabas nekreipia reikiamo dėmesio, lyg Altas būtų ne visuomeniniu pagrindu sudarytas veiksnys, bet pats sau teises kuriantis organas" (Tėvynės Sargas, 1963 nr. 1-23).

Amerikos Lietuvių Tarybos stiprinimas turėtų būti kiekvieno sąmoningo Amerikos lietuvio pareiga. Tačiau nesustiprinsime jos, dengdami jos nepajėgumą, atsisakydami laikraščių ir žurnalų prenumeratų, viešais pasisakymais klausimus, Krupavičiaus patarimu, ne blaiviai aiškindami, o tik drumsdami (čia priskirtinas ir J. Audėno laiškas, paskelbtas Aiduose, 1971 nr. 4), pagaliau svaidydamiesi "griovėjų", "komunistų talkininkų" ir tolygios vertės kaltinimais. Būkime tikri, kad ALTos stiprėjimo Lietuvos laisvės priešas tikrai negeidžia. Juozas Kojelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai