Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREČIOJI LIETUVIŲ OPEROS PREMJERA — "CARMEN" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
Čikagos lietuviškoji opera, pradėjusi savo veiklą užpernai su "Rigoleto" pastatymu, bent artimai ateičiai yra pasidariusi pastoviu mūsų kultūrinio gyvenimo veksniu. Pirmam šio sambūrio įkūrėjui ir įkvėpėjui VI. Baltrušaičiui išvykus iš Čikagos Į Brooklyną, operos veikla nesustojo. Čikagos vyrų choras, su energingu Vytautu Radžium priešakyje, ir toliau yra faktinis operos šeimininkas, tvarkąs visą administracinę ir finansinę dalį, su A. Kučiūnų, kaip dirigentu ir meno vadovu, ir su A. Gečium, kaip chormeisteriu asistentu.

Sambūris pasirodė gajus. Trečiąja opera pasirinkta populiari, bet gerokai komplikuota "Carmen". Tas užsimojimas kainavo gerokai darbo ir pinigų. Dirigentas A. Kučiūnas turėjo iš dalies nutolti nuo pastovesnio pedagoginio darbo ir, baigęs savo sezoninę tarnybą Čikagos Lyric Opera teatre, buvo apmokamoje vyrų choro tarnyboje. Operos "Carmen" spektakliai įvyko, kaip ir pernai, Maria High School salėje balandžio 11, 22 ir 25 d. Paskutiniuoju laiku prieš spektaklius buvo repetuojama iki keturių kartų per savaitę. Finansiškai buvo užsimota irgi plačiai. Ir šį kartą buvo išsinuomota specialiai pritaikyta sumažinto kamerinio orkestro partitūra; orkestras vis dėlto buvo iš 35 žmonių, patenkinamo skambesio, nors su kiek per skystais stygininkais. Buvo padarytos net trys orkestrinės repeticijos: yra tai liuksusas, kurio šiaip negali sau leisti įvairios šio krašto operinės trupės, samdančios orkestrą atskiriems pastatymams. Išlaidų sąmata siekė 16,000 dolerių; vargu ar pavyktų šią sumą subalansuoti be gausių privačių aukų.

Pasiektas rezultatas, visumoje, pateisino išlaidas ir įdėtą darbą. Iš trijų pastatymų "Carmen" yra aiškiai geriausias. Komplikuotas veikalas ėjo sklandžiai, be įtempimo. Kiek pernykštėj "Fausto" premjeroj solistai įtemptai žiūrėjo į dirigentą, o tas pabrėžtinai rodė kiekvieną įstojimą, tiek šiemetinėje "Carmen" premjeroje buvo žymiai daugiau laisvumo. Dirigentas A. Kučiūnas, pernai kiek nustebinęs "dekoratyvinių" judėjimų pagausėjimu, šiemet dirigavo žymiai akademiškiau, santūriau; vadovavimo sklandumas nesumažėjo, bendras įspūdis — daug rimtesnis. Šio spraipsnio autoriui teko matyti premjerą ir paskutinius du veiksmus trečiojo spektaklio. Premjeroje buvo justi truputį neįsibėgė-jlmo, kai kur gal prikištinas šiai operai svetimas tempų lėtumas. Paskutinio spektaklio antroji dalis ėjo gyvai ir įdomiai; čia bus gal labiausiai priartėta pre profesinio teatro. Pirmoje trečio spektaklio pusėje, esą, dalyvių buvo perdaug pasikliauta, kad "trečiam spektaklyje visvien išeis", ir, esą, buvo įvykę kai kurių nelauktų nesklandumų. To asmeniškai neteko matyti, bet... tai pasitaiko kiekviename net ir profesiniame teatre. Apskritai reikia pasakyti, kad muzikinio paruošimo pusė "Carmen pastatyme buvo stipriausia. Solistų ir choro partijos buvo gerai išmoktos, ritminių nesklandumų ir detonavimų kiekis buvo minimalus.

Sceninė pusė — šioje gyvoje operoje labai svarbi — buvo silpnesnė: jai trūko vienalytiškumo. Bendras scenovaizdis, choristų reagavimas j dramatinę eigą buvo patenkinamas. Ne su visomis mizanscenomis galima sutikti; pvz. abu pirmieji išėjimai — tiek Carmen, tiek toreadoro buvo nevisai natūralūs ir nevisai į-spūdingi. Paskutiniame veiksme Don Jose, nudūręs Carmen, kreipiasi publiką ir į nužudytąją, su žodžiais: "Suimkite mane..." Tie kas galėtų jį suimti, neskubotai ateina vėliau. Buvo jaučiamas taip pat individualios režisieriaus rankos trūkumas; čia būtų buvę dirvos pasireikšti VI. Baltrušaičiui. "Carmen" gausi nedidelėmis, bet itin charakteringomis rolėmis; atrodo, kad kiekvienas solistas pats sau susidarė tipą, kiek išgalėjo; vieniems tai pavyko gerai,   kitiems  gan  prastai.
Tačiau, nepaisant visko, galima tarti, kad ir sceninio apipavidalinimo darbas buvo patenkinamai išspręstas, turint omenyje operos kom-plikuotumą ir gyvų bei dramatinių masinių scenų gausumą.

Rolių paskirstymo klausimu ne su viskuo galima sutikti, šiame pastatyme buvo nutarta vengti "dub-lierių" ir dirbti su vienu sąstatu. Šis principas turi savo pliusų ir minusų; atrodo, kad minusų yra daugiau. Teigiamoji pusė: su vienu sąstatu galima daugiau laiko pašvęsti kiekvienam dalyviui ir pasiekti didesnį sklandumą. Neigiamos pusės: pirmiausia yra didelis rizikos elementas; susirgus, ar kitu būdu iškritus kokiam nors reikšmingam dalyviui, galima atsidurti prieš labai nemalonią padėti: atšaukti spektaklį, arba jieškoti po Čikagą ko nors, kas padainuotų rolę prancūziškai ar bent angliškai ("Carmen" amerikiečių antraeilių trupių statoma kartais ir anglų, o ne originalo kalba). Antra, dirbant su vienu sąstatu visiems trims pastatymams, galima dažnai užkirsti kelią pasirodyti talentingoms mūsų jėgoms, kas be nemalonaus moralinio prieskonio, prieštarauja mūsų kultūrinei politikai. Gali lengvai iškilti perdėtas "elito" (o kalbant piktai — "klikos") principas; Išrinktieji" gali užsidaryti savyje ir neprileisti kitų, nors ir talentingų, žinoma, esant ribotam solistų skaičiui, nevisuomet galima surasti pakaitalų, nežeminant pastatymo lygio. Gyvenimo sąlygos dažniausiai priverčia rasti vidurinį kelią; iš dalies tai buvo ir dabar Bet, griežtai taikomas, "vieno sąstato" principas turi savyje nesveikų ir pavojingų elementų.

Šį kartą tas principas buvo pritaikytas gan sistemingai, bet su išimtimis. Tituliarinei "Carmen" rolei buvo numatytos dvi solistės: Cleve-lande iškilusi Aldona Stempužienė ir pernai mažesnioje rolėje "Fauste" vaidybiškai ryškiai pasirodžiusi S. Valiukienė. šiai susirgus ir atsisakius pora mėnesių prieš spektaklį, visi trys vaidinimai atiteko A. Stempu-žienei. Po dviejų spektaklių Mikaelos rolę atlikusi D. Stankaitytė buvo pakeista M. Kripkauskiene; tai vedė į kitą, taip pat vykusį pakeitimą: Frakitą, vietoj M. Kripkauskienės, padainavo K. Bartulienė. Visi kiti solistai buvo tie patys visuose trijuose spektakliuose. Taigi, kaip matome, buvo gerokai surizikuota. Pavyko laimingai; niekas nesusirgo, niekas kitaip nepasišalino.

Carmen rolėje per visus tris spektaklius pasirodė Aldona Stempužienė. Turint omenyje, kad ji yra neabejotinai talentinga, pasižymėjusi tiek lietuvių, tiek ir amerikiečių tarpe artistė, ir kad ji yra žinoma savo sąžiningumu ir kruopščiu pasiruošimu kiekvienam meniškam uždaviniui, reikia pripažinti, kad rezultatas nebuvo perdaug ryškus. Atrodo, kad jos meninei asmenybei geriausiai tinka rafinuotas melancholiškas lyrizmas ir kad jai sunkiau sekėsi išgauti šį kiek primityvų gaivališkumą, kuris reikalingas Carmen rolėje. Nepaisant gražios sceninės išvaizdos ir mokėjimo užimti fotogeniškas pozas, trūko įtampos, ypač nebylios vaidybos scenose, kurių gausu šiojo operoje. Matytuose paskutiniojo spektaklio dviejuose veiksmuose buvo jaučiama didesnio įsigilinimo ir duota labiau patenkinama vaidybos ekspresija. Muzikinis ir vokalinis pasiruošimas buvo A. Stempužienei įprastame augštamo lygyje. Koncertiškai imant, garsiosios Carmen arijos buvo padainuotos gražia muzikine ir vokaline linija; jas atskirai užrekor-davus, įspūdis būtų tikrai geras. Galime pastebėti, kad premjeroje A. Stempužienės balsas kažkaip nevisai drąsiai skambėjo; paskutiniame spektaklyje užtat ji buvo savo augštumo-je.

"Carmen" nemačiusiems, A. Stem-pužienė šioj rolėj galėjo padaryti ir padarė) stiprų įspūdį. Daugelis mūsų tačiau iš Lietuvos dar išsinešė ryškių atminimų, ypač iš V. Jonuš-kaitės. Tiems įspūdis buvo kiek blankesnis. Ateitis parodys, ar šiai talentingai mūsų artistei pavyks reikiamai įsijausti į šios rolės gaivalingąją pusę, ar, kaip tai pasitaiko ir gabiausių menininkų raidoje, šis uždavinys jai pasiliks iš esmės svetimesnis.

Stasys Baranauskas-Baras Don Jose vaidmenyje galėjo patvirtinti įspūdį, kad esmėje jis yra operinio pobūdžio dainininkas. Palyginant su pernykščiu pasirodymu "Fausto" rolėje, jo Don Jose labiau įtikino. Atsirado daugiau sceninio laisvumo; dramatinėse scenose, tiek trečiame veiksme, tiek paskutiniame jis sugebėjo duoti pakankamai įtampos. Jo atvaizduotas Don Jose buvo kiek kaimietiško tipo kareivis, geraširdis, kiek naivus; duotas tipas buvo nuoširdžiai įtikinantis ir savyje užbaigtas. Iš muzikinės ir vokalinės pusės jis buvo gerai pasiruošęs; premjeroje dainavo kiek susilaikančiai; paskutiniame spektaklyje jis davė ir didelio vokalinio pakilimo.

Danutė Stankaitytė mažesnėje Mi-kaelos rolėje nepaprastai gražiai pasirodė vokaliniu atžvilgiu. Ji turi ne tik gražų, skaidrų dramatinio pobūdžio sopraną, bet tas balsas jau gana dideliu tobulumu valdomas; jaučiama nemaža dainavimo kultūra. Muzikinis pasiruošimas — tvirtas ir tikslus. Galime pasakyti, kad kiekviena jos frazė galėjo žavėti klausytojus. D. Stankaitytė susilaukė iš publikos ovacijų, neproporcingų savo nedidelei rolei.

D. Stankaitytė turi ir trūkumų: ji nėra per stipri sceniškai, jos dikcija ne per aiškiausia. Šioje kuklios kaimietės rolėje tai mažai te-sijautė ir negadino bendro ryškaus įspūdžio, pasilikusio iš jos gražaus dainavimo.

Algirdas Brazis parodė savo įprastą tvirtą profesinį lygį tiek voka-liškai,   tiek   ir   sceniškai   toreadoro
Escamillo rolėje. Gal kiek neįprasta buvo kai kur parodyta "sophis-ticated" - ironiška povyza. Escamillo dažniausiai vaizduojamas kaip visu rimtumu save įsimylėjęs tipas.

Jonas Vaznelis karininko Zunigos rolėje parodė rimto ir patyrusio dainininko lygį. Jo gražaus tembro balsas čia nedaug gavo pasireikšti: ši rolė turi daugiau vaidybinių, negu vokalinių įdomumų. Jo sukurtas tipas, deja, buvo neįdomus. Iš Kauno operos mes esame ypač išlepinti, kiek tai liečia Zunigos rolę: mes turėjome du puikius Zunigas — A. Ku-čingį ir P. Oleką, abu buvusius karininkus ir augšto talento vaidintojus. Iš tradicijos Zuniga vaizduojamas kaip elegantiškas, bet komiškas, nebe pirmos jaunystės karininkas, su didelėm pretenzijom žavėti gražiąją lytį. Neužgaunant šiaip gražių mūsų daininko nuopelnų, tenka pasakyti: J. Vaznelio Zuniga atrodė, kaip iš viršilų pakeltas karininkas, nuobodžiai ir oficialiai atliekąs jam paskirtas funkcijas. Jono Vaznelio atveju gal ypatingai būtų padėjusi individualaus režisieriaus ranka.

Labai ryški buvo dviejų čigonių pora: Fraskita ir Mercedes (M. Kripkauskienė ir R. Mastienė). Trečiojo veiksmo kortų scenoje jų žaismingi dueto ir solo fragmentai daugiau centralizavo dėmesį į save, negu kontrastuojančio tragiško pobūdžio Carmen partiją (normaliai tai esti priešingai). R. Mastienės sukurtas tipas buvo artimas tam, ko laukiama iš Carmen. M. Kripkauskienės duotas Fraskitos vaizdas savo ryškumu prašoko šios epizodinės rolės maštabą. Trečiam spektaklyje jos padainuota Mikaela rolė parodė prityrusios dainininkės lygį, bet nepadarė didesnį įspūdį, palyginant su jos ankstesniais  pasirodymais.    Pats solistų pakeitimo faktas buvo sveikintinas, ir M. Kripkauskienės parodytas lygis jos pakvietimą šiai rolei pilnai pateisino.

Trečiam spektaklyje Fraskitos rolę dainavusi Kristina Bartulienė irgi gražiai pasirodė, muzikiniu ir sceniniu atžvilgiu.
Nedidelėse bet charakteringose dviejų kontrabandistų rolėse sėkmingai pasirodė Juozas Brazys (Dancai-ro) ir Julius Savrimavičius (Remendado), sukurdami įspūdingus tipus ir sklandžiai dainuodami. Savo vietoje buvo taip pat ir V. Liorentas (Morales).

Reziumuojant šio šiaip sėkmingo pastatymo rezultatus, įdomu būtų paklausti, kaip pasiteisino "vieno sąstato" principas, čia turime atsižvelgti į du dalykus: į grynai meninį rezultatą ir į mūsų specifines sąlygas, nes  kai  kuriais  atvejais  vargu  ar galėtume rasti mūsų dainininkų tarpe atitinkamo lygio dublierių.

Be problemos buvo St. Baranauskas-Baras. Jo pasirodymas buvo pakankamai įdomus trims spektakliams pateisinti, o be to, nevartojant svetimšalių, būtų problemų su pakeitimu...

A. Stempužienės pakvietimas dainuoti Carmen buvo pateisinamas, net būtinas. Jos palaikymas kaip vienintelės Carmen per visą sezoną nepasiteisino. Nežinant visų techninio darbo užkulisių, sunku yra švaistytis priekaištais ir patarimais, bet galima kelti kai kurių klausimų, kurie gali pasilikti retoriškais. Atsisakius S. Valiukienei, ar negalima būtų kreiptis į kurią nors iš mūsų operos veteranių? Tiesa, šiuo atveju turime nevisai padrąsinančius rezultatus iš pernykščio "Fausto", tačiau analogijos dažnai esti klaidingos. Neužgaunant ir neatstumiant kitų mūsų veteranių, norėčiau priminti augšto lygio nesenai išleistas A. Dičiūtės plokšteles. Kviečiant didelei rolei jau vėlesnio amžiaus solistą ar solistę, ypač kurie yra kiek nutolę nuo dainavimo, rizika yra ne jų pasiruošime ar meniškame lygyje: klausimas yra ar užteks išlaikymo, vokalinės ištvermės per visą ilgą operą su dideliu kiekiu dainavimo. A. Dičiūtės atveju, atrodo, tokios rizikos nebūtų. Ta proga galima kelti dar vieną retorinį klausimą: užuot lai-kiusis amerikietiško principo, kad "pasireikšt gali tik tas, kuris jau yra pasireiškęs", gal vertėtų apsižiūrėti ir naujų jėgų? Dėl Carmen čia nejučiomis gimsta Romos Mastienės vaizdas, kuri Mercedes vaidmenyje daug kartų vertė pagalvoti: "Palauk juk tai ne ji Carmen". R. Mastienė turi gražų, jau gerai funkcijonuojantį balsą, turi gerą muzikinį išauklėjimą (yra studijavusi specialų fortepijoną Mineapolio konservatorijoje), turi ir gražių vaidybinių sugebėjimų.

Jonas Vaznelis savo pasirodymu irgi nepateisino trijų spektaklių. Besilaikant nepajudinamo "elito" principo, jis būtų nepakeičiamas, žiūrint lanksčiau ir taikant garsaus rusų teatro kūrėjo Stanislavskio principą, kad spektaklio visuma yra svarbiausia, ir "iiėra mažų rolių, tik yra maži artistai", gal galima buvo ir čia pajieškoti įvairumo, ar sukeičiant roles su Dancairo ir Mo-ralesu, ar įtraukiant dar nepasireiškusias jėgas.

Algirdas Brazis, atrodo, buvo be problemų. Jo profesinis priėjimas tiek dainavime, tiek sceniniame pasirodyme yra pageidaujamas iš mėgėjų sudarytoje trupėje. Be to, ryškiam Escamillo vaidmeniui yra sunkiau surasti kandidatą;  mūsų besimokančių dainininkų tarpe tačiau yra vienas, kuris eventualiai sudarytų puikią medžiagą tai rolei: yra tai baritonas Leonas Sodeika, dirigento St. Sodeikos giminietis. Apdovanotas puikiu balsu ir geru muzikalumu, jis dar beveik nesirodė viešai.
Šios visos pastabos remiasi daugiausia įspūdžiu, kuris buvo gautas iš spektaklių. Nežinant įvairių operos statymo užkulisių ir techninių bei kitokių kliūčių, šios pastabos turi reliatyvią vertę, žiūrint plačiu mastu, atrodo, šį kartą buvo kiek perdaug užsimota "vieno sąstato" ir "elito" link. Mūsų kultūrinės politikos labui ateičiai būtų pageidautina kiek daugiau lankstumo. O ateitis (bent artimoji) lietuviškos operos srityje bus neabejotina: net ir nestatant naujų operų, galima ilgesnį laiką palaikyti publikos susidomėjimą, kartojant tas pačias tris operas kitu sąstatu ir gal su kitu dirigentu. Jau gerokai susigulėjęs ir susigrojęs operos sambūris, atrodo, galėtų be sutrikimų pakelti, jei vieną kitą kartą operos spektaklį surepetuotų ir pravestų tam reikalui pakviesto dirigen-to-svečio  ranka.

Sėkmingas "Carmen" nugalėjimas kelia prieš operos vadovus kiek painų klausimą: kas toliau? Neprofe-sinis teatras turi savo ribotumų; tolimesnis lygio kėlimas gali susidurti su nenugalimomis kliūtimis. Jau žinoma, kad sekančiam spektakliui       parinktas    "Trubadūras".

Bet atrodo, jog Čikagos vyrų choro vadovybei knieti mintis, kad jau keletą metų jie aukoja visą savo energiją nelietuviškos muzikos statymui, ir jų tarpe vis svajojama apie originalią lietuvišką operą. Atrodo, kad tos svajonės bent kol kas pasilieka svajonėmis. K.V. Banaičio "Kastytis ir Jūratė" dar negreit gali būti gatava. Iš Lietuvos gauti pasiūlymai atsiųsti A. Klovos operos "Vaivos" medžiagą, šio kompozitoriaus jau dvi operos ėjo Vilniuje su pasisekimu. "Vaiva", berods, yra priimtina teksto atžvilgiu. Kliūtis būtų tik ta, kad A. Klova savo kūryboje atstovauja ypač prie tarybinių sąlygų prisitaikiusią linkmę: matytos jo operų ištraukos primena pusės devynioliko amžiaus rusų kompozitorius, kaip M. Glinką; jo technika ir harmonija yra gerokai primityvios. Pasisekimo publikos tarpe gal būtų. Tačiau ne tik amerikiečiams, bet ir kiek išprususiems mūsų žiūrovams A. Klovos veikalas darytų   gan  provincinį  įspūdį.

Geriausias sprendimas būtų, jei pavyktų, atsileidus režimo varžtams, gauti J.Karnavičiaus "Gražinos" partitūrą ir klavitūrą. Ši opera po premjeros  buvo vėliau  išimta  iš  repertuaro ir autoriaus drauge su Marjošium pertaisyta ir kiek sutrumpinta, suvedant du paveikslus į vieną. Buvo išbraukta gan daug antraeilės medžiagos, tuo būdu žymiai padidinant vertingų epizodų persvarą, šio straipsnio autorius, gan šaltai priėmęs "Gražinos" premjerą, išvydęs 1939 pataisytąją "Gražiną", buvo nustebintas ir sužavėtas tuo, kiek ta,opera laimėjo. Ilgesnėje recenzijoje. "Lietuvos Aide" jis tada atsiėmė daugumą savo priekaištų ir pilnai pritarė šiam veikalui. Deja, to pritarimo neparodė nei netrukus įžygiavę rusai, nei juos pakeitę vokiečiai. Tik antrosios rusų okupacijos metu ši opera buvo vėl leista, čia pastačius "Gražiną", ji patenkintų mūsų publiką ir gerai mums atstovautų prieš amerikiečius. Būtų tačiau, kaip visuomet, finansinių problemų;  ar statyti su pilnu,  bent 60
žmonių orkestru, ar visą partitūrą perdirbti kameriniam sąstatui. Pirmuoju atveju reikėtų pinigų; antruoju atveju, jei kreiptis į specialistą, iš savo profesijos gyvenantį muziką — irgi reikės pinigų.

Beje, įdomu paminėti, kad į "Carmen" premjerą buvo atsilankiusi Čikagos Lyric opera generalinė direktorė ponia Carol Fox. Ji, esą, gan palankiai atsiliepusi apie visą pastatymą, bet apie dainininkus pasakiusi, kad, pajieškojus, kiekviename Čikagos "neighborhood" tokių galima būtų surasti, su viena išimtim: Danute Stankaityte. ši paskutinioji turinti retą balsą; ji dar nesanti pilnai subrendusi, bet, pasiekusi pilną balso išvystymą, ji esanti verta Lyric Opera trupės.

šio pasikalbėjimo neteko girdėti asmeniškai, nors Carol Fox nuomonės atgarsių teko pasiklausyti Lyric Opera artenybėje besisukinėjančių amerikiečių tarpe. Pirmaeilio operos teatro generalinės direktorės nuomonė, žinoma, yra autoritetinga; tačiau istorijoje autoritetingi asmenys yra pareiškę daug dalykų, kurie vėliau daugiau ar mažiau nepasiteisino. Yra žinoma, kad bent dainavimo srityje JAV yra ne "plačių galimumų", bet greičiau "pražuvusių talentų" šalis. Didžiulėj Čikagoje  yra pilna  su  puikiais balsais žmonių, kurie išleido daug pinigų ir padėjo daug triūso dainavimo studijoms, nepasiekdami jokios platesnės karjeros.

Tačiau šio straipsnio autorius drįsta manyti, kad tektų gerokai pajieškoti Čikagoj, kol pavyktų (arba ir nepavyktų) rasti balsą, lygų St. Baranauskui. Pilnai sutinkant dėl D. Stankaitytės balso kokybės, galima būtų paklausti direktorės, kokioms pareigoms ji numatytų paimti mūsų solistę į Lyric Operą: ar į chorą, ar į chorą plius mažoms, keleto žodžių partijoms, ar kokiems didesniems uždaviniams ? Nes kelias augštyn šioje šalyje labai sunkus ir Lyric Opera choras yra pilnas solistų, kurie Europos antraeilio, bet didelio miesto operos teatre su pasisekimu dainuotų pirmąsias partijas.

Ponios Fox atsilankymas turėjo ir kitą, mums malonią ir visai realią pasekmę: Čikagos vyrų choras buvo pasamdytas dalyvauti šio rudens sezone R. Wagnerio operos "Der Flie-gende Hollander" pastatyme. Tai yra tikrai įvykis, nes Čikagoje yra nemažai lenkiškų, švediškų ir vokiškų vyrų chorų, kurie šios garbės nesusilaukė.

Visą Čikagos lietuviškos operos sambūrį tenka pagerbti už atliktą darbą. Tai liečia, žinoma, profesines "pilno laiko" muzikines jėgas, kaip dirigentą ir meno vadovą A. Kučiūną, o taip pat muzikos studentą, pianistą akompanijatorių Mani-girdą Motiekaitį. Tai liečia "nepilno laiko" pusiau profesinius dainininkus, kurie mūsų operoje turi Amerikoje retai sutinkamas sąlygas: ne tik patys neprimoka už garbę padainuoti operoje, bet net gauna kuklius honorarus. Taip pat reikšminga yra Čikagos Vyrų Choro Valdybos rolė, kurie, su Vytautu Radžium priešakyje atliko atsakingą administravimo ir finansavimo darbą. Daugiausia tenka pagerbti tuos, kurie paaukojo "Carmen" pastatymui nesuskaitomas savo laisvalaikio valandas, nieko už tai negaudami, nebent moralinį pasitenkinimą: yra tai choristai, šokėjai, statistai, savanoriai scenos pagelbi-ninkai. Be jų pasiaukojimo tokie dideli žygiai tikrai nebūtų įvykdomi.
Vladas Jakubėnas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai