Aidai.eu Apžvalga

TRADICINIS LIETUVIŲ AUKLĖJIMAS

Parašė P. MALDEIKIS

1. Auklėjimo supratimas ir tradicinis lietuvių auklėjimas
Jaunimo auklėjimas paprastai suprantamas kaip planingas suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, plečiant jo patyrimą ir formuojant jį ugdomosiomis vertybėmis. Toks augančio žmogaus formavimas vyksta įvairiomis kryptimis, ir jam panaudojamos įvairių krypčių vertybės, todėl ir auklėjimas turi įvairių aspektų ir įvairiai aptariamas. Vieniems auklėjimas yra Įvedimas į kultūrą, formuojant jį kultūrinėmis vertybėmis, būtent, jį šviečiant, dorinant, reli-ginant, estetinant, socialinant ir fiziškai stiprinant bei grūdinant. Kitiems yra tai daugiau augančio žmogaus paruošimas ateičiai, išmokymas jam ateityje reikalingų dalykų bei darbų, paruošimas kuriai nors profesijai ar specialybei — paruošimas apskritai suaugusiųjų gyvenimui. Dar kitiems auklėjimas yra žmogaus įgimtų galių išvystymas, jo individualybės išskleidimas ir lavinimas. Amerikos gi modernistams pedagogo auklėjimas yra nei žmogaus įvedimas į kultūrą, nei jo paruošimas ateičiai, nei įgimtų galių išvystymas, o tik per visą jo gyvenimą besi tęsiąs augimas — fizinis, intelektinis, dorinis, estetinis ir kitoks augimas, kyląs iš paties individo savarankiško patyrimo.

Visi šie auklėjimo aptarimai, išskyrus gal tik paskutinįjį, rodo, kad auklėjimas yra gerai apgalvotas ir suaugusiųjų suplanuotas vaiko gyvenimo dirigavimas, kuriuo nustatomi jam tikslai, jo gyvenimas kreipiamas tam tikra vaga ir jis pats ugdomas tam tikros rūšies žmogumi. Auklėjimo keliu vaikas atitraukiamas nuo jam natūralaus žaidimų gyvenimo, iš dalies paneigiami jo amžiui natūralūs interesai, ir jis pats palenkiamas jam dar sunkiai suprantamiems kultūriniams siekimams ir socialinio gyvenimo reikalavimams. Taigi, šių dienų auklėjimas yra stipriai kultyvuota ir nuo natūralumo kiek nutolusi sistema, siekianti įvairių kultūrinių tikslų.

Sutinkant su tokiu auklėjimo supratimu, savaime kyla klausimas, ką bendra su juo turi lietuvių tradicinis auklėjimas ir ar iš viso tokių reikalavimų šviesoje lietuvių tradicinį auklėjimą galima pavadinti auklėjimu. Šį klausimą iš spręsime, tik atsakydami keletą kitų klausimų, būtent:
1.    kas yra tradicinis auklėjimas,
2.    kokie veiksniai formavo lietuvių tradici-
nį auklėjimą,
3.    kas ir kaip tą auklėjimą vykdė ir
4.    kokia yra lietuvių tradicinio auklėjimo
vertė moderniojo auklėjimo šviesoje?

2. Tradicinio auklėjimo elementai
Sutikdami, kad auklėjimas yra suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, tuo pačiu sutiksime su prielaida, kad auklėjimas yra taip pat senas procesas, kaip seniai žmogus gyvena šioje žemėje. Ir pačios žemiausios kultūros žmones daro savo vaikams vienokios ar kitokios įtakos, juos augindami, beaugančius pamokydami kai kurių darbų, kaip kariavimo, medžioklės, žuvavimo, pamokydami, kaip elgtis su kitais žmonėmis, kaip garbinti dievus ir t.t.

Žmogui progresuojant ir gerėjant jo gyvenimui, tas gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, ir tėvai turi vis daugiau ko vaikus pamokyti ar kaip nors juos paveikti. Ilgainiui taip susidaro tam tikri vaikams auklėti papročiai, tam tikra tvarka, kurią žmonės, augdami bei bręsdami, perima iš savo tėvų ir kurią sendami palieka savo vaikams. Tokios auklėjimo tradicijos formuojasi iš normalaus žmonių patyrimo ir visiems suprantamų gyvenimo reikalavimų, be kurių nors teoretiškai suformuluotų auklėjimo dėsnių. Svarbiausias tokio tradicijų keliu perduodamo auklėjimo pažymys yra natūralumas.

Ne kitokiu keliu turėjo plėtotis ir senovės lietuvių auklėjimas. Jis turėjo būti natūralus, kaip natūrali jų gyvenimo dalis. Natūralus jis buvo tuo, kad priešistoriais laikais nebuvo jokio planingo auklėtojų paruošimo, nebuvo nė profesionalų mokytojų. Natūralus jis buvo tuo, kad, nesant dirbtinai organizuotų mokyklų, vaikai nebuvo atitraukiami nuo jiems natūralaus žaidimo, nebuvo paneigiami jiems natūralūs interesai, ir jie augo, natūraliai su savo vaikišku veikimu prisiderindami prie suaugusiųjų gyvenimo ir jų reikalų. Natūralus jis buvo gal ir tuo, kad, kaip S. Daukantas gražiai apibūdina, juos auklėjo ir grūdino ne vien tėvai, bet ir pati gamta.

Tačiau tai dar nereiškia, kad tada nebuvo jokios vyraujančios ir visų priimtos auklėjimo tvarkos, ir kad auklėjimas buvo kiekvieno tėvo ir kiekvienos motinos išradimas. Tradicijų keliu jie paveldėdavo iš savo tėvų ir kitų artimiausių aplinkos šeimų nesurašytą ir į jokius dėsnius nesuvestą auklėjimo sistemą, susidariusią praeityje iš daugelio kartų auklėjimo patyrimo. Tačiau tradicijų keliu perduodama sistema, nebūdama griežtai fiksuota, kiekvieno tėvo ar motinos buvo savaip pritaikoma. Nors vaikų auklėjimas vyko pagal iš seno tautoje prigijusią auklėjimo tvarką ir senosios tikybos reikalavimus, tačiau tėvai ją pritaikė taip, kaip jiems atrodė būsiant geriau, t. y. kaip rodė jų sveikas protas ir motiniška širdis. Svarbiausias senovės lietuvių auklėjimo tikslas, atrodo, turėjo būti išauginti vaiką taip, kad jis, būdamas geras žmogus, pasiruoštų savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui. Kol tais klausimais įtakos iš rytų ir vakarų dar nebuvo Lietuvoje pasireiškusios, čia vaikų auklėjimas turėjo būti visiškai natūralus įaugimas į suaugusiųjų gyvenimą. Tuo įaugimu sąmoningai rūpinosi jų tėvai, o drauge natūraliai juos veikė visa gyvoji ir negyvoji aplinka, kuri juos grūdino ir išmokė grumtis su sunkumais ir pasirūpinti, kas jiems buvo reikalinga savęs apsaugai.

Natūraliojo lietuvių auklėjimo išsiaiškinimas čia mums įdomus ne tik kaip atmosfera, kurioje brendo priešistorinių laikų lietuvis ir kurioje formavosi jo charakteris, bet ir kaip lietuvių auklėjimo kryptis, kuri, palyginti, nedaug tepakeista tebesireiškė iki naujausių laikų.

Didesnių įtakų nepaliesta, natūralaus auklėjimo fazė Lietuvoje vyravo iki lietuvių vienos valstybės sudarymo ir apsikrikštijimo. Iki to meto vaikai augo be jokių organizuotų mokyklų, tik tėvų ir aplinkos auklėjami ir mokomi. Išimtį gal būt sudarė vyraujantieji kunigaikščiai, kurių vaikams auklėti, reikia manyti, turėjo būti patelkiami ir specialūs auklėtojai, pvz., kriviai, o vėlesniais laikais krikščionių religijų vienuoliai.

3. Įtakos veikusios lietuvių tradicinį auklėjimą.
Nuo 13-jo amžiaus, susijungus lietuviams į vieną valstybę ir vis daugiau susiduriant su kaimyninėmis tautomis, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuo to meto gyvenimas gerokai pakito, drauge keisdamas ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Mums šiuo atveju tenka peržvelgti visus tuos veiksnius bei reiškinius, kurie turėjo daugiausia įtakos lietuvių auklėjimai ir kurie nulėmė jo kryptį ir spalvą. Didžiausią įtaką lietuvių auklėjimo tradicijų plėtotei mums žinomais istoriniais laikais yra padarę —
1.    lietuvių krikščionybės priėmimas,
2.    socialinių santykių pakitimas,
3.    mokyklos,
4.    rašytinės literatūros atsiradimas.

a. Krikščionybės įtaka lietuvių auklėjimui.
Pirmas didelis sukrėtimas tradiciniam lietuvių auklėjimui buvo Lietuvos krikštas. Tikybos keitimas neišvengiamai atsiliepė visam žmonių gyvenimui. Lietuvoje jis vyko nesklandžiai ir ilgą laiką jis sudarė žmonėms skaudžių problemų. Dėl lietuviškai kalbančių kunigų stokos, krikštas buvo atliktas labai paviršutiniškai, ir krikščionybė Lietuvoje prigijo labai iš lėto. Masių religinis persilaužimas vyko nuo 14 iki 16 ir net 17 amžiaus. Vadinasi, lietuviams teko ilgai svyruoti tarp senosios tikybos ir krikščionybės. Tai padėjo išlikti ir gausioms senosios tikybos liekanoms, kaip — didelė perkūno baimė, didelė pagarba ugniai, žemės garbinimas ir bučiavimas ir kt. Jos vėliau prisiderino prie krikščioniškosios dvasios ir tapo mūsų senolių religinės mistikos dalimi.

VIKTORAS VIZGIRDA — ŠIENAPJŪTĖ VIŠAKIO RŪDOJE

Krikščionybė pakeitė lietuvių antgamtinio gyvenimo supratimą ir žmogaus žemės gyvenimo tikslus bei uždavinius. Jų daugelį antropo-morfiško pobūdžio dievų pakeitė vieno Dievo supratimas. Su religija drauge turėjo keistis ir moralė. Karingas lietuvių charakteris turėjo nusilenkti krikščioniškai taikos ir ramybės dvasiai. Jie turėjo atsisakyti daugelio savo pagoniškų papročių arba pripažinti jiems kitokią prasmę. Krivius ir vaidilas pakeitė katalikų kunigai. Tačiau dvi aplinkybės veikė katalikų kunigų nenaudai ir mažino jų įtaką žmonėse, būtent: 1. kriviai neatstovavo teisiškai augštesnio luomo; katalikų gi parapijoms kuriantis, jų klebonai tapo plačių žemių valdytojais ir sociališkai buvo augštesnio luomo atstovai; 2. didelė kunigų dalis buvo atvykusi iš Lenkijos, neišmoko lietuviškai, kas labai siaurino jų įtaką tiek žmonių religiniam sąmoningumui, tiek ir auklėjimui. Kunigų įtaka auklėjimui ilgai negalėjo stipriau pasireikšti dar ir dėl to, kad iki 18 amžiaus vidurio nebuvo tinkamai organizuotas kunigų paruošimas. Vietinės kilmės vikarai stovėjo arčiau parapijiečių. Anksčiau jų įtaka auklėjimui reiškėsi ne tiesiog, o mokant žmones religijos. Vėliau, kuriant parapines mokyklas, jie dažniausiai būdavo tų mokyklų mokytojai. Tada pastoracinis darbas suartėdavo su auklėjimu. Ilgainiui Bažnyčios ir iš dalies mokyklos mokymas pasiekė tokių rezultatų, kad tikėjimas tapo lietuvio gyvenimo centru ir nulėmė jo vaikų auklėjimo kryptį ir tikslus. 19 amžiaus lietuvių auklėjimo tradicija ėjo išvien su vaiko religiniu auklėjimu.

b. Socialinių santykių kitimas ir jo įtaka auklėjimui.
Antras reiškinys, stipriai paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Iš seno Lietuvoje buvo keletas luomų, kurių tarpe nebuvo to antagonizmo, kuris išsivystė vėliau. Iš seno buvo rikių — bajorų luomas ir greta laisvieji ūkininkai. Griežtos ribos tarp jų nebuvo: praturtėjęs ūkininkas tapdavo bajoru, o nusigyvenęs bajoras tapdavo paprastu ūkininku. Tarp jų skirtumas buvo tas, kad bajorai turėjo eiti į karą, o ūkininkai mokėjo kunigaikščiui mokesčius. Prasiskolinęs kunigaikščiui ar bajorui ūkininkas tapdavo nebe laisvas, turėjo gyventi kunigaikščio ar bajoro žemėje ir jam dirbti. Atidirbęs sutartą laiką ar grąžinęs skolą, jis vėl tapdavo laisvas ir galėjo keltis, kur nori.

Dar buvo vergų, kuriais tapdavo karo belaisviai ir mirti nuteisti, bet nuo mirties bausmės atleisti nusikaltėliai. Neskaitant vergų, kurių būdavo nedaug, lietuviai iš seno buvo laisvi ir nepažino baudžiavos, kuri įsivyravo vėliau ir, sudarydama nenatūralius ir labai įtemptus santykius tarp valstiečių ir ponų, ugdė lietuvio charakteryje nenuoširdu nuolankumą, vergiškumą, savimi nepasitikėjimą, iniciatyvos vengimą ir kitas neigiamas savybes.

Baudžiavos santykiai išsivystė Vakarų Europoje iš feodalinės santvarkos, kuri per Lenkiją vėliau pasiekė ir Lietuvą. Baudžiavos pradžia Lietuvoje paprastai laikoma Didž. Liet. kunigaikščio Kazimiero 1447 m. bajorams duota privilegija, pagal kurią bajorų žemėse gyveną valstiečiai buvo palikti visiškoje bajorų valdžioje ir nebegalėjo išsikelti iš jų žemės. Kitų teigiama, kad į baudžiavą panaši santvarka Lietuvoje buvo pasireiškusi pora šimtmečių anksčiau, tačiau ji nebuvo tokia kieta, kokia ji buvo 17-19 amžiais. Baudžiavai vis labiau įsigalint, ponai, siekdami naudos, apkrovė valstiečius vis didesnėmis prievolėmis ir ilgainiui įvedė santvarką, panašią į vergiją. Esant tokiai santvarkai, bajorai, kurie turėjo sąlygas leisti savo vaikus į mokslą ir reprezentavo to meto šviesuomenę, valstiečių buvo laikomi jų engėjais ir nebeteko kultūrinės įtakos žemesniems sluogsniams. Bajorus, jų tarpe ir dvasininkus, nuo valstiečio skyrė pono ir baudžiauninko santykiai, pagal kuriuos valstietis buvo pono nuosavybė, o ponas buvo jo visagalis valdovas, teisėjas, o kartais ir budelis. Jų santykiams tapo būdingi tokie neigiamos krypties reiškiniai, kaip, iš vienos pusės, naudos siekimas iš kito žmogaus, jo priespauda ir iš viso žmogaus paniekinimas, o iš antros pusės — išnaudojimo bei skriaudos sąmonė, baimė, pyktis ir pagieža. Esant tokiems santykiams, jau nebuvo sąlygų matyti ir suprasti tai, kas antroje pusėje buvo gera ir sektina. Dėl to ir dvaro augš-tesnė kultūra valstiečiams beveik neimponavo, nes tai buvo ne jiems. Vėliau ponus nuo valstiečių skyrė ir jų vartojamos skirtingos kalbos.

Laikydami valstiečius tik sau naudinga darbo jėga, ponai nesirūpino jų auklėjimu, nedarė jokių pastangų juos šviesti bei kultūrinti, bijodami, kad šie netaptų savarankiškesni ir nepanorėtų išsilaisvinti iš jų globos. Ponų užguiti ir išnaudojami, valstiečiai nebeturėjo laiko atsidėti savo vaikų auklėjimui ir dažniau gyveno blogomis nuotaikomis. Baudžiavos laikų nuotaikos veikė lietuvių auklėjimo tradiciją ta linkme, kad iškraipė žmonių santykių supratimą, o baimė ir skurdas prislėgė vaiką jau iš pat kūdikystės, gniauždami jo savarankiškumo sąmonę ir jo natūralias žmogiškąsias išsiskleidimo tendencijas.

c. Mokyklų įtakos lietuvių tradiciniam auklėjimui.
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje rišama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu šiame krašte. Pranciškonų ir domininkonų Lietuvoje jau buvo Gedimino metu ir jie turėjo čia savo bažnyčias. Gediminas pats juos kvietė iš Vak. Europos vykti Lietuvon. Čia įsikūrę, jie jau turėjo įtakos didikų vaikų auklėjimui.

Mokykla, pratęsdama ir papildydama šeimos auklėjimą, visada prisideda prie pedagoginių pažiūrų formavimo ir skleidimo. Suprantama, ji turėjo didelės įtakos ir lietuvių tradiciniam auklėjimui. Tačiau reikia drauge pabrėžti, kad jos reikšmė buvo kai kurių aplinkybių žymiai sumažinta ir nebuvo tokia didelė, kokios iš atitinkamo mokyklų skaičiaus reikėtų laukti. Lietuviškajam tautos sluogsniui didžiausią įtaką paliko tik žemiausias mokyklų laipsnis, būtent, pradžios mokyklos. Augštesnių laipsnių mokyklų įtakos liaudžiai buvo menkos.

1. Pradžios mokyklos. Pirmosios pradžios mokyklos Lietuvoje įsikūrė apie penkioliktojo amžiaus pradžią. Pirmoji mokykla buvusi įkurta prie Vilniaus katedros Vytauto laikais. Vėliau jų ėmė rastis ir prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų. Pradžioje jose mokėsi daugiausia bajorų vaikai, ruošdamiesi stoti į kolegijas. Vėliau, atsirandant jų vis daugiau, jas lankė ir miestiečių vaikai. Prie savo parapinių bažnyčių mokyklas turėjo ir protestantai.
Apskritai parapinių mokyklų tinklas plėtėsi labai iš lėto. Lenkų kilmės kunigai nelabai vertir; o liaudies švietimo reikalą ir mokyklas kurdavo daugiau tik vyskupų raginami. Nesant paruoštų mokytojų, mokyklų lygis buvo žemas.

Tačiau, ano meto sąlygomis, jų reikšme buvo didelė: jos pramokydavo vaikus skaityti ir rašyti ir paruošė pirmuosius skaitytojus. Kad jos pagamino skaitytojų, rodo ir ano meto religinės knygos plitimas. Mokyklų plitimą trukdydavo karai, ligos ir kitokios nelaimės. Jų veikimas parėjo nuo klebonų susiinteresavimo liaudies mokymu. Nuo 1773 metų pradinių mokyklų steigimu rūpinosi vadinamoji Edukacinė Komisija. Jos pirmininkas Vilniaus vyskupas Masalskis, kurio vyskupijai tada priklausė didžioji Lietuvos dalis, buvo įsakęs klebonams visose parapijose įkurti mokyklas ir dekanams pavedė jas prižiūrėti. Tačiau daug tų mokyklų laikėsi neilgai, nes po kelerių metų, vyskupui Masalskiui nebesant tos komisijos pirmininku, tas reikalas buvo apleistas. Iš augščiau nepalaikomos mokyklos išnykdavo arba veikdavo silpnai ir nereguliariai. Vyskupas M. Valančius bandė pradžios mokyklą padaryti visiems vaikams prieinamą. Tuo tikslu jis atskirais raštais įsakinėjo visiems savo vyskupijos parapijų klebonams įkurti ir išlaikyti parapines mokyklas. Kad jo įsakymai būtų vykdomi, jis reikalavo jam pranešinėti du kartu per metus apie mokyklų veikimą ir drauge prisiųsti vardinius visų mokinių sąrašus. Patan-kėjus mokyklų tinklui, jos buvo prieinamos daugumui kaimo vaikų. Atrodo, kad nuo Valančiaus laikų mokyklinis mokymas turėjo tapti reguliaria kiekvieno vaiko auklėjimo dalimi. Šią gražiai bevykstančią švietimo pažangą sutrukdė generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymas, kuriuo parapinės mokyklos buvo uždraustos. Jų vietoje buvo kuriamos valdinės rusiškos mokyklos. Jų vengdami, lietuviai pradėjo vaikus slapta mokyti namie ir kūrė slaptas mokyklas. Tokia padėtis tęsėsi iki pirmojo Didžiojo karo.

Parapinė mokykla atliko labai svarbų uždavinį lietuvių tautos istorijoje — ji išmokė žmones skaityti. Vysk. M. Valančiaus pravesta statistika rodo, kad jau jo laikais buvo Žemaičiuose parapijų, kur beveik visi suaugę žmonės buvo jau raštingi. Taigi, per parapinę mokyklą Lietuva pakilo į raštingųjų tautų tarpą. Mokėjimas skaityti jau nebuvo išimtis, o tapo tautos tradicija. Kai buvo uždrausta parapinė mokykla, kaimo žmonės jau buvo pajėgūs patys savo vaikus toliau mokyti. Savo paveldėtą tradicinį auklėjimą jie perdavė savo vaikams, jį papildydami skaitymu ir rašymu. Tas jų mokymas skaityti ir rašyti padarė lietuvių auklėjimą vispu-siškesnį ir pilnesnį ir paruošė jiems kelią į platesnį kultūrinį bendravimą — į knygą ir periodinę spaudą.

