Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMO GALDIKO KŪRINIŲ PARODA NEW YORK PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   

New Yorke, John Myers galerijoje, gegužes 21 ir birželio 4 d.d. įvykusi Adomo Galdiko kūrinių paroda, kur buvo išstatyta 25 temperos ir aliejinės tapybos paveikslai, duoda vėl progos pakalbėti apie dabartinę jo kūrybą. Adomas Galdikas visą laiką buvo lyg vėjas, sūkuriu besiveržiąs per mūsų meno laukus. Jo kūryba itin gausi. Atsidūręs tremtyje ir visko netekęs, jis nenuleido rankų; vėl kūrė, jieškodamas naujų pasisakymo būdų, dalyvavo parodose, keliavo į Paryžių, kuris nuolat skatina dailininkų augimą. Tad nenuostabu, kad ir j Ameriką atvykęs ir New Yorke įsitvirtinęs, jis tiesiog įnirtęs kūrė, nežiūrėdamas nei gerų nei blogų metų. Visas jo laikas yra tik kūryba, kurios dalį matėme šioje parodoje John Myers gražioje galerijoje.

Galdiką pažįstame kaip nuostabų gamtos dainių. O nuostaba reiškiasi tuo, kad jis praskleidė gamtą, atkasė ir regimai parodė jos mintį. Ne atskirų gamtos kūnų lokalinis gyvenimas su lokaline spalva ir forma patraukė jo akį, bet bendras vaizduojamos gamtos kūnų gyvenimas, išsiliejęs į vieną spalvinę muzikinę viziją. Jis išskaitė naują ir subjektyvią gamtos tikrovę, kurią pasiekia tik mąstanti, į gelmes pasinėrusi, estetiškai išlavintos akies asmenybė. Todėl jo menas dvelkia svaigiu žemės kvapu, todėl jo peisažai, vaizduoją Žemaitijos kapines, senas sodybas, daugiausia piešti dar Europoje, pilni mistikos ir didelės vidinės įtampos.

Ir šioje parodoje jis išstatė gamtovaizdžius. Tačiau jis uždarė aną brangių prisiminimų skrynią, užvožė senkapius ir sustojo prie šio krašto gamtos. Tai daugiausia Long Island miškai, gėlės ir parkai, nušviesti rudens saulės, ar pasinėrę pavasario sriaute. Gamtoje jis vis dar suranda nežinomų espektų, vizualinio džiaugsmo versmių. Jo imblumas toks didelis, kad jis gamtos gaivalą spontaniškai pagauna, spontaniškai sukuria pavasario žydinčių sodų įspūdį ar rudens spalvingas simfonijas. Todėl jo medžiai prakalba lyg broliai reta intymia kalba, jo gėlės pasirodo kaip svajingos seserys, atkeliavusios lyg iš kitos žemės pasižiūrėti mūsų gyvenimo dramos.

Šito gilaus gamtos praskleidimo Galdikas pasiekė nuolatiniu stebėjimu. Pradžioje, atvykęs į New Yor-ką, jis skundėsi, ar šis technikos ir dangoraižių miestas nebus nužudęs gamtos. Bet greit jis jau skubėjo į parkus ir miškelius. Susidomėjęs kokiu kampeliu, jis pradėjo škičuoti, analizuoti. Paskui tą vietą kartkartėm lankė prie įvairiausių atmosferinių sąlygų. Stebėjo ir ryte, ir vakare, ir lietuje, ir piešė. Taip sudarė ištisus gamtos "dienoraščius", kol pagavo pačius ploniausius gamtos virpėjimus. Tada prasidėjo spalvinimas ir vėl nuolatinis lankymas, budėjimas. Lyg koks sargas jis ėjo ir rinko spalvų žaismą ir paveiksluose paskleidė ištisom simfonijom.

Spalva, ne linijine struktūra jis išsako gamtą. Spalva, — kaip sako Waldemar George, rašęs apie Galdiką, — gauna svorį ir tampa vie-vieninteliu konstruktyviu elementu. Ji išsilieja tonų tonais, kuo plačiausiai išnaudodama koloritą ir kartu sudarydama tvirtą kompaktiškumą. Pas jį nėra pripuolamų klajokliškų spalvų, kurios, nerasdamos vietos, šokinėja iš kampo į kampą. Jos įsilieja į darnų formos ir kompozicijos nuoseklumą ir praskamba muzikiniu ritmu. Pats Galdikas kartą pasakė: "Šitą paveikslą išskambinau". Kai įsižiūri į šiuos parodos paveikslus, pamatai, kad jis pasiekė "išskambi-nimo" viršūnes. Čia tonų tonai kai-tosi, liejasi į subtiliausius pustonius, ir bėga žaidžia brilijantišku žėrėjimu, skambėdami lyg muzika.

O šitų plonybių pasiekti padėjo jo meistriškai ir prašmatniai valdoma technika. Labiau jis pamėgęs temperą, ir jos savybes jis išplečia iki kraštutinumo, pereidamas į virtuoziškumą, kuris pasiekiamas tik dideliu darbu.

Kažkaip peršasi mintis, kad ši paroda yra Galdiko kūrybos aukso amžius. Iš vienos pusės — jis taip subtiliai ir kartu giliai apvaldė gamtą, jos pergyvenimą, iš kitos — tą pergyvenimą išrutuliojo į darnius spalvų sąskambius, j retą kompozicijos ir formos nuoseklumą.
Paroda buvo gausiai lankoma. Ji rado nemažo atgarsio ir New Yor-ko spaudoje. Fiksuodami šiuos kritikų pasakymus ateičiai, pateikiame juos ištisai.
Paulius  Jurkus

Art Digest 1954 gegužės 15 d. rašo:
Dirbdamas ant aksominio paviršiaus, Galdikas sukuria brilijantiškai spalvingas ir ekspresyvias, nuotaikingas, beveik barbariško pajautimo gėlių studijas. Jos žėri su romantišku švitėjimu kartu įprastame ir ne'p artame pasaulyje.
Long Island rudens grupėj, išrodo, yra tiksliausiai ir poetiškiausiai atvaizduotas temos turinys.

Peisažai ant popieriaus, maišytų dažų technika, yra lyriškiausi, kadangi jie įsirausią į gilesnę paveikslą dramą ir pasiekia gilesnio spalvos ir formos sąryšio. Keletas jų linksta į abstrakciją, kaip pvz. "Monseau sodas", ir jie yra atlikti su didele technikos ir išraiškos laisve.
A. N.

Pictures on Exhibit, 1954 birželio rašo:
Lietuvio dail. Adomo Galdiko, kuris studijavo caristiniame St. Petersburge ir kadais piešė savo gimtos šalies banknotus, yra temperos ir liejaus kūrinių paroda John Myers galerijoje. Tempera atvaizduota Long Island, N. Y. įvairiais metų laikais ir skirtigose nuotaikose.

"Prieš audrą" greičiau paslaptingas negu gąsdinantis su savo giliomis, rėžiančiomis spalvomis; "Ūkanotas Rytas" toks švelnus, kaip pastelė; "Rudens simfonija" tai kaip tik tai, ką pavadinimas nusako. Šiuose temperos kūriniuose tikroviškumas paveiktas svajonių savybės. Priešingai aliejus yra gana vienodas tone ir atliktas plačiame dekoratyviniame stiliuje.    R. F.

Art News, 1954 vasaros nr. rašo:
Adomas Galdikas, gimęs Lietuvoje, reprezentuotas keliuose Europos muziejuose, turi čia pirmą aliejaus ir temperos peisažų bei natiurmortų kūrinių parodą. Jie stipriai priklauso abstraktinėms kryptims, tačiau medžių, gėlių ir 1.1, pavidalus galima atpažinti. Spalvos turtingos ir sujungtos kraštuose, bet ne rėkiančios; keletoj pagrindinių spalvų sudaroma labai vibruojantis įspūdis. Raudonų, geltonų ir mėlynų perdėm ramių tonų "Prieblanda" yra viena iš labiausiai brilijantišku.    R. L. G.

The New York Times 1954 gegužės 26 d. rašo:
John Myers galerijoje yra lietuvio dail. Adomo Galdiko aliejaus ir temperos kūrinių paroda, šie gėlių ir gamtovaizdžių kūriniai — tai šio sezono viena giedriausių spalvų paroda, net žiemos reginys ir "Nokturnas" pateikia vaivorykštės spalvas.
Aliejuje "Gvazdikai ir mergaitė" panaudota plokščiai linijinė kompozicija drąsiai nubrėžtos galvos fone, o kiti kūriniai priklauso gėlių temoms ir peisažui; jie yra lengvai nužymėti, bet įtikinančiai brilijantiški spalvose.
H. D.  (Harward Davree)

New York Herald Tribune 1954 geg. 29 d. rašo:
Be pretensijų, bet nepaprastai patraukli paroda yra John Myers galerijoje, kurioje lietuvio dail. Adomo Galdiko peisažai ir gėlių kūriniai sudaro jo pirmąją parodą New Yorke. Atlikti aliejumi ir tempera, jie yra nekomplikuoti ir reprezenta-tyviniai, apsaugoti nuo banalumo vientisumu, spontaniškumu ir teptuko jėga, šviežių ir giedrių spalvų harmonija ir tapytojo lyrine, kad ir ekstravertiška išraiška.
Gana nuostabu, kad Galdiko geriausias kūrinys yra jo tamsiai romantiškas ir, išrodo, netipiškas "Luksemburgo sodas".
Emily Genauer
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai