|
Parašė Medardas Bavarskas
|
AKVARELĖ
Juoduose rėmuose maža mėlyna akvarelė,
Tuščia kaip dailininko vienos minutės liūdesys.
Nėra joj saulės, joje nežydi gėlės
Ir pro šešėlius vilties joj nematyt.
Tiktai du paukščiai ten. Jie be vardų. Nežinomi.
Ir užrašas apačioje: du meilės paukščiai. Ir dailininko pavardė.
Bet kartais aš girdžiu (ar man tik taip vaidenasi?),
Kaip meilės giesmę pradeda jie viens kitam čiulbėt.
PIKTŲJŲ VĖJŲ FUGA
Kai besiartinant gegužiui ima siausti sniego pūgos,
Kada nustebusius medžių pumpurus žalius negailestinga šalnos
ranka nuraško,
O vėjai ima groti niekeno nelauktą ir negirdėtą fugą,
Ir debesys be tikslo keliauja nuo vieno horizonto krašto iki kito
krašto,
Žinau, kad man šisai pavasaris paskirtas,
Kad nesulauksiu jau pavasario kitokio.
Ir dėl manęs tiktai ankstyvos tulpės turės numirti,
Ir dėl manęs tiktai nutils vaikų laukan išėjusiųjų žaisti juokas.
Kiek daug pavasarių praleidau jų net nepastebėjęs,
Nejutęs saulės spindulių, nematęs žalio daigo grožio ...
Todėl tad groja vėjai fugą, lyg muzikantai pasigėrę,
Kad nepasėtos žibuoklės man, kad nepasodintos rožės.
Manęs nebus, kartoja vėjai fugoj, bet manyje nesukelia tai jokio
nerimo.
Ir ko turėtų? Gerai žinau, kad nebebus nė vieno.
Koks trumpas (kartoja vėjai fugoj) mirtingųjų gyvenimas,
Už žvakės šviesą audroje (kartoja vėjai fugoj) trumpesnės mūsų
dienos.
Bet vieno jos akimirkai sušvis ateinančio pavasario saulės
spinduliuose,
Bet vieno jos pražys naujuos žieduos alyvų,
Kada kiti išnyks tamsiuose ir vedančiuose nebūtin keliuose,
Vienas nekalto pavasariu besidžiaugiančiu vaiko šypsenoj išliks
per amžius gyvas.
Manęs nebus. Paliks tik keli žodžiai. . .
O ar bent vienam jie bent akimirkai primins pavasarį?
Ar bent vienam parodys jie žalios žolės lapelio grožį?
Gal tik piktųjų vėjų fugą . . . Gal tiktai ašarą .. .
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
