Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAV PEDAGOGINĖ FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Maldeikis   

Europos pedagoginėje literatūroje retai tesutinkamas pedagoginės filosofijos terminas. Ten paprastai kiekvienas pedagogas stengiasi savo pedagogines pažiūras suvesti į sistemingą auklėjimo teoriją, ir tuo būdu ten išleidžiami daugiau išsamūs ir visus klausimus apima teorinės pedagogikos veikalai. Amerikoje gi gausiai išleidžiama vadinamųjų pedagoginės filosofijos veikalų, kurie dažniausiai neapima visos auklėjimo sistemos, o nagrinėja bei kritikuoja įvairių srovių pedagogines pažiūras ir išdėsto savo filosofinius auklėjimo pagrindus.

Paviršutiniškai peržvelgus, kai kurie išsamesni tokie pedagoginės filosofijos veikalai, atrodo, nesiskiria nuo tokių pat veikalų, kurie Europoje pavadinami teorine pedagogika. Giliau gi su jais susipažinę, sutiksime, kad daugumai čia išleidžiamų pedagoginės filosofijos veikalų teorinės pedagogikos pavadinimas būtų platus, nes 1) jie neapima visos teorijos, 2) jie ir nedėsto auklėjimo teorijos, o stengiasi filosofiškai pagrįsti ar sukritikuoti tuos ar kitus auklėjimo srities principus ir 3) iš jų nereikalaujama nei objektyvaus visuotinumo nei derinimosi prie vyruojančio praktinio auklėjimo reikalavimų, nes juose svarstomi auklėjimo klausimai ir formuluojami jo dėsniai tos ar kitos filosofijos šviesoje.

Šių laikų Amerikos auklėjime tarp savęs kovoja keturios filosofinės srovės; pragmatizmas, realizmas, idealizmas ir katalikų filosofija.

1. Labiausiai amerikietiška ir iš Amerikos gyvenimo išaugusi yra pragmatistinė auklėjimo filosofija su jos ataugomis — eksperimentalizmu ir rekonstrukcionizmu. Pragmatizmo kūrėjas čia laikomi C. S. Peirce ir W. James. Jį toliau gilino ir auklėjimui pritaikė John Dewey (1859-1952). Panaudodamas moderniųjų, ypač natūralistinės krypties auklėtojų pedagogines idėjas, jis sukūrė vieningą pedagoginę sistemą, kuri prigijo ir stipriai įsišaknėjo Amerikos viešojoje mokykloje.

J. Dewey pedagoginės filosofijos pagrindai išdėstyti jo veikaluose "Democracy and Education" ir "School and Society". Pagal jo filosofiją, auklėjimas nėra nei pasiruošimas suaugusiųjų gyvenimui, nei įaugimas į kultūrą, nei auklėtinio asmenybės išsiskleidimas, o tik natūralus vaiko augimas. Kol augimas tebevyksta, vyksta drauge ir auklėjimas. Be augimo, auklėjimas neturi jokio kito tikslo. Jei auklėtojai primeta vaikui kuriuos nors tikslus, kaip reikalingų gyvenimui žinių pasisavinimą, atsakingumo ugdymą ir kt., jie iškraipo patį auklėjimo procesą ir žaloja auklėtinio individualybę. Auklėtojas negali daryti auklėtiniui tiesioginės įtakos. Vaikas intelektuališkai ir morališkai auga ne tuo, ko jį kiti pamoko, bet tuo, ką jis pats savarankiškai patiria. Auklėtojas gali jam padėti, tik sudarydamas sąlygas jo savarankiškam patyrimui, kuriuo jis papildo bei rekonstruoja savo ankstesnį patyrimą. Tuo būdu auklėjimas yra nuolatinis vaiko įsigyto patyrimo rekonstruavimas. Mokykla yra ta vieta, kur vaikas turi sąlygas savarankiškai dirbti, savarankiškai visus klausimus su draugais svarstyti ir tuo būdu papildyti savo patyrimą. Todėl mokykloje turi vyrauti ne kieno nors iš anksto apgalvoti bei suplanuoti auklėjimo tikslai, o paties vaiko interesai. Tuo pragmatininkų mokykla yra vaiko-centrinė.

Pragmatininkai nelinkę labai vertinti mokslo žinių perteikimo. Tuo atžvilgiu jie labai neigiamai pasisako apie tradicinę mokyklą, besirūpinančią perteikti vaikams kaip galima daugiau žinių. Ji esanti forma-listiška, akademiška ir svetima vaiko interesams. Būdami materialistai, jie nepripažįsta psichinio lavinimo iš viso; todėl jie atmeta pri-leidimą, kad mokymasis lavina mąstymą ar kitas psichines funkcijas. Vaiko lavinimas, jų supratimu, galimas tik tuo atveju, kai jis pats savarankiškai pasirenka sau tikslą ką nors išsiaiškinti ir pats to tikslo siekia, įsigydamas savarankiško patyrimo ir juo rekostruodamas savo ankstesnį patyrimą. Auklėtojas gi turi ne tiek rūpintis vaiko žiniomis, kiek padėti jam įaugti į socialinę aplinką. Todėl auklėjimas nėra kultūros perdavimas, o socialinis procesas. Kad jis toks iš tikro būtų, mokykla turi būti demokratinė bendruomenė. Kaip socialinis procesas, auklėjimas turi rekonstruoti visuomenę, Dewey supratimu, iš kapitalistinės į kolektyvistinę.

Pragmatininkai neranda jokio kokybinio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio; tas skirtumas esąs tik kiekybinis. Tuo pačiu jie nepripažįsta ir religinio auklėjimo. Dewey kovojo prieš visas auklėjime pasitaikančias dualistines sąvokas (praktinis ir teorinis auklėjimas, medžiaga ir metodas, gėris ir blogis ir kt.), nes jos palaikančios žmonių sąmonėje žmogaus prigimties (kūno ir sielos) dualizmo supratimą.

J. Dewey pedagoginę filosofiją supopuliarino jo sekėjai, daugiausia W. M. Kilpatrick ("Foundation of Me-thod'", "Education for Changing Ci-vilization", "Philosophy of Education" ir kt.), B. H. Bode ("Modern Educational Theories" ir kt.), G. S. Counts ir daugybė kitų. Per universitetus, kolegijas ir kitas mokytojams ruošti institucijas jų idėjos išplito mokytojų tarpe ir užėmė vadovaujantį vaidmenį jaunimo auklėjime. Jų šalininkai susibūrė į Progresyviojo Auklėjimo Sąjungą, neseniai pasivadinusią National Education Association, kuriai priklauso daugumas viešosios mokyklos mokytojų. Ją sudaro daugybė skyrių ir studijų komisijų, kurios kasmet išleidžia daug studijinių ir informacinių leidinių.

Vienas kairesniųjų pragmatines filosofijos atstovų J. L. Childs savo auklėjimo teoriją pavadino eksperi-mentalizmu ("Education and the Philosophy of Experimentalism", "Education and Morais"). Radikaliausia pragmatistinio auklėjimo atauga yra Th. Brameldo atstovaujama ir pasivadinusi rekonstrukcioniz-mu ("Patterns of Educational Philosophy", 1950). Jam kiti pragmatinin-kai atrodo jau per konservatyvūs.

2. Amerikos realistine pedagogine filosofija yra išsivysčiusi iš europinio pozityvizmo. Tai yra tiksliųjų mokslų filosofija, pripažįstanti tik tai, kas prieinama ištirti tikslių mokslų metodais, ir nepripažįstanti nieko, kas tiems mokslams neprieinama. Auklėjimą realistai taip pat grindžia tiksliųjų mokslų duomenimis, jų metodais bei jų technika. Jie nesiekia auklėjimo keliu pakeisti pasaulį, o siekia tik jį pažinti ir prie jo prisitaikyti. Jie mažai tesidomi klasine kultūra ir nelabai tevertina humanistinių mokslų reikšmę auklėjimui. Jaunimą jie linkę auklėti ne humanistiniais, o daugiau gamtos mokslais.

Pastovių bei nekintamų vertybių realistai taip pat nepripažįsta. Vertybėmis jie laiko visa tai, kas tenkina žmogaus norus bei reikalus. Auklėjimo tikslu jie laiko pagerinimą žmogaus norų, būtent, padidinimą jo geros valios ir neasmeniško bei neegoistiško džiaugsmo ir išmo-kymą realizuoti jo svarbiausius reikalus, kaip laimingumą, naudingumą, kooperavimą, moralę, natūralų išsivystymą, pilnutinį gyvenimą, išsilavinimą, kultūrą, drausmingumą ir miklumą (Thorndike).

Su pragmatizmu realizmas turi bendra tai, kad jie abu yra materialistinės filosofijos. Nuo pragmatizmo gi realizmas skiriasi tuo, kad jis siekia auklėjimui duoti aiškius ir tvirtus mokslinius pagrindus, šiuo atžvilgiu pragmatizmas realistams atrodo antiintelektualistiškas ir paviršutiniškas. Jie nepaneigia praeities kultūrinio palikimo reikšmės auklėjimui, kaip tai daro pragmati-ninkai. Jie lygiai nesutinka su prag-matininkais, kad auklėjimas turėtų drauge keistis su besikeičiančia civilizacija. Toliau jie jokiu būdu nesutinka, kad darbas mokykloje turėtų vykti pagal vaikų interesus ir jų užgaidas. Mokykloje realistai yra griežtos sistemos ir tvarkos šalininkai.

Dauguma realistų pasisako prieš religinį auklėjimą. Karingiausias šiuo atžvilgiu yra balsas iš svetur — anglas filosofas Bertrand Russell.
Žymiausiais auklėtojais realistais yra laikomi E. L. Thorndike (1874-1949) ir Ch. H. Judd (1873-1946). Plačiame pasaulyje juodu žinomi kaip labai produktingi eksperimentinės psichologijos tyrėjai, parašę daug stambių veikalų. Jiems priklauso JAV realistinės pedagogikos pagrindų suformulavimas. Prie žymiausių jos teoretikų priklauso W. Ch. Bagley (1874-1946), Fr. St. Breed (g. 1876) ir eilė kitų tos kartos plačiai žinomų pedagogų, sociologų, administratorių.

3. Idealistinė pedagoginė filosofija Amerikoje išsivystė vokiečių monistinio idealizmo įtakoje, ir ji kai kurių amerikiečių pedagogų aptariama kaip svetima amerikiečių dvasiai ir Amerikos socialinei santvarkai. Daugumą jos atstovų sudaro imigrantai.

Idealizmas yra filosofija, kuri supranta, kad visata yra proto ir valios išraiška, kad pasaulio esmė yra dvasinės prigimties ir kad materialinis pasaulis yra išaiškinamas kaip dvasinė realybė. Pasaulio tvarka, idealistų aiškinimu, yra amžinosios ir dvasinės realybės pasireiškimas erdvėje ir laike. Vertybės, idealizmo supratimu, yra tam tikri tos dvasinės realybės atžvilgiai; taigi jos yra pastovios ir turi kosminį pagrindą. Toji dvasinė realybė, arba absoliutinis protas, yra tai, kas religijoje vadinama Dievu. Žmogus esąs to universalinio proto integralinė dalis.

Iš šios panteistinės pasaulėžiūros kyla ir jos auklėjimo supratimas. Auklėjimas esąs žmogaus prisitaikymo prie gamtos, prie kitų žmonių ir prie tolimiausios kosmo prigimties procesas. Tolimiausias arba absoliutinis auklėjimo tikslas yra žmogaus panašumas į dvasinę visatos tvarką. Todėl auklėjime turi dominuoti ne vaiko interesai ar jo reikalai, o tam tikros idealios žmogaus ir visuomenės koncepcijos. Taigi, centrinis auklėjimo dalykas yra idėjos ir idealai. Dėl to idealistai pedagogai laikosi griežtos tvarkos mokykloje ir griežtų mokslo planų. Tiesa, ir jie sutinka leisti platesnį mokomųjų dalykų pasirinkimą, negu tai praktikuojama Europoje, tačiau jie laikosi nusistatymo, kad tam tikri esminiai dalykai (essentials) turėtų būti visiems privalomi. Tuo atžvilgiu jie sutaria su realistais ir su jais drauge jie yra vadinami esencialistais. Tokiais esminiais dalykais jie laiko gamtos ir socialinius mokslus, dailiosios kūrybos pažinimą ir amatų mokymą.

Stipriausias Amerikos idealistinės pedagogikos atstovas yra buvęs H. H. Home (1874-1946), parašęs daug pedagoginių veikalų ("Philosophy of Education", "Idealism in Education", "The Democratic Philosophy of Education" ir kt.). Kiti Amerikos pedagogikoje stipriau pasireiškę idealistai yra imigrantai — rusas M. De-miashkevich (1891-1938) ir vokietis R. Ulich.

Kolegijose ir universitetuose idealizmas suranda sau nemaža sekėjų. Jis pritraukia daugiausia tuos, kuriems realizmas atrodo per siauras ir per šiurkštus, o pragmatizmas atrodo iš pagrindų perdaug paviršutiniškas (R. C. Lodge, Philosophy of Education, 333 p.).

4.    Katalikų pedagogika atsiriboja nuo visų čia aptartų pedagoginių filosofijų. Pragmatizmas ir realizmas yra materialistiški ir tuo pačiu priešingi katalikiškajai pasaulėžiūrai.

Idealizmas taip pat katalikams nepriimtinas, kaip monistiškas ir panteistiškas. Katalikų pedagoginė filosofija yra pagrįsta asmeninio Dievo, krikščioniškųjų žmogaus tikslų ir dualistinės žmogaus prigimties supratimu. Materialistinės krypties Amerikos pedagogika taip pat griežtai atsiriboja nuo katalikiškosios pedagogikos įtakų. Todėl katalikiškoji pedagoginė įtaka yra apribota beveik tik katalikiškosiomis mokyklomis, kurios sudaro apie 10-12% visų laipsnių J. A. V. mokyklų.

Katalikiškojo auklėjimo pagrindai visur yra tie patys. Todėl pagrindiniai auklėjimo dėsniai, liečia auklėjimo esmę ir jo tikslus, katalikų pedagogikoje čia formuluojami taip pat, kaip ir Europoje. Tačiau kitus klausimus, kurie nėra iš esmės susiję su katalikų pasaulėžiūra, Amerikos katalikų pedagogika sprendžia daugiau ar mažiau panašiai, kaip juos sprendžia kitos Amerikos pedagoginės srovės, ir derinami prie amerikiečių auklėjimo pažangos ir tendencijų.

Įtakingiausi katalikiškosios pedagogikos Amerikoje teoretikai yra W. J. McGucken, S. J. ("The Catholic Way in Education"), P. J. Marique ("The Philosophy of Christian Education"), W. F. Cunningham ("The Pivotal Problems of Erucation"), J. D. Redden ir Fr. A. Ryan ("A Catho-lis Philosophy of Education").

5.    Plačiai įsigalėjusi Amerikos auklėjime pragmatistinė filosofija naujausiais laikais vis daugiau kritikuojama. Ypač aštriai jos kritika pasireiškė M. J. Adler ir R. M. Hutchins. Jie bando auklėjimą pagrįsti Aristotelio filosofija. Tačiau jų įtaka bendrame Amerikos pedagoginiame gyvenime dar nėra stipriau pasireiškisi.
P. Maldeikis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai