Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREMTIES LIETUVIŲ OPEROS TEMOMIS PDF Spausdinti El. paštas
("Rigoletto" pastatymo proga)

Tarpe naujų valstybių, atsiradusių po pirmojo pasaulinio karo, Lietuva pasižymėjo ypatingu operos pamėgimu. Mūsų operos teatras, susikūręs 1920 m. gruodžio 31 d., išsyk nustebino tolaikinę laikinosios sostinės visuomenę savo lygiu. Girdėti operą savo kalba, matyti scenoje žymaus lygio mūsų dainininkus buvo lietuviams visai naujas pergyvenimas: caro valdžios priespauda neleido mums anksčiau pasireikšti su tiek plačiais žygiais. Gal todėl mūsų operos teatras pasidaro lyg tautine šventove, nustelbdamas pirmutiniame nepriklausomo gyvenimo dešimtmetyje kitas muzikos šakas, šis iėeų santykis tik paskutiniais laikais prieš antrąjį pasaulinį karą buvo kiek pakitėjęs, pradėjus kilti chorinės ir simfoninės muzikos reikšmei; operos pirmavimas vis dėlto išsilaikė bent Kaune iki pat paskutiniųjų laikų. Vokiečių okupacijos metu susikūrusi Vilniaus opera nenustelbė puikiai pasireiškusių J. Kačinsko vadovybėje Filarmonijos simfoninių koncertų, o tik atsistojo šalia jų; Kaune iki pat antrosios rusų okupacijos tebesitęsė operos moralinė hegemonija.

Mes nematome panašaus operos pirmavimo kitų kaimyninių tautų tarpe, kurių istorinis kelias buvo panašus į mūsų. Latviai ir estai jau prieš pirmąjį pasaulinį karą suruošdavo atskirų operinių pastatymų savo kalba; jų tautinė veikla muzikos nrityje tuo laiku centralizavosi plačiu mastu rengiamose dainų šventėse. Caro valdžios politika buvo skirtinga Baltijos baronų valdomose provincijose, ir latvių bei estų tautinis judėjimas ten nebuvo tramdomas, kiek jis laikėsi grynai kultūrinės veiklos ribose. Atgavus nepriklausomybę, tiek Rygos Nacionalinė opera, tiek Talino "Estcnia" teatro opera buvo reikšmingi kultūriniai veiksniai, bet toli gražu negalėjo pretenduoti į centrinį meno veiklos vaidmenį, kaip tai buvo Kaune.

šį operos pamėgimą lietuviai tremtiniai išsinešė tiek į Vokietijos stovyklas, tiek ir į JAV miestų kolonijas. Vokietijoje Detmoldo meno sambūris buvo pastatęs "Sevilijos kirpėją"; atvykus į Ameriką, netrūko plačių planų atgaivinti lietuvišką operą. Atsidūrus į kietą finansinių kliūčių užtvarą, taip reikšmingą šiame krašte, tie planai planais tepasiliko. Iš vienos pusės įsivyravo pesimistinis įsitikinimas, kad net atskiro •operos pastatymo įvykdyti nesą galima; iš antros pusės pats šis klausimas pradėjo pamažu netekti savo aktualumo. Lietuvių tremtinių užsimojimai ir planavimai nukrypo į kitas, labiau su mūsų tautine kultūra susijusias sritis, kaip kad pvz. taip sėkmingai įvykdytoji dainų šventė.

Tačiau idėja atgaivinti, nors ir vienkartiniam pastatymui, lietuvišką operos teatrą neužgeso. Buvo galvojama apie originalios lietuviškos operos pastatymą; tokiam reikalui neabejotinai atsirastų pasiryžimo panaudoti i r bendruomenės lėšas, o taipgi netrūktų ir gausių privačių aukų. Deja, lietuviškų operų partitūros ir orkestro balsai liko Lietuvoje. Vienintelė atsivežtoji St. Šimkaus "Pagirėnų" fortepijono santrauka turėtu būti iš naujo instrumentuota, orkestro balsai išrašyti; gan komplikuotai operai pastatyti reikėtų pastangų, peržengiančių mūsų galimumus, nekalbant jau apie instrumentavimo išlaidas. K. V. Banaičio "Jūratė ir Kastytis" irgi, autoriaus žiniomis, tėra tik fortepijoninio eskizo pavidale ir dar negreit bus galutinai baigta ir suinstrumentucta. Miko Petrausko operos, savo laiku buvusios dideliu įvykiu Amerikos lietuvių padangėje, šalia įdomių muzikinių vietų, turi perdaug techninio primityvumo. Idėja statyti originalią lietuvišką operą turėjo būti todėl bent kol kas palaidota.

Beliko galimumas pastatyti kokią nors iš lengvesnių repertuarinių operų, ėjusių Lietuvoje, kurių vertimai yra atsivežti solistų, arba galėtų būti prisiminti bei papildyti bendromis dalyvavusių jėgomis.

Kaip tai dažnai esti, šios idėjos įsikūnijimas atėjo ne iš ten, iš kur labiausiai galima buvo laukti: ne iš senesnių chorinių organizacijų, jau stačiusių mėgėjų jėgomis vieną kitą operetę ar net operą, kaip K. Steponavičiaus vedamas "Pirmyn" choras, ar nors ir Brooklyno "Operetės" choras, bet iš naujesnio, tremtinių įkurto vieneto, kuris iki šiol nesiėmė sceniškų pastatymų.

Chicagos vyrų choras, įkurtas A. Gečiaus jau 1949 m., vėliau keletą metų vadovaujamas Br. Jonušo, o nuo 1954 metų — VI. Baltrušaičio, gerai užsirekomendavo, kaip disciplinuotas koncertinis sambūris, sėkmingai pasirodąs tiek Chicagoje, tiek ir kitose lietuvių kolonijose. Vladas Baltrušaitis, dabartinis choro dirigentas, yra asmuo giliai susirišęs su opera. Apdovanotas vidutiniško maštabo baritonu, jis jau konservatorijoje garsėjo savo muzikalumu, geru fortepijono valdymu, puikiu solfedžiavimu ir ypač savo vaidybiniais gabumais. Pakliuvęs į Kauno, o vėliau į Vilniaus operą, jis puikiai atlikdavo charakteringo pobūdžio roles ir pasižymėjo savo orientacija bei savų ir kitų artistų partijų žinojimu. Amrikoje pasidaręs vargonininku, o vėliau chorvedžiu, jis mokėjo čia pritaikyti savo muzikalius gabumus. Perėmęs Chicagos vyrų choro vadovavimą, jis toliau tęsė Br. Jonušo liniją, pratindamas choristus prie tikslaus dirigavimo ir, šalia liaudies dainų ir originalių chorinių kūrinių, išmokydamas ir tinkamų koncertams operinių numerių. Ypač gražiai skambėjo V. Baltrušaičio išmokyti du chorai iš "Rigoletto" operos. Gal tai ir bus davę šios Verdi operos pastatymo idėjos užuomazgą.

"Rigoletto" operos pasirinkimas turėjo rimto pagrindo esamomis sąlygomis. Šioje operoje vartojamas tik vyrų choras; Chicagos mažesnėse operos studijose galima išsinuomoti svarbiųjų repertuarinių operų — jų tarpe ir "Rigoletto" — mažam orkestrui pritaikytą instrumentaciją, kartu su instrumentų balsais, o taipgi ir kostiumus. Pats VI. Baltrušaitis Lietuvoje buvo žinomas, kaip puikus "Rigoletto" rolės atlikėjas. Populiarus čia gimęs baritonas Algirdas Brazis irgi šią rolę buvo dainavęs italų kalba. Svarbiai hercogo (tenoro) rolei pavyko susitarti su latvių tenoru Valdemaru Šalna, jau Amerikos sąlygomis iškilusiu dainininku, gabiai pasirodžiusiu amerikiečių tarpe. Jis apsiėmė šią rolę išmokti lietuvių kalba. Pirmaujančiai Džildos rolei (koloratūra) buvo numatyta Clevelande gyvenanti Juzė Krištolaitytė, Vilniaus operos solistė, kuri tą rolę buvo paruošusi, prieš pasitraukdama iš Lietuvos; kitam spektakliui: čikagietė Monika Kripkauskienė, žinoma savo gražiu balsu, o taip pat ir fanatišku pasiryžimu mokytis ir tobulėti. Profesinio žmogžudžio Sparafučilės vaidmenį apsiėmė Jonas Vaznelis (bosas), jau keletą sezonų dalyvaująs Chicagos Lyrinės Operos chore ir dainavęs mažas solo partijas. Epizodinę, bet ryškią dvarininko Mon-teronės rolę perėmė pernai iš Brazilijos parvykęs Stasys Citvaras (bosas-baritonas), dainavęs ją didžioje Rio de Janeiro Municipalinėje operoje. Mažesnėms rolėms netrūko kandidatų iš čikagiškių dainininkų prieauglio, o taipgi iš Chicagos vyrų choro narių.

Pačiam choro dirigentui pretenduojant ne į operos dirigentus, o į solistus, ypač svarbi parama "Rigoletto" pastatymo planui buvo čia pat gyvenantis muzikas Aleksandras Ku-čiūnas. Dar Lietuvoje kukliomis operos akompaniatoriaus pareigomis jis išsiskyrė iš kitų tarpo savo kruopštumu ir repertuaro žinojimu. Karo įvykių eigoje jau 1941 m. pakliuvęs į Vokietiją, jis Dresdeno priemiesčio teatre greit iš akompaniatorių buvo pakeltas į dirigentus. 1947 m. Detmoldo menininkų sambūriui pastačius "Sevilijos kirpėją", teko jį pažinti kaip tikslų, aiškių mostų dirigentą. Tą įspūdį patvirtino jo pasirodymai Chicagoje su simfoniniu orkestru. Jam perėmus "Rigoletto" pastatymo muzikinę vadovybę, dar žymiai sustiprėjo šiam žygiui pasiruošusių profesiniai išlavintų jėgų branduolys.

Nepaisant šių visų palankių aplinkybių, reikėjo nemažo pasiryžimo tokiam stambiam žygiui. Buvo nemaža finansinė rizika: samdant orkestrą ir kostiumus, reikėjo nemažų išlaidų dar prieš pastatymą.

Nemaža buvo ir meniška rizika. Mūsų visuomenė "Rigoletto" laukė vis su didėjančiu susidomėjimu. Buvo nemažai abejojančių; šio straipsnio autorius dažnai buvo klausiamas: "Ar galima vaikus vesti, kad jiems nepagadintų įspūdžio dėl lietuvių sugebėjimų? Ar tikrai nebus čia tik parodija?" Reikia žinoti, kad atsikūrus Chicagos Lyrinei Operai su iš viso pasaulio suvežtomis geriausiomis dainininkų jėgomis, operos rūmuose per pertraukas publikos tarpe dažnai girdėjosi lietuvių kalba. Todėl dabar, ruošiantis kukliomis savo jėgomis pastatyti "tikrąją" operą, daugelį muzikaliųjų piliečių ėmė baimė. Vis dėlto, pastatymui artėjant, abiems numatytiems spektakliams bilietai buvo išgraibstyti ir net susidarė spekuliantų "juodoji prekyba".

Pamačius abu "Rigoletto" spektaklius (kovo 30 ir 31 d.), galime trumpai tarti: pavyko geriau, negu buvo galima laukti, net ir žinant visas augščiau išdėstytas palankias aplinkybes. Negalėjo būti nei kalbos apie "parodiją"; net vargu ar galima buvo pritaikyti "mėgėjiškumo" terminą. Spektaklis praėjo sklandžiau, negu Kauno operos pradžioje; jo lygis buvo stipresnis, negu daugelis mažesnių Vokietijos miestų operų pastatymų. Nesklandumų, ritminių svyravimų jeigu ir buvo, tai ne daugiau, negu vidutiniškai pasitaiko kiekviename operos teatre. Įdomu, kad labai stipriai tiek intonacijoje, tiek ir ritme pasirodė Chicagos vyrų choras. Ne be to, kad mažesnių (o ir didesnių) rolių debiutantai įtemptai žiūrėjo į dirigente lazdelę; bet... tai būdavo ir Kauno operoje. Bendras spektaklio sklandumas parodė didelį viso kolektyvo pasiryžimą dirbti, o taipgi ir rimtą, sąžiningą pažiūrą į pasiimtą uždavinį; stambus nuopelnas priklauso čia ir tvirtai bei tiksliai dirigento A. Kučiūno vadovybei. Gerai išbalansuotas kamerinės sudėties orkestras iš profesinių Chicagos simfoninio orkestro muzikų davė visai patenkinantį foną 1200 žmonių talpinančioje salėje. Savo vietoje buvo iš amerikiečių studijų išnuomotos dekoracijos ir kostiumai. Jų pritaikymas buvo dailininko Virkau žinioje. Stilingai pasirodė S. Velbasio studijos nariai baletiniuose numeriuose. Operos režisierium buvo K. Oželis; iš sklandžių, operinio stiliaus mizanscenų buvo galima spėti, kad šioje srityje nemažai pasidarbuota ir paties pastatymo vedėjo VI. Baltrušaičio.

Iš dviejų paties Rigoletto atlikėjų: Alg. Brazio ir VI. Baltrušaičio paminėkime, kad pirmasis buvo stipresnis vokališkai, antras gi-vaidybiškai. A. Brazį teko matyt K. Steponavičiaus pastatymuose, kur jis vaidindavo "operetinius aristokratus". Rigoletto rolėje jis nustebino savo vaidyba; pasirodo, kad jam žymiai geriau tinka charakteringos rolės, negu "pirmųjų meilužių". V. Baltrušaitis Rigoletto vaidmenį gerokai stragino, pabrėždamas ne tiek jo juokdario išorę, kiek vidaus pergyvenimus. Jo Rigoletto buvo giliai žmoniškas, jaudinantis; rolė apgalvota iki smulkmenų; puiki dikcija. Vokališkai jis nenustebino, bet viską išdainavo muzikaliai ir tiksliai, pasirodydamas visumoje kaip talentingas profesinis artistas.

Iš dviejų Džildų debiutante M. Kripkauskienė buvo kiek stipresnė vokališkai, tuo kompensuodama tam tikrą scenišką susivaržymą. J. Krištolaitytė tiek muzikališkai, tiek ir sceniškai laisvesnė. Skirtumas tarp jųdviejų buvo nedidelis: abi apibūdintinos, kaip stiprios dainininkės. Džildos rolė nėra lengva; ji reikalauja augštos technikos ir pažengusio muzikalumo.

Latvių svečias V. Šalna nebuvo panašus į Kiprą Petrauską: nedidelio ūgio, apystoris. Jis tačiau įtikinančiai vaizdavo lovelasą hercogą, laisvai jausdamasis scenoje ir taip pat laisvai vartodamas savo gražų balsą su išlyginta skale (buvo, tiesa, kiek įtemptų augštų gaidų). Jo lietuviška dikcija buvo visai patenkinama; rolė išmokta tvirtai. Per antrą spektaklį, "bisuodamas" garsiąją "Širdis mergelių" ariją, jis vieną posmą padainavo itališkai, vėliau sklandžiai pereidamas į lietuvių kabą. Stiprus, gerai išlavintas dainininkas; muzikalus, ritmingas.

Jonas Vaznelis Sparafučilės rolėje pasirodė padaręs nemažos pažangos; jo balsas skamba laisvai ir sodriai; scenos laikysena užtikrinta. Stasys Citvaras nedidelėje Monteronės rolėje sugebėjo parodyti savo vokalinę kultūrą ir įspūdingą scenos laikyseną. Salė Nasvytytė sukūrė spalvingą Madeleną (žmogžudžio Sparafučilės dukterį); ji turi sodrų mezzosoprano; jo galutinam išlavinimui dar kiek reikėtų registrų suvienodinimo. Mažesnėse rolėse sėkmingai pasirodė E. Blandytė — grovienė Ceprano (1 veiksme) ir pažas; D. Stankaitytė (auklė Giovanna), Juozas Brazys (Marulio), I. Savrimavičius (Borza), Kazys Skaisgirys (sargybos viršininkas).

Chicagos vyrų choro buvo įvykdytas stambus ir sėkmingas žygis. Mūsų visuomenė gavo prisiminti mūsų kadaise taip mėgiamą Kauno operą; mūsų dainininkai gavo pasirodyti: profesionalai — prisiminti senas laimingas dienas, o debiutantai ir mėgėjai — išbandyti savo jėgas. Pavykęs žygis padidina už tėvynės ribų gyvenančių tautiečių savigarbą ir suteikia pasiryžimo tolimesniems sumanymams.

Kokie gi galėtų būti tolimesni žygiai lietuviškos operos srityje? Ar sėkmingas "Rigoletto" pastatymas reiškia pastovios lietuviškos operos įkūrimą?

Nebūkime per dideli optimistai. Kartais pravertu jungti pasiryžimą bei energiją su sveiko pesimizmo doze. Netenka abejoti, kad Chicagos vyrų choras, baigęs vieną sėkmingą žygį, g"ali projektuoti panašius žygius ir toliau. Tenka pasidžiaugti, kad jau padaryta ir reikiamų pastangų. Kaip spauda rašo, kitais metais kovo 15-16 d. numatyta Čikagoje pastatyti "Faustas". Po savaitės ši opera bus pakartota. Vyrų choras taip pat kreipėsi į K. V. Banaitį, kad jis užbaigtų "Jūratę ir Kastytį", ši opera numatoma pastatyti taip pat Čikagoje 1959 ar 1960 m. Be to, šiemet gruodžio 8 d. pakartojama "Rigoletto".

Tačiau tai nebus pastovi lietuviška opera. Kiekvienas toks pastatymas reikalauja kraštutinio jėgų įtempimo, yra taipgi surištas su finansine rizika. Teko girdėti, kad, nepaisant išparduotos salės per abu "Rigoletto" spektaklius, prisidėjus nenumatytoms išlaidoms, deficitą padėjo padengti tik privačios, jau anksčiau gautos aukos. Tikėkimės, kad panašus entuziazmas, paskatintas pasisekimo, pasireikš mūsų visuomenėje ir toliau. Bet ar jis laikysis vienodame lygyje, jei lietuvių kalba operos pastatymas pasidarytų nuolatiniu, pastoviu dalyku? Vis dėlto mūsų dabar gyvenamomis sąlygomis pasaulinių operų statymas negali ir neprivalo pasidaryti centriniu ir vieninteliu visų mūsų kultūrinių pastangų veiksniu; mūsų gi visuomenės dosnumas yra ir bus plačiai išnaudojamas įvairiems lietuviškiems reikalams.

Tačiau visa tai yra tik teoretiniai samprotavimai ir spėliojimai dėl ateities, šiuo metu galime konstatuoti, kad turėjome malonų, šviesų pergyvenimą, už kurį turime būti dėkingi Chicagos vyrų choro dirigentui ir pastatymo vedėjui Vladui Baltrušaičiui, dirigentui Aleksandrui Kučiūnui, choro valdybos pirmininkui Vytautui Radžiui, atlikusiam milžinišką suderinimo darbą, o taipgi, žinoma, ir visam kolektyvui, nepagailėjusiam pastangų     įvykdyti sklandų pastatymą. Negalima nepaminėti taipgi ir "Rigoletto" pastatymo globėjų: inž. Antano ir Marijonos Rudžių. Šalia savo įmonės vedimo ir gausių kitokių pareigų, jiedu dar randa laiko remti ir globoti kone kiekvieną žymų lietuvių kultūrinį žygį. šį kartą, be kitokios paramos, po antrojo spektaklio, visam kolektyvui jiedu, remiami D. Kuraičio, J. Pakelio, Mackevičiaus ir kitų lietuvių biznierių, suruošė įspūdingą bankietą.

Artimiausias uždavinys yra nuvežti šį "Rigoletto" pastatymą į visas didesnes lietuvių kolonijas, šio klausimo sprendimas yra daugiausia finansinėje plotmėje ir priklauso nuo mūsų grupių finansinio pajėgumo ir pasiryžimo matyti pas save vieną iš ypač ryškių meno pamėgimo pavyzdžių lietuvių tremtinių visuomenėje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai