Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMAI IŠ KNYGNEŠIŲ GADYNĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAN. M. VAITKUS   
Kas, kuomet, kaip uždraudė mums raštą ir kaip savo tikslų siekė, apie tai gražiai bei išsamiai yra 'Aidų" balandžio ir birželio numeriuose rašęs prof. Vaclovas Biržiška, mūsų geriausiasis tų reikalų žinovas, — tad apie tai čia nebekalbėsiu, o pabandysiu šį tą papasakoti iš savo paties atsiminimų.

Šiokiu tokiu kovos už lietuvišką spaudą liudytoju man teko būti nuo maždaug 1890 metų, kada atėjau į proto amželį ir pramokau lietuviškai skaityti. Gyvenome tuomet Gargždų miestely prie pat buvusiosios Rusų-Vokiečių sienos, priešais Klaipėdą. Kai kurių gyventojų žemės prieidavo prie pat valstybinės sienos griovio: užtekdavo patupėti savo dirvos gale, apsižvalgyti, ar kareivis sargybinis į tave nežiūri, — ir mauk per griovį; mes, vaikai, taip ir eidavome per sieną pasiuogauti, o kartais ir kurio menkesnio ar svarbesnio šmukulio pargabenti; tuo tikslu stengdavomės įsigyti gerų santykių su sargybiniais: atnešdavome jiems vaisių bei daržovių, o jie dėkingai priimdavo ir paskui nekeldavo skandalo, kai mūsų žąsys bei paršiukai sulaužydavo valstybinės ribos dėsnius, ir mums tekdavo bėgti į Prūsus jų parsivaryti, ar kai ir patys beišdykau-dami bėgdavome ten bei atgal. Darydavau tai ir aš. Ir vieną kartą maskolius ėmė mane vytis. Kuo širdies nepamečiau. Maniau — dabar tas barzdyla mane ryte praris sugavęs . . O jis vien pabučiavo ir paleido . .

Pirmoji knyga lietuviškomis raidėmis, kurią man teko gauti pasiskaityti, buvo senas "Palangos Juzės" egzempliorius, kurį iš kažin kur mano tėvas buvo ištraukęs. Kur, kas ir kuomet tą knygelę buvo išspausdinęs, anuomet, žinoma, nepasidomėjau. Kad lietuviškos knygos uždraustos, levas man tuokart nieko nesakė: per mažas dar buvau. Apie tą pat laiką kažin kuriuo keliu atsirado mūsų namely krūva užsieny spausdintų lietuviškų knygelių, prie kurių tuoj prisigretinau pasisklaidyti, pasiskaityti ir . . . ne ką tesuprasti, ypač kažin kokių amerikinių tarppasaulėžiūrinių ginčų; tik vienas dalykas man aiškiau įsmigo: Šėtonas pragare atsidėjęs seka ginčą ir štai ima vieną iš tų laikraščių ir, lyg kokį keiksą, pamirkęs savo pragarinėj  kavoj — verdančioj  dervoj — skaniai praryja . . Betgi ne turiniu anuomet dar domėjaus, o vien knygelių forma bei spalva, ir maloniai jomis pasižaidžiau, kaip žaisliukais. Kas jas pas mus atnešė, ar tiesiai koks knygnešys, ar mano sesutė, ar šiaipjau šmukulninkas, anuomet man niekas nesakė. Nebeatsimenu ir ar dažnai pas mus tas knygas atnešinėdavo. Paaugęs prisiprotėjau, jog dėl to tas kontrabandines knygas kaip tik pas mano tėvą atnešė ar atnešdavo, kad jis buvo siuvėjas — tad žmonėms buvo lengviau neįtariamiems pas jį ateiti ir tas knygas išsinešioti.

Žinoma, draudžiamosios knygos bei laikraščiai dažniausiai iš kontrabandininkų ar knygnešių rankų ne tiesiogiai patekdavo į atskirų žmonių— skaitytojų rankas, o per tarpininkus inteligentus pasauliečius arba kunigus. Kas šie buvo aname laiko tarpe 1890—1904 m. ir anose vietose tarp Liepoj os—Palangos, Kretingos—Gargždų—Aisė-nų pirmojoj eilėj ir tarp Skuodo—Salantų—Mosėdžio—Kartenos—Plungės—Kulių—Veiviržėnų —Andriej avo—Švėkšnos—Naumiesčio antroj oj eilėj, nei anuomet, nei nūn tiksliai nesugebėčiau papasakoti, kadangi anais laikais knygų skleidimas buvo konspiracijos darbas, ir juo nebuvo giriamasi dėl labai suprantamų priežasčių. Betgi viena kitą vardą norėčiau suminėti: nors ne visi tie asmens lygiai bus besą nusipelnę lietuviškajai knygai, tačiau tegu bent jų vardai palieka ateičiai.
Geriausiai pažinojau savo Gargždus, Kretingą ir Palangą.

