| |
|
|
|
GABRIELA MISTRAL — DIDŽIOJI MEILĖS POETĖ |
 |
 |
 |
Sausio 10 d. Hempsteado ligoninėje prie New Yorko mirė garsioji Pietų Amerikos poetė Gabriela Mistral, pakirsta vėžio ligos.
Apie ją "Aiduose" 1951 m. buvo plačiau rašęs P. Gaučys, duodamas ir vertimų iš jos kūrybos. Keletą dalykų ta proga išvertė ir J. Kėkštas.
Skaitytojus stebino jos įkvėpimo gaivumas, originalumas ir išraiškos galia. Dabar, jos mirties proga, norėtume dar kartą žvilgtelėti į šią nuostabią Pietų Amerikos dukrą.
Gabriela Mistral buvo tolimosios Čilės žemes duktė. Tikrasis jos vardas — Lucila Godoy Alcayaga.1) Gimė ji 1889 metais balandžio 6 d. Čilės šiaurėje, mažame Elqui slėnio Vikunjos miestelyje. Pirmieji jos vaikystės metai prabėgo kaime.
Nuostabi yra Čilės žemė. Ji savyje kaupia ne tik nemaža žemės turtų, bet yra didžiai įvairi savuoju klimatu ir gamta. Tai kalnų ir jūros kraštas, kuriame lieknos palmės džiaugiasi amžinu pavasariu, o augšti ledynai — amžina žiema. Čilė savo gamta ir klimatu įvairuoja nuo subtropinio iki šaltojo ledjūrio, Ugnies žeme besibaigiančio. Reta tokių kraštų ir dar mažiau tėviškių, kuriose taip skaisčiai žydėtų dangus, kaip Mistral gimtojoj žemėj. Jis gilus ir augštas, nelyginant italų išdainuotojo Neapolio ir Capri žydriųjų marių...
Mistral tėvai, kilme čiliečiai, savo gyslose turėjo ispaniškojo baskų ir čionykščių indėnų kraujo.
Kaip daugelis šviesiųjų Pietų Amerikos asmenybių, Gabriela Mistral buvo autodidaktė. Universiteto nei kurios kitos augštesniosios mokyklos ji nebuvo lankiusi. Turėdama penkiolika metų, pradėjo mokytojauti vienoje kaimo mokykloje.
1) Pagal ispaniškąjį paboti vaikai paveldi dvi pavardes: tevo ir motinos; Godoy yra pavarde paveldėta iš tevo puses, Alcayaga — iš motinos.
Poetės tėvas taip pat yra buvęs kaimo mokytojas ir, rašęs eilėraščius. Tačiau šio proginio poeto būta neramaus žmogaus ir ne kokio šeimos tėvo. Jai turint trejetą metelių, josios tėvas apleido šeimos židinį.
Vos pradėjusią mokyklinę karjerą, Gabriela lydi nesėkmė. Kančia tampa jos nuolatinė palydovė. Buvo neturtinga, jaunutė mergaitė. Norėjo lankyti pedagoginę mokyklą, bet jos prašymą mokytojų taryba atmetė, nes jos viename provincijos laikraštyje išspausdintieji eilėraščiai buvo pripažinti "panteistiški" ir nepageidautini... Vis dėlto jai pavyko baigti pedagoginius kursus, paskui ji mokytojavo gimnazijoje.
Čilėje pavasaris sutinkamas džiaugsmingai: lapkričio viduryje, kai pas mus vėtros ūžauja, čia, žydint sodams ir linguojant palmėms, ruošiamos pavasario šventės, su šokiais, dainomis ir karnavalais.
1914 metai buvo didžios svarbos Mistral gyvenime. Tų metų gruodžio 22 dieną, švenčiant tuometinę pavasario šventę, Gabriela, iki tol plačiau nežinoma poetė, Santiago poezijos konkurse laimėjo pirmąją premiją. Miesto savivaldybė ją apdovanojo aukso medaliu. Premiją turėjo priimti miesto savivaldybės (mūsiškai valstybiniame) teatre iš to pavasario šventės grožio karalienės rankų, tačiau poetė iškilmingąjį aktą mieliau sekė slapta su liaudimi, ir ne-prisistatė scenon skaityti "Mirties sonetų", už kuriuos laimėjo pirmąją premiją.
Mistral vardas jau žinomas. Jos garsas plinta po visą Ameriką.
Pakeliama į gimnazijos direktores.
1922 metais Meksikos švietimo ministeris ją kvietė į Meksiką švietimo reformos organizaciniam darbui. Ją lydėjo garbė ir geras atlyginimas. Tais pačiais metais Ispanų Inst.tutas New Yorke išspausdino jos pirmąjį eilėraščių rinkinį — "Sielvartą".
Po misijos Meksikoje prasidėjo didžiųjų kelionių metai Mistral gyvenime. Vyksta į Europą, Madride spausdina antrąjį savo eilėraščių rinkinį — "švelnumą". Jos trečioji knyga "Tala" išėjo 1938 m. Su triumfu Mistral priimama Čilėje; Čilės valstybinis universitetas jai teikia ispanų kalbos ir literatūros mokytojos titulą (Daktaro laipsnio tuo metu Filosofijos fakultetas dar neturėjo). Vėl Europoje. Atstovauja Čilės mokytojams Lucernos pedagogų kongrese.
Nuo 1932 metų Gabriela įsirikiavo į Čilės diplomatinį korpą.
1945 metais Brazilijoje (Petropolyje), beatstovaujančią savajam kraštui, ją užtiko Nobelio premija.
1946-48 metais ji dirbo Jungtinėse Tautose, o nuo 1953 metų gyveno Roslyne prie New Yorko.
Įdomus reiškinys didžiųjų čiliečių rašytojų gyvenime: dažnai jie gyvena ne savo žemėje. Petras Onja, pirmasis čiliečių poetas ir viena iš didžiųjų 16-17 amž. Pietų Amerikos literatūroje figūrų, savo amžių praleido Peru valstybėje. Albertas Blert Gana, Čilės romano kūrėjas ir vienas svarbiausiųjų realizmo atstovų Pietų Amerikoje, didžiąją savo amžiaus dalį nugyveno Europoje. O dabar štai Gabriela Mistral, didžiausioji dabartinio ispanų pasaulio lyrikos atstovė, savo dienas baigė svečioj žemėj.
Dabar atverskime jos kūrybos turtą ir pažvelkime į jį.
II
Kai mes žvelgiame į didžiųjų poetų gyvenimą ir jieškome žiburių, kurie nušviestų jų kūrybą, dažnai susiduriame su meile ir moterim, kuri stovi jų meilės dainų centre. Kalbant apie poetų meilę, mums tuoj prisimena Dantė ir jo dieviškoji Beatričė, Petrarka ir jo kilnioji Laura, arba Novalis ir jo žemiškojo grožio Sofija...
Bet Gabriela Mistral buvo moteris, ir veltui jieškotume jos dainose išsvajotosios sužadėtinės. Jos dainos yra užgautos vyro šešėlio. Niekur mes nerasime jo pavadinto tikruoju vardu, tačiau jis yra poetės išdainuotas daug giliau, nei eilėse išrašant mylimosios vardą ir jos gilių akių spalvą.
"Tavo darbas yra toli nuo manojo ir mano krėslas nėra prie tavųjų kojų. Tačiau, dirbdama, jaučiu lyg tave jausčiau švelniausian lino tinklan, ir tu jauti dabar toli ten, kad mano žvilgsnis nužengia ant tavo palenkusios galvos. Ir iš saldumo nualpsta tavo širdis!" (Pasaulis).
Šiais žodžiais kalba Gabriela Mistral "Ekstazių poemose" apie savo mylimąjį. Meilės istorija, kaip ir daugelis jų, būtų praėjusi pasaulio nepastebėta, jei dangūs Gabrielei, be žalsvų gilių akių, būtų pašykštėję poetės dovanos...
Gabriela buvo tada kaimo mokytoja. Vilkėjo pilkais drabužiais, nesipuošdama papuošalais. Tačiau pasaulis buvo gražus ir laimė, tik mylimiesiems suprantama:
"Tavęs laukiu laukuose. Pamažu gęsta saulė. Virš lygumos leidžiasi naktis, ir tu paprastai manęs ateini pasitikti, kai gęsta vakaras. Pasiskubinki, aš noriu matyti saulėlydį ant tavo veido". (Tavęs belaukiant).
Didi ramybė dvelkia iš šių dviejų cituotų "Ekstazės poemų" prozoje posmų. Tai yra meilė, kuri tik užsimezgus. Mylimosios laimei užtenka vieno mylimojo pažvelgimo, kad ji "taptų graži, kaip žolynas, ant kurio nukrito rasa". (Drovumas)
Anksčiau buvusi tik vargšė mergaitė, dabar gi jaučiasi karalienė. Meilė ją išaugštino. Tačiau kartu su augančia meile tampa sudrumsta jaunos mergaitės ramybė, jos laimė. Instinktyviai jaučia, kad juo didesnė laimė, juo greičiau ji gali būti prarasta. Mylimoji dabar gyvena nuolatiniame nerime, bijodama, kad mylimasis ją gali apleisti. Ir kas akimirką vis jo klausia: "Ar tebesi su manim? Ai! neatsitolinki" (Bemiegė).
Poetės baimė yra didelė ir pamatuota. Ji žino, kad ne tik kita moteris gali pastoti jai kelią, bet kad mirtis yra neregimoji mūsų visų žemiškosios laimės priešininkė.
Mylimoji bijojo, kad jos kelio į laimę nepastotų kita moteris, ir jį jai pastojo; bijojo prarasti savo mylimąjį, ir ji jį prarado. Ne tik kad mylimasis ją apleido ir "ant marių kranto bučiavo kitą" (Baladė), bet pasitraukė ir iš šios žemės.
Ramybės laikotarpį sekęs nerimo periodas suskamba kančios tonais.
Tragiška yra poetės meilė, tačiau kartu ji ir gili. Joje atsiskleidžia visa Mistral didybė. Mylėjo karštai, kaip ir visos šios žemės jaunosios dukros, neištikimajam šaukėsi dangaus keršto, bet kai jį visiškai prarado ir pamatė, kad šioje žemėje jau nebsusieis niekad jų keliai, skaudžiai pravirko, kaip kad gali tik verkti savo laimę praradusi moteris:
"Man sakei kad mane myli, ir dabar aš verkiu. Man sakei, kad šiuos žemės slėnius praeisi, mane nešdamas ant savųjų rankų".
Dantei, Petrarkai, Novaliui jųjų mylimosios ir dieviškos, ir kilnios, ir šventos. Priešingai Gabrielės mylimasis. Jis ne tik kad jai buvo neištikimas, bet ir nusižudė.
Buvo tai 1909 metų pavasaris pačiame žydėjime, kai Romelio Urėta nutraukė savo gyvenimo siūlą.i) Jo kišenėje buvo rastas pašto atvirukas su poetės vardu...
Meilė mūsų anksčiau minėtuose poetuose pažadino norą tobulėti, siekti dvasinio skaistumo ir grožio. Jie yra vyrai, ir meilė juos kelia prie šventumo. Gabriela Mistral buvo moteris, ir meilė ją "išaugština į karalienes" (Bemiegė), nes ji žino, kad yra mylima. Ar gali būti kas augštesnio žemėje moteriai, kaip būti mylimai? Bet ji ir kerštinga, kai pažeidžiamas jos karališkumas, tardama, kad "Dievas nenori, kad tau šviestų saulė, jei tu nekeliauji su manimi" (Dievas taip nori).
Tačiau laikas bėgo. Poetė užmiršo, kad "jo greitosios kojos pavirto į dulkes ir, kaip laimingais anais laikais išeina jo pasitikti ant keMo" (Bergždžias laukimas). Deja, jau niekur jo nesutikti...
Poetė keliauja, ir keičiasi dangūs jos kelyje nuo tropiko iki ledjūrio, tik kančia ir liūdesys, kurie ją lvdi, vis tie patys. Juodomis naktimis .įieško jo veido, ir nesuranda, nes "ilgoji naktis tik dabar prasideda" (Patagonijoj).
Beklaidžiojant poetei nuo atogrąžų iki ledjūrio, besikeičiantys dangūs ir besrūvenantis laikas užtriną net mylimojo paveikslą. Ir ji jau dažnai savęs klausia, kaip atrodė ios mylimasis, kai šypsojosi ir ją bučiavo, kaip atrodė "mylimojo akys, kai ios dar tebeturėjo sielą" (Dainos). Tai laikas, kuris gydo žaizdas ir dildo paveikslus...
Įdomus šis momentas poetės dvasioje. Išblėsus mylimojo paveikslui, ar gali įsižiebti naujos meilės ugnis? Instinktas juk dažnai palenkia idealą. Ir ta meilė buvo beprasidedanti, tačiau kovą laimėjo idealas: Gabriela Mistral jau nebus nei jo, nei kito vaikų motina...
1) Nusižudymo priežastis buvusi valdžios pinigų laiku negrąžinimas, kuriuos jis buvo paskolinęs savo draugui. R. U. buvo geležinkelio tarnautojas.
Jos kūryba dabar sužydi naujomis spalvomis. Tai nesugriaunamoji tiesa, kad tik motinystėje pilnutinai išsiskleidžia moteris. Meilė, ta pati mūsų laimės žvaigždė, bet kaip nevienodai ji užgauna moters ir vyro dvasią!
Mistral eilėraščiai, kaip "Sūnaus poema", "Nevaisingoji", ar "Vienišas vaikas", yra gražiausia tos moters dvasios išraiška. Tragiškas bevaisės meilės išbaigimas moteriai yra nepakeliamas. "Sūnaus, sūnaus, sūnaus", šaukia ji, "aš troškau sūnaus tavojo ir savojo anomis degančiomis ekstazės dienomis" (Sūnaus poema).
Tačiau poetė dabar viena. Ir pavasaris jau nužydėjęs, ir saulė pamažu rieda į vakarus.
Nors ir nebūdama kūniškai motina, ji mums dabar dainuoja anie motinystės didybę. Josios "Motinų poemos" yra nelyginant himnas motinystei. Tik įsiklausykime:
"Mane pabučiavo ir aš jau esu kita... Mano įsčius dabar yra kilnus kaip mano širdis". (Mane pabučiavo)
"Dėl kūdikio, kurį nešioju, mano žingsniai yra atsargūs. Ir šventa patapo mano širdis nuo va'andos, kai gaubia paslaptis". (Saldybė)
"Jau nebežaidžiu pievose ir bijau suptis su merginomis. Esu kaip šaka su vaisiumi". (Jautrioji)
"Mano liūdesys ir mano džiaugsmas prasidės ant tavo veido, mano sūnau!" (Amžinasis skausmas).
"Mama, papasakok dabar man viską apie senuosius skausmus...
"Suteik man meilės mokyklą, mama. Išmokyk mane naujų glamonėjimų, švelnių, švelnesnių už vyro".
(Papasakok, mama)
"Kentėjau visą naktį; visą naktį drebėjo mano kūnas, atiduodamas savo vaisių. Ant mano smilkinių yra mirties prakaito, bet tai nėra mirtis. Tai yra gyvenimas!" (Prašvitimas)
Psalmiškuoju grožiu skamba šios poemos prozoje. Čia ir bus, turbūt, pati Gabrielės Mistral poezijos viršūnė, kurią tik gali pasiekti moteris, pasinėrusi į pačias meilės gelmes. Poetės moteriškume yra susitelkusi visa jos didybė, ir veltui mes ko panašaus jieškotume vyrų veikaluose. G. Mistral motinystės dainos yra savosios giminės balsas, visų motinų balsas, ją iškeliąs augščiau už daugelį meilės burtus dainuojančių poetų.
Mistral kūryboje atsispindi du motinystės poliai. Vienas — laimingas, "Motinų poemose" išdainuotas, kitas —audringas, bevaisę meilę išreiškiantis. Ji trokšta sūnaus, ir jo neturi. Ji nori būti motina, tačiau jos meilė yra bevaisė. "Sūnaus poemoje" ji net prakeikia savo įsčių, kuriame miršta josios rasė ir evangelijos žodžiais "Noktume" šaukiasi dangiškojo Tėvo: "kodėl mane apleidai..."
Poetė yra audringa ir jos žodžiai ugnimi liepsnoją. Tad jos kūryboje dažnai mes rasime vaizdų, kurie žaibu blykčioja. Jos jausmų skalė nuolat besikeičianti.
Tačiau laikas, kaip sakėme, ramina audras ir gydo žaizdas. Poetės keliuose atsiveria nauji horizontai. Gyvenimas, tragiškas iktol, jai ima rodytis šviesesnėmis spalvomis.
Jos tragiškosios ir bevaisės meilės ugnis įsižiebia dabar meilės vaikams liepsna. Jos tikslas dabar: guosti. Šis naujas poetės kūryboje posūkis jau pastebimas pirmojoje jos poezijos knygoje — "Sielvarte", tačiau naujasai motyvas ryškiai išsiskleidžia tik po jo sekusiuose kūriniuose.
Gabriela Mistral buvo ne tik Dievo pateptoji poetė ir didžioji motinystės gelmių dainė, bet ir pašauktoji auklėtoja. Tai liudija ne tik pašvęstieji ilgi metai bedirbant mokyklinį darbą, bet ir jos mylinčios širdies žodis. Ji ir mirusi norėtų būti su vaikais, kad šie galėtų žaisti "jos širdies ir kaulų dulkėm":
". . . noriu būti smėlis, kuriuo žaidžiate kaimo keliuose. Suspauskite — esu buvusi jūsų; išbarstykite, nes aš jus kūriau; trypkite, nes jums nedaviau visos tiesos ir viso grožio. Arba, paprasčiausiai, dainuokite ir bėkit manimi, kad galėčiau išbučiuoti įspraustas jūsų pėdas" (Vaikams).
Gabriela Mistral buvo meilės dainė. Meilė, lyg ta didi ir nesibaigianti upė, paskandinus savo srovėje, visus mus neša į vieną tikslą. Skirtingi mūsų apdarai ir skirtingos mūsų laimės valtys, bet tikslas — vienas, štai, čia va keliauja įsimylėję sužadėtiniai, ana va motina su sūnumi, ten gi auklėtoja su visu būriu...
Tai Mistral poezijos grožiu nuspalvinti meilės paveikslai.
Poetė mums atskleidžia ne tik bevaisę ir tragišką šios žemės dukros dalią, bet ir didžiąją tiesą, kad meilė yra nemirtinga. Atkartojant poetės žodžius, meilė, nors ji yra pabučiavimas, tačiau ji nėra lūpos, kurios bučiuoja, nors ji yra apkabinimas, tačiau jos rankomis neįteiksi. Yra tai tas Viešpaties dvelkimas, kuris užgauna mūsų širdį... Meilė tai yra pats Dievas:
"Kalbėki man dabar apie Dievą, ir aš tave suprasiu."
Dievas yra ta ramybė, kurią randa tavo gilus žvilgsnis manajam, yra tas įsijautimas be įkyraus žodžių triukšmo...
Tai yra pilnatvė išsiskleidusios rožės anksčiau negu nukrinta pirmasis vainiklapis.
Ir tai yra dieviškoji tiesa, kad mirtis yra melas". (Dievas)
Tik meilės gelmes aprėpianti dainė gali šitaip kalbėti apie meilę.
Nūn G. Mistral balsas nutilo. Tačiau ji paliko nuostabų lobį, kaip gaiviausią versmę šių dienų poezijoje. Ne be reikalo, kai Gabriela Mistral mirė, jos gedėjo visa Pietų Amerika, kuri buvo apžavėta jos kūrybos burtais, o jos lyrikos posmus laikė vienais iš gražiausių visoje Pietų Amerikos literatūroje.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
