Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASKUTINIS PASIMATYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Šį pasimatymą aš ilgai stengiausi palikti neparašytą. Ir gal būtų gražiau, jei jis būtų palikęs neparašytas, nors Ji jau seniai numirus, užmiršta — nebepasiekiama.

1939 metais sugrįžau iš Amerikos į savo tėviškę. Tai lygiai po dvidešimties metų. Mano brolis, Kazys Rimas, pasitiko mane Šeduvos geležinkelio stotyje. Jį iš tolo pamačiau. Nepažinau jo, bet spėjau, kad tas žmogus bus mano brolis. Nes jis vienas čia toks tamsus ir atrodė, kaip tikras čigono Arlovo paveikslas.

Mudu puolėme į glėbį, ilgai bučiavomės, džiaugėmės. Betgi jo glėbyje nesijaučiau, kad būčiau brolio, arba net šiaip lietuvio, glamonėjamas. Tai buvo kažkoks nelietuviškas rašalas. Pasisveikinę, pakalbėję, įmetėme mano lagaminą į ratus, kurie, kaip ir pakinkalas ir arklys, buvo tokie pat, kaip palikau. Išskyrus šikšnines vadeles ir su žalvariniais guzikėliais šikšnų papuošalą ant pavalkų. Ir čigonišką botagą.

Įšokus į vežimą, Kazys paleido arklį risčia. Matėsi, kad jo kuinas išmokytas išsigąsti ir botago šmikštelėjimo. Taip mes skubinome į Baukų sodžių, mano tėviškę, kur teko man užgimti ir paaugti.

Baukų sodžiaus neberadau! Jis buvo išsikėlęs į viensėdžius. Kai brolis Kazys parodė vietą, ku.v tada stovėjo malūnas ir buvo sodžiaus pradžia, o prieš mane bangavo tik tirštų javų laukas iš abiejų pusių iki pat kelio, aš gyvai išgirdau Čepulio kieme šunį lojant, tą didelį Saliamoną, kurį palikau išvažiuodamas. Kaip gyvas, atsistojo prieš mano akis Baukų sodžius. Abiejose kelio pusėse gužojo šiaudiniai stogai, ant jų žirgeliai, žali samanų kupstai. Žaliavo sodai. Mačiau gryčias, gryčią paskui gryčią, daržines, kūtes, klojimus, klėtis. Bėgo dienos, saulė tekėjo, saulė leidosi, sezonas sekė sezoną, darbymetis darbymetį. Piemenys įvarė bandą į ūlyčią: karvės baubdamos, avelės bliaudamos lindo į savo kiemus. Mačiau patį save žaidžiantį palentą, mušantį ripką. Taip be galo, be tvarkos vaizdas paskui vaizdą, tūkstančiai sodžiaus scenų, paveikslėlių mirgsėjo. Kalbos, pasakos, dainos girdėjosi.  O tuo tarpu žaliavo kviečiai, rugiai, tarp jų įsimaišęs žirnis, iki pat kelio toje vietoje, kur palikau Baukų sodžių.

Dar truputį pavažiavus, Kazys parodė vietą, kur mūsų sodyba klestėjo. Dabar jos nei ženklo, nei ženklelio. Truputį toliau pastebėjau paliktus vienos gryčios pamatus, pečių, prie jų kelias aplaužytas obelis ir dar toliau — palinkusį į kelią senelį kryžių. Paskui vėl tik javai. Javai iki kelio. Nebėra gryčių, kluonų. Nebėra pakluonių, ano kelelio.

Kazys, pasukęs arklį iš vieškelio į siaurą, duobėtą keliuką, pranešė, kad tai jau jo kelias ir ten pamiškyje jo trobos, o prie galo keliuko stovinčios moterys esančios mama ir jo žmona Ona. Jau aiškiau matėsi miškas, tviskėjo skarda dengti stogai, didėjo dvi moterys, išėjusios, suprantama, manęs pasitikti.

Šokau iš ratų, bėgau, apkabinau mamą. Apkabinau, bučiavau, bet netikėjau, kad toji laiko sudraskyta moteris galėtų būti mano mama. Palikau ją augštoką, tiesią, pakeltais pečiais, iškelta galva, pailgu veidu, gražią geltonplaukę. O radau mažytę, palinkusią, nudribusiais pečiais, retais žilais plaukais, garankštuotu veidu bedantę. Ir atsiminiau ją baliuose pečius kilnojančią, ore rankas blaškančią, pašokstančią nuo kėdės ir dainuojančią: — O kas išrašė mano veidelius...

Gal ir šioji mano mama nusivylė manimi. Gal ji tikėjo pamatyti mane gražiau užaugusį, smarkesnį, vyriškesnį už Kazį. Bet Kazys buvo augštas, tiesus, drąsus, greitas, smailiomis juodomis akimis vyras. Tikras Arlovas. O aš — kaip mano šviesiaplaukis tėvas: žemas, truputį kuprotas, nežvalus, nesusigaudąs kalboje. Gal ir ji netikėjo, kad aš esu jos sūnus Jonas. Nes ji klausė, klausimą kartojo: — Ar čia mano sūnus? Ar čia mano sūnus Jonas?

Mama įsivedė mane į gryčią, tuojau pripylė augštus stiklus vyno, paprašė atsisėsti už stalo į geriausiąją kėdę. Ant stalo pūpsojo iškepta žąsis, skilandis, dešra, kumpis, sūris, sviestas, pyragas — viskas gardžiausia mano atsiminimuose.

Kazys atkimšo statinę namie daryto alaus, kuris andai būdavo toks gardus. Bačka šovė, alus putojo, jie sakė, kad meisterio padarytas. Bet į stiklą įpiltas buvo drumzlinas, geriant — rūgštus, sunkus nuryti. Dešra taip pat springo gerklėje. Tačiau jie visi gėrė ir gyrė, kad pavyko padirbti gerą alų. Todėl ne alus, ne dešra, ne kumpis, bet mano gomurys sugedo. Ir atėjo mintis, kad būtų buvę geriau nesugrįžti. Tuomet naminis alus tebebūtų skanus, mama tebebūtų ana geltonkasė. Viskas tebegyventų mano atsiminimuose toki, kaip palikau.


MOZAIKA (Atspindžiai Jungtinių  Tautų pastate) V. Maželio nuotrauka

Prie stalo klausinėjau jų apie mano dar atsimenamus žmones, o jie pasakojo: Izilaitis dar gyvas, gražiai gyvena; Barzdelė jau seniai numirė . . . Taip buvo suminėta daug vardų, bet apie juos pasakyta tas pat, tais pačiais žodžiais.

Mama sakė, išsakė, kaip kas čia buvo, kaip kas yra. Nuleidęs akis į vyno stiklą, aš klausiausi ir vis galvojau, kad čia nieko, nieko, ką p? likau, man nebėra.

Paskui mama paprašė mane pasakyti jai, kaip aš gyvenu ten iššlovintoje Amerikoje. Pasakiau jai, kad Amerikoje man nepasisekė. Pasakiau jai, kad dirbu plieno fabrike Čikagos priemiestyje. Dirbu kartu su negrais ir meksikiečiais, kurie nešiojasi ilgus peilius. Turiu lįsti į neatvėsusias krosnis ir kai kada apalpstu nuo karščio ir pats nebeišlendu. Kiti turi ištraukti.

—    Kas būtų, jei neištrauktų? — paklausė mama.

—    Ištraukia. Gyvą ar negyvą, bet ištraukia, — atsakiau.

—    Ar pasitaiko kam ir uždusti tam baisiam pečiuje? — ji vėl klausė.

—    Pasitaiko. Pažiūrėkite į mano rankas,— aš ištiesiau viršum stalo savo rankas. — Pasilsėjusios porą savaičių, bet ir tai tebėra kaip kaladės. Išpurtusios, sumuštos, juodos.

—    Sūneli, kam tau reikia taip? Tu savo sveikatą prarasi, arba gyvas sudegsi ten pečiuje.

—    Yra ir lengvesnių darbų, bet man taip pasitaikė.

—    Kad taip pasitaikė, taip ir bus. Jau dvidešimtis metų praėjo. Jei ligšiol nieko geresnio neradai, tai ir neberasi. Kam tau reikia gyvam ant žemės pragare kentėti? Mano sūneli Jonai, aš nebeišleisiu tavęs į Ameriką. Kam ten tau prakaitą lieti, vienam, tarp svetimų vargti? Ir žmonos tenai negauni. Turime didelę, gerą žemę, išteksime visi. Ir dabar bepiga gyventi: viską perka ir gerai užmoka. Tik spėk užauginti. Gyvensime kartu. Užteks ir Kaziui ir tau, o man jau nebereikia.

Aš klausiausi mamos kalbos, ir man atrodė, kad matau nuogą, dėl manęs verkiančią mamytės širdį.

—    Būtų smagiau ir lengviau, jei galėtume visi gyventi kartu. Bet palikau Amerikoje savo namą.

—    Nuvažiuok, parduok ir tuojau sugrįžk.

—    Palikau ten gerą draugą. Jis galėtų parduoti. Nereikėtų išleisti pinigų kelionei. Bet vėl klausimas, kaip mes čia susitartume.

Norėjau įsigilinti į šį reikalą. Norėjau, kad ir Kaziui tektų pasisakyti. Bet mama kita ką pradėjo. Ji pakėlė jau linksmą veidą ir paklausė:

—    Ką Jonukas taip daug parsivežei? Atidaryk skrynią.

—    Parvežiau tamstoms dovanų iš Amerikos. Visą skrynią. Tik negaliu dabar atidaryti skrynios, nes užmiršau ir palikau Kaune viešbutyje raktus.

Mama nusiminė, pradėjo rūpintis, kada ateis raktai.

—    Ką parvežei man, Jonukas?

—    Juodą šaliką iš vilnų ir šilko, gražiu raštu išaustą ir paauksuotą.
Mamos akys žibėjo, atrodė gyvos ir jaunos. Atrodė, lyg būtų ne savo vietoje tame garankštuotame, be dantų veide.

—    Iš šilko ir vilnų išaustą šaliką ir dar paauksuotą! Iš Amerikos! Dabar galėsiu pasirėdyti amerikoniškai, gražiau už ponias. Važiuosiu į bažnyčią — užsidėsiu šaliką.  Šaliką apsisupsiu, ir kai į turgų vyksiu. Aš kai kada dar nusikapstau ir į turgų. Jie nori mane jau užkišti už pečiaus, bet aš dar apsisuku, nepasiduodu.

—    Tai ir gerai, mama. Kol gyveni, gyvenk, kad matytų. O tas šalikas yra taip išaustas, kad kuo daugiau jį nešiosi, tuo labiau jis žibės. Užteks mamai šimtą metų.

—    Aš nueisiu į bažnyčią, apsisupus amerikonišku šaliku, vilnų, šilko, aukso; o mano sūnus Jonas, iš Amerikos, atsiklaups šalia manęs. Ir tegu jie žiūri.

—    Taip, mamyte. Mamos šalikas bažnyčioje bus, kaip pasirodęs angelas. Ir aš klūpėsiu šalia tamstos.

—    Ir bus kaip pasirodęs angelas! Kas čia turi tokį šaliką?

—    Parvežiau mamai dar sijonui ir bliūzei audimo ir skrybėlę su gėlėmis.

—    Dabar tai kad apsirėdysiu, tai apsirėdysiu.

—    Ir aš eisiu su mama į bažnyčią, klūpėsiu šalia mamos.

—    Tai gal tu nebevažiuosi į Ameriką?

—    Turėsiu važiuoti.

—    Būtų man smagiau baigti gyvenimą, jei tu, Jonai, nebegrįžtum tenai. Turime didelę gerą žemę — daugiau negu reikia, — mama vėl kartojo tą patį. — Praeitais metais ir šiemet labai perka viską, tik spėk auginti. Perka ir gerai užmoka. Niekad taip gerai nebuvo. Jonai, tu pasakyk man, prižadėk, kad ten už marių daugiau nebevažiuosi, kad gyvensi su mumis, kol aš gyva būsiu.  Prižadėk, vaikeli.

—    Kaip jau sakiau: turiu Amerikoje namą.

—    Aš nebeišleisiu tavęs, mano sūneli Jonai, — mama vėl bučiavo mane.

—    Ką brolis manai? Prašau pasakyti, kaip tamsta norėtum? — paklausiau Kazio, kuris nesimaišė į šią kalbą.

—    Man bus gerai, kaip mama pasakys, — atsakė jis, neparodęs susidomėjimo.

—    Mama jau pasakė, — pastebėjau.

—    Ar pasakė? Aš nesiklausiau jūsų šnektos.