Gargžduose iš dviejų anuometinių klebonų minėtinas Juozapas Kerpauskis, teologijos magistras, būsimasis Kauno Šv. Trejybės klebonas ir prelatas, alsėdiškis žemaitis, doras kunigas, praktiškas Ir išmintingas vyras, žmonių kuone Saliamonu laikomas, betgi Kauno gudruolių tokiu nepripažintas, visą eilę Kerpauskiukų bei Kerpaus-kikių į mokslus leidęs, tad ant savo kailio ištyręs, kaip brangiai atseina mokslas, todėl ir mano tėvui pataręs manęs į mokslą neleisti, nes neįstengsiąs. Buvo jis susipratęs žemaitis ir lenkystės savo parapijoj neplatino, nors čia buvo visas pustuzinis didelių dvarininkų, kurie būtų mielai matę ir čia plintant lenkystę, kaip kad daugely kitų parapijų. Turėjo jis drąsos ir maskoliams pasipriešinti; net Kretingos vienuolynan jie jį už bausmę įbruko — už kuriuos rusų politikai nusikaltimus, anuomet nepasidomėjau paklausinėti; manau, jog už viską po truputį.

Vikarais anuo laiku Gargžduose jau buvo jaunosios kartos susipratę lietuviai patriotai, sakysime — Ant. Pauliukas, Bublys, Janeliūnas, Jarašiūnas, Kirklys. Beje, čia lietuviškai veikė mokslus eidamas kun. Pranas Urbanavičius, gargždiškis, būsimasis prelatas ir Salantų klebonas, kaip rašį'tojas slapyvardžiu Kupranas. Taip pat čia veikė bestudentaudamas irgi gargždiškis kun. Macius, beletristas, kurį anuomet jo draugai mums sakė esant talentingą rašytoją; bet jis anksti mirė džiova. Iš pasauliečių inteligentų pažymėtinas gargždiškis VI. Nagevičius, būsimasis generolas bei Kauno Karo Muziejaus steigėjas: anuomet kaip moksleivis bei studentas jis smarkiai lietuvino bei revoliucino žemaičius, buvo už tai ir kalinamas; kadangi jis, kaip Peterburgo Karo Medicinos Akademijos studentas, dėvėjo gražią uniformą, žmonės laikė ir vadino jį valdiniu ciciliku.

Kretinga anuomet buvo stiprus lietuvybės lizdas, susuktas aplink vienuolyną ir bažnyčią. Vienuolynas buvo T. Pranciškonų, kuriuos žmonės vadindavo bernardinais. Rusų vyriausybė buvo juos skyrusi išmirti, kad po jų gyvos galvos pranciškonai Lietuvoj visai išnyktų: tad naujų vienuolių priimti nebuvo leidžiama; buvo belikę vien keletas senukų, tiesa, stambių, gajų ir narsių, bet kas iš to? — be prieauglio. O vienuolyno rūmai dideli — todėl rusai siųsdavo čion kalėti jiems nusikaltusius kunigus. Vienuolyno viršininkui buvo griežtai įsakyta tuos kalinius laikyti striukai — neleisti laisvai lankytis mieste bei žmonėse ar juoba kaimuose. Ir policija juos griežtai sekė. Bet tai ne ką tepadėdavo: dėka vienuolyno viršininkams bei visų žmonių susimokymui, kaliniai gana smarkiai varė pragaištingą maskoliams savo darbą — lietuviškos knygos plito, žmonės buvo prieš rusus kurstomi, ir skleidėsi kultūrinė šviesa. O vieta buvo čia labai patogi veikti: Prūsai čia pat, vienuolynas kaip labirintas: knygas gabenti, paslėpti ir paskiau skleisti žmonėse — patys juokai. Policija, kad ir norėtų, nieko nesusektų nei surastų, ypač kad žemaičiai laikės prieš maskolių vieningai kaip mūras. Tad rusų administracija, pasirinkusi Kretingos vienuolyną kalėjimu kunigams patriotams, kaip tik priešinga pasiekė: padarė Kretingą ypatingu lietuviško bei katalikiško veikimo židiniu.

Iš anuometinių Kretingoj veikusiųjų kunigų man teko geriau pažinti du: Petreikį ir Bizauską; pirmąjį kaip vienuolyno administratorių, antrąjį kaip parapijos kleboną, abu gerus kunigus, lietuvius patriotus, žmonių gerbiamus ir mylimus, daug pasidarbavusius pakelti kretingiškiuose religinei bei tautinei kultūrai. Petreikis — žemaitis iš pat vidurio Žemaitijos, stambus vyras, visuomet gerai nusiteikęs, visiems draugiškas, traukte prie savęs traukiąs. Bizauskas Antanas, vėliau — tėvas Pranciškus, pranciškonų ordino Lietuvoj atgaivintojas, biržėnas, nedidelis, kuklus, malonus, judrus ir darbštus. Abu nūnai mirę. Su ypatinga pagarba ir meile miniu tėvą Pranciškų, tikrą švento pranciškono pavyzdį.

Iš kitų Kretingoj veikusių (ar kalėjusių) kunigų prisimenu žmones ypačiai minėjus kun. Lialį ir Kazlauską. Iš pasauliečių tektų paminėti Dr. Janušį ir tą patį Nagevičių, kurio šeima iš Gargždų vėliau persikėlė į Kretingą.

Su Palanga man teko gerokai susipažinti, kadangi ten mokiaus ketverius metus, o paskiau dar ketverius metus praleisdavau ten atostogas pas savo tėvą, iki baigiau Liepojos gimnaziją. Klebonu turėjau ten vienerius metus Mickaniau-ską su kapelionu Kazimieru Geniu, o paskui Juozą Šniukštą su kapelionu Felicijonu Juškevičium. Bent po keletą žodžių apie kiekvieną tų pastarųjų. Šniukšta buvo šiluviškis žemaitis, Jakšto bei Maironio mokslo draugas, pasistatęs Palangai ir sau nemirštamą paminklą — gražiąją gotinio stiliaus bažnyčią, o paskiau pakeltas į prelatus. Nors Palanga buvo didelėje sulenkėjusiojo grafo Felikso Tiškevičiaus įtakoje, nors ten buvo nemaža aplenkėjusių miestelėnų, o vasaromis suplaukdavo iš visos Lenkijos (prieš pirmąjį pasaulinį karą) daugybė įžymių ir mažiau įžymių lenkų, kurių dalis apsigyvendavo klebonijos pastatuose, ir klebonas sugebėdavo jiems labai įtikti, taip jog, beveik be skurdžios parapijos pagalbos, jis įstengė, tiems "kompelninkams" ir ponijai stipriai finansiškai padedant, pastatyti tokią brangią šventovę, — jis vis tik išlaikė gryną lietuvybę pats ir savo šeimos narių tarpe, o parapijoj stipriai ją puoselėjo.

Kapelionas Felicijonas Juškevičius, artimas giminė anų žinomųjų brolių Juškevičių, kurie mūsų žodyną bei folklorą rinko ir spausdino, atvyko į Palangą 1896 m., pasibaigus moksleivių kovai su viršininkais, bandžiusiais įvesti mokyklose bendras visiems mokiniams rusiškas pamaldas (Maskoliai tą kovą pralaimėjo). Jaunutis kunigėlis, šviesus, patrauklus, geras mokytojas, visų, net rusų mokytojų pamiltas, trumpai čia tesidar-bavo: 1899 m. gerklės džiova jį pakirto. Tuokart atvyko irgi jaunas, energingas, populiarus, drąsus lietuvis veikėjas kun. Julijonas Jasienskis, kaip rašytojas vartojęs slapyvardį Uosis.

Apie tą patį laiką, kur ir šis, apsigyveno Palangoj Dr. Vaineikis, kuris, vedęs Paulauskaitę (vėliau—rašytoją Vaineikienę), ėmė stipriai plėtoti lietuvišką pažangiąją veiklą. Tiems visiems veiksniams sukantis, Palangos moksleivių bei šiaipjau gyventojų tarpe stiprėjo tautinis susipratimas ir plito literatūra, nors ir ne per smarkiai, ir iš Palangos progimnazijos išėjo visa eilė patriotų veikėjų bei rašytojų, kaip va: Antanas Smetona, Višinskis, Nagevičius, Letukas, Gurauskas, Mikulskis, Stoukus, Žemgulys, nekalbant apie visą eilę kunigų, kurie daug pasidarbavo lietuviškosios kultūros naudai, kaip antai prel. Česnys

Iš kitų pasienių (pirmosios eilės) miestelių reikia ypačiai atžymėti Švėkšną — ir tai dėl Įžymaus tenykščio veikėjo kun. Juliaus Maciejaus-kio, vyro iš stuomens ir iš liemens, jaunystėje pagarsėjusio uolumu kunigo, pamokslininko, karšto lietuviškosios kultūros ugdytojo, pastačiu-sio Švėkšnoj didingą bažnyčią, vieną iš puikiausiųjų Lietuvoj naujųjų bažnyčių, šaunią kleboniją, suorganizavusio Švėkšnos "Saulės" gimnaziją ir pastačiusio jai rūmus, plačiai viešpačiu vadinamo (paprastų žmonių nuoširdžiai, o inteligentų su tam tikra ironija). Paskiau jis pasiekė net Ameriką ir Los Angeles įkūrė parapiją bei parūpino bažnytėlę. Tiesiog legendarinis vyras, pagalvojus, kiek jis savo gyvenime nuveikė religinio bei tautinio darbo. Iš kitų švėkšniškių reikia čia paminėti prel. Kazimierą Šaulį ir diplomatą Jurgį Šaulį, kurie, mokslus eidami, ten plušėjo.

Dabar noriu paminėti ir antroj eilėj nuo sienos stovėjusias vietoves, per kurias ir iš kurių plito lietuviškoji draudžiamoji raštija. Pirmiausia — Liepoja. Prieš spaudos atgavimą ten gyveno labai daug lietuvių ir veikė šaunių kunigų bei pasauliečių. Klebonu buvo sulenkėjęs vokietis baronas Eduardas von der Roop, būsimasis Vilniaus vyskupas, o galop Mohilevo arkivyskupas metropolitas. Jis turėjo didelės įtakos pas vysk. Paliulio-nį, kuris irgi žvairomis žiūrėjo į naująjį tautinį lietuvių judėjimą. Todėl liepojiškiai kunigai turėjo savo patriotiniame veikime būti labai atsargūs. Betgi jie darė, ką galėdami. O jėgos čia buvo gražios: kapelionas Jonas Visbaras, Juozapo Skvirecko ir Tumo-Vaižganto mylimas bičiulis ir jų dvasios vyras, nuostabiai šviesi ir visų mylima asmenybė, kokios kitos savo gyvenime nebesu aptikęs ir ligšiol negaliu atsigailėti, kad mirė palyginti taip anksti, apsikrėtęs dėmėtąja šiltine, eidamas kunigines pareigas, 1919 m. sausio gale; antras įžymus veikėjas buvo vikaras Adolfas Sa-baliauskas-Žalia Rūta, anų vyrų bendramintis, vėliau visoj sietuvoj žinomasis kanauninkas, Ka-levalos vertėjas ir lietuvių folkloro rinkėjas; kapelionas Juozas Stakauskas, būsimas kanauninkas ir marijonas, iš Žemaičių seminarijos profesūros pašalintas, rods, už karštą lietuvybę; kapelionas Kazimieras Paltarokas, būsimas vyskupas; pagaliau, ir žemaitis kun. Dr. Juozas Liasauskis buvo iš tos pat tešlos keptas.

Toje pat antrojoj nuo sienos fronto eilėj uoliai darbavosi kunigai Juozas Tumas, Kazimieras Šlei-vys, Vytartas, Durskis, Vincentas Jarulaitis, Šnapštys-Margalis. Apie Tumą nėra čia reikalo nė kalbėti, apie Margalį irgi. Turėjau laimės arčiau pažinti Jarulaitį. Stambios figūros, dailios išvaizdos, malonus, paprastas vyras, jis buvo geras kunigas ir geras tėvynės sūnus. Kiek jis ir pats, ir per savo vikarus (juk pas jį yra vikaravęs net pats Tumas) yra draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų lietuviškų knygų išplatinęs, kas dabar be-opskaičiuos! Anais laikais tai buvo toks savaime suprantamas reikalas, jog niekas ir nesistebėjo tokiais žygiais. Negaliu čia nepaminėti, jog ne be jo įtakos ir jo sesers duktė Sofija Kymantaitė, būsimoji Čiurlionienė, pasidarė tokia lietuve patriote (tiesa, ir Tumas čia turi nuopelno, ypač kad ji pasidarė lietuvių rašytoja). Jarulaitis globojo ir jaunąjį Čiurlionį. Pas jį klebonijoje, Plungėje, ir man teko su Čiurlioniu pasižinti: pilnas salio-nas besąs prikabinėtas jo paveikslų, ir menininkas uoliai man aiškino jų reikšmę.

Kun. Kazimieras Šleivys per visą gyvenimą buvo lietuviškos knygos brangintojas bei skleidėjas ir dėl to, kad toji knyga buvo svarbi religijos reikalui, ir dėl to, kad jis sielojos lietuviškosios kultūros likimu. Aš jį pirmą kartą susitikau dar bestudentaudamas Gargždų klebonijoj, kai jis ką tik buvo sugrįžęs iš tremties iš Rusijos. Už ką jis buvo rusų ištremtas, tiksliai dabar nebeatmenu: ar vien už lietuviškąjį veikimą, ar ir už bažnytinį. Vargšas atrodė labai suvargęs; ypač nervai suirę: drauge su mumis buvo tuokart Vėžaičių filialistas kun. Juchniewicz, labai sulenkėjęs; jis kažkuo įžeidė kun. Šleivio lietuviškuosius jausmus — ir šis ėmė su juo taip karštai, tiesiog su kažkokiu skausmu veide, ginčytis, jog aš, tokio gilaus atsidavimo savo tėvynės reikalams dar neregėjęs, tiesiog nustebau.

Antra panašiai atsidavusį lietuviškos knygos reikalams kunigą anais laikais regėjau ir pažinojau kun. Vytartą, bajoriuką, iš aplenkėjusios šeimos, betgi visa siela atsidėjusi lietuviškų knygų spausdinimui, gabenimui iš Prūsų ir jų skleidimui žmonėse. Mažiukas, apskritutis, apvaliu blyškiu veidu, pašiurusiais plaukais, plačiai atvertomis akimis, truputį išsigandusiomis, labai nervingas — vargšas visai sugriovė savo dirgsnius amžinai besirūpindamas, kaip čia savo mylimas knygas pargabenus ir žmonėse paskleidus, o neįkliuvus į maskolių nagus.

Apie knygnešius anuomet žmonės mūsų kampe nekalbėdavo; gal pagarsėjusių, kaip kitur Bielinis ar ką, ir nebuvo. O gal mūsų žmonės anuomet jų nuo paprastų kontrabandininkų ir neskirdavo, nes juk daug draudžiamųjų knygų, ar šiaip ar taip, tekdavo specams šmukulninkams per sieną pergabenti, o paskui jau jas visokie idealistai toliau išnešiodavo, ne vien vyrai, gal dar dažniau mergaitės, o religinio turinio knygeles — įvairios davatkėlės: juk moteris ir policija ne taip lengvai įtardavo.

Ar tie mūsų kampo (Palangos—Švėkšnos ruožo) kontrabandininkai, kurie, šalia kitų prekių, dažnai nešiojo ir draudžiamuosius lietuviškus raštus, buvo visi susipratę lietuviško rašto karžygiai idealistai? Spėju, jog bent dalis buvo savo užsakytojų pasauliečių bei dvasininkų inteligentų reikiamai įsąmoninti ir dirbo tą brangųjį kultūrinį darbą, pasiaukodami idealui. Pasiaukojimo čia tikrai reikėjo, nes rizika buvo nemaža — nuo sumušimo, sužalojimo iki kalėjimo, ištrėmimo ar net užmušimo. Man anuomet yra tekę matyti ar iš patikimų šaltinių girdėti, kaip rusų pasienio sargyba medžiodavo kontrabandininkus. Ligi maždaug 1897 metų kareiviams nebuvo leidžiama bėgančių šmugelninkų pašauti: galima buvo vien šaudyti į orą ir tuo prisišaukti raitos sargybos ir taip bandyti sučiupti bėglius; tad šie turėdavo galimybių ištrūkti iš tų medžiotojų, juoba kad ir žmonės saviesiems padėdavo pasislėpti; betgi įsiutę kareiviai, jei bėglį sučiupdavo, dažnai jį sumušdavo ar net kankindavo dėl to, kad jiems teko stipriai privargti, ir dėl to, kad tai būtų kitiems kontrabandininkams pamoka, jog reikia lengviau medžiotojams pasiduoti, o ir dėl to, kad norėdavo iš sučiuptojo iškvosti reikiamų žinelių. Atgrasyti nuo šmukulninkavimo vietiniai maskoliai, regis, nesistengdavo: juk šmukulis buvo ir jiems pelningas — arba dalį prekių sučiuptųjų pasisavindavo, arba iš vyresnybės gaudavo atlyginimo, arba iš pačių kontrabandininkų paimdavo paprakų, ar kad sugautus paleistų, ar kad, iš anksto susitarus, leistų parnešti per sieną draudžiamas prekes: juk kam malonu rizikuoti įduoti į mankštą savo kailį, kai galima nuo to apsidrausti, pasitenkinant mažesniu uždarbiu? Tad būdavo bandoma sargybinius papirkti. Bet ne visuomet pasisekdavo: ar sargybinis nepaperkamas (kas maskoliuose buvo anuomet gana reta), ar net'kėtai pakeičiamas kitu — ir draudžiamas prekes nešančiam tekdavo dažnokai nukentėti. Ypač, kai maždaug nuo 1897 metų, įsakyta sargybiniams, bene dukart įspėjamai šovus į orą, toliau jau stengtis bėglį pašauti, kad ir negyvai. Tuo būdu ir ne vienas knygnešys yra gavęs ne tik mušti, ar kalėti, ar būti ištremtas į Rusijos gilumą, bet ir gyvybe užmokėti už savo kilnų darbą. Kiek tokių būta ir kas tokie jie buvo, kas dabar begali pasakyti! Anais laikais vargiai jie buvo kieno nors registruojami. Po jų gyvos galvos tam tikras ne per platus ratelis jų atminimą

T.     ZIKARAS — KALINYS

dar širdyse nešiodavos. Betgi pamažu ir tie liudytojai paliko šį pasaulį — ir nūnai ne apie daugeli knygnešių kankinių bežinome. Gaila. O būtų pravertę ateinančioms kartoms turėti lyg kokią tų karžygių martirologiją.

Dabar — kokias lietuviškas knygas anais laikais man tekdavo savo krašte žmonių rankose matyti? Daugiausia maldaknygių (Aukso Altorių, Šaltinių), paskui kantičkų, elementorių, kalendorių, Peklos knygų, Šventųjų gyvenimų (ypač Valančiaus Žyvatų Šventųjų) ir to paties Valančiaus ar jo padėjėjų dvasinio ar pasaulinio turinio knygelių, kaip štai — Kristaus Sekimas, Gyvenimas Jėzaus Kristaus, Gyvenimas Švenč. P. Marijos,
Palangos Juzė, Vaikų knygelė, Paaugusių Žmonių knygelė, Šiaulėniškis Senelis. Vėliau — tarp 1895 :r 1903 m. — ėmė rodytis mano Žemaičiuose ir kai kurie užsieniuose spausdinami laikraštėliai — Kryžius ir Tėvynės Sargas. Kitokių (pasauliškes-nių ar kairesnių) knygų bei laikraščių man anose vietose bei aname laikotarpy nėra tekę žmonėse aptikti. Mat, žemaičiai anuomet buvo konservatyvūs. Kas kita, manau, galėjo būti Užnemunėje.

Kai gaudavai anuomet vieną iš tų knygų, paprastai rasdavai ją jau gerokai ar visai nudėvėtą — nuvartotą, nebent būtumei ją gavęs iš kelerių pirmųjų rankų. Knygos anuomet negulėdavo lentynose, gražiai įrištos, švarutės, vieną kartą tik perskaitytos (o gal ir visai neskaitytos); ne! anais laikais jos eidavo iš rankų į rankas per metų metus (žinoma, gal ir dėl to, kad maža jų tebūta). Kurios buvo ypačiai skaitomos, žmonės jas mažne atmintinai mokėjo.

Kai atskleisdavai pirmąjį daugumo tų knygų puslapį, dažniausiai rasdavai, po knygos pavadinimo, vis tai pat: išleido savo kaštu ir savo spaustuvėje Juozapas Zavadzkis Vilniuje, o paskiau sekdavo metai — vis ankstyvesni už 1864, spaudos uždraudimo metus. Žinoma, dalis jų buvo tikrai tais metais ir tikrai Juozapo Zavadzkio Vilniuje spausdinta; betgi daugumas buvo vadinamoji kontrafakcija — vėliau ir gal ne paties Zavadzkio ir ne Vilniuje spausdinta, o minėtieji duomenys buvo fiktyviniai, kad maskolius ne taip lengvai galėtų formaliai prikibti. Ir, matyti, tai bent atskirais atvejais pagelbėdavo, jeigu buvo toji klasta pastoviai vartojama.

O kaip buvo su tomis maskolių pagamintomis lietuviškomis knygomis, išspausdintomis rusų raidėmis — graždanka? (Tą graždankos, arba pilietinį, alfabetą reikia skirti nuo kito, cerkvių knygose vartojamo senojo slaviškojo alfabeto, š. Kirilo sugalvotojo, dėl to "kirillica" vadinamojo). Mano čia pasakojamaisiais laikais ir mano žiniai prieinamajame Žemaičių kampe tų knygų man iki 1893—1894 metų netgi nebuvo tekę nė regėti. Girdėjau tiktai, jog vienas mūsų kaimynas Kiminas turįs tokią graždanskinę maldaknygę ir uoliai ją vartojąs, neklausydamas patarimų mest į ugnį: girdi, kam naikinti knygą? juk ji visai tokia pat, kaip ir jūsiškės, tik raidės truputį kitaip atrodo. Žinoma, jam, mokykloj pramokus rusiškai skaityti, o nebeturint paskui laiko ar noro besi-mokyt lietuviškai, buvo nemalonu išsižadėti savo knygos.

Man pačiam pirmą kartą tokią graždanskinę knygą išvysti teko Gargždų liaudies mokykloj, kur mokiaus tarp 1892 ir 1895 metų: ruskis mokytojas, man esant antrajame skyriuj, vieną dieną atnešė krūvelę tų knygų, padalijo mums ir liepė jas naudoti. Mielai priėmėme ir iš pradžių gal visi džiaugėmės turėsią bent vieną visiškai savą knygą, kadangi teturėdavome rusiškus vadovėlius, bet ne nuosavus, o mokyklos. Aš gavau Evangelijas, o mano draugas Budrys — Aukso Altorių. Parsinešime namo, džiaugdamies esą nūn tokie turtingi! Betgi čia teko nusivilti: namiškiai sako — knygos nedoros! reikia jas mest į ugnį! Iš pradžių buvo truputį gaila: vis tik tavo nuosavybė, kurios tiek maža dar vyružis teturi. . Betgi išmintingieji vyresnieji taip tikrai teigia: knygos blogos — būtinai reikia sudeginti. .. Tik kad ji taip sunkiai bedeganti, toji tvirtai įrištoji rudon odon Evangelija bei Aukso Altorius! . ..

Žinoma, paūgėję žmonės geriau suprasdavo, dėl ko reikią tas knygas naikinti. Inteligentai pasauliečiai ir kunigai jiems tai nuolat aiškindavo: maskoliai oer tas knygas nori mus sumaskolinti ir supravoslavinti. Daugumas mūsų žemaičių ypačiai imdavo į širdį, kad maskoliai nori mus atitraukti nuo mūsų švento tikėjimo. Čia joks svyravimas buvo neįmanomas. Betgi ir tautinis susipratimas ėmė jau brėkšti.

Ar daugeliui lietuvių anuomet ateidavo abejonių, begu yra taip jau tikslu be niekur nieko atmesti rusų graždanką ir ilgam pasilikti beveik be knygų, tuo būdu gal žymiai stabdant savo kultūros vystymą? Vėliau tokių abejojimų lietuviu tarpe kildavo. Jie galvodavo šitaip:
Broliai latviai pasiėmė vokiškąjį gotiškąjį šriftą — ir nieko jiems tautiniu atžvilgiu nepakenkė, nors jiems pavojus buvo didesnis, negu mums rusų atžvilgiu, kadangi latvių ir tikyba ta pati, ir vokiečių kultūra daug impozantiškesnė, ir sugyvenimas per ilgus amžius susidaręs įprastinis — tad gana sklandus. Ir žiūrėkit — kiek latviai per tuos 40 metų padarė kultūros srity! O mes pabijojome prisiimti rusų raidyną, nors mums surusėti buvo daug mažesnis pavojus, kadangi ir tikyba skirtinga, ir rusų priespaudos politika mus nuo jų stumte stūmė, ir rusų kultūra ne taip jau galėjo mums imponuoti, kaip latviams vokiečių . . Mums daug didesnis pavojus buvo sulenkėti, kadangi ir tikyba ta pati, ir per ilgus laikus buvo apsiprasta su jais išvien gyventi, ir jau savo tarpe turėjome daug aplenkėjusių brolių. To nepaisydami, prisiėmėme bendrą su jais lotyniškąjį raidyną — ir tuo būdu palengvinome lenkystės plitimą Lietuvoje, o negalėdami stipriai išvystyti savo raštijos, per 40 metų toli atsilikome nuo latvių. Taip galvojo tie abejotojai.

Man yra tekę tuo klausimu kalbėti su Jonu Šliūpu, Adomu Jakštu, Vaižgantu, istoriku Antanu Alekna. Jakštas ir Alekna buvo linkę sutikti, kad gal būtų buvę tiksliau kovoti su rusicizmu ne šitame, tik kitame fronte, sakysim, nepriimti rusiškos pradinės mokyklos, nes juk ši dar labiau galėjo mus surusinti bei supravoslavinti, nei raidynas. Atsimenu, Vaižgantas purkšdavo prieš abe-jotojus. Šliūpas man sakė, jog jie savo laiku, susirinkę bene Marijampolėje, rimtai apsvarstę tą klausimą ir sąmoningai ryžęsi vesti kovą savo raidyno bare.

Vistiek kaip ten dabar kas tą dalyką spręstų, tai praeities nebepakeis... O anoji kova dėl savo lietuviško raidyno, šiaip ar taip, buvo kilni idealistų kova prieš neteisėtus rusų kėslus ir, kaip tokia, žadino tautinę sąmonę, ugdė atsparumą visokeriopai priespaudai ir klojo kelią į laisvę bei kultūrą — tad buvo labai naudinga, nors gal, susikoncentravus gintis kitoj tvirtovės fortų linijoj, būtų buvę ir daug geriau. Kalbėdamas su anais senaisiais kovotojais apie tą dalyką, suprasdavau, kaip jiems būtų sunku įsisąmoninti klydus ir prisipažinti: juk tiek pastangų padėta, tiek iškentėta! Kitas visą gyvenimą tam pavedė; visi jautėsi kilnų darbą dirbą, karžygiai bei kankiniai esą (ir iš tikrųjų buvo!)

Ar ilgai būtų tekę tuo būdu kovoti dėl savo rašto, sunku pasakyti. Tiesa, Rusijoje plačių masių susipratimas ir nepasitenkinimas carizmu pamažu kilo. Bet ir caro režimas turėjo daug šalininkų ir priemonių ilgai laikytis savo linijos . . . Bet štai 1904 metų sausio gale trenkė į rusų milžiną perkūnas: Japonija pradėjo su juo karą. Visas laisvasis pasaulis, o ir Rusijos viduje visi laisvės trokštantieji nušvito: dabar gal ir carų pavergtiesiems išauš aušrelė! Tuomet buvau pirmuosius metus Žemaičių seminarijoj Kaune. Net ir tame ramiajam kampely įtampa pasidarė didelė: spėliojimai, lūkesčiai, nerimas, viltys, džiaugsmas, baimė (gal paims į kariuomenę!) . . . Ateitis atrodė neaiški, bet vistik viliojanti . . Mūsų vicerektorius, sulenkėjęs latvis Kriškijanis, didelis lenkystės garbintojas bei palaikytojas, gudriai primerkęs savo trachomos apgraužtas akis, trina delnus ir pranašauja: Na, dabar gal tas rusų lokys gaus į kailį ! .. Ir ką gi? Nors ir ne pranašas, bet išpranašavo: sumanių vadų Kuroki-Nogi-Nodzu vedama, jauna japonų armija ėmė drožti garsiajam rusų strategistui Ku-ropatkinui skaudų smūgį po smūgio, japonų admirolas Togo apnaikino ir uždarė Port Artūre stiprų rusų laivyną, Rusijos viduje ėmė smarkiai bruzdėti revoliuciniai veiksniai, ir lietuviai pradėjo ruoštis galutinei kovai dėl laisvės . . .

Rusų vyriausybė išsigando. Reikia bandyti bent tam kartui apraminti savo kraštą, ypač ne-rusų gyvenamuosius radikalius valstybės pakraščius, tad ir Lietuvą. Ir ryžos palengvinti bent kai kuriuos varžtus, mums — grąžinti spaudos laisvę, ką ir padarė lygiai prieš 50 metų gegužės 7 dieną (pagal senąjį kalendorių — balandžio 24). Atsimenu, atsikvėpėme giliai ir laisvai, kaip po ilgo slogučio. Tartum skaisti aušra išaušo. Kažkaip runku buvo tikėti, jog štai po tiek kovų ir kančių galime laisvai spausdinti ir skaityti savą lietuvišką knygą bei laikraštį! Ir ėmė šie dygti, kaip grybai po lietučio: Peterburge — "Lietuvių Laikraštis," Vilniuje — "Vilniaus Žinios," Kaune — "Nedėldienio Skaitymai", Seinuose —"Šaltini?" . . Vienas kurijozas: skaitau anuomet kurį ten "Vilniaus Žinių" numerį, randu vedamąjį, turbūt, paties Jablonskio kalbos atžvilgiu išdailintą, — ir stebiuos: lietuviška — nelietuviška? Taip prašmatnu! Visai toks pat įspūdis, kaip kai tuo pat laiku pateko man į rankas Vydūno knygelė "Visatos Sąranga" . . Manau sau: nagi, kas per paibelis! ką tai galėtų reikšti? o gal tai sanskritiška? . . Dabar jūs tik juokiatės. O anuomet raštinės kalbos raida vyko tokiu tempu, jog net galva galėjo apsisukti. .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai