|
|
SADŪNAITĖS "LAIŠKAI DIEVUI" |
|
|
|
Parašė Birutė Ciplijauskaitė
|
Laiškai Dievui yra ketvirtasis Danguolės Sadūnaitės eilėraščių rinkinys (išleido Ateities leidykla Brooklyne 1970. 72 psl.).
Aptardamas Sadūnaitės Tu esi mano žemė (Aidai, 1969 nr. 2, p. 93-94), A. V. autorę rikiavo į eiles tų poetų, kurie "auga su kiekviena nauja savo knyga", ir džiaugėsi, kad autorė su pastarąja "pakilo nauju, stipriu ūgiu". Skirtumas tarp šios, 1968 m. pasirodžiusios, knygos ir Laiškų Dievui gal ne toks didžiulis, kokį rastumėm, lygindami šį naujausią rinkinį su 1961 m. išėjusiu pirmuoju rinkiniu Vasaros medžiuose. Tačiau ir per paskutiniuosius metus poetė toliau brendo ir, atrodo, rūpinosi savo išraiškos priemonių tobulinimu. Daugely šio rinkinio eilėraščių (kai kurie iš jų jau skaityti anksčiau paskirai) jaučiasi sąmoningas autorės noras suburti visas galimas technikas, kad būtų juo pilniau išreiškiama mintys ar vaizdai. Jos esminis pasisakymo būdas nepasikeitė: ir toliau kalba trumpais, akimirkos greitumo įspūdžiais, tarp jų palikdama pauzes, kurios kartais daugiau byloja, negu žodžiai, ir dažnai paaiškina eilėraščio galutinę prasmę. Ir šiame rinkinyje dažnai kartojasi tie patys "pirmapradžiai žodžiai", apie kuriuos jau 1969 m. A. V. sakė, kad jie "atrodo lyg simboliai": medis, lapas, gėlė, saulėlydžio gaisras, vasara, žiema. Medis kartojamas taip dažnai, kad beveik virsta emblema. Į jį atsiremia poetės visatos bei gyvenimo supratimas; jis ją jungia su gamta bei jos Kūrėju.
Tas pasikartojimas gal kiek prisideda susidaryti pirmam įspūdžiui: tai jau kažkas matyto. Gal kiek mažiau šiame rinkinyje ir dinamiškumo. Bendrai nuotaikai apibūdinti čia būtų beveik galima pakartoti K. Raudos 1967 m. (Aidai, nr. 3, p. 141) tartus tikslius žodžius apie Kai tu arti manęs: "šio rinkinio pasaulyje viešpatauja absoliuti ramybė ir susitaikymas su buitimi". Tebeatrandame čia A. V. girtą vaizdų išradingumą, kartais beveik virstantį protagonistu: pasitaiko eilėraščių, kurių pagrindinis uždavinys atrodo nustebinti skaitytoją, žinoma, tuo autorė laimi naujų galimybių, į kelis žodžius sukondensuodama interpretacijai begalę užuominų.
Įdomus pats knygos pavadinimas, liudijantis apie poetės brandumą ir lyg simboliškai suglau-džiantis jos kūrybos esmę bei būdą. Knygoje nerandame tiesioginio "laiškų rašymo"; čia daug mažiau ir tiesioginių užuominų apie Dievą ar religiją. Tačiau įvadiniuose posmuose aiškiai pasakoma, kad visa: gėlė, lapai, medis yra jos pokalbis, jos bendravimas su Dievu. Tai beveik grįžimas į Bibliją ar krikščioniškąjį renesansą, kur žmogus taip pat visoje jį supančioje aplinkoje matė Dievo atspindį. Gi viena ii Sadūnaitės kūrybos būdingiausių žymių — tai neišsakyti. ka!bčii užuominomis, įtaigoti.
Knygos struktūra taip pat turi savo reikšmę. Ji susideda iš trijų dalių: "žiemai artėjant", "Vidudienį", "Pavasarį". Tai jau anksčiau jos pamėgtas metų laikų ciklas, čia įdomus tuo, kad jo eiga nusako poetės laikyseną gyvenimo atžvilgiu: rinkinys baigiamas sugrįžimu į pavasarį, ir paskutinis eilėraš: "Giesmė", aiškiai 'byloja apie viltį, apie pasiryžimą nesuklupti ir nepasiduoti laikiniems horizonto užtemimams:
Ir kažkas manyje atsitiesia. Kažkas juokiasi, verkia. Kažkas skuba sutikti saulę.
Taip interpretuotinas ir jo pavadinimas: "Giesmė", kaip Paul Clau-delio "Cantiųue" — Kūrėjo pagarbinimas ir jam padėka.
Eilėraščių pateikimas metų laikų ciklu byloja ir apie kitą Sadūnaitės poezijos bruožą: jos pajungimą amžinybei, ne konkrečiam laikui, šiuo atžvilgiu skirtumas nuo Tu esi mano žemė yra nedidelis: ir čia poetė atskleidžia grynai savo pasaulį, į kurį neįsiskverbia šių dienų žmogaus aidai, nebent atkreiptume dėmesį į kartais panaudojamus kiek aštresnius, šiurkštesnius žodžius ar vaizdus: O dangus be paliovos šaukia manyje, Kaip žvėris, vedamas į skerdyklas.
Gaila tik, kad panašus Įvaizdis pakartojamas net keliuose eilėraščiuose ir vis toj pačioj pozicijoj: eilėraščio pabaigoje, kad būtų padaromas didesnis efektas.
Aplamai imant, šiame rinkinyje jau išnykę anksčiau kartais dar pasirodęs sentimentalizmas ar tam tikra retorika. Ritminis posmų bangavimas taip pat sklandesnis ir natūralesnis. Poetės pamėgti perėjimai iš konkretaus gamtos ir realaus gyvenimo įvaizdžio į abstraktų jų reikšmės sugestionavi-mą dažnai nusisekę: Laukas platus. - - - - - Kakta atsirėmęs į Teismo Dieną.
Kartais dar truputį "atsilikusiai" padvelkia daiktavardžių alegorini-mas: Puota, Pokylis, tačiau jų šiame rinkinyje jau žymiai mažiau. Geru poetės technikos apvaldymo pavyzdžiu galėtų būti eilėraštis "Lietau": 1. Lietau! tu išeini ir įeini iš mano daržo, į mano daržą. Tu praleidai naktį su manim - - (Gėlių lysvėje išmėginai savo naujus batukus).
2. Jeigu leisčiau: sutryptumei mane į gėlės plonumą iki paskutinio kaulo! Į plonumą lapo. - - - - - - - - - -
Vėjui bešvilpaujant, visą naktį begrojant Juoda muzika.
Pirmojo posmo banguojantis ritmas sustiprintas žodžių pakartojimu, savaime sudaro tam tikrą monotoniją, susietą su lietaus lašų teškėjimu. Vaizdų išradingumas aiškiai matomas lietaus batukuose, o poetės neatsiejamas bendravimas su gamta — daržo ir gėlių lysvės paminėjime, čia pat pastebime ir kitą būdingą šios knygos bruožą: neišsemiamas galimybes vaizdų ir jų asociacijomis sukeliamų jausmų, ypatingai paskutinėse eilutėse. Antrasis posmas visą eigą perkelia beveik į metafizinę plotmę, sklandžiam perėjimui panaudodamas paskutinį pirmojo į-vaizdį : batukai — sutryptum, žodžių pakartojimas tebetęsia lietaus monotoniją, kuri taškais atskirtoje dalyje virsta audros ritmais. Pastaroji dalis sujungia pagrindines temas: audrą gamtoje ir žmogaus paskirtį mirčiai, subtiliai jas perduodama nauju, sinestezija pa-siremiančiu junginiu: juoda muzika, kuri byloja ne tik apie naktį, bet kartu iššaukia ir gedulo asociaciją. Užverčiant šią knygą, pilnai priimama mintis, kad poetė ir vėl pasistūmėjo priekin savo išraiškos mene. Dabar, kai jos žodis, ritmas, įvaizdžiai daugiau apvaldyti, teks laukti, kad ji, toliau tebeaugdama, skaitytoją nustebintų ir temų praturtėjimu. Birutė Ciplijauskaitė
|
|
|
|