2. Augštesniosios mokyklos. Jų atsirado, prasidėjus religinėms kovoms tarp katalikų ir protestantų ir Lietuvoje įsikūrus jėzuitams. Kovodami su protestantais, jie įsteigė savo kolegijas Vilniuje, Kražiuose, Kaune ir Pašiaušėje; kitokio tipo mokyklas jie turėjo Varniuose, Šeduvoje, Alukštoje, Lauksargėje, Gardine ir kitur. Jų pedagoginis veikimas sudaro ištisą dviejų šimtų metų epochą ne tik Lietuvos, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje. Jų ordino laikomas mokyklų tinklas buvo tarptautinis, ir įvairiuose Europos kraštuose jie kartais turėjo iki 770 kolegijų, universitetų ir seminarijų. Lietuvos mokyklos buvo to didžiojo tinklo dalis, iš jo gaudavo sau dėstytojus, dirbusius įvairiuose kraštuose ir iš įvairių tautybių. Jėzuitams priklausė moderniausia to meto auklėjimo sistema su moderniausiais auklėjimo bei mokymo metodais ir geriausiai paruoštais mokytojais. Jų mokyklų reikšmė padidėja dar ir tuo, kad jie Lietuvoje nėjo su tuo metu pasireiškusią lenkėjimo mada ir nesistengė apsiriboti vien bajorų vaikų auklėjimu, o rūpinosi ir liaudies religiniu mokymu. Nors jie laikė daugiausia augštesniąsias mokyklas, tačiau jie turėjo įtaką ir pradiniam švietimui, nes jų kolegijose buvo paruošiama ir dalis kunigų, kurie vėliau organizavo parapines mokyklas ar mokė jose.

Vėliau, jėzuitų mokykloms suformalėjus ir joms pradėjus atsilikti nuo bendrosios pedagoginės pažangos, su jomis pradėjo lenktyniuoti pijarų kolegijos, kurios buvo daugiau prisitaikiusios prie praktinio gyvenimo reikalavimų, bet drauge prisitaikiusios ir prie bajorų lenkėjimo tendencijos. Jie turėjo kolegijas ar žemesnes mokyklas Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje, Raseiniuose, Želvoje ir kt. Greta šių katalikų mokyklų, augštesniųjų mokyklų turėjo ir protestantai, pvz., Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose.

Augštesnysis mokslas buvo skirtas daugiausia bajorų vaikams. Juo naudojosi ir m.estiečiai. Kartais jose mokslą išeidavo ir laisvųjų ūkininkų vaikai, kaip S. Valiūnas, S. Daukantas, M. Valančius. Tačiau augštesnysis mokslas buvo beveik iš viso neprieinamas ponų baudžiauninkų vaikams. Kun. A. Strazdas buvo labai reta išimtis. Kadangi mokyklos buvo lankomos beveik vienų bajorų vaikų, savaime suprantama, kad jose vyravo bajoriškai lenkiška nuotaika. Patekęs į mokyklą, valstiečio vaikas dažniausiai neatlaikydavo ten vyraujančios nuotaikos spaudimo, prisiderindavo prie bajorų, sulenkėdavo ir, nutoldamas nuo savųjų, maža teturėdavo įtakos liaudžiai.

3. Augštasis mokslas... Nuo 14 amžiau" pabaigos didikai siųsdavo savo vaikus į užsienio augštąsias mokyklas. Jie patekdavo į Krokuvos universitetą ir į Vokietijos ir Prancūzijos universitetus. Norėdami apsaugoti jaunimą nuo Vaka-

Viktoras Vizgirda   Vaisiai ir Gėlės

ruose įsigalėjusio protestantizmo, jėzuitai Vilniaus kolegiją greit pakėlė į akademiją, kurioje vėliau studijavo didžioji dalis priaugančios Lietuvos šviesuomenės. Uždarius jėzuitų ordiną, akademija buvo pavadinta Vyriausiąja Vilniaus mokykla, kuri 1803 metais rusų caro buvo pavadinta Vilniaus universitetu. Viso ši augštoji mokykla veikė per 270 metų. Joje mokėsi ir daug didelių Lietuvos patriotų ir Lietuvai labai nusipelniusių asmenų, kaip kun. J. A. Pabrėža, S. Stanevičius, S. Daukantas, vysk. M. Valančius ir daug kitų, ypač žemaičių studentų, kurie ten buvo sukėlę nemažą lietuvišką sąjūdį, vėliau rusų užgniaužtą. Tačiau daug daugiau, bent savo paskutinėje stadijoje, Vilniaus Vyriausioji mokykla ir Vilniaus universitetas nuėjo Lietuvos lenkinimo keliu.

Vertinant Lietuvos augštesniųjų mokyklų ir Vilniaus augštosios mokyklos reikšmę savo krašto atžvilgiu iš tos šviesuomenės, kurią jos išauklėjo, susidaro joms nelabai palankūs tokio vertinimo rezultatai. Lietuvos ir užsienio mokyklose išauklėtas šviesuomenės sluogsnis nesukūrė lietuviškos kultūros, pasidavė svetimosioms ir tuo būdu atiteko svetimųjų ekspansijai. Mokyklos, auklėdamos šviesuomenę, neišugdė joje jokio ryšio su visa tauta. Mokyklų išauklėjimas neparuošė jaunimo tautai vadovauti. Tas išauklėjimas, atrodo, buvo daugiau tai, kas šviesuomenę skyrė nuo žemesniųjų sluogsnių. Tuo būdu ir augštesniųjų bei augštųjų mokyklų vaidmuo lietuvių tautos auklėjimui buvo labai ribotas — apsiribojęs nuo tautos kamieno nutolstančia bajorija ir maža tepalietęs tautos mases.

Iki rusifikacijos pradžios per tris šimtus metų Lietuvos augštesniąsias ir augštąsias mokyklas turėjo baigti kelios dešimtys tūkstančių asmenų. Lietuviškoje kultūroje jų pasireiškė ne daugiau kaip šimtai. Kiti jų paliko pasyvūs ir pasyviai sulenkėjo. Taigi Lietuvos augštesniosios ir augštosios mokyklos, vėliau tapusios lenkinimo židiniais, neatliko to tautos auklėjimo vaidmens, kurį tuo pat metu mokyklos atliko kituose kraštuose, kur jos įsijungė į savo tautos kultūrinimo darbą.

d. Rašytinės literatūros vaidmuo lietuvių auklėjimui.
Pirmosios spausdintos lietuviškos knygos buvo skirtos daugiau kunigams. Pirmosios liaudžiai knygos buvo giesmynai, pradėti spausdinti 17 amžiaus viduryje. Pirmoji maldaknygė išspausdinta 18 amžiaus pirmame ketvirtyje. Vėliau pradėjo atsirasti ir religinės didaktinės literatūros. Kaip giesmynai, taip ir maldaknygės tarnavo ne vien maldai. Maldaknygės iki pat karo tebetarnavo ir kaip mokymo skaityti knyga. Giesmynai gi turi didaktinį pobūdį, nes daugumas giesmių, be Dievo, Jo Motinos ir šventųjų garbinimo, turi dar atvirai pasakytą ar nepasakytą pamokymą pačiam giesmininkui. Kas jas giedojo ar kitaip giedojime dalyvavo, tas drauge sau kartojo ir tuos religinius bei moralinius pamokymus. Giesmės religiniam bei moraliniam auklėjimui tada reiškė tą patį, ką šiandieną patriotinės dainos reiškia patriotiniam auklėjimui.

Be religiškai didaktinės literatūros, devynioliktame amžiuje buvo išleista bendro pobūdžio didaktinės literatūros, kurioje religinis momentas jau nebevyrauja, būtent, sakmių, pasakėčių ir kitokių trumpų pasakojimų. Prie tokių priklauso S. Stanevičiaus 1829 m. išleistos pasakėčios, J. Chodzkos "Jonas iš Svisločės" (1832 m), M. Akelaičio 1860 m. išleistas "Kvestorius", didelio Suvalkų krašto švietėjo kunigo A. Tatarės 1836 m. išleisti "Pamokslai išminties ir teisybės", kun. K. Aleknavičiaus 1861 m. išleistos "Pasakos, pritikimai ir veselios", L. Ivinskio kalendoriai, S. Daukanto didaktiniai raštai ir ypač vyskupo M. Valančiaus "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė", "Palangos Juzė", "Antano Tretininko pasakojimai", šventųjų gyvenimai ir kt.

Lyginant su naujausių laikų literatūros gausybe, kalbamų didaktinių knygų vertė gali atrodyti menka. Tačiau anais laikais žmonės kitaip vertino knygą ir kitaip ją skaitė. Ji keliaudavo per kaimą ir buvo skaitoma tol, kol visiškai susidėvėdavo. Žmonės skaitė nedaug, bet, ką paskaitę, ilgai atsiminė ir savo vaikams pasakodavo.

Nuo "Aušros" laikų lietuvių auklėjimui vis daugiau įtakos darė ir periodinė spauda.
Krikščionybės prigijimas Lietuvoje, istoriniais laikais vykę socialiniai pakitimai, čia veikusios mokyklos ir spausdintoji literatūra yra padarę didelių įtakų lietuvių tradiciniam auklėjimui. Lietuvą vis daugiau veikė kultūrinės Vakarų įtakos, didėjo žmonių raštingumas. Per ilgą laiką katalikybė prigijo lietuviuose taip giliai, kad persunkė visą jų gyvenimą, davė žmonėms naujus idealus ir tuo pačiu naują kryptį jų auklėjimui. Tačiau visos kalbamos įtakos nepakeitė auklėjimo tradicijos iš viso. Jos tik papildė ją, labiau išryškino tėvų kaip auklėtojų pareigas, griežčiau nurodė jiems auklėjimo kelius bei priemones, tačiau jos dar nesukūrė ko nors, kas būtų auklėjimą padaręs planingai organizuotu, visą jaunimą apimančiu procesu ir išlaisvinęs jį iš tradicijų pripuolamumų, jų elementarumo, klaidžiojimų ir klaidų. Tradicinis auklėjimas, nors ir vis daugiau bekylančios bendrosios pažangos apšviestas, plačiosiose masėse tebevyravo iki Lietuvos valstybės atstatymo.

4. Pagrindiniai auklėtojai lietuvių auklėjime.
Jei šių dienų auklėjime auklėtojų roles skirstome tarp šeimos, mokyklos, Bažnyčios, valstybės ir eilės kitų atsitiktinių auklėjimo veiksnių, tai tradiciniam lietuvių auklėjimui teks paskirstymas netinka.

Iki nepriklausomos valstybės atstatymo beveik visa vaikų auklėjimo našta teko šeimai. Jaunesniųjų vaikų religinis auklėjimas taip pat daugiausia vyko šeimoje. Ir vyresniesiems Bažnyčia daugiau darė įtakos ne tiesiog, o per šeimą. Mokykla vaidino tik ribotą, daugiau papildomą vaidmenį. Senesnių laikų mokykla, kaip matėme, buvo, palyginti, silpna ir dažnai buvo pripuolama. Naujesnių laikų rusiškoji mokykla, kaip svetimųjų primesta, buvo daugumos lietuvių vengiama ir todėl turėjo įtakos tik mažai gyventojų daliai. Šeima kovojo prieš rusų užmačias auklėjimo srityje ir jas neutralizavo. Ilgą laiką draudžiama spauda, net ir laisvę atgavus, vis dar buvo silpna ir jos įtaka augančiam jaunimui vis dar buvo menka. Iki pat Didžiojo karo kaimo jaunuolis formavosi savo tėvų šeimos atmosferoje ir savo draugų įtakoje.

Tėvų auklėjimą, kaip visur ir visuomet, papildė gyvenamoji gyvoji ir negyvoji aplinka. Mes šiandieną visi pripažįstame, kad miesto aplinka daro didelę įtaką vaikams. Tačiau mes mažiau kalbame apie įtakas, kurias vaikams daro kaimo aplinka. Gal dėl to, kad natūraliame gamtos gyvenime mažiau susiduriame su neigiamomis įtakomis. Gamtos reiškinių įtakos žmogui dažniau yra teigiamos. Augdamas gamtos aplinkoje, vaikas yra jos auklėjamas. Arti gamtos gyvenančio vaiko sielą ugdo saulės šviesa ir šilima, oro atmainos, medžių ošimas, žydinčios pievos su dūzgiančiomis bitėmis ir drugeliais, paukščių čiulbėjimas, pavasarį atgimstanti ir rudenį apmirštanti gamta ir daugybės kitų dalykų. Jis gyvena jį apsupančios gamtos džiaugsmais ir joje įvykstančiomis nelaimėmis. Jam nereikia gerų ir blogų pavyzdžių skaityti vadovėliuose — jis pats juos randa gamtoje ir natūraliai juos pergyvena.

5. Tradicinio lietuvių auklėjimo vertė.
Mes turime nedaug duomenų nustatyti, ko buvo vertas lietuvių auklėjimas tolimoje praeityje, ir ypač sunku jį įvertinti istorinėje perspektyvoje ir bendroje to ar kito laikotarpio kultūrinėje situacijoje. Tą klausimą spręsdami, turėtume pasiremti tuo, jog lygiai neturime istorinių duomenų, rodančių, kad lietuviai senovėje būtų buvę barbariškai žiaurūs, tinginiai ar asocialūs, kad juose būtų buvę paplitę vagystės ar ištvirkimas, ar kad jie nebūtų gerbę savo dievų. Jei paseksime senas dainas ir mūsų kalbos sudėtingąsias formas, tai turėsime sutikti, kad ir senais laikais mūsų protėviuose būta tokio pat subtilumo, kad žmonių santykiuose buvo aiški ir griežta tvarka, kad jie turėjo augštą moralę ir pan. Vadinasi, jie turėjo auklėjimo sistemą, pagal kurią jie tokius žmones išauklėdavo.

Šiuo atveju mums svarbu įvertinti ne senųjų laikų auklėjimą, o išsiaiškinti, kiek buvo vertingas mūsų laikus pasiekęs lietuvių tradicinis auklėjimas. Bejieškant kelių į tautinę pedagoginę sistemą, mums labai svarbu išsiaiškinti, kokios vertybės slypi mūsų auklėjimo tradicijose ir kokie auklėjimo keliai geriausiai atitinka lietuvišką charakterį.
Vertindami lietuvių tradicinį auklėjimą, mes turėsime atsakyti šiuos klausimus:
1.    ar jis sudarė auklėjimo sistemą,
2.    ar jo kryptis buvo gera,
3.    ar jo metodai buvo racionalūs,
4.    ar jis buvo efektingas.

a. Ar lietuvių auklėjimas turėjo savo sistemą?
Spręsdami kalbamą klausimą, mes gal niekas negalėsime teigti, kad Lietuvoje tėvai auklėjo savo vaikus vien tik savo išmanymu ir kaip kuriam jų atėjo į galvą. Jie auklėjo savo vaikus taip, kaip jie patys buvo savo tėvų auklėjami, kaip auklėjo savo vaikus kiti aplinkiniai, ypač šviesesni ir pažangesni žmonės, kaip juos mokė religija, kaip reikalavo vyraujanti moralė ir socialiniai papročiai ir kaip jie patys buvo pasimokę iš knygų ir laikraščių. Visa tai jau sudarė tam tikrą auklėjimo sistemą, paveldėtą iš tėvų ir pagrįstą iš dalies to krašto žmonių papročiais, iš dalies krikščioniškaisiais žmogaus gyvenimo tikslais ir iš dalies kultūriniais bei praktinio gyvenimo reikalavimais.

Analizuodami lietuvių tradicinį auklėjimą, rasime, kad ir lietuvių auklėjimas, grubiai imant, siekia to paties, ko siekė ir įvairios pedagoginės srovės. Jie rūpinosi įvesti savo jaunimą į jų turimo laipsnio kultūrą ir duoti jiems net didesnį išsilavinimą, negu jie patys yra gavę. Jie skiepijo vaikams iš mažens religingumą, dorumą ir mokė, kaip jie turi elgtis su kitais žmonėmis. Jie ugdė vaikuose grožio meilę, šalindami iš jų tarpo kas negražu. Net ir tada, kai norėjo papeikti vaiko negerą elgesį, sakė jam, kad taip elgtis negražu. Saugodami mažuosius nuo kalbos šiurkštumų, kartais prieidavo iki tokio subtilumo, kad jiems atrodydavo, jog ir tokie natūralūs daiktų pavadinimai, kaip varlė ar gyvatė, vaikų sielai yra jau per šiurkštūs žodžiai, ir vaikus mokė tuos gyvius vadinti paukštėmis ir kitais panašiais pavadinimais. Lygiai jie rūpinosi savo jaunimą paruošti ateičiai, mokydami jį iš mažens darbų ir darbštumo ir skatindami jo iniciatyvą ir savarankiškumą. Gal jų sistemoje trūksta fizinio auklėjimo, kuris ūkininkui atrodo jau nereikalingas, nes sunkūs darbai jau pakankamai jį išvargina ir užgrūdina. Šiaipgi natūralus kaimo auklėjimas yra gana vispusiškas. Vispusiški lietuvių auklėjimo siekimai ir pastangos sudarė tam tikrą, nors niekeno moksliškai ir nesuformuluotą, auklėjimo sistemą, atitinkančią lietuvių charakterį ir jų kultūrinę padėtį.

b. Lietuvių auklėjimo kryptis.
Lietuvių auklėjimo, kaip tam tikros liaudies gyvenimo dalies, negalima jungti su jokiomis pedagoginėmis srovėmis bei kryptimis. Pedagoginės srovės yra ne kas kita, kaip auklėjimo palenkimas tai ar kitai idėjai ar jo derinimas su ta ar kita filosofija. Lietuvių auklėjimas buvo jų kasdienio gyvenimo dalis. Auklėjimas jiems nesudarė kurio nors išskirtinio veikimo, o ėjo drauge su visu jų gyvenimu ir visais jų darbais, kur tik vaikas galėjo būti drauge ar dalyvauti.

Iki pat Didžiojo karo lietuvių auklėjimas išliko liaudiškas, t. y. toks, kuriam trūko kvalifikuoto vadovavimo ir kurio pažanga neturėjo ryšio su pedagoginiais sąjūdžiais, vyko spontaniškai, orientuodamasis į savo laikų reikalavimus. Liaudiškas buvo jų mokymas skaityti ir rašyti, liaudiška buvo vaikų auginimo higiena, liaudiškas buvo jų ir religinis auklėjimas. Patys žmones planavo savo vaikų auklėjimą, patys jį vykdė ir daugiausia auklėjo tokius pat žmones, kokie jie patys buvo. Vyskupo M. Valančiaus, S. Daukanto ir kitų liaudies švietėjų didaktiniai raštai derinosi prie tos pat liaudiškos švietimo krypties, tik jie siekė ją papildyti bei sustiprinti religiškai, morališkai ir tautiškai. Bajorija, laikydamasi nuošaliai nuo liaudies, mažai teturėjo įtakos ir to liaudiškumo neatmiešė mokyklinės kultūros tendencijomis. Naujoji Lietuvos iš kaimo kilusi šviesuomenė vis dar buvo perdaug jauna, negausi ir nepribrendusi vadovauti planingam tautos auklėjimui ir pakelti jį į augštesnį laipsnį.
Su lietuviškojo auklėjimo liaudiškumu riša-si kita jo savybė — konservatyvumas. Kaimas visur ir visada sudaro konservatyviausią gyventojų sluogsnį. Lietuviškas kaimas irgi nebuvo išimtis. Nauji dalykai, kaip nauji žmonių santykiai ar bandymai dirbti ar tvarkytis kitaip, negu įprasta, kaimo aplinkoje dažniausiai sutinkami nepalankiai — su nepasitikėjimu ir neretai su pašaipa. Tai tinka ir praeities lietuvių auklėjimui. Auklėdami savo vaikus, tėvai perdaug sekė savo tėvų pavyzdžiais. Mokė juos skaityti iš maldaknygės taip pat, kaip jie patys buvo mokomi. Būdami ūkininkai, jie nekeitė ir savo vaikų verslo. Jie pasyviai leido savo vaikams pasilikti ūkyje, nepasistengdami jų ateities nukreipti į amatus, į prekybą ir kitus lengvesnius, drauge ir pelningesnius verslus.

c. Lietuvių auklėjimo metodų racionalumas.
Grįsdami savo vaikų auklėjimą ne madingais šūkiais, o sveiku protu ir krikščioniškosiomis vertybėmis, lietuviai jam vartojo tuos pačius metodus, kurie randami visose tradicinėse auklėjimo sistemose. Lietuvių auklėjime daugiausia rasime šiuos auklėjimo būdus: globojimą, pratinimą, priežiūrą, pamokymą, pavyzdį, vadovavimą, draudimą, skatinimą ir bausmes. Mažus vaikus jie prižiūrėjo ir pratino tvarkingai elgtis. Kiek paaugusius jie ne tik pratino ir prižiūrėjo, bet ir mokė, kaip jie turi elgtis ir kaip nesielgti. Mokė juos tiesiog, palyginimais ir pasakomis ir veikė savo pavyzdžiu. Klusnumas tėvams buvo vienas pagrindinių reikalavimų. Vė-lyvesnioje vaikystėje ir vėliau tėvai savo autoritetą palenkdavo religiniams ir bendrosios tvarkos reikalavimus Neklusnumas ir kiti vaikų nusikaltimai buvo tėvų baudžiami.

Kalbamas auklėjimo priemones rasime visuose auklėjimo vadovėliuose. Modernusis auklėjimas jas laiko per elementariomis ir bando jas pakeisti vaikui duodama didele laisve, vaiko savarankiškumo ir iniciatyvos skatinimu. Praktiškai gi jų nepajėgia atsisakyti nė modernistai.
Antras, gal dar svarbesnis klausimas, kiek pedagogiškai jie sugebėjo pavartoti kalbamus auklėjimo būdus. Prisimindami kaimo auklėjimą, mes niekas netvirtinsime, kad jo vartojami metodai būtų visada vedę į geriausius rezultatus. Mes esame pabrėžę mintį, kad elementariuose auklėjimo dalykuose daug nusveria ir sveika nuovoka. Nelengva būtų įrodyti, kad knyginis bei mokyklinis išsilavinimas yra pagrindas vaikui suprasti, į jį įsijausti ir rasti geriausiam būdui jį paveikti. Tie dalykai ne tiek priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, kiek nuo jo įgimtų sugebėjimų. Tačiau lygiai negalėsime paneigti, kad drauge su žmonių išsilavinimu ir jų kultūrine padėtimi progresuoja ir auklėjimas su visais savo metodais bei jų pavartojimu.

Lietuvių auklėjime, žiūrint šių dienų akimis, per didelį vaidmenį vaidino bausmės. Dabartiniu mūsų supratimu, jos dažnai būdavo per griežtos ir per šiurkščios. Nepedagogiški būdavo šiurkštūs barimai su vaiką pažeminančiais palyginimais ir grasinimais. Kartais vaikai buvo iš anksto prigrasinami, kad nepadarytų ko bloga. Vadinasi, vaikas, ir nieko blogo nepadaręs, jau buvo bausmės baimės persekiojimas. Bausdami dažnai savo vaikus, jie neretai nubausdavo ir nekaltą vaiką, nesupratusį, kad jis ką bloga daręs. Net būdavo pasiteisinama, kad bausmė vaikui nepakenks, nors jis ir nekaltai būtų nubaustas. Baudžiant buvo dažnai siekiama palaužti vaiko valią, įvaryti jam nuolankumą ar jį įtikinti rykštės pagalba. Klaidingai buvo vertinamas vaiko savarankiškumas ir perdaug buvo vertinama bausmės reikšmė, kai buvo sakoma, kad vienas muštas vertas dešimties nemuštų.

Mušimo bausmė buvo plačiai vartojama ne vien šeimoje, bet ir mokykloje. Vyskupas M. Valančius labai neskaniai prisimena, kaip jo vaikystės laikais Žem. Kalvarijos dominikonų mokykloje mokiniai buvo dažnai mušami. Ansis laikais mokyklose tokia tvarka nebuvo laikoma bloga, nes buvo tikima fizinio baudimo vertingumu. Ta pažiūra buvo išlikusi mūsų tautoje iki vėlesnių laikų. Tačiau to negalime laikyti lietuvių atsilikimo ženklu, nes fizinės bausmės nėra išnykusios ir visoje Vakarų Europoje. Vokiečių mokyklose jos ir dabar tebevartojamos.

d. Lietuvių tradicinio auklėjimo sėkmingumas.

Galutinai lietuvių tradicinio auklėjimo sistemą galime įvertinti tik iš to, kiek ji pasiekė bendruosius žmogaus auklėjimo tikslus, t. y. kiek ji pajėgė lietuvišką prieauglį paruošti suaugusiųjų gyvenimui pagal to meto reikalavimus. Lietuvių auklėjimo sėkmingumą čia vertinsime trimis požiūriais:
1.    Kiek jame buvo sąlygų augančiam žmogui išskleisti savo individualybę ir sugebėjimus,
2.    bendrojo auklėjimo požiūriu,
3.    išsilavinimo požiūriu.
1.    Žmogaus įgimtų pradų išsiskleidimui lietuvių šeima sudarė patenkinamas sąlygas. Vaikas joje nebuvo nei užguitas nei lepinamas.

Svarbiausius žmogaus dvasinei plėtotei kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės metus jis praleisdavo pačios motinos globoje ir priežiūroje. Augdamas gausioje šeimoje, jis dažniausiai turėjo už save vyresnių ir jaunesnių broliukų ir sesučių. Su jais jis sudarė artimiausią bendruomenę. Su jais jis leido visą savo laiką, su jais drauge jis žaidė, dirbo ir natūraliai vispusiškai lavinosi. Iš vyresniųjų jis mokėsi, o jaunesniuosius mokė.

Jei buvo vyriausias, jis tėvų buvo kiek ir palepinamas. Tačiau, kiek paaugęs, jis turėjo globoti jaunesniuosius ir anksti darėsi savarankiškas. Jei buvo jauniausias, jis neretai buvo vyresniųjų palepinamas. Tačiau jis niekada negalėjo pasidaryti šeimos centru ir pagal savo užgaidas kitiems diriguoti, kaip neretai pasitaiko moderniose mažose šeimose. Apskritai lietuvių šeima sudarė patenkinamą atmosferą žmogui natūraliai vystytis ir išsiskleisti jo individualybei.
Joje išaugęs jaunuolis žinojo savo vietą gyvenime ir, kur reikėjo, jis savo vaidmenį atliko neblogiau, negu kitų tautų tokio pat išsilavinimo ir tokios pat socialinės padėties individai.

Tačiau negalima tvirtinti, kad čia apibūdintas palankias sąlygas turėjo visi vaikai. Neturtingų šeimų vaikai dažniausiai turėdavo nepalankesnes sąlygas, kurios daugiau ar mažiau atsiliepdavo į jų fizinę ir dvasinę plėtotę. Kartais susidarydavo nepalankios sąlygos vaiko dvasinei plėtotei ir pasiturinčiose šeimose. Jei vyresnieji vaikai būna išlepinti, jie neretai nustelbia jaunesniuosius. Nuolat demonstruodami savo sugebėjimus bei išmintį ir tuo pačiu parodydami jaunesniesiems, kad jie nieko nesugeba, jie įskiepija juose savęs menkumo sąmonę ir nepasitikėjimą savimi. Tokioje atmosferoje augdamas, vaikas išsiugdo savyje vadinamąjį menkavertiškumo kompleksą, t. y. savęs menkavertiškumo sąmonę ir iš jos kylantį nenatūralų reagavimą socialiniuose santykiuose. Ir reikia pripažinti tiesą, kad lietuvių auklėjime būdavo sąlygų tokiam kompleksui išsivystyti, nes jis ir dabar būdingas neretam lietuviui.

2.    Lietuvių bendrojo auklėjimo apimtis buvo siauroka. Namų auklėjimas yra, palyginti, siauras. Ūkininko gyvenimas yra visada neįvairus ir nesudaro progų vaikui ar jaunuoliui įaugti į platesnius ir sudėtingesnius santykius. Neturėdamas platesnio mokyklinio bendravimo ir maža ką teskaitydamas, jis augo, beveik neišeidamas iš šeimos ir artimųjų kaimynų problemų, kurios buvo labai negausios. Todėl platesniuose santykiuose jam trūko patyrimo ir lankstumo. Taip išaugęs, jis jautėsi netikras, dvejodamas, ar jo nusistatymai ir nuomonės nėra perdaug kaimiškos ir ar jo viršinis laikymasis yra tinkamas. Todėl jam nelengva prisitaikyti prie jam neįprastų situacijų ir paslėpti savo viršinių laikymosi formų nešlifuotumą. Ir kas vertina žmogų daugiau iš viršinio laikymosi, tam toks žmogus atrodo visiškai neišauklėtas.

Šiuos viršinio auklėjimo trūkumus ir jo siaurumą padengia gilumas, būtent, didesnė pagarba dvasinėms vertybėms. Kai kuriais atžvilgiais anų laikų kaimo auklėjimas pasiekdavo daugiau negu nepriklausomų laikų mokykla. Anais laikais šeimoje išauklėtas vaikas buvo teisingesnis, negu dabartinis vidutinis mokyklos mokinys. Jis buvo religingesnis ir religines tiesas jis buvo nuoširdžiau pasisavinęs, negu šių laikų to pat amžiaus vaikas. Jis labiau gerbė tėvus ir buvo jiems klusnesnis. Jis daug labiau atsižvelgė į kitus žmones, ir jo santykiuose su kitais neprasi-kišo jo egoistiškas noras palenkti kitus savo interesams. Jis nebuvo išlepintas, nevengė savo pareigų ir atsakingumo. Iš mažų dienų jis augo toje dvasioje, kad nevalia nieko bloga daryti ne tik žmogui ir ne tik gyvuliui, bet kad blogai daro ir tas, kas be reikalo nuskina augalo lapelį ar nulaužia krūmo šakelę. Jis augo pakankamai jautrus žmonėms ir gyviams, nors, santykiaudamas su kitais, jis ir nevisuomet rasdavo tinkamą viršinę formą tam savo jautrumui išreikšti.

Apskritai lietuvių auklėjime buvo gerbiama viskas, kas iš esmės vertinga, tačiau nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio į išraiškos ir žmonių bendravimo formas. Dar ir šių dienų išsimokslinusiems lietuviams tebėra būdinga tai, kad jų dauguma nemoka tinkamai parodyti savo sugebėjimų: naujose aplinkybėse jie beveik visada pasirodo menkesni, negu jie iš tikro yra.

3. Lietuviams vengiant rusiškos mokyklos ir vaikus mokant namie, jų raštingumas negalėjo greit kilti. Patys nedaug ką temokėdami, jie negalėjo ir vaikų daug ko išmokyti. O vaikams toks mokymasis buvo nelengvas ir neįdomus. Tėvų pirmas rūpestis buvo išmokyti vaikus melstis iš maldaknygės. Iš jos jie ir mokė vaikus skaityti. Pramokęs skaityti maldas, vaikas dažnai buvo jau paliekamas ramybėje. Tačiau toks mokymasis jam vėliau sukeldavo nesmagių prisiminimų, ir jam jau nelabai kildavo noras skaityti. Nesant vaikams įdomios literatūros, daugumas jų mažai ką teperskaitydavo, iki suaugdavo. Rašyti daugumas paauglių pramokdavo vieni nuo kitų, bet jų raštingumas buvo nedidelis. Ir jis kilo, palyginti, labai iš lėto. O tačiau jis kilo, ir tarp dviejų kartų — tarp tėvų ir vaikų — raštingumo skirtumas jau buvo ryškus.

Darant baigiamąsias išvadas, reikia pripažinti, kad lietuvių tradicinis auklėjimas atitiko savo meto reikalavimus ir juos patenkino. Mūsų tėvai žinojo savo vaikų auklėjimo tikslus ir jų siekė. Sukūrus savo valstybę ir gyvenimui pasidarius tikrai sudėtingam, kaimas pasijuto kai kuriais atžvilgiais nevisiškai priaugęs naujiems rekalavimams ir nepriklausomos demokratinės valstybės piliečių uždaviniams. Jausdami savo išauklėjimo trūkumus, jie su dideliu įkarščiu kūrė mokyklas ir leido savo vaikus į mokslą. Mokykla turėjo užpildyti tai, ko namų auklėjimui trūko.
Naujoji lietuviška mokykla buvo jau per didelis šuolis pirmyn, kad ją galėtume laikyti vien tik tradicinio auklėjimo papildymu. Ji ne tik papildė tai, ko anam trūko, bet, užsibrėždama naujus tikslus, vykdydama naujus uždavinius ir išeidama į daug platesnę plotmę, toli jį pralenkė ir kai kuriais atžvilgiais nustelbė. Iš mokyklos išėję, vaikai jautėsi savo išsilavinimu peraugę savo tėvus. Jie jau galėjo iš augšto žiūrėti į tradicinį senesniųjų laikų auklėjimą, jau nesuprasdami, ką jie patys buvo anam auklėjimui skolingi.

Tradicinis lietuvių auklėjimas, kaip auklėjimo sistema, atliko savo vaidmenį sunkiomis praeities laikų sąlygomis. Toms sąlygoms pakitus ir atsidarius platesniems galimumams šviestis ir visą auklėjimą daugiau pagrįsti visų krypčių mokslų pažanga, tradicinė sistema nebeteko pagrindo. Kaip auklėjimo sistema ji yra jau praeities dalykas. Nors joje buvo daug vertingų atžvilgių ir elementų, tačiau kaip visuma ji buvo tokia mūsų tautos auklėjimo fazė, iš kurios jau išaugta. Perėjus į augštesnę ir pedagogine pažanga pagrįstą auklėjimo stadiją, netenka idealizuoti anksčiau buvusios žemesniosios. Mūsų dabartiniu požiūriu, daugelis jos atžvilgių atrodo per elementarūs.

Tačiau, nežiūrint mūsų praeityje vyravusio konservatyvumo ir liaudiško gyvenimo interesų siaurumo, mūsų tauta yra sukūrusi, išsaugojusi ir tradicijų keliu perdavusi didelių vertybių. Jomis buvo auklėjamas praeities lietuvis, jomis buvo formuojamas lietuviškas charakteris, jos turėtų būti labai rūpestingai įjungtos ir į ateities lietuvių ugdymo sistemą.

Viktoras Vizgirda — Natiurmortas

Sukurta: Kretingos pranciškonai