Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCAS KRĖVE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
ŽMOGUS IR LIETUVIS

Vincas Krėvė-Mickevičius yra tokia nepaprasta ir sudėtinga asmenybė, kad apie jį, net ir mirusį, tuo tarpu, kol dar neturime išsamaus jo gyvatos aprašo ir nuodugnesnių jo kūrybos studijų, yra gana sunku tarti kokį nors bendrinamąjį žodį. Iš vienos pusės jis mums neabejotinai yra didelis, brangus rašytojas, klasikas, savo kūryba turėjęs daug įtakos tiek atbundančiai, tiek vėliau atbudusiai nepriklausomai Lietuvai, ypač besimokančiai jaunuomenei. Iš kitos pusės dėl savo būdo ypatybių ir dvasinių polėkių jis nevisados galėjo tilpti mūsų visuomeninio gyvenimo rėmuose, todėl apie jį kaip apie žmogų vienas kitas gana įvairiai atsiliepia; vieniems jis atrodo didelis lietuvis, ištikimas savo tautos sūnus, nuoširdžiai sielojęsis savo tėvynės vargais bei jos likimu; kiti, priešingai, taria jį buvus gyvenimo nepraktiką, nevykusį politiką . ..

Dabar, kol tebėr gyvi prisiminimai, kalbėti apie skaudamąsias problemas yra jau netaip lengva. Antra vertus, ir šiaipjau nėra patogu prisiminti tamsesnius mirusiojo žmogaus gyvenimo šešėlius. Bet iš kitos pusės V. Krėvę gerai pažinusiems yra taip pat sunku nutylėti tai, kas jų supratimu yra visai neįmanoma, neįtikėtina.

Visų pirma vieno mūsų žurnalisto plačiau aprašytoji tariama V. Krėvės tragedija, susijusi su mūsų nepriklausomybės likimu, yra ne jo vieno, bet visos Lietuvos tragedija. V. Krėvė kaip tik yra tas žmogus, kurio vienintelis tikslas, jo paties žodžiais tariant, buvo "dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos". Jis ir savo raštuose norėjo atkurti tą senąją Lietuvą, kuri "viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą*', o kita ranka "užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos". Jis norėjo atvaizduoti "tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą". Todėl jis, nepriklausomybės pradžioj sugrįžęs į Lietuvą, tuojau įsitraukė į darbą, susijusį su Lietuvos atsikūrimu: buvo Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijos pirmininku, redagavo "Skaitymus", pirmininkavo Šaulių Sąjungai, drauge su kitais organizavo universitetą, aktyviai prisidėjo prie Klaipėdos vadavimo, buvo vienu iš Tautininkų Sąjungos kūrėju ir t.t. Žodžiu, V. Krėvė rūpinosi viskuo, kas parblokštą, suniokotą Lietuvą galėtų prikelti, ant kojų pastatyti, sustiprinti. Ir tuo rūpindamasis, jis budriai įžiūrėjo, kad prikeltoji Lietuva neimtų vėl menkėti, griūti. Pvz. vieną kartą, ramiai šnekučiuodamasis su savo kolegomis, jis nugirdo iš gandonešių, kad vyriausybė norinti Vokietijai sugrąžinti Klaipėdą. Jo veidas tuojau persimainė, ėmė drebėti.

Nebegalėjo daugiau nei žodžio ištarti. Ir nieko nelaukdamas, pasiėmęs kepurę, išėjo tiesiai pas krašto apsaugos ministerį pasiteirauti, ar tai tiesa, ką žmonės sako. Kitą dieną priėjęs man džiaugsmingai pranešė, kad ministeris tas žinias paneigęs.

Šitas pavyzdys aiškiai rodo V. Krėvės gyvą domėjimąsi Lietuvos valstybės reikalais. Dirbdamas su juo drauge viename fakultete beveik penkiolika metų, aš turėjau nemaža progos ir daugiau panašių pavyzdžių matyti. Kiek įmanydamas jis rūpinosi, kad ko daugiau naujų mokslinių pajėgų būtų įtraukta į akademinį darbą. 1929 m. pradėjus dirbti Hum. Mokslų fakultete, jis man tuojau pareiškė: "Mes, seniai, jau nebedaug ką padarysime — visa mūsų viltis jūs, jaunesnieji specialistai". Ir vėliau jis man bent kelis kartus yra kartojęs, kad kūrybinį mokslo darbą daugiausia gali dirbti tie, kurie yra baigę specialybines mokyklas, yra moksliškai gerai paruošti ir pasiryžę savo specialybės keliu nuolat kopti į didesnes mokslo augštybes. Todėl jis didžiai sielodavosi, kai jam nepavykdavo kokios geresnės mokslinės pajėgos pritraukti arba nužiūrėtasis pasirodydavo nerangus, nevisai vykęs. Geresnėmis pajėgomis jis visados džiaugdavosi, su pasitenkinimu atsiliepdavo. Pvz. Leonas Karsavinas, lietuviškai geriau išmokęs net už kaikuriuos savo kolegas lietuvius ir savo mokslingumu plačiai užsieny žinomas, buvo net jo ir artimesniu draugu pasidaręs. Taip pat didžioj pagarboj jis laikė ir šveicarietį Praną Brenderį, kuris sugebėjo jau laisvai lietuviškai dėstyti nelengvus klasikinės filologijos dalykus ir spėjęs paruošti nemaža taip reikalingų kvalifikuotų mokytojų lotynistų. Bet V. Krėvė ne tik iš kitur stengėsi gauti trūkstamų mokslinių pajėgų; jis pirmoj vietoj rūpinosi ir pačių lietuvių jaunesniojo personalo prieaugliu.   Per
 
Vincas   Krėve   Palangoje Sruogiene, Vincas Krėvė ir Balys Sruoga, žiūrint iš kairės: Pr. Skardžius, A. Varnas, V.
 
paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį Hum. Mokslų fakulteto narių lietuvių skaičius beveik padvigubėjo, o iš svetimtaučių tik vienas roma-nistikos katedros vedėjas, mirus prof. Dubui, buvo iš Prancūzijos parsikviestas.
Taigi V. Krėvė-Mickevičius kaip universiteto žmogus, ilgametis Hum. Mokslo f-to dekanas, buvo savo vietoj: jį didžiai mėgo ir klausytojai, ir kolegos, ir kiti universiteto žmonės. Bet visai kitokie jo santykiai yra buvę su vyriausybe, ypač po 1926 m. gruodžio 17 d. Paėmus tautininkams valdžią į savo rankas, jis pasiliko nuošaly nuo valdomosios partijos. Lyg protestuodamas prieš vienos partijos vienavaldiškumą, jis vis artimesnis darėsi opoziciniams sluogs-niams. Apie jį daugiau ėmė spiestis kairesnių pažiūrų rašytojai, studentai ir kt. Tuo metu kaip tyčiomis jam teko pirmininkauti ir Draugijai tarybinių kraštų kultūrai pažinti, kuri, jo žodžiais tariant, buvusi ne kieno kito kaip tik Užsienio Reikalų Ministerijos reikalas. Bet tąja draugija, kad ir būdamas slavistas, V. Krėvė nebuvo perdaug susižavėjęs. Todėl nuolatinį rusų pasiuntinybės lankytoją, Petrą Cvirką, jis nekartą yra gerokai ir per dantis patraukęs, o vieną kartą, už kelių savaičių prieš rusų invaziją, Metropoly jam atvirai pareiškė, kad komunistinei rašytojų draugijai, ypač paties Cvirkos vadovaujamai, jis niekados nepriklausysiąs.

 Bet kaipgi tada reikia suprasti, kad V. Krėvė, pūtiko būti pirmosios komunistinės vyriausybės nariu? Mano žiniomis, jis ten pakliuvo tuo pat būdu kaip ir Ernestas Galvanauskas — norėdamas gelbėti, kas dar buvo galima išgelbėti. Iš dalies prie to yra prisidėję ir gausūs pačių lietuvių prašymai bei gudrus rusų pasinaudojimas jo kaip rašytojo autoritetu ir populiarumu. Bet V. Krėvė ministeriaudamas tuojau pastebėjo, kad Lietuvos likimas sukamas visai kitu keliu, negu oficialiųjų pareigūnų buvo sakyta. Jis aiškiai pamatė, kad rengiamasi visiškai likviduoti tautinę Lietuvos valstybę ir jos vietoj įkurti vasalinę tarybinę respubliką. Todėl, pastebėjęs šį pavojų, jis tuojau pasiryžo šiauštis prieš šias rusų užmačias. Vienas iš jo protesto žygių buvo atsilankymas Karo Muziejaus sodely ir viešas pareiškimas, kad mūsų savanoriai nevelui žuvę už Lietuvos nepriklausomybę: jų pramintu keliu ir toliau būsią einama. Bet tikrovė ką kita rodė: naujųjų okupantų užmačios buvo vis aiškiau matyti, Lietuva grimzdo vis gilesnėn bedugnėn. Tada V. Krėvė sugalvojo paskutinę priemonę — nuvykti į Maskvą pas patį Molotovą ir mėginti kaip nors jį atkalbėti nuo paskutinių okupacinių kėslų. Tačiau tai buvo per-vėlu: Lietuvos likvidacijos planai jau iš anksto buvo paruošti, ir V. Krėvė grįžo į Kauną visai nusivylęs, parblokštas. Netrukus po to jį aplankiau sergantį. Radau jį didžiai nusiminusį. "Nebėra Lietuvos — Molotovas mus visiškai apgavo", buvo jo pirmutiniai žodžiai. Bet, ligos slegiamas, man plačiau jis apie tai nebepasakojo, tik pareiškė viltį, gal kada nors galėsiąs pasauliui visą teisybę pasakyti. Kaip žinome, jis vėliau šį savo pažadą ištesėjo. Ir dar daugiau: pačios rusų okupacijos metu jis laikėsi žavėtinai; pvz. nei karto nesu matęs jį pakeliant kumštį viešuosiuose susirinkimuose. Pasitraukęs iš vyriausybės ir tapęs Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentu, jis buvo pasiryžęs suorganizuoti tokią lietuvių mokslo tvirtovę, kuri būtų ne tik pagrindiniu mokslo šaltiniu, bet ir stipria tautine atrama. Tačiau jis tos savo svajonės nebegalėjo įvykdyti: netrukus pasikeitė okupacijos, papūtė nauji vėjai. V. Krėvė atsidūrė už durų. Be to, čia dar prisidėjo gestapiniai tardymai, rasinė šeimos baimė ir daugelis kitų reikalų. Nors pačios baisiosios nelaimės, pvz. Balio Sruogos likimo, ir išvengė, bet visą laiką nebuvo nei pakartas, nei paleistas: netikėtumas lydėjo kiekvieną jo žingsnį. Dėl to kurį laiką turėjo ir visai iš žmonių akivaizdos pasišalinti. Pagaliau atėjo laikas apleisti Lietuvą. Susitikom pas mano žmonos seserį Virbaly. Mėginom šiaip, mėginom taip anksčiau išvažiuoti: vis nesisekė. Pagaliau šiaip taip darbininkais išvykome į Vieną, kur man drauge su Krėvėmis teko bent tris savaites bastūnais pagyventi. Gyvenimas čia, tiesa, buvo nepavydėtinas, bet visai ne toks, kaip kad savo laiku "Vienybes" bendradarbis fantazuodamas aprašė.

Praūžus karui, V. Krėvė kurį laiką dar gyveno prie Salzburgo, Austrijoj, iš kur pro Miuncheną atvyko ir į JAV. Čia jis, palyginti, įsitaisė neblogai, bet prie naujų gyvenimo sąlygų nebegalėjo priprasti: jam čia viskas atrodė svetima, tolima. Jis nebejuto po kojomis savo gimtosios žemės, kuri jam teikė įkvėpimo ir kūrybinės nuotaikos. "Aš pasakysiu, — jis pareiškė savo paskutinėj sukaktuvinėj kalboj, — kad darbas čionai ir darbas Lietuvoj gimdė mano širdyje visai kitus jausmus. Aš ten dirbau žymiai sunkiau, negu čionai, bet tas darbas manęs nevargino. Ne todėl, kad aš būčiau jaunesnis, bet todėl, kad aš dirbau lietuviams ir Lietuvai". Dėl to jis ir man ne kartą yra rašęs, nuolatos reikšdamas nusivylimą ir didelį susirūpinimą neaiškia Lietuvos ateitimi. Paskutiniame savo laiške jis kvietė mane atsilankyti į Philadelphiją: "Gal šiais metais turėsi atostogų. Atsilankyk pas mus. Labai man norisi pasimatyti su jumis, kol dar netenka leistis į kelionę, iš kurios niekas nebegrįžta". Bet. deja, jis išvyko į nebegrįžtamą kelionę, ir man jau nebeteko daugiau su juo pasimatyti.

Taip pasibaigė sūkuringas Subartonių dzūko gyvenimas, to paprasto, nuoširdaus, atviro, kiek svajingo, bet kieto, atkaklaus dzūko, kuris, kaip ir jo Šarūnas, visą laiką yra ryžtingai siekęs savo didžiųjų tikslų — nuolatos susidurdamas su įvairiais kliuviniais ir dėl to daug kentėdamas bei šiaip visokių nesmagumų turėdamas. Prisimindami šį didįjį kūrėją, mes pasistengsime ateityje jį geriau suprasti ir kaip žmogų, ir kaip lietuvį, nes jis visiškai nėra nusipelnęs, kad bet-kas jį įnoringai ir kreivai vaizduotų kuriuo nors vienu pašaliniu atžvilgiu, kaip tai nekartą yra atsitikę jam gyvam esant. Čia galvoj turiu tokius skaudžius kaltinimus, kaip tautosakinės medžiagos falsifikaciją, tariamą Lietuvos likvidacijos akto pasirašymą, tariamą prasilenkimą su istorine tikrove ir kt. Būsimieji V. Krėvės biografai ir jo raštų leidėjai turėtų ko greičiausiai visus šiuos aikštėn iškilusius dalykus nuodugniai išaiškinti ir atitaisyti gana pigiai velioniui mestus priekaištus; to reikalauja teisybė ir pagarba mūsų didžiajam rašytojui.
 
Vinco Krėves gimtinė Subartonyse
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai