Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGIS Į SAVE PAČIUS PO 10 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JUOZAS ALAUŠIUS   

Beždžionei žiūrint, veidrodis angelo nerodo. — Lichtenberg

Nuo senųjų romėnų kartojama: keičiasi laikas, ir mes keičiamės su laiku. Loginiu žvilgiu tektų dėl šios patarlės pasakyti: laikas nesikeičia, jis visada tas pats. Bet mes patys keičiamės, veikiami naujų pergyvenimų. Vadinamasis laiko keitimasis išreiškia mūsų pačių keitimąsi. Mes suteikiame laikui tą kaitą, kuri homi-geninę laiko tėkmę pakelia į istorinį vyksmą.

Bet šiuo tarpu mums rūpi ne laiko filosofija, o mes patys, kurie prieš 10 metų palikome tėvynę, regėjome II pasaulinio pabaigą pralaimėjusioje šalyje, gyvenome kelis metus elgeti-nėse stovyklose, kol pagaliau buvome įsileisti ateiviais į įvairius kraštus. Tie visi pergyvenimai negalėjo mūsų nepaveikti. Visi anie įvykiai kiekvienam mūsų buvo aštriu klausimu, reikalavusiu vienokio ar kitokio atsakymo. Ne nuo mūsų priklausė įvykiai, kurie mus užgriuvo. Bet nuo mūsų priklausė, kaip mes juos sutikome. Ir esame šiandien todėl tokie, kaip atsakėme į mus ištikusį likimą.

Kas buvome tie, kurie palikome tėvynę, pasirinkdami tremties likimą? Profesiškai imant, atstovaujame visus Lietuvos socialinius sluogs-nius, visas profesijas. Yra ūkininkų, yra miestiečių. Yra juodarankių darbininkų, yra intelektualų. Yra eilinių policijos ar savivaldybės tarnautojų, yra ir generolų ir buvusių ministerių. Yra bažnytkaimio vikarų, yra vyskupų. Yra visų profesijų: teisininkų ir mokytojų, gydytojų ir inžinierių. Tačiau visus psichologiškai jungia tam tikra vitalinė ryžtis, kurios reikėjo leistis į nepramatomą likimą pasaulinio karo naktyje. Vartoju vitalinės ryžties žodį, nes jis man atrodo tikslesnis, negu kiti žodžiai, kuriais paprastai aiškinamės, kodėl likimą gimtajame krašte keitėme bėgimu į svetimą šalį. Tiesa, kad daugumai likimas savame krašte reiškė neabejotiną sprendimą tapti pirmosiomis bolševikinio teroro aukomis. Bet lygiai daugelis liko savajame krašte, kurie žinojo šį savo likimą. Kai kurie buvo taip pat apsisprendę bėgti, ir buvo tik sukliudyti staigiai užgriuvusių įvykių. Tačiau liko ir tokių, kurie sąmoningai apsisprendė likti, iš anksto žinodami, kas jų laukia pasilikus. Tai tie didvyriai kovotojai, kuriems mirtis atrodė garbingesnių keliu, negu tikrojo kovos lauko palikimas. Yra jų apsisprendime savotiškos savi-žudinės ryžties. Bet ne mums juos vertinti ar jiems prikaišioti "nerealumą". Greičiau jų akivaizdoje mūsų pačių vitalinė ryžtis (t. y. ryžtis gyvybę išsaugoti) turi prisipažinti visų pirma esanti mirties baimė.

Čia ir yra pagrindinė dviprasmybe toje vitalinėje ryžtyje, kuri mus paskatino rinktis bėgimą iš gimtojo krašto. Viena prasme, mirties baimė yra tarsi antroji gyvybės instinkto pusė: bėgti nuo mirties yra savaiminga kiekvienai gyvajai būtybei. Bėgimas iš įprastosios aplinkos į nežinomybę reikalavo daug ryžties, nors šią ryžtį žadino ir baimė to, kas būtų laukę pasilikus.

Daug kas nepabėgo todėl, kad lygiai baiminosi nežinomybės pabėgus, kaip nežinomybės pasilikus. Šita prasme ryžtis bėgti buvo ryžtis gyventi. O kiekviena ryžtis reikalauja didesnės energijos, negu neryžtingas sustingimas neapsisprendime. Bet, antra vertus, bėgimas visada lieka bėgimas ir užtat nebeturi tos didvyrinės ryžties, kuria šviti kovotojas. Didvyrinė ryžtis mirti yra didesnė, negu paprasta mirties baimė, genanti bėgti šalin nuo mirties pavojaus. Kiek bebūtų žmogiškai suprantami ir teisūs motyvai, kuriais pabėgome iš gimtojo krašto, reikia žinoti neturint juos savyje didvyrinės didybės. Gal to nereiktų nė sakyti, nes dalykas yra aiškus. Bet verčia tai priminti tas kartais aikštėn prasiveržiąs pasididžiavimas, kad "nebuvome kvaili, gudriau pasielgėme."

Tiesa yra, kad pabėgome pats energingasis tautos elementas. Vitalinė ryžtis, kuri nesibaimino nežinomybės svetur, liudija mumyse nemažą gyvybinę energiją. Tačiau gyvybinė energija pati savaime dar nereiškia moralinės didybės. Greičiau moraliniu žvilgiu gyvybinė energija yra visiškai neutrali, nes lygiai ji gali tarnauti asmeniniam egoizmui, kaip tikram idealizmui. Energingumas yra teigiamybė psichologiniu atžvilgiu. Bet moraliniu atžvilgiu energingumas savo vertę gauna tik iš tų tikslų, kuriems jis palenkiamas.

Iš čia suprantamas tas vidinis priešingumas, kuriuo tuos pačius įvykius nevienodai sutikome ir kuriuo dabar išsiskiriame.
Trys pagrindiniai įvykiai mus veikė: pakliuvimas karo sūkurin, atsidūrimas į elgetines stovyklas ir pagaliau emigrantinėn padėtin patekimas.
Yra ir kare moralinės didybės toje aukoje, kuriai ryžtasi karys. Bet lygiai kare vyksta išsiveržimas visų brutaliųjų instinktų. Kario heroizmas maišosi čia su spekulianto profitizmu. Ir nas mus pačius tuo pačiu metu. kai vieni atsidėjo rezistencinei kovai, antri leidosi į "juodąją biržą". Ir tremtin lygiai abeji atkako — vieni bijodami keršto už rezistencinę veiklą, antri baimindamiesi pavydžiųjų įskundimo dėl "verslinės" fėkmė3. Pagaliau, be tų, kurie savo valia pabėgo, buvo ir tų, kurie buvo darbams okupanto išgabenti. Jų tarpe irgi buvo visokių. Sunku būtų pasakyti, kiek karo pergyvenimas morališkai sulaužė mūsų žmonių. Neatrodo betgi, kad iš A. Barono žmonių jau tektų apie mus pačius spręsti (literatūros uždavinys gi ir nėra būti gyvenimo veidrodžiu).

Aiškiai neigiamai veikė mus elgetines sto-vvklos. Nesakome tuo. kad ios nebūtų buvusios reikalingos. Galime jas vertinti dideliu tarptautinio humanizmo mostu. Sunku būtų pasakyti, kas būtų dėjęsi be jų. Bet pats patekimas į el-getinį vegetavimą negalėjo teigiamai veikti žmonių, kurie buvo pilni gyvybinės energijos ir norėjo duonos veido prakaite, o ne elgetinio kąsnio. A. Maceina "Saulės Giesmėje" yra gražių žodžių radęs elgetavimui ir kuone elgetavimą generalizavęs krikščionio buvimo pasaulyje forma. Būtų galima kelti klausimą dėl šios genera-lizacijos, nes be dirbančiųjų negalėtų nė elgetos sau kąsnio sulaukti. Bet jis yra labai gražiai nurodęs, kaip sunku elgetinę dalią paversti šventumo keliu. Kasdienybėje elgetavimas paprastai išvirsta skaudžiu asmenybės sunaikinimu. Elgetos kąsnis niekada nėra sotus. Visada užtat kiek-vienas kąsnelis virsta pavydulingu metimusi į atšiaurias grumtynes dėl jo. Kiek gi tulžies pa-siliedavo po kiekvieno gauto drabužių siuntinio paskirstymo! Kiek barnių sukeldavo kambarių paskirstymas ar kelių šeimų tame pačiame kambaryje sutalpinimas! Kiekvienas vis jautėsi nu-skriaudžiamas ar nepagerbiamas. Vieni kentė paniekinimą, antri gardžiavosi "lygybės" kerštu. Vi<" Hraupe panešėjo į išalkusių žiurkių rują. Bet, nežiūrint šios bendros padėties, vyko dvasių išsiskyrimas ir pačioje šioje padėtyje. Kai vieni pasyviai kentė elgetines neveikios dienas, tai antri patys j ieškojo ką veikti. Bet nevienodai buvo jieškoma kelio energijai išskleisti. Vieni leidosi būvio kovon liesiąsias UNRRos ar vėliau IRO normas papildyti savo pačių laimėtu kąsniu. Tai vadintieji "verslininkai", savo laiku sudarę stovyklos savotišką aristokratinį sluogsnį. Antri jautė pareigą pačioje kasdienybės pilkumoje tesėti tai, ko jų pašaukimas reikalavo. Dideliu pasiaukojimu buvo kuriamos mokyklos, organizuojami kursai, skaitomos paskaitos. To viso dėka bent jaunimas buvo daugiau mažiau sėkmingai apsaugotas nuo tos neigiamos veikmės, kurią būtų daręs stovyklinis gyvenimas. Vyresnysis jaunimas labai sėkmingai naudojo progą augštiesiems mokslams tęsti Vakarų universitetuose. Daugelis ir vyresniųjų pasinaudojo proga pagilinti savo studijas bei įsigyti akademinių laipsnių. Buvo išaugusi augšto lygio ir didelio tiražo lietuviškoji spauda. Stovykliniu metu duota nemažų kūrybinių laimėjimų. Šiuo metu išėjo viešumon dabar vadinamųjų žemi-ninkų-lankininkų poetų karta. Šiuo metu lite-ratūron grįžo V. Ramonas, iš žurnalistinio feljetonisto didžiu rašytojo talentu išsiskleidė Pulgis Andriušis, neminint čia tų, kurie anksčiau buvo jau pasireiškę.

Nežiūrint visų neigiamybių, kurias savyje slėpė elgetinė egzistencija stovyklose, vienu atžvilgiu ji vis dėlto buvo teigiama. Tai, būtent, nusibodėjimas ligi kaulo smegenų priklausomybe nuo kitų, išsiilgimas pragyvenimo savu darbu, tegu ir veido prakaite. Ne tik noriai, tiesiog karštai, buvo veržiamasi greičiau išemigruoti, bet ir atsidūrus emigrantiniuose kraštuose buvo karštai šokama kurti naują gyvenimą visa pionieri-ne rimtimi. Trumpu laiku daugumas jau pajėgė neblogai įsikurti, apsistatydami baldais butus, įsigydami auto mašinas, nusipirkdami savą pastogę. Nebūtų tai buvę įmanoma be didelio darbštumo ir be didelio taupumo ne tik kituose kraštuose, bet ir pačioje "Amerikoje". Išimtimi gal telieka šeimos su mažais vaikais, kurioms ir JAV nėra "amerikos", o tik internacionalinis skurdas. Kiekvienu atveju nėra aplamai klausimo, kad būtų mūsuose stokojama darbštumo bei taupumo. Dideliu veržlumu jsikuriama svetimame krašte.

Kaip visi kentėme elgetinę dalią stovyklose, taip visi dabar veržiamės laisvai įsikurti. Šis veržlumas ir liudija tą mūsų vitalinę energiją, kuri mus skatino bėgti nuo mirties siautėjimo gimtajame krašte. Mažai tejaučiame ir nostalgiją, kuri paraližuotų mūsų įsikūrimo aistrą. Nors ir vadiname save tremtiniais, labiau mumyse gyva pionierinė emigrantų nuotaika, negu tremtinė nostalgija. Įsikūrimo rūpestis užgožia paliktojo krašto ilgesį ir neleidžia jam išaugti "nesveika" nostalgija.

Bet čia ir yra ta pagrindinė dviprasmybė, kuri mūsų sielas skaldo į tarsi dvi asmenybes. Iš vienos pusės, jaučiamės esą ne paprasti emigrantai, svetur išklydę sotesniam duonos kąsniui rasti, o tremtiniai, palikę gimtuosius namus tik priversti ir įsipareigoję į juos grįžti, kai tik bus laisvas kelias. Šitaip kalbame savo susirinkimuose, šitaip rašome savo spaudoje. Iš antros tačiau pusės, kuriamės naujuose kraštuose tokia pačia "galutinybės" aistra, kuria kuriasi ir paprastieji emigrantai. Yra skilimas tarp "viešojo" mūsų veido ir faktinio mūsų gyvenimo. Sužadinti tautinių emocijų, aukojame per Vasario 16 rinkliavas, bet abejingi liekame lietuviškosios kultūros likimui. Išvarome savo vaikus į šeštadienines mokyklas, bet kaltiems nesijausti j ieškome argumentų pateisinti jų griebimuisi anglų kalbos ir ten, kur nėra reikalo. Paaimanuojame dėl to, bet nesiryžtame ištraukti iš kišenės dolerių jiems parūpinti lietuviškos knygos. Teisindamiesi nuovargiu, ir patys save atpareigojame nuo lietuviško spaudinio, pasitenkindami tik dienraščiu ar kokiu savaitraščiu. Tylime, kai oficialiai kalbama mus grįžtant, kai tik bus galima, bet širdyje abejojame ir ana galimybe, ir dar labiau savo pačių apsisprendimu anos galimybės atveju. Žinome, kad nėra dviejų dievų, bet vistiek norime tarnauti dviems dievams, vadindamiesi nebe tiesiai paprastai lietuviais, o puošdamiesi tuo ar kitu kraštu. Bet kadangi gimtasai kraštas toli paliktas, tai nejučiomis esame įsiurbiami tų kraštų, kuriuose atsidūrėme.

Dviems dievams negalima tarnauti, savęs pačių neapgaudinėjant. Dvasinis suskilimas ilgai nepakeliamas. Almus savo laiku "Tėviškės Žiburiuose" citavo savo kolegą, nuosekliai aiškinusį, kodėl jis atsižadąs "šalies, kuri vadinasi Lietuva". Neatkreipus niekam dėmesio į šį savo atvirumu Įdomų dokumentą, imuosi kelias eilutes iš jo pacituoti: "Aš buvau stabų garbintojas, bet pažinęs daugiau žmonių, daugelio savo prejudice atsižadėjau. Aš esu lietuvis, nes juomi esu gimęs, bet nesu nacionalistas ir atmetu Kudirką kaip pranašą ateities. Jis tiko aniems laikams, o jo žodžiai dėl "trupinio aukso" ir 1.1, labiau tinka tiems, kurie grįš Lietuvon, negu tiems, kurie paliks. Misionierius nesu, todėl grįžti nesirengiu".

Cituotasai vyrukas, Almaus charakterizuotas "daug žadėjusiu jaunuoliu, degusiu taip vadinamo marksizmo, gi vėliau krikščioniškosios tautinės demokratijos idėjomis", nėra unikumas. Tuo pačiu keliu eina daugelis, apsisprendusių nebegarbinti "stabų". Tik retai kas taip atvirai pasisakytų, tegu ir asmeniniame laiške, kaip pasisakė anas "daug žadėjęs jaunuolis". Kitiems ir sau patiems apgauti paprastai "stabų išsižadėjimas" pridengiamas augštais žodžiais. Būdingai tokia ryžtis palikti lietuviškuosius laukus buvo prisidengusi išgarsėjusiu leidimusi į tarptautinius vandenis.
Vidinio skilimo būsena yra būdinga mums šiuo metu, kada tautinė ištikimybė susiduria su pagunda leistis nutautėti. Išsiskiria čia idealizmas ir oportunizmas. Reikia didelio idealizmo išsaugoti tautinei ištikimybei svetimame krašte. Visko čia reika: ir skirti biudžete sumas lietuviškam reikalui (neturiu mintyje tik aukų, nes taip pat turiu mintyje ir lietuviškosios spaudos prenumeravimą, ir lietuviškų knygų pirkimą, ir lietuviškųjų parengimų lankymą), ir skirti savo poilsinį laiką lietuviškajai veiklai (turiu mintyje ne tik organizacinę veiklą, bet apskritai laiko užėmimą lietuviškaisiais reikalais — lygiai knyga ar laikraščiu, lygiai susirinkimais ar meniniais parengimais ar pagaliau skyrimu laiko savo vaikų priežiūrai). Tuo tarpu nutautėjimo pagunda tiesiog sutampa su oportunistiniu įsikūrimo rūpesčiu. Sėkmingam svetimame krašte įsikūrimui nėra laiko gaišti su "praeities sentimentais". Reikia visą laiką skirti gilesniam šaknų įleidimui svetimos kalbos išmokimu, pažintimis svetimųjų tarpe, atitinkamų profesinių kursų lankymu ir 1.1. Visos dvasios nepardavęs, neįsikurs! tvirtai svetur.
 
Yra tikrų idealistų, gyvenančių savajai tautai, nors ir svetur esančių. Jais remiasi lietuviškoji veikla. Mokytojai, savo šeštadienio poilsio atsižadą vaikams lietuviškai šviesti. Organizacijų veikėjai, nenuleidžia rankų prieš masės abejingumą. Chorų dalyviai, savo vakarus skirią lietuviškajai dainai kultivuoti. Laikraščių pilkieji korespondentai, aukoją savo laiką visur pribūti ir paskui naktimis rengti savo žinutes. Lietuviškosios spaudos platintojai, žadiną surambė-jusiuosius ir besiklausą jų melagingų atsikalbinėjimų ar įžūlių įžeidinėjimų. Pagaliau tie visi lietuviškosios kultūros darbininkai, kurie, nerasdami paramos abejingoje visuomenėje, vistiek neparsiduoda garbės medžioklei svetimuosiuose.

Bet yra ir tikrų oportunistų, kurie savo asmeninės gerovės vardan išsijungia iš lietuviškosios bendruomenės. Gydytojai, kurių visas lietuviškumas baigiasi davimu reklaminių skelbimų lietuviškiesiems laikraščiams medžioti pacientams. Inžinieriai, kurie lietuviškąją spaudą pakeičia tik savo specialybės literatūra. Naujieji dėstytojai kolegijose ar universitetuose, kurie leidžiasi garbinami, bet nesileidžia priprašomi bent kokį straipsnį duoti lietuviškajai spaudai ar enciklopedijai. Inteligentai, kurie didžiuojasi sugebą geriau įsikurti (suprask: nutautėti), negu pajėgė senieji bemoksliai ateiviai. Darbininkai ar ūkininkai, kurie ir dabar, ūkinei padėčiai susilyginus, nesijaučia įpareigoti didesnei aukai, kaip 50 centų. Pagaliau tokie tėvai, kaip ana agronomų pora, kuri savo vienturtei dukrelei nerado poros dolerių nupirkti šeštadieninės mokyklos reikalui lietuvišką knygą, turėję šimtus dolerių naujiems baldams.

Daug daugiau betgi tų, kurie jieško kompromiso tarp idealistinės pareigos ir oportunis-tinės pagundos. Šisai kompromisas yra versmė, iš kurios plaukia abejingumas lietuvybei, nors jos aiškiai ir neišsižadant. Ta ir yra mūsų pilkoji kasdienybė. Atsisakoma nuo anksčiau skaitytų laikraščių, bet vienas dar prenumeruojamas. Gailimą dolerio pačiam knygai įsigyti, bet, gavus pasiskolinti, dar paskaitoma daugiau triukšmo sukėlusi knyga. Nesutinkama valdybon įeiti, bet į Vasario 16 minėjimą dar ateinama. Išvaromi vaikai šeštadienėn mokyklon, bet pašykštima juos aprūpinti lietuviška vaikų literatūra. Daug čia apkiautimo, bet gal dar daugiau materialistinio šykštumo, žadinto elgetinių dienų stovyklose, žadinimo dabar sparčiu turtėjimu.

Tokia kasdienybė. Yra joje daug ko, dėl ko tenka rausti. Bet, ačiū Dievui, dar nedaug tėra, kurie neberaustų gėda.Dauguma, nors patys taip pat apkiausdami bei sušykštėdami ligi gėdos, dar slepiasi atvirai tokiais pasirodyti. Daug kam geram tokia gėda sužadina. Ir jei reiktų atsakyti, ko šiandien labiausiai reikia, atsakyčiau: gėdos! Gėda liks mūsų neraminti ir tada, kai būsime su daug kuo apsipratę ir daug kam radę "pateisinimus". Kiek bebūtų ko gėdytis, visada liks vilties, kol liks neišblėsusi gėda. Neviltis ateis tik su gėdos išblėsimu, nes tik tada nebebus jaučiama, kaip beviltiškai žlungama savajai tautai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai