| |
|
|
|
Parašė MYKOLAS VAITKUS
|
TAIP TOLI
Saulutes šypsenos ugnis,
ūksmes vėsa. Kvapsnių vilnis.
Miškų svaja, švelni, tyli...
Erdve svaigiai, gūdžiai gili...
Kas tau, širdie? Ko taip blaškais
Dievulio mėlynais takais? —
Dienų paskubint negali—
O tikslas taip toli, toli...
GEGUŽĖS PIRMOJI
Tai — gegužis!
Jo palaimos jaučiam slaptą ūžėsį.
Iš svajingų tolių atplasnojo
tyrą perlų rytą
ir Grožybių Motinai nušvito
jo Pirmoji.
Skliautai — sapnas,
žydro žavesio glėbiu mus apimąs.
Saulė—džiaugsmo verdantis verpetas,
aukso himną giedąs
Viešpatniajai, išsiskleidęs žiedas
amžių metais.
Kaip krikštolas
oras dvelkia iš nakties nutolusios,
ir bučiuoja Karalienei kojas
lengvas pievų vejas,
rytmečio šviežių kvapsnių skleidėjas,
Jai aukojas.
Vieversėlis
sidabrinę rasą keri sielose;
gėlės šypso, kvapsnimis susiję;
mintį kaupia medžiai;
vis Marijai,
meldžias lankos, ežerai bežadžiai —
AUŠROS ŽVAIGŽDE
Tai buvo naktis gaivalų suirutės,
tai buvo slogutis.
Ir žemę, ir sielą bejėgę
perkūnijos debesys nerimu slėgė.
Ir sumetė žaibus...
Ir trenkė į žemę didingas perkūnas.
Lietus sučežėjo... O siela apraibus
virpėjo, kaip kūdikis žūnąs...
Ją siaubė audra, kaip ir šniokščiančią gamtą,
lig giliojo pamato,
ją čaižė tamsybėse griausmas
skaudžių abejonių žaibuojančiais klausimais...
Ji troško nurimti,
nutilus griaustiniui, dangums prasiblaivius,
tyloj atsilsėti, su rytu atgimti,
kaip saulės pasilgęs keleivis...
Ir liovės audra. Kaip šviesi karalienė,
kur kilnį suvienijo
su grožio stebuklu skaisčiuoju,
rytuos kaip žibintas Aušrinė švytruoja...
Nušvitęs grožiuosi,
akių atitraukti nuo jos neįstengiu...
O Ji, spindulių vainiku pasipuošusi,
mįslingai plevena padangėje...
SAPNAS
Kai suskardens likimo švitrios triūbos:
"Rytų Siaubūnui nulenkta galva!
Jo pėdsakus lauk šluoja Lietuva
ir džiaugiasi, Aušros Angoj sukniubus"—
o! kaip tada sūnų veidai švytės!
kaip skris jie ten iš gedulo tremties!
Taip, mes, kuriems išauš sapnuota laimė,
pakilsime plačiais audrų sparnais,
ir saule mums širdis krūtinėj kais,
ir tirps dvasia aušros džiaugsme giliajam,
ir su dangaus šviesa krūtinėje
mes verkdami sugrjšime į Ją...
Išvysime kilnius bažnyčių bokštus —
tėvų maldas, dangun bekylančias —
ir kapinių tyliąsias koplyčias,
kur ilsi jie klevų ir liepų kuokštuos,
ir virš miškų bei ežerų vandens
varpu audra kaip jūra sugraudens.
Ir eisime tylom į Dievo rūmus
ir pulsime ant kelių mes prieš Jį —
liepsnos širdis, ir kils malda kukli,
ir mus apsiaus gilus šviesus graudumas.
Te Deum griaus, pakeis jį Requiem —
iš sielų gilumos — aniem, aniem...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