—    Galėčiau pavesti draugui parduoti mano nuosavybę Amerikoje.

—    Jei žinai, kad jis yra teisingos žmogus, — įspėjo Kazys. — O žemės yra, išsiteksime.
—    Kad tu, Jonai, būtum matęs, kiek miško Kazys iškirto, kelmų išrovė. Šimtas arklių per šimtą metų neišvežtų. Ir ta žemė to neverta. Dirbamos žemės buvo tik lopelis, kita — alksnynas ir miškas, kai mes čia atsikraustėme, — priminė mama.

Dabar jos akyse pamačiau kažką įtartina. Man atrodė, kad ji tai priminė neveltui.

—    Išeikime į lauką — noriu pamatyti tavo sodybą, — pavadinau Kazį.

Pasitraukdamas nuo stalo, paėmiau ilgą dešros gabalą, kurį atidaviau už durų laukiančiam Margiui. Šuva iš karto tapo mano draugas. Brolio Kazio trobos buvo visos tvirtai pastatytos, erdvios. Pastatytos atokiai viena nuo kitos — atsargai nuo gaisro. Alksnyne gera pirtis, prie jos šulinys vandeniui ir svirtis. Ant pirties stogo gužų lizdas.

Man čia labai patiko. Buvo malonu, tylu ir gražu. Dvelkė vyriškas beržų ir alksnių kvapas. Dažnai užkliūdavo nepažįstamų miško gėlių ir čiobrų kvepėjimas. Užuodžiau saldžią žemuogių aromą. Miške kartojosi paukštelių čiulbėjimai, juodvarnių, šarkų ir kitų didesnių paukščių kvarksėjimai. Mačiau iš miško į lauką nusileidžiančius laukinius karvelius, ant sausos šakos vanagą tykantį.

—    Tokia tyla, ramybė čia. Ir nereikia skubinti, — pasakiau Kaziui. — Jaučiu tvirtesnį norą čia pasilikti, pasistatyti trobas, vesti žmoną.

—    Dabar gerai. Bet pasitaiko ir prastų metų, kada būna sunku sudurti galą su galu. Augšti mokesčiai. Kai kada pasitaiko, kad negali parduoti, tai nežinai ką daryti. Turi visko, bet neperka. Neperka — nėra pinigų. Gali ir vėl ateiti koks biesas, — pagąsdino Kazys.

—    Amerikoje dar prasčiau, kai užklumpa nedarbas. Čia gali pasisėti, užsiauginti, o ten reikia gyventi iš dolerio. Nėra darbo — nėra dolerio.

—    Vistiek tenai Amerika. Jūs tenai gyvenate, visko turite.

—    Aš turiu kelis kaklaraiščius suveržti savo kaklui. Bet tai gali būti, kaip afrikiečiui įverta į nosį grandis.

—    Gal brolis manai j ieškoti savo dalies?

—    Pinigų aš neparsivežiau.

—    Aš palieku mamai. Man bus gerai, kaip mama pasakys.

Beeinant toliau, pamačiau pro krūmus karves, aveles ganantis ir prie jų stovinčią mažytę mergaitę. Ji liūdnai raliavo. Priėjau prie jos, pakalbinau, pakėliau į orą, pasupau. Ji buvo menkutė, lengvutė ir labai tamsi. Ji neatrodė, kad būtų lietuvaitė. Ji buvo Kazio piemenė. Paklausiau jos vardo, metų. Jos vardas Saliute, ii septynerių metų mergaitė. Įkišau rankas į savo kišenes, bet ten neradau nieko daugiau, kaip pinigus. Įspaudžiau į jos delneli pinigą.

Paskui Kazys ir aš ėjome toliau. Apėjome jo laukus, pasidžiaugėme, kad javai tiršti, kaip mūras. Dobilai taip pat. Jo vienas sūnus ir bernas jau pjovė šieną, o jaunesnis sūnus ir merga grėbliais pradalgius vartė.

Vakare, bandą parginus ir atėjus į gryčią valgyti, Saliute padavė man didelį aukšlį gražių, tamsiai raudonų, saldžiai kvepiančių žemuogių. Aš paėmiau mergaitę ant savo kelių, supau ją, pasakojau, kaip Amerikoje gyvena jos amžiaus mergaitės. Ir pažadėjau jai:

—    Saliute, grįždamas į Ameriką, aš pasiimsiu tave, išvesiu per marias, per gilias. Į Ameriką. Toli, toli.

Mačiau, kad mama nerimauja ir kiti stebisi, bet nesupratau, kur būtų netvarka. Pagaliau mama pakilo nuo kėdės, atidarė gryčios duris ir, peržengus slenkstį, pašaukė mane.

—    Jonai, ateik čia, — ji tai pasakė man įsakančiu balsu, kaip prieš dvidešimt metų ir dar anksčiau.

Pasodinau Saliute ant kėdės ir nuėjau pas mamą, valgydamas žemuoges.

—    Ką, mama?

—    Tu neužsiimk su ja. Ji yra mergos vaikas, — tvirtu balsu pagrasino mane senelė, mano mama.

Stumtelėjau motiną į priemenę, kad galėčiau uždaryti gryčios duris, kad mūsų kalbos neišgirstų Saliute. Paėmiau mamai už smakro, kuris stovėjo pakilęs, ir žiūrėjau į jos akis, kurios dabar buvo gyvos, atrodė jaunos.

—    Mama, aš stebiuosi, — lėtai pasakiau. Ir stebėjausi.  Stebėjausi iš savo mamos.

Nes gerai žinojau, kad ji pati, jauna būdama, dargi ištekėjus, nebuvo šventa. Užaugusių kalbos pasiekdavo vaikus. Taip pat išgirsdavau tėvą, kuris gindamasis, kaip katė nuo šunio, jai prikišdavo pasakydamas: "Čigonas ne tik mylėjo, bet ir padovanoio". O Kazį mano atsiminime visi pusberniai vadino čigonu. Mama mylėjo dviejų arba trijų dienų balius. Į vieną tokių balių atvažiavo ir čigonų karalius Arlovas.

Ir dabar štai mama bara mane už tai, kad aš pasisodinau Saliute ant savo kelių. Į ką atsispyrus, kuo pasirėmus, ji bara mane? Geriau pasakyti, niekina Saliute. O aš spėjau, kad Kazys yra. Saliutės tėvas. Man buvo sunku čia išpainioti siūlą, pasakyti, kaip kas turėtų būti, juo labiau nakreioti mamos tvarką šiuose namuose. Aš kažką pasakiau, o mama suriko:

—    Tu kalbi, kaip ne mano sūnus!

Paskui ji prasiveržė pro mane, švaistydama savo rankas, ir įlindo atgal į gryčią.

Aš sugrįžau prie Saliutės. Pasisodinau ją prie stalo šalia savęs. Žiūrėjau, kad ji gerai pavalgytų. Motinos veide vėl mačiau nerimą, kurio ji, tylėdama, ilgai neiškentė.

—    Jonai, kodėl nesilaikai mūsų namų tvarkos?! — ji suriko.

Pražydusi vyšnia Vašingtone
V. Maželio nuotr.

Neatsiliepiau. Tik pakėliau balsą, kalbėdamas į Saliute. Mergaitei žadėjau:

—    Saliute, aš išvesiu tave per marias, per gilias. Bet tu valgyk, kad greitai augtum, didelė užaugtum. Valgyk, prašyk valgyti, kai nori. Prašyti nebijok.

Sekantį rytą švintant motina prikėlė šeimyną ir išskubino prie darbo. Šiandien ir Oną išsiuntė į lauką prie šieno. Kaziui liepė apžiūrėti dalges. Bernas vieną nulaužė, kita jau sudilus, dar kita ne ko verta, o ateina rugiapjūtė. Greitai reikės pradėti rugius kirsti.

—    Tu nebedirbi, nebesirūpini. Kas čia bus? — motina barė Kazį.

Atlikus ryto ruošą, mama atsisėdo prie manęs ir pasakojo man apie Saliutės motiną Marijoną, kuri tarnauja pas Čepulį už mergą. Marijona esanti dar visiškai jauna, graži, gera darbininkė, moka gražiai austi, pasiūti, ir kompanijoje nepėsčia, bet kas iš to? Ji — merga su vaiku.

—    Jei neturėtų vaiko, dar turėtų pasogos, būtų verta gero vyro, — baigdama pastebėjo mama. Paskui paklausė: — Tu, Jonai, nesiveši jų į Ameriką?

—    Žinoma, kad ne.

—    Ir aš žinau, kad ne.

Jos veidas paskaidrėjo. Ji apkabino mane ir bučiavo. Ir vėl sakė:

—    Aš tavęs, Jonai, nebeišleisiu į Ameriką. Gyvensime kartu. Kam tau tos Amerikos? Tenai ir žmonos sau negauni.

—    Be žmonos gyventi nusibosta. Kai kada pasidaro taip baisiai ilgu, liūdna, kad atsiranda noras pasikarti, — skundžiausi mamai.

—    Dieve mano! Dar pakaruoklis atsiras mūsų familijoje. Kaip gyva, tavęs nebeišleisiu į Ameriką, — ji šaukė.

Bet kitą mirksnį pasikrapštė galvą ir nusistebėjo:

—    Pirmą tokį amerikoną girdžiu, kad taip skųstųsi. Kiti, parvažiavę, tik giriasi.

—    Jiems pasisekė, man nepasisekė, mama, — atsiliepiau liūdnai.

Kiek vėliau Kazys pasakė važiuojąs į Šeduvą žibalo ir dalgių nusipirkti Namie nėra žibalo, praeitą vakarą reikėjo sėdėti patamsy. Paklausė — gal ir aš norėčiau važiuoti. Žinoma. Galėsiu užeiti į paštą. Gal bus atėję raktai.

—    Taip, gal atėjo raktai. Atidarysime skrynią. Aš baisiai noriu pamatyti savo šaliką, — džiaugėsi mama.

—    Iš Šeduvos grįždami, galėsime pasukti į Dauguvėnę pažuvauti. Parsivešime žuvies. Gal pagausime ir lydekų, — užsiminė Kazys.

Jis įmetė į vežimą bradinį.

Pasiekus vietą, kur stovėjo Baukų sodžius, mane vėl apsupo šimtai atsiminimų, buvusio sodžiaus vaizdai ir gilus liūdesys, kad nebėra Baukų sodžiaus. Baukų laukai nebepažįstami, trobų primėtyti, žmonės gyvena toli vienas nuo kito. Nebesueinama, nebesusirenkama, kaip tada. O anų dienų baukiečiai arba išmirė, arba paseno, arba užaugo — paliko žmonės man nebepažįstami, svetimi. Mano tėviškė nebėra man. Man čia jau svetimas kampelis.

Kai Kazys ėjo į krautuvę, aš pasakiau jam einąs į paštą. Prie pašto pasitaikė man netikėta laimė. Mane užkalbino gražiai apsirėdęs, gerai lietuviškai kalbantis žydas. Jis pasiūlė man penkiolika litų už dolerį, jei aš turiu šimtą dolerių arba daugiau. Banke dolerio kursas buvo tik šeši litai. Dolerius tuojau iškeičiau į litus ir didesnę dalį pinigų pasidėjau Šeduvos banke. Dabar jaučiausi turtingas, beveik tris kartus turtingesnis, negu maniau Lietuvoje būti. Todėl Šeduvoje Kazys ir aš prisikrovėme pilnus ratus bravorinio alaus, vaisių, vyno, spirito, strimelių, silkių, saldainių. Pastebėjęs kioską, nusipirkau visokios spaudos iš Kauno.

O Dauguvėnėje, tris kartus patraukę bradinį, išvilkome pusę maišo mažos žuvies. Tarp mažų pakliuvo keturios lydekos. Buvome dar kartą įbridę, manydami užtikti daugiau lydekų, bet dabar pasitaikė broliui Kaziui nelaimė. Jis staiga įlindo į gilią duobę ir pasinėrė. Nors ir čigonas, bet, negyvendamas arti prie vandens, matyti, nebuvo išmokęs plaukti. Jis iškilo ir vėl nugrimzdo į dugną. Antrą kartą iškilusį pavyko man jį pagriebti už plaukų. Išvilkau ant kranto, paguldžiau ant pilvo ir pradėjau visa sveikata spaudyti jo nugarą, kad pašalinus vandenį iš plaučių. Jis greitai atsigavo ir vėl buvo tvirtas ir sveikas. Daugiau nebebridome į vandenį.

Kai parvažiavome namo ir nešėme daiktus į vidų, motina džiaugėsi:

—    Tai kad prisipirko. Visą Šeduvą išpirko. Spėjus tai pasakyti, ji nekantriai paklausė:
—    Ar parsivežei raktus?

—    Parsivežiau.
—    Tai einame atidaryti skrynios.

—    Pirma reikia sudoroti žuvį. Vakaras ateina, — pasakiau.
—    Žuvis gali palaukti. Einame atidaryti skrynios. Žuvį nuleiskite į pirties šulinį, tegu atšąla.

Mama buvo linksma, kalbėjo, lyg būtų jauna.

—    Ne, mamyte. Pirma reikia žuvį apdirbti, — pasakiau.

Paskui uždėjau ranką per jos liemenį, prispaudžiau ją prie savęs, nuleidau akis ant labai garankštuoto, be dantų jos veido ir, kaip mokėjau švelniau, jai pasakiau:

—    Mamyte, aš parvežiau tamstai dar kažką brangiau už šaliką. Aš pats pasiliksiu prie mamos, visad būsiu mamos akyse. Į Ameriką nebevažiuosiu. Vakar ir šį rytą mamytė prašei ir prašei mane nebevažiuoti į Ameriką, gyventi čia. Dabar prašau tamstą pasakyti, ar mama tikrai nori, kad aš pasilikčiau savo tėviškėje?

Ji pakėlė akis, apsidairė, delsdama atsakyti.

—    Žinoma, kad noriu. Jei nenorėčiau, neprašyčiau. Būtų tau lengviau, o man smagiau gyvenimą baigti, -— pagaliau ji pasakė.

Dabar atrodė, kad ji bus jau užmiršusi šaliką.

—    Praeitą naktį aš ilgai neužmigau. . .
—    Gal lova kieta?

—    Lova minkšta. Bet rūpinausi, kaip ką padaryti. Čia labai gražu, malonu, smagu, viskas sava ir yra ant ko gyventi. Būčiau tarp savųjų. O ten Amerikoje, nors jau dvidešimt metų įsigyvenau, vistiek jaučiuosi pašalietis. Sunku su kalba, sunku gauti žmoną, ir paskutiniame darbe mane stumdo. Gvvenu vienas, dvidešimt metų sunkiai dirbau, nieko neužsidirbau. Galėjau šiek tiek susitaupyti, bet pragėriau.

—    Sakei, kad turi namą?

—    Taip, sakiau. Bet tik pasigyriau. Namo neturiu, o doleriais — tik kelis šimtus. Čia galėčiau gauti žmoną, pasistatyčiau trobas, kad ir ne tokias geras, kaip Kazio. Esu jau numatęs vietą ežiai. Aš norėčiau savo dalį pasiimti žiemių pusėje. Čia žemė gal kiek prastesnė, bet užtai gražiau prie miško, kur galvoju pasistatyti trobas.

—    Mūsų žemė — visa pirmos rūšies. Tokia pripažino agronomas. Bet ką tu čia darytum, Jonai? Užmiršai arti, nieko nebepažįsti. Kas tau čia biednoje Lietuvoje. Jei Amerikoje pragėrei, ką uždirbai, tai čia savo žemę greičiau prager-tum. Iš ko pasistatytum trobas, jei neparsivežei pinigų?

—    Kazys dirbo mano dalį per penkiolika metų, nieko man neprimokėdamas. Jis galės ir turės duoti pinigų man trobas pasistatyti ir galvijų pradžiai. Be to, amžiną atilsį, tėvas žodžiu ir laiškais yra prižadėjęs viską palikti man, Kaziui nieko. Tėvas Kazį nelaikė savo sūnumi.

—    Tu, Jonai, kalbi kažinką. Aš einu į daržą kiaulėms žolių parauti. Ateina vakaras.

—    Einame į gryčią, mama. Parsivežiau raktus, atidarysiu skrynią. Atiduosiu mamai šaliką. Žuvis ir kiaulės gali palaukti.

Norėjau ją už rankos paimti, bet ji greitai pasitraukė, ranką užkišo už savo nugaros.

—    Nėra kada. Ateina vakaras. Karves greitai pargins, reikės pamilžti, šiaudų padraikyti. Reikia kiaules pašerti, arklius perkelti, veršius pagirdyti. Kazys daužosi po miestą, nesirūpina. Ona taip pat nežiūri. Jei ne aš, nieko čia nebūtų. Kazys vaikščiotų kiauru klynu, kaip Pranių Domininkas.

—    Mama taip laukei atidarant skrynios.

—    Aš laukiau skrynios, dabar skrynia gali palaukti manęs. Einu į daržą.
Ir mama nuėjo. Pastebėjau, kad ji ne į daržą, bet pas Kazį į bekonų migį įlindo. Aš prislinkau prie migio sienos, kur buvo siauručių plyšių. Pro vieną jų galėjau matyti į vidų. Mačiau gerokai paaugusių bent dvidešimt paršų, kuriuos jie vadino bekonais. Paršai buvo baltų baltučiai, kaip ką tik išprausti. Motina stovėjo prie Kazio ir balsiai pasakojo jam, kad aš tikrai manau pasilikti tėviškėje, atsiimti savo dalį ir priedu dar gauti iš Kazio pinigų ir galvijų. Dar ir pamelavo jam, pasakydama, esą, aš žadėjęs ištirti, kaip ten mūsų tėvui pasitaikė įvirsti į griovį ir prigerti. Tai atpasakojus, ji tvirtesniu balsu Kaziui tarė: — Ar tu negali jį įkišti į pirties šulinį, ar linų marką, kad nė šuva nelotų. Kas bus, jei išdraskysite žemę?

Vakar, kai Kazys vedžiojosi mane, rodinė-damas savo turtą, aš pažvelgiau į pirties šulinį žemyn. Šulinys ankštas, tamsus, o vanduo juodas. Nors bet koks šulinys įmestam prigerti yra tas pats, betgi šis ypatingas šulinys pasirodė man baisesnis už kitus. Aš nušiurpau, susijaudinau ir, pats nepasijutęs kaip, įlindau į migį. Norėjau pasakyti jiems, kad aš išgirdau jų kalbą. Jau dantyse turėjau žodžius, bet staiga susilaikiau.

—    Kur valote žuvį? Aš ją apdirbsiu, — paklausiau Kazio.

Kazys pasitraukė nuo mamos. Neramios mamos akys žiūrėjo tiesiai į mano akis.

—    Aš einu prie žuvies. Aš žiūrėjau bekono su speniu po kaklu, arba juodu lopeliu ant nugaros paskersti broliui. Pirmiau tokių nepriimdavo, dabar gaudo ir tuos. Bet gražiau man pačiam, jei mano bekonai visi be spenių ir dėmių, — Kazys kalbėjo ramiai ir smagiai, lyg būtų negirdėjęs, ką jam motina liepė.

—    Eikite ir įleiskite žuvį į pirties šulinį. Tegu palaukia iki rytojaus. Šį vakarą valgykime strimeles. Tiek daug parsivežėte, šilta, gali sugesti, jei tuojau nesuvalgysime, — pastebėjo mama.

Pasijutau, kad mane jau gąsdina menkniekiai, kaip mamos pasakytas "eikite". Kodėl Kazys pats vienas negalėtų žuvį nuleisti į šulinį?

—    Žuvis užsmardins vandenį, kaip įkištas šuva, — pastebėjau netuščiomis, žiūrėdamas į mamą.

—    Mes pripratę prie daug smarvių, vaikeli. Ir už kerčių smirdi, kai nepasisuka kiaulės, — atsikirto mama.

Mes vis tik nusinešėme žuvį į skiedryną skusti ir skrosti. Katė, vištos gaudė žuvių atmatas.

Žuvį valant, mes daug kalbėjome. Kazys vietomis buvo atviras ir nuoširdus. Tai stebino mane, nes ligšiol laikiau jį labai užsidariusiu. Saliute jis paėmęs už piemenę todėl, kad ji esanti jo duktė. Prieš aštuonerius metus pas juos tarnavusi Marijona, tuomet tik septyniolikos metų mergaitė. Jis užeidavęs pas ją į klėtį. Ir pasitaikė nelaimė. Jis norėjęs Marijoną laikyti ateinančius metus ir toliau, bet mama nesutikusi.

—    Mama žino, kas yra Saliutės tėvas, ar ne? — paklausiau.
—    Žino. Visi žino.

Atjojo ant išganyto bėro arklio Domininkas Pranys. Žemas, išsiganęs vyras, su ilgais, suvytais, geltonais ūsais. Jis mano vienmetis. Teko su juo žaisti, arklius ganyti. Buvome geri draugai. Ir jo nebepažinau.

Domininkas paėmė mano peilį žuviai skrosti. Aš tuo tarpu ištraukiau iš gryčios šulinio maišą, kuriame buvau nuleidęs butelius alaus, kad atvėstų. Paėmiau šešis butelius, kitus nuleidau atgal. Tuos atkimšau, ir mes triese išgėrėme. Alus buvo stiprus. Pajutome, kaip čia sakoma.

V. MAŽELIS
A. VARNO PORTRETAS

Saulė pradėjo leistis, oras greitai vėsti. Saliute parginė karves, šieno pjovėjai, dainuodami, parėjo namo. Jie tuojau puolė karves milžti. Jaunesnis Kazio sūnus nuėjo veršių girdyti, Saliute žąsis i gardą suvaryti, mama šėrė kiaules, Kazys, žuvį pabaigęs, įnešė du kibirus vandens į vidų. Taip visi skubino vakaro ruošą.

Atėjo prieblanda, pradėjo vabalai zvimbti. Baigėsi diena.

Pagaliau mes visi suėjome į gryčią prie stalo. Aš pastačiau ant stalo spiritą, vyną, bravorinį alų, padėjau pora šimtų strimelių.

—    Kol išvirs žuvis, išgerkime ir strimelių užkąskime, — pakviečiau.

Pirmą stiklą su spiritu pastiprinto vyno padaviau mamai. Ji iš karto išgėrė. Tuojau pripyliau antrą, didesnį stiklą. Ir tą ji greitai išmaukė. Padaviau trečią.

Kazys atkimšo naują statinę alaus. Netrukus mes visi, bernas ir merga, buvome gerai įsikaušę. Saliute sėdėjo šalia manęs ir kramtė saldainius, kurių buvau nemažai įbėręs į jos sterblę. Domininkas pravedė dainą, kurią jie visi dainavo. Ir mama ir Saliute. Aš nedainavau.

—    Ar pas tamstas žmonės nedainuoja? — paklausė Domininkas.

—    Kai kurie dainuoja, — atsakiau. Pastebėjau  atsiradusias  čia  kelias  naujas
dainas, keletą andai nevartotų žodžių, kurie ir mamai buvo jau įprasti.
Pagaliau aš nutraukiau jų dainas, pasakydamas:

—    Atidarysiu skrynią, — ir atidariau.

Aš stebėjausi, kad mama atrodė, lyg būtų visiškai užmiršus skrynią.

Pirmiausia išėmiau šaliką, atlanksčiau, papurčiau, pakėliau augštyn, kad visi gerai pamatytų.

—    Šalikas iš vilnų ir šilko, gražiu raštu išaustas ir paauksuotas. Jis mamą pajaunins dvidešimt metų, — pasakiau.

Paskui priėjau prie mamos uždėti šaliko ant jos pečių. Bet mama, kaip nuo rupūžės, šoko į šalį nuo šaliko.

—    Nereikia! Ką aš su juo? Kur aš, senė, beisiu su tuo ponių papuošalu? Ar žmonių juokdinti? — priešinosi mama.

—    Į bažnyčią, į turgų. Kaip mama pati vakar kalbėjai, — priminiau.

—    Vakar buvo vakar. Šiandien nebereikia, nenoriu. Tu parvažiavai išardyti mūsų gyvenimo, tvarkos, mados. Jis atims žemę, savo dalį, dar pinigais ir galvijais reikalaus iš Kazimiero. Pasisodino ant kelių mergos vaiką ir svilina savo motinos akis. Velnias tave parnešė ant mano senos galvos, — mama bėrė žodžius paspjaudama.

—    Mama, ką kalbi? Perdaug išgėrei, — nusistebėjo brolienė Ona.
—    Ir neišgėrus tą patį pasakyčiau.

—    Brolis Jonas šiandien kažinką pasakė mamai, — įkišo žodį Kazys.

—    Aš žinau, ką Jonas pasakė. Tu pasakei man, ką Jonas pasakė mamai. Jei brolis Jonas jieško savo dalies, tai jieško savo. Tegu atsiima. Žemės užteks. Galime išplėšti pusę alksnyno, ganykloms ir šienui perdaug, ir vėl turėsime daugiau dirbamos žemės. Kam reikia motinai ir broliams pasipjauti dėl žemės? — Ona susijaudino ir paraudo.

Aš pradėjau atsiminti Oną tokią, kokią ją palikau. Tą kaimyno mergaitę su duobutėmis skruostuose, plačiai atviromis akimis. Ją aš gindavau, kai Domininkas užpuldavo erzinti. Ir dabar jos veiduose tebebuvo duobutės, jos akys nepasikeitusios. Tik jos veidas jau pradėjęs senti.

Mama pasakė piktą žodį ir Onai. Paskui vėl rėkė ant manęs. Bet Domininkas užrėkė jos balsą.

—    Nereikia tuojau susibarti dėl žemės, — šaukė Domininkas. — Kas ta žemė? Daugiau žemės — daugiau darbo ir rūpesčių. Žinote ant ko aš gyvenu, o gyvenu smagiau, negu kas kitas per šimtą kilometrų aplink.

—    Kas norėtų gyventi, kaip tu gyveni? Klėtyje su vienu langeliu tebelindi. Dar nepasistatei gryčios, žemės neišsidirbai, — rėkė mama. — Išgirsta, kur yra padaryta alaus, ir atjoja.

—    Jie gali atjoti pas mane, kai aš pasidirbu alaus.

—    Bet kada tu turi alaus? Nelįsk į akis. Aš išvaikysiu jus visus, paėmus šluotą. Ir Kaziui duosiu šluota per galvą, kad jis tyli, kaip kurmis, — šaukė mama. — Jei aš būčiau vyras, kaip jis, čia man niekas niekų nepaistytų.

Šaliką padėjau atgal į skrynią. Išėmiau rutulį audimo. Jį išvyniojau.
—    Tai va mamai, švelnučio audimo keliems sijonams.

—    Nereikia ir to. Užteks, ko turiu. Kiek aš čia begyvensiu, — atsakė mama.

Audimą suvyniojau ir numečiau atgal į skrynią. Paskui dalinau dovanas kitiems. Brolienė Ona labai džiaugėsi audimu ir skrybėlaite. Kazys savo dovaną priėmė be entuziazmo. Domininkui uždėjau ant galvos vieną skrybėlių. Šis tas teko Kazio sūnums, bernui ir mergai. Mergai atidaviau skrybėlaitę su gėlėmis, kurią buvau parvežęs mamai. Saliutei nieko tinkamo neradau. Todėl mamai skirtą audimą atidaviau Domininkui ir paprašiau, kad jo žmona, siūdama sau, pasiūtų ir Saliutei suknelę, gal dvi, nes medžiagos ten užteko.

Skrynioje paliko vienas šalikas. Pirma galvojau jį ten uždaryti iki rytojaus. Gal mama priims šaliką vėliau. Paskui staiga atsirado kita mintis. Vėl ištraukiau šaliką, papurčiau, visiems parodžiau ir paklausiau:

—    Ar tikrai mama nenori šaliko?
—    Nenoriu, — atsakė ji.

Šaliką tuojau padėjau ant Saliutės kelių.

—    Saliute, tą gražų, paauksuotą šaliką atiduok savo mamai, kai ją pamatysi, — pasakiau mergaitei.

Mama pašoko ant kojų, iškėlė rankas.
—    Tu parvežei šaliką ne man, bet mergai su vaiku! — suriko mama.

Saliute rankutėmis užsidengė akis, įsikniaubė į stalą. Ji laikėsi, kad nepravirktų. Bet jos pečiai kilnojosi, visas kūnas trukčiojo. Ji tyliai verkė. Paskui ji norėjo išbėgti iš gryčios, suspaudus glėbyje šaliką. Paėmiau ją į savo rankas. Paėmiau iš jos šaliką ir užrakinau skrynioje. Pasakiau, kad aš pats šaliką nunešiu jos motinai. Paskui aš supau mergaitę rankose ir kalbėjau:

—    Neverk, Saliute. Aš išsivesiu tave į Ameriką per marias, per gilias. Į Ameriką.

—    Supk, supk benkartą, svilink savo motinos akis. Koks velnias tave parnešė ir užkorė ant mano senos galvos! — šaukė mama.

Man atsirado noras išgąsdinti mamą, kad ji nutiltų.

—    Rytoj aš išvažiuoju į Panevėžį pas notarą savo dalies reikalu. Bet ten būdamas užeisiu ir pas advokatą sužinoti jūsų įstatymų. Pas mus vyrą, išprievartavusį nepilnametę, baudžia ilgų metų kalėjimu, o kai kuriuose steituose ir mirtimi. Aš manau, kad ir čia už tokį nusižengimą kaip nors baudžia. Kiek metų Marijona buvo, kada pas jus tarnavo? Tik septyniolikos, ar ne?

Bet mama ir dabar nenusigando. Ji puolė prie stalo, pagriebė tuščią vyno bonką ir paleido į mane, taikydama į veidą. Aš pakreipiau savo galvą į šalį. Bonka atsimušė į sieną ir sudužo.

—    Lauk iš mano namų! — suriko mama. Ona tvirtai paėmė ją už pečių ir išvedė į
virtuvę, pasakydama:

—    Mamyte, einame pažiūrėti žuvies. Gal jau bus išvirus.

—    Ką brolis kalbi? — paklausė Kazys. Mama neparodė baimės, bet Kazys išsigando.

—    Aš norėjau išgąsdinti mamą, ne tave. Užmiršk, — pasakiau Kaziui.
Kaip matote, šis vakaras baigtas nelinksmai ir negražiai.

Nakti praleidau lankoje ant šieno, išsivedęs ir pasiguldęs šalia savęs Margį. Šienas kvepėjo, žvaigždės švietė. Visą naktį, neužmerkęs akių, žiūrėjau į dangų, o paryčiu j ieškojau giedančių vieversėlių. Klausiausi giedančių gaidžių, kurie girdėjosi arti ir labai toli. Pastebėjau, kad šiuo metu dar tebesant gaisrams vakaruose, pasirodo raudonos pašvaistės rytuose.

Vidurdienį Kazys pradėjo ruoštis važiuoti į Šeduvą gilzių parsivežti. Sakė, šį vakarą eisime stirnos palaukti. Jis pastebėjęs stirną naktį išeinant i vieną miško aikštę. — Jei nušausime, turėsime stirnienos, — jis kalbėjo.

—    Kur brolis miegojai? — paklausė Kazys, baigės apie stirną.

—    Lankoje ant šieno, — greitai atsakiau.

—    Kaip ten buvo, kad nepamačiau? Buvau išėjęs jieškoti. Bijojau, kad nebūtų kas atsitikę.

—    Reikėjo šaukti, jei j ieškojai, — pasakiau. Jo akys sumirksėjo. Atrodė, kad jis suprat mano galvojimą.

—    Taip. Reikėjo šaukti. Nežinau, kodėl neatėjo į galvą šaukti, — valandėlę patylėjęs, jis sutiko.

Atsiminiau, kad sykį, kada mėnulis jau leidosi, Margis pakėlė galvą ir suniurzgė. Gal tuomet Kazys buvo kur nors netoli manęs.

Tikrai galėjo būti, kaip jis sako. Jis galėjo susirūpinti ir išėjo manęs jieškoti. Veikiausiai taip ir buvo. Bet ir vėl smelkė į mano galvą pikti mamos žodžiai: "Ar tu negali įkišti jį į pirties šulinį. . ." Taip ir paliko klausimas, kaip pasiryžęs Kazys manęs jieškojo. Parūpo ir ateinantis vakaras. Ar stirna tikrai pasirodo anoje aikštėje? Mes išeisime šį vakarą, bet ar stirnos palaukti?

Kazys išvažiavo, mama įlindo į daržą, kiti išėjo į lauką. Palikau vienas. Tylu, glūdų. Miške karveliai burkuoja, ilgėjimąsi kelia. Nusiaviau kojas. Norėjau dar kartą basas pavaikščioti ant Lietuvos žemės. Gal tai bus paskutinis kartas. Ilgai dairiausi, galvojau kur eiti. Pagaliau nuėjau į daržą pas mamą. Šį rytą neteko jos pamatyti. Maniau paprašyti motiną nesirūpinti. Pasakyti jai, kad aš savo dalies ne j ieškosiu. Man jos nereikia. Greitai aš išvažiuosiu atgal į Ameriką. Mama, atsiklaupus ant kelių, ravėjo batvinius. Į mano pasveikinimą ji neatsiliepė, galvos nepakėlė. Netrukus sužviegė garde kiaulė. Mama greitai atsistojo, lyg pati sau pasakė: — Kiaulės pjaunasi. Einu pažiūrėti. — Ir nuėjo, nepažvelgus į mane. Paskui kažin kur dingo. Gal pasislėpė. Darže pasidairęs, nuėjau į mišką pasvajoti.

Grįžęs iš miško, radau mamą atsigulusią, atrodė, užmigus. Daugiau namie nieko nebuvo. Prarijau keletą strimelių, išgėriau dvi bonkas alaus ir įlindau į seklyčią. Čia persivilkau geresne eilute, pasiėmiau pasą, dar kelis dalykėlius ir šaliką. Paskui skrynią ir čemodanus užrakinau ir išėjau.

Praeidamas šulinį, raktus įmečiau į vandenį. Daugiau jų man nebereikės. Jaučiau, kad išeinu, vėl išeinu iš savo tėviškės. Dabar išeinu žinodamas, kad daugiau jau niekad į šį gražų pamiškį nebesugrįšiu. Kad čia gimstančių ir mirštančių žmonių niekad nebematysiu. Taip pat jaučiau, kad šis mano apsilankymas sunaikins dvidešimtį metų atsiminime nešiotus Baukų sodžiaus vaizdus, ilgėjimąsi grįžti į tėviškę.

Prie kūčių atbėgo pas mane Margis, norėjo sekti. Ji paglosčiau ir liepiau pasilikti namie. Paskui skubinau įlįsti į alksnyną, iš jo į mišką, kad nebūčiau pastebėtas. Savo širdį raminau, sau įsikalbėdamas, kad mane čia riša tik voratinklio siūlas — vaikystės atsiminimai, žinia, jog esu čia gimęs. O tikrieji dalykai jau nebe mano ir nebe man. Ir čia gyvendamas, jaučiausi jau pašalietis. Dar gal skaudžiau, negu Amerikoje.

Miške pradėjau galvoti, kad negerai padariau, juos taip palikdamas. Gali būti, kad aš tik įsivaizduoju baisius dalykus. Šį vakarą gal mes tikrai stirnos palaukti išeitume. Gal ją ir nušautume. Vakaras buvo dar toli. Miške pradėjo nusibosti. Betgi kai tik ateidavo mintis grįžti, tuojau užpuldavo mane baimė ir žinia, kad raktai įmesti į šulinį.

Svyruodamas ką padaryti, miške išbuvau, ligi gerai sutemo, žmonės sugulė. Sutemus, miško pernykščiuose lapuose ėmė kažinkas nuolat knibždėti. Gal pelės. Kartais tai pakeldavo jausmą, kad kas nors artinasi prie manęs.

Pagaliau išėjau iš miško, suradau Čepulio keliuką ir nuėjau į jo sodybą. Radau klėtį ir pasibeldžiau. Duris greitai atidarė Marijona, Saliutės motina. Kaip ir tikėjau. Jai pasakiau, kas esu, iš kur atėjau ir kad rytoj iškeliauju į Kauną, o iš ten atgal į Ameriką. Paskui padaviau jai šaliką, kurio patamsy ji negalėjo gerai matyti. Bet, manau, suprato iš palytėjimo, jog tai yra geras šalikas. Ji pakvietė mane įeiti j vidų. Viduje aš paprašiau ją pasakyti mano mamai ir Kaziui, kad aš išvažiavau į Panevėžį pas notarą ir kitus ir ten pasiliksiu, iki atsiimsiu savo dalį. Paskui grįšiu savo žemės dirbti.

Paskui palikau Marijoną ir nuėjau pas Domininką Pranį. Jis nuvežė mane į Šeduvą. Jam taip pat pasakiau, kad gyvensiu Panevėžyje, iki atsiimsiu savo žemę. Jis gali pasakyti mano mamai ir Kaziui.

Nuvykęs į Kauną, radau žmones jau išsigandusius. Jau visiems buvo aišku, kad karas įsiliepsnos. Kas galėjo išvykti į Ameriką, ruošėsi į kelionę. Taip ir aš. Palikau Kauną, kaip skęstantį laivą. Kaip skęstantį laivą, iš kurio aš įšokau į saugią valtį, palikęs juos nugrimzti į dugną.

Ir dabar tebegirdžiu jų šauksmus sudiev, tebematau mosuojančias man nepažįstamų žmonių rankas, skepetaites, skrybėles.

P. Augius — Lietuvoje


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai