Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vytauto Kašubos Madonos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   

Vytautas Kašuba savo studijoje

(V. Augustino nuotrauka)

VYTAUTAS KAŠUBĄ, vienas mūsų geriausių skulptorių, ilgą laiką užsidaręs ir dirbdamas, jieškojo naujo pasisakymo būdo, kuris jau iš dalies pasirodo "Tremtinių Madonoje". Tolimesnieji darbai, kaip "Nuėmimas nuo kryžiaus", "Pranašas", "Kalinys" ir kiti, kurių ne vieną esame matę "Aiduose", praskleidžia naują modernų priėjimą.

Kai pažiūrime į šias, ką tik iškaltas akmenyje stilizuotas realistines Madonas, atrodo, kad skulptorius bus grįžtelėjęs atgal. Tačiau šiuo atveju Madonų stilių nulėmė užsakytojai. Bet kita vertus, nėra juk nei gerų nei blogų stilių, yra tik geri arba blogi darbai. Tad ir verta pažiūrėti, kiek šitose Madonose yra kūrybos ir minties.

Madonos skirtos Chicagoje, Marquette Parke, statomai lietuvių bažnyčiai. Jos bus įmūrytos fasade viršum didžiųjų durų. Architekto J. Mu-loko plane atžymėtas vienodas dydis, skyd'nė forma. Šitoje erdvėje, prisitaikydamas užsakytojų reikalavimams, V. Kašubą ir turėjo realizuoti keturias tradicines, pagarsėjusias lietuviškas Madonas, išspręsti jas pavieniui ir kartu apjungti vienu bendru ritmu. Uždavinys nelengvas, nes galima tokiu atveju įpulti į šabloną, akademizmu užtvenkti formos laisvumą ir pačius kūrinius užkankinus nužudyti.

Tačiau V. Kašubą visu kūrybiniu pajėgumu prasiveržė pro kliūtis; neišsilenkdamas iš stilizuoto realistinio stiliaus, jis savaip, su visuj technikos  išradingumu  modeliavo  figūras,  sâvaip sprendė idėjines ir skulptūrines problemas Tad šie akmenys ir prakalba gyva nesustingusia kūryba.
Madonos bus įtvirtintos viršum durų su tam tikru palinkimo kampu, kuris skulptoriaus irgi įskaičiuotas. Jų viduryje Aušros Vartai ir Šiluva turi vainikus, iškylančius viršum bendro skydų lygio. Tuo pabrėžtas simetrinis keturių Madonų centras, iš šalių — Pažaislis ir Žemaičių Kalvarija. Šią simetriją kartoja ornamentai, pvz., aureolės (Šiluvos ir Aušros Vartų išskaidytos, o Ž. Kalvarijos ir Pažaislio tik apibrėžtos), jai atliepia drabužių klostys, rankos, Kūdikėlio kojos.

Aušros Vartų Marija pavaizduota lengvoje barokinėje atmosferoje. Čia lyg marmure iškalti ir du angeliukai, laiką karūną, klostyse įlieta daug šviesos, jas santūriai ornamentuojant. Ypač gražiai išskaidyta viršutinė dalis. Čia, ko reikalavo bendras šviesos žaismas, ir akys atžymėtos duobelėm, ko visai nėra kitose Madonose. Apatinė dalis kiek ramesnė, bet ir čia plokštumas išmargina klosčių ir faktūros šešėliai.
Šiam lengvam šviesos žaisme ypatingą vietą užima rankos. Jos gražiai stilizuotos. Aplinkui pritildytas ornamentų ir klosčių intensyvumas, kad tik rankos sutelktų daugiau šviesos ir pirštai, besipindami su šešėliais, skambėtų lyg muzika.

Tvarkant kompoziciją, tos pačios rankos pakeltos kiek augščiau, nei jos yra originale; o derinant ritmą, kilsterėtas ir mėnulis, kuris atliepia viršutinio vainiko apvalumui; savaip ritmingai suguldytos klostys, išdėstyti ornamentai.

Marijos veide sutelktas liūdesys, kažkoks trapus subtilumas, lyg palenkus galvą, girdėtų Apreiškimo žodžius. Tas Apreiškimas jau pildosi kituose reljefuose — ten vaizduojama Marija su Kūdikiu. Tema kartojasi per tris skulptūras, kiekvieną kartą skirtingai prakalbėdama.
Šiluvos Marija apgaubta lengva romaniška atmosfera, pabrėžiant kilnumą, ramumą. Marija didinga lyg karalienė, jos Sūnus — valdovas, ant jos rankų lyg soste atsisėdęs. Laikydama tiesiai iškeltą galvą, Marija išdidžiai žvelg'a ir tartum sako: "Čia mano žemė", o Kūdikis viena ranka glaudžia knygą, kita laimina žmones.

Vesdamas į monumentalumą, skulptorių; suprastino visas formas. Čia aureolė skaidoma daug didesniais pluoštais nei Aušros Vartuose, retai kur pasirodo kuklus ornamentas, daug ramesnės ir drabužių klostys. Plokštumos nors ir išmargintos faktūros, nesugeria daug švieios. Taip šviesa puola i visą kūrinį, visur lygisi pi-siskaidydama, nes ji — Karalienė.
Komponuodamas skulptorius savarankiškai sutvarkė ir karūną, ir draperijas, ir pačią figurą, jos rankas savaip sudėdamas ir Kūdikėlį laisviau pasodindamas.

Pažaislio Marija su malonia šypsena prasiskleidžia lyg Lietuvos laukų žiedas, apgaubtas subtilia lyrine meile. Motina palenkus galvą į Kūdikį ir Kūdikis — į Motiną. Meile atsakoma į meilę, o meilė pati yra dieviška — nereikia jai nei vainikų ant galvos. Ir aureolė išsilenkia paprastu lanku, tik Kūdikėlio galvą, tą motinos džiaugsmą, supa spinduliai lyg žiedo lapai.

Vystydamas šitą idėją, skulptorius ir vaiko rankučių nesudėjo kaip originale ant Motinos rankų, bet jo dešinę pakėlė. Ši ranka ne laimina kaip Šiluvos Madonoje, bet ji kviečia ateiti pas juodu, pas Motiną ir Sūnų, nes jiems gera. Tuo paprastumu ir vidine šiluma apgaubta ir visų dalių traktuotė. Drabužiai niekur neornamentuojami, nes ji Lietuvos laukų Madona; šviesa švelniai ir lygiai supilstoma ritmiškai pasklidusiose klostyse.
Žemaičių Kalvarijos Marija traktuota visai artimai Pažaislio Madonai, tik formos čia kiek turtingesnės. Galvas puošia sunkūs vainikai. Ant Motinos pečių nusileidžia turtinga draperija, žemutinėmis klostėmis atliepdama Kūdikėlio kojų ir rankų linijom. Jas sujungia Kūdikėlio klostys.
Kompozicijos atžvilgiu ši Madona labiausiai aptvarkyta. Jos originale yra smarkiai išplėsta apatinė dalis, tad įtalpinant į skydo formą, buvo nemaža sunkumų. Originale tėra matoma tik viena koja, antroji paslėpta drabužiuose. Taip vaizduojant, reljefo apatinė kairioji erdvė būtų palikus per tuščia. Tada būtų reikėję sutirštinti klostis, ornamentuoti drabužį, kari atsvertų viršutinės dalies šviesos efektus. Įbridus į ornamentus, būtų reikėję dauginti ir kitose skulptūrose, kas jau stelbtų pačią idėją ir reljefų ryškumą. Skulptorius iškėlė Kūdikėlio abi kojas ir, apipindamas jas rankų ir klosčių ritmu, išgavo pilną šviesos efektą.

Yra ir kitas įdomus pakeitimas. Originale Kūdikėlis gana teatrališkai yra atrėmęs dešinę rankutę į Motinos smakrą, o kaire laiko galvos gaubtą. Perkeliant šį santykį skulptūron, būtų jau perkrauta kaklo erdvė, kuri ir taip pakankamai turi šviesos efektų; be to, būtų prislopinta ir pati idėja. V. Kašubai kaip tik rūpėjo šią idėją paryškinti. Jis kūdikį visu kūnu truputį pasuko į Motinos pusę, dešinę rankutę paslėpė už peties, kairę paliko judesyje su išskėstais pirštais, besiekiančią galvos gaubto. Taip jis atbaigė ir sustiprino pačią idėją — kilnią Motinos meilę, motinišką globą. Kūdikis apeliuoja į truputį besišypsantį Motinos veidą (originale jis yra daugiau liūdnas). Veidų draugystė čia išreikšta stipriausiai. Kūdikis visu savo esimu nori būti kuo arčiau Motinos, jis laikosi jos peties, kita siekia gaubto. Jo tik akys skirtos žmonėms.

Kai įsižiūri į šį Kūdikį, taip nejučiom pratesi skulptoriaus išlukštentą mintį — tai Lietuva tiesia išskėstas rankutes, tai ji glaudžiasi prie dangiškosios Motinos.

Kaip matome, V. Kašubą šaltus akmenis sugebėjo paversti gyvastinga kūryba. Jo polėkius atbaigia ir tobulai vartojama technika, kur medžiaga naudojama su visais jos privalumais. Jis akmenį, rodos, rėžte rėžia kaip medį, išlanksto, išmodeliuoja, subtiliai iššlifuodamas veidą, rankas, tuo suteikdamas net marmuro įspūdį, ritmingai grakščiomis tiesiomis linijomis įbrėždamas spindulius. Jo skulptūros* turi visą atmosferą — erdvę ir banguojančią šviesą.

Baigdamas noriu pastebėti, kad pirmą ksrtą mūsų dailės istorijoje lietuvis menininkas nukalė lietuviškas Madonas akmenyje. Tai rodo, kad ir tose sunkiose sąlygose mūsų kūryba neblėsta, bet — priešingai — ji auga ir savo tematika ir polėkiais. Kas nesuskubta padaryti laisvoje Lietuvoje, tas gimsta svetimose žemėse iš naujų subrendusių kūrėjų. Be to, Madonos nukaltos kaip tik šiais — Marijos metais. Tuo jos yra vienas iš gražiausių jubiliejaus atžymėjimų.

Reikia džiaugtis, kad šie tvirti kūriniai laužia ledus į lietuviškas bažnyčias Amerikoje. Jos perdaug jau buvo skurdžios, nusaldintos, be individualybės. Lietuvis dailininkas turėjo įnešti į šias bažnyčias savo kūrybinę dalį, kad bažnyčia prakalbėtų originalumu, kūryba ir būtų artima lietuvių širdžiai. Ilgai lietuviais menininkais, ypač modernistais, nepasitikėta, bet štai V. Kašubos pavyzdys rodo, kad lietuvis menininkas sugeba ir prisiderinti ir sukurti meno vertybes. Šiuo atveju nuopelnas atitenka Chicagos Marquette Parko statomai bažnyčiai ir jos kleb. kun. Paškauskui, kuris pasitaikino lietuvius menininkus. Ši Marijos garbei skirta bažnyčia ir įsimūrys šiuos Vytauto Kašubos kūrinius, kurie gal pačią bažnyčią žmonėse pavadins "Keturių Madonų" vardu.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai