Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSKIRŲ KOLONIJŲ VAIDMUO BENDRAJAME BARE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.A.   

(Vietoj korespondencijos iš Bostono)

Kova už lietuvybę vyksta įvairiuose lygiuose. Pirmoji šios kovos arena yra šeima. Joj yra lemiama, ar jaunoji karta išauga tėvų kovos tęsėja ar nuo jos nusisuka. Jei vaikai išauga ne tokie, kokių tėvai nori, tenka tik save pačius kaltinti. Vaikai nėra kalti, bet tėvai yra kalti už savo vaikus. Neteisu savo kaltę dangstyti "aplinkybėmis". Šeima yra pagrindinė aplinka, kurioj vaikas bręsta. Jei šeimoj yra lietuviška dvasia, tos dvasios išauga ir vaikai. Tik labai jau negabus vaikas nepajėgia dviejų kalbų išmokti. Jei kieno vaikai nėra psichiškai atsilikę ir apskritai yra normalių gabumų, tėra tėvų kaltė, kad vaikai jų kalbos ne-beišmoksta ir jos nebevartoja. Taip atsitinka tik tose šeimose, kur patys tėvai yra apkiautę ar ištižę. Kur tėvai turi kantrybės rūpintis, kad namuose ir savo tarpe vaikai kalbėtų jų kalba, ten nėra reikalo nuo savęs kaltę versti "aplinkybėms". Aplinkybės visiems tos pačios, Jei vienų vaikai įugdomi į lietuvybę, o kitų ne, tai tik dėl to, kad vienose šeimose buvo rūpinamasi vaikų lietuviškuoju auklėjimu, o kitose nebuvo.

Šeimai tenka pagrindinis vaidmuo. Bet nė šeima nėra visagalė. Tėvai gali atsakyti už vaiką tik tol, kol jis yra vaikas. Vaikystėj įdiegtas lietuviškas nusiteikimas gali išsiskleisti sąmoningu nusistatymu tik tuo atveju, jei iš šeimos išeinama ne j svetimą aplinką, o savą bendruomenę. Niekas izoliuotai negali lietuvybės išlaikyti, reikia jai išskleisti atitinkamos bendruomenės. Tokią bendruomenę sudaro visos lietuviškosios organizacijos. Visos jos yra prasmingos tiek, kiek jos gyvai vykdo savo uždavinius. Turime pakankamai organizacijų. Kitas yra klausimas, ar visos jų iš tiesų yra gyvos. Jų tarpe yra ir tokių, kurios iš tiesų tik vegetuoja. Tokios organizacijos virsta žaizda lietuviškajame organizme: atitinkami uždaviniai, pasiimti tos ar kitos organizacijos, lieka nevykdomi. Todėl yra visiems lygiai svarbu, kad visos mūsų organizacijos būtų gyvos.

šalia šeimos ir organizacijų, tenka kelti ir atskirų kolonijų vaidmenį lietuviškajame bare. Labai svarbu, kokia dvasia įsigali kurioj kolonijoj. Nuo to priklauso ir tai, kaip anie veiksniai savo uždavinius sėkmingai vykdo. Jei kurioj kolonijoj įsimeta "nuovargio" (abejingumo, apkiauti-mo ir ištižimo) epidemija, nei atskiros šeimos, nei atskiros organizacijos negali pajėgti savo lietuviškųjų uždavinių atlikti. Jų pastangos lieka partizaniškos ir tuo pačiu mažai sėkmingos. Priešingai jei kurioj kolonijoj vyrauja sveika lietuviška nuotaika, tose pačiose "aplinkybėse" daug pasiekiama, žinome, pavyzdžiui, kiek Kanados Hamiltono apylinkė daug reiškia lietuvybės bare. Jei visose kolonijose būtų lygiai uoliai atsiliepiama lietuviškajai spaudai ir kitiems rūpesčiams, daug dalykų iš sumanymų būtų paverčiami konkrečiais darbais.

Šį kartą noriu mesti akį į savo koloniją—Bostoną. Tai viena iš pačių mažųjų kolonijų, imant naujuosius a-teivius. šių pastarųjų Bostone tėra apie 150 šeimų. Kaip ši kolonija vykdo savo lietuviškuosius uždavinius?

Pirmiausia — lietuviškasis auklėjimas. Bostono šeštadieninė lituanistinė mokykla veikia 10 metų, vidutiniškai turėdama 150 mokinių. Daug kur tebeveikia šeštadieninės mokyklos, tik labai mažai kur jos bėra tokios, kokios buvo sukurtos. Bostono šeštadieninė mokykla ligšiol tebėra 12 metų kurso mokykla, atseit drauge ne tik pradžios, bet ir augštes-nioji lituanistinė mokykla. Visame Atlanto pakraštyje tokia mokykla yra išlaikyta tik Bostone. Nedaug tokių mokyklų yra ir kitur, tik Čikagoj ir Clevelande. Čikagos augštes-nioji lituanistinė mokykla yra geriausiai žinoma iš spaudos. Ji stipriai figūravo ir pernai metų Kultūros Fondo 1000 dolerių premijai gauti kandidatų tarpe. Bet ar negausios Botono kolonijos šeštadieninė lituanistinė mokykla mažai verta dėmesio? Nei Detroitas, nei Los Angeles, nei New Yorkas, nei Philadelphia nebeturi (ar nė neturėjo) pilnos 12 metų šeštadieninės mokyklos, nors tos kolonijos yra nepalyginamai didesnės už Bostoną. Kas įgalino Bostoną lig-šicl išlaikyti tokią mokyklą? Iš vienos pusės tai, kad ši kolonija klebonu turi šviesios dvasios ir lietuviškos širdies kunigą prel. Pr. Virmauskį. Iš antros pusės tai, kad patys tėvai parodė suprantą mokyklos svarbą. Gal ir Bostone būtų buvę nusmukta, ligi 8 metų kurso ar dar žemiau, jei nebūtų buvę beveik visą laiką turėta rūpestingo tėvų komiteto. Tėvų susirinkimai ir čia, kaip visur, nsgausūs, 20-30 žmonių. Bet tie žmonės, kurie į tėvų komitetą įeina, pareigas sąžiningai atlieka. O šiose pareigose darbo yra daugiau kiekvienam komiteto nariui negu keliose organizacijose pirmininkauti. St. ""Vitkevičius, P.žičkus, inž. V.Kubi-l'is, inš4,. Z. Gavelis, J. Venckus yra h ii vyrri, kurie su savo talkininkais "telkė tėvus išlaikyti šeštadieninei l'S metų kurso mokyklai. Jie pajėgė "\isti sprendimą ir finansiniam mokyklos išlaikymui; nuo šeimos, leidžiančios vaikus į mokyklą, mokama metams 28 doleriai. Iš to mokesčio pajėgiama mokytojams mokėti už dieną 8 dol. (anksčiau ilgą laiką buvo mokama 5 dol.). Kiek trūksta lėšų nuo tėvų mokesčio, surenkama (600 dol.) per mokyklos vakarienę, gausiai lankomą visos visuomenės. Mažoj kolonijoj nėra lengva su mokytojais. Bet visą laiką tam darbui atsirado žmonių jų tarpe ir iš pačios mokyklos abiturientų. Mokyklos vadovavimo naštą neše VI. Kulbokas, K. Mockus, J. Vaičaitis ir O. Girniuvienė. Ar tai, ką ištesi Bostonas, negali ištesėti gausingesnės ko lonijos? Los Angeles, Detroite ar New Yorke žmonės nėra mažiau pajėgūs, priešingai, ten uždarbiai yra didesni.

Šalia mokyklos minėtinos ir kitos pastovios Bostono lietuvių institucijos. Aleksandra ir Antanas Gustaičiai pastoviai išlaiko dramos mėgėjų kolektyvą, kuris kasmet parengia spektaklį. Be Bostono, su spektakliu išvykstama gastrolėms ir į kitas kolonijas (pernai net į tolimąją Čikagą). Chorų Bostonas turi du: J. Kačinsko vedamą parapijos chorą ir J. Gaidelio vyrų chorą (pastarasis šiais metais persiformavo į atskirą meno ansamblį.). Kasmet surengiami keli koncertai su vietinėmis ir kviestinėmis pajėgomis. Kai Pasaulio lietuvių seime buvo pabūgta, ar pakaks publikos simfoninei muzikai, tai už keleto mėnesių mažutė Bostono lietuvių kolonija klausėsi lietuvių kompozitorių simfoninės muzikos Bostono universiteto koncerte (viena šio koncerto dalis, diriguojama J. Kačinsko, buvo skirta lietuvių muzikai.)  Santariečiai studentai kasmet pasirūpina dailės parodos Bostone suorganizavimu. Pagrįstai Bostono ir apylinkes lietuviai gali didžiuotis savo radijo valanda, pavadinta Laisves Varpu. P. Viščinio vadovaujama ši radijo programa iš pusvalandžio išaugo į valandą. Be kultūringai atrinktos muzikinės programos, per šią valandą skiriama laiko rašytojų kūrybai, o taip pat paties vedėjo ar jo kviestų svečių žodžiui aktualiaisiais kultūriniais klausimais. Mažutėj Bostono kolonijėlėj turima nemažiau kaip kitose didelėse kolonijose. Bs to, šioj kolonijoj yra ir Lietuvių Enciklopedijos  leidykla.

Atskirai minėtinas kultūros klubas (iš pradžių veikęs rašytojų klubo vardu). Tai įdomus bandymas susitelkti į organizaciją be "organizacinių varžtų". Nuo pat įsisteigimo (8 ar 9 metus), išskyrus vasarą, kiekvieno mėnesio ketvirtą šeštadienį sueinama susirinkimui. Nedaug tėra organizacijų, kurios būtų taip uolios. Vietoj organizacinės drausmės į susirinkimus žmones sukviečia asmeninis interesas. Oficialaus narių sąrašo nėra, klubas atviras visiems, kurie domisi to ar kito jo susirinkimo programa. Niekam nėra pareigos klube dalyvauti, bet visada vidutiniškai susirenka apie 50 asmenų. Nėra nario mokesčio bet mokama po $1.00 atsilankius į susirinkimą padengti svečių prelegentų kelionei, kavutės ir kitoms išlaidoms. Pavyzdžiui pernai klube svečiais buvo muzikas V. Marijošius (iš New Britain), poetas A. Nyka-Niliūnas (iš Baltimorės), istorikas V. Trumpa (iš Vašingtono) ir psichologas dr. V. Vygantas (iš New Yorko). Dalis svečių atvyko savo lėšomis. Visais atvejais iš kitur atvykę prelegentai sutraukė daugiau žmonių negu vietiniai. Eilėj klubo susirinkimų gausiai dalyvavo ir jaunimo, visų pirma tuose susirinkimuose, kuriuose svečiais buvo jaunesnės kartos atstovai (V. Kavolis, dr. V. Vygantas). Politinių temų nesirenkama. Klube dalyvauja įvairių pažiūrų žmonės.

Ir kitose kolonijose buvo bandymų panašiai sutelkti vietos šviesesnius žmones. Tačiau šiandien, berods, tokio pobūdžio klubas veikia tik Bostone "ir Detroite (įkurta dar prieš naujųjų ateivių atvykimą). Los Angeles turi "cenzuotą" klubą, kurio nariais tampama tik specialiu debiutu įrodžius "dailiesiems menams" priklausomybę. Čikagos amerikiečių lietuvių menininkų klubas taip pat yra "profesinis", ne visiems atviras. Nesiimu neigiamai vertinti tokio uždaro profesinio susitelkimo. Tačiau iš Bostono patirties atrodo, kad pozityvų vaidmenį galėtų vaidinti ir tokie atviri klubai kaip bostoniškis kultūros klubas. Pirma, reguliarus lankymasis į paskaitas kultūriniais klausimais savaime žadina kultūrinį interesą. Kviečiantis prelegentus iš kitur, palaikomi ryšiai su kitų kolonijų šviesuomene. Esant gyvesniam kultūriniam interesui, mažiau skęstamą į balius ar kortas (Bostone žalinga aistra, atitraukianti žmones iš visuomenės, greičiau yra meškeriojimas). Antra, reguliariai susitinkant bendrų kultūrinių klausimų svarstyme, arčiau susigyvenama, daugiau savitarpio pagarbos įsigyjama. Eostono kolonijoj iš tiesų niekada nėra buvę partinių ar kitų rietenų. Nors jokiu būdu bostoniečiai nėra uniformiški, savitarpio santykiai yra geri, jų nepajėgia sudrumsti nė "viršūnėse" sukylančios audros. Iš dalies tai yra ir kultūros klubo teigiama įtaka. Trečia, kultūros klubas palaiko dėmesį ir kitiems vietos kolonijos reikalams. Klubo nariai dirba įvairiose organizacijose. Klube kilo iniciatyva prie šeštadieninės mokyklos suorganizuoti knygynėlį  (tai jau atlikta).

Baigiu apie Bostoną. Neužmerkiu akių, kad ir mano kolonijoj yra daug to paties lietuvybei abejingumo bei dvasinio ištižimo, kaip ir kitur. Bet, kada iš antros pusės yra ir daug pozityvas kultūrinio darbo, abejingieji yra visą laiką jo žadinami. Jei visur būtų bent tiek parodoma lietuviško jautrumo, kiek Bostone, bendrasis lietuvybės baras daug gyvesnis būtų. Ir būtent: visos kolonijos turi save matuoti su kitomis ne abstrakčiai, o pagal savo gausumą. Čikagai, Los Angeles, Detroitui ar New Yorkui nepakanka tiek teturėti, kiek Bostonas turi. Iš "provincijos" žiūrint atrodo, kad didžiųjų centrų šviesa yra per silpna. Pavyzdžiui, New Yorke rašytojų draugijos premijos teikimo iškilmėsna buvę susirinkę ligi 50 žmonių su visais rengėjais! Jei tokios iškilmės būtų buvusios patikėtos kuriai mažesnei vietovei, tikrai būtų buvę galima sutelkti bent ligi 150 žmonių. Arba vėl: Los Angeles augštesnioji mokykla likvidavosi išleidusi tik 4 abiturientus. Tuo tarpu Bostone tik šiais metais abiturientų (12 metų kurso) išleista 11. Beje, nė vienas iš abiejų dienraščių nerado reikalo paminėti Bostono mokyklos nei dešimtmečio, nei 10 pilnų abiturientų laidos. Kam domėtis atšiauria "provincija"?! Bet kai didieji centrai mažai beduoda pavyzdžio, verta yra pasidomėti ir provincija. Kas galima vienur, tas galima visur. Ar, pavyzdžiui, rinktinių pajėgų Vašingtono kolonija neturi rausti lig-šiol neturėdama nei savos šeštadienio mokyklos, nei LB apylinkės? Vargiai kurioj kitoj kolonijoj yra tiek gausiai susitelkę elito, kiek Vašingtone. Bet šiai kolonijai būdingas ne veiklumas, o "nuosaikumas". Neatsitiktinai rūpestis dėl mūsų kultūrinio lygio kilo Bostone. Yra ir kitų kolonijų, kur panašiai būtų galima sakyti: pasitempkite, pasižvalgę po kaimynus! Daugiau ambicijos sudaryti kolonijai garbingą vardą! Daugiau įsipareigojimo imtis atsakomybės už savo artimąją bendruomenę: Kur neatsidedama pozityviai veiklai, ten laiką suėda dekadentines pramogos.
J.A.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai