Aidai.eu Apžvalga

PASTABOS DĖL KOPLYTĖLIŲ IR KRYŽIŲ FORMINIŲ ELEMENTŲ

1 2 3

Pav. 1. Du kartus į žemę leista 1814 m. koplytėlė žemut. Mozūriškiuose, Raudondvario valsč., Kauno apskr. Utenos apskr. Pav. 2. 1840 m. koplytėlė Davainių kaime, Užpalių valsč., Pav. 3. Keletą kartų j žemę leista 1820 (?) m. koplytėlė Augštakalnės kaime, Salako valsč.. Zarasų apskr.

Tremtyje pasitaiko, kad mūsų tautiniams ir religiniams siekimams išreikšti sunku atrasti tinkamesnį paminklą, kaip prie savo veikimo centrų svetimoj žemėj pastatyti lietuvišką koplytėlę ar kryžių. Deja, jiems pavyzdžiu rinkinių turime tik kelis, tie patys nėra lengvai prieinami, tad nenuostabu, kad statomos koplytėlės ir kryžiai, nebeturėdami ankstyvesnio tiesioginio gyvo ryšio su statytojais, nežiūrint visų pretenzijų, kartais išeina skurdoki arba stebina savo neįmanomomis išmonėmis. Šito rašinio tikslas nėra sistemiškai pasisakyti apie Lietuvos koplytėles ir kryžius, tik atkreipti dėmesį į charakteringiausius jų pavyzdžius ir pabandyti juos aptarti.

Koplytėles ir kryžius reikia griežtai skirti, nes kiek pirmosios yra senos ir savo struktūra pilnai išbrandintos, puošti kryžiai yra savo kilme palyginti nauji.

Mūsų tarpe yra įsigalėjęs paprotys koplytėles ir kryžius ištarti vienu atsikvėpimu ir nedaryti ypatingo skirtumo tarp šitų dviejų liaudies meno apraiškų. Jau A. Jaroševičius, sudarydamas pirmąjį koplytėlių ir kryžių piešinių rinkinį, pavadino jį paprastai "Lietuvių kryžiais"1), o A. Varnas savo koplytėlių ir kryžių nuotraukų rinkinio, pavadinto "Lietuvos kryžiais"2), įžangoje neužsimena apie koplytėles, nors tam rinkinyje koplytėlių nuotraukų yra mažesnė pusė (81). Į buvusios Vilniaus gubernijos puoštinių kryžių suskirstymą buvo įtraukęs koplytėles ir vienas iš pirmųjų lietuviškų kryžių tyrinėtojų, Wandalinas Szukiewiczius3), o Krokuvos mokslų akademijos etnografinio skyriaus sekretorius B. Ginet-Pilsudzkis savo straipsnį apie lietuvių kryžius4) iliustravo vien koplytėlių piešiniais ir nuotraukomis. Vistik į koplytėles (dar bandytas vadinti "stogastulpiais" ir "koplytstulpiais") vertėtų atkreipti atskirą dėmesį, nes jos yra ne tik seniausi žinomi pavyzdžiai pas M. Brensztejną5) ir A. Varną (jo seniausia nufotografuota koplytėlė yra iš 1814 metų—pav. 1, o seniausias puoštas kryžius iš 1865-70 metų), bet koplytėlės pasižymi forminiu ir konstruktyviniu išbaigtumu, išsiskiria savo geležinių užbaigų turtingumu, kas savo ruožtu rodytų, kad ir jų forminis ir struktūrinis tikrumas turėjo išsivystyti iš senų tradicijų ir per ilgoką koplytėlių statymo laikotarpį.

4 5 6 7

Pav. 4. 1838 m. koplytėle Degėsių kaime, Užpalių valsč., Utenos apskr. Pav. 5. 1879 m. kryžius Skiemonių miestelyje, Utenos apskr. Pav. 6. 1894 m. kryžius Klavinų kaime, Utenos valsč. ir apskr. Pav. 7. 1893 m. kryžius Užpalių kapuose, Utenos apskr.

Kaip koplytėlių išvaizda laiko bėgyje kito, galima pastebėti 1814 metų koplytėlėje, kuri visai skiriasi nuo mums vėliau žinomų koplytėlių ir kuriai tam tikrą struktūrinį panašumą (dviejų trumpų skersinių kryžmų pasikartojime) gal būtų įmanoma atrasti B. Ginet-Pilsudzkio duotam 1768 metų kryžiaus piešiny (pav. A), jei tokio pobūdžio vieninteliam piešinyje būtų galima tiksliau pasakyti, ar tai kryžius, ar koplytėlė. Vėliau išnykusi senųjų koplytėlių žymė yra ir ilgas profiliuotas stiebas virš koplytėlės stogo (pav. 2), kurio pačion viršūnėn įsistato apskritimo formos geležinė užbaiga. Koplytėlėse XIX amžiaus pradžioje galime užtikti šalia labai grynų vien geometrinių ornamentų derinių (pav. 3), kurių vėliau nebepasitaiko, ir geometrinės formos klasiškosios architektūros elementų, nebežinomų vėlesniais laikais (pav. 4 su koplytėlės stiebe įrašytu į kvadratą perlu tuoj virš stogelio ir išskaptuotais dekoratyviniais įdubimais kiekvienoj keturkampio stiebo pusėj). Panašiai vėliau įsigalint kryžiams, mes kryžių stiebuose atrandame neogotiškų elementų (pav. 5), kuriuos pačiam XIX amžiaus gale pakeičia anam metui charakteringos visų stilių kompiliacinės įtakos (pav. 6). Tas koplytėlių formų keitimasis galėtų rodyti, kaip drąsūs ir rizikingi yra bandymai daryti toli vedančias išvadas gi-lion praeitin, remiantis tik XIX amžiaus pavyzdžiais, nes XVIII amžiaus pavyzdžių jau nėra išlikę (dėl pav. A datos būtų galima abejoti).

Pav. A. Kryžius Alsėdžių miestely, Telšių apskr. Pav. B, C, D, E ir F. Koplytėlių užbaigos A. Jaroševičiaus "Lietuvių kryžiuose": B — Radviliškyje, C — Zaprūdiškio valsč., Panevėžio apskr., D — Vabalninke, Šiaulių apskr., E — Pasvalyje, Biržų apskr. ir F — Utenoje.
Pav. G, H ir I. Koplyčių užbaigos: G — pagal nežinomos kilmės nuotrauką mūsų periodikoje, H ir I — nežinomų vietovių A. Jaroševičiaus piešiniai?).

Labiau išskirdami koplytėles ir kryžius, mes palengvintume ir jų kilmės klausimo išsprendimą, nes sunku abejoti, kad puoštiniai kryžiai nebūtų tampriai susiję su krikščionybės įsigalėjimu ir jos gilesniu įsisąmoninimu Lietuvoje. Tai, kaip žinome, įvyko labai vėlai, nes dar XVIII amžiuje Vilniaus ir Žemaičių vyskupai turėjo visomis priemonėmis kovoti su žmonių laidojimu senovišku būdu laukuose ir miškuose.6) Koplytėlės tačiau, arba vadinamieji "stogastulpiai" ir "koplytstulpiai", yra senosios lietuvių kultūros liekanos ir liudininkai bandymų ją jungti su krikščioniškąja kultūra. Vis labiau plintant krikščionybei, palaipsniui silpnėjo ir koplytėlių ir kryžių ryšys su mirusiais (kurį nurodo W. Szukiewiczius ir B. Ginet-Pilsudzkis), jų statymui atsirado suplikaciniai motyvai — nederlius, ligos ar epidemijos (ne vien žmonių, bet ir gyvulių), šalia mirties iškilo gimimo, krikštynų, vedybų, ūkių sujungimo ar net laimingo bylos užbaigimo progos (minimos M. Brensztejno). Kaip giliai koplytėlės buvo suaugusios su tautos mentalitetu, rodo visa eilė būdų ne tik jungti koplytėlę ir kryžių tam pačiam statinyje (pav. 7, kur per koplytėlės rėmus ir nukeltą stogą išauga visas puoštas kryžius), bet ir statomi kryžiai būdavo taip pertvarkomi, kad jie įgaudavo koplytėlių savybes (visiškai sutrumpinamos kryžmos, o patys puošmenys sukoncentruojami į tokių sutrumpintų kryžmų susikirtimą — pav. 8 ir 9). Ilgainiui ir visas dėmesys nukrypo į kryžius.

8 9 10 11

Pav. 8. 1880 m. kryžius Paluodės kaime, Salako valsč., Zarasų apskr. Pav. 9. 1886 (?) m. kryžius Jakiškių kaime, Salako valsč., Zarasų apskr. Pav. 10. Kryžius Alytaus kapuose. Pav. 11. Kryžius Vilkaviškiu kaime, Kaišiadorių valsč. ir apskr.

12 13 14 15

Pav. 12. Kryžius šiaulaičių kaime, Šiaulėnų valsč., Šiaulių apskr. Pav. 13. Kryžius Eržvilko kapuose, Raseinių apskr. Pav. 14. Kryžius Užugirio kaime, Utenos apskr. Pav. 15. 1941 m. kryžius Kėdainių apylinkėje (V. Augustino nuotrauka).

Puošti kryžiai ir jų ryšys su koplytėlių ir koplyčių užbaigų forminiais elementais
Jei grynai geometrinėmis formomis puošti kryžiai yra retoki ir užtinkami išimtinai pietryčių Lietuvoje (pav. 10 ir 11), augalinėmis formomis puoštų kryžių yra didelė gausa, stebinanti puošmeninių motyvų įvairumu ir jų vartojimo savaimingumu. Puoštinius kryžius bendru visumos įspūdžiu būtų galima skirstyti į statiškąjį ir dinamiškąjį tipą. Santūrus ir savy sukauptas statiškasis tipas savo ramiu vieningumu lyg įsijungia į pačią gamtą (pav. 12), o jo dinamiškoji priešingybė (pav. 13) impulsyviai veržiasi iš savęs aplinkon, siekdama ją užvaldyti, uždėti jai savo ženklą. Statiškąjį tipą, nepasižymintį išoriniu pretenzingumu, bet pulsuojantį vidine gyvybe, matome pav. 14 ir iš susisuki-nėjusių šakų gabalėlių sukaltam kryžiuje pav. 15. Dinamiškojo tipo užuomazga prasideda, mėginant puošti kryžmų susikirtimą (pav. 16), jis išryškėja sankryžos puošmenims augant toliau ratu (pav. 17) ir galop išsiplečiant visu kryžmos ilgio spinduliu (pav. 18), ir seka iki puoštų kryžių su keletu skersinių, paplitusių Žemaitijoje (pav. 19). Čia prieiname bendrą kryžių žymę su daugeliu koplytėlių—daugiaaugštiškumą. Jei daugiaaugštiškumo kilmę dar reikėtų tiksliau išnagrinėti, tam tikra koplytėlių ir daugiaaugščių kryžių forminė jungtis reikštųsi per apskritąsias senųjų koplytėlių užbaigas, kurios, sudarydamos vieną iš forminiu atžvilgiu subtiliausių ir didele amatine meistryste pasižyminčių geležinių koplytėlių ir kryžių užbaigos dalių, yra arba ištisai užpildytos augaliniais motyvais (pav. B, C. D ir E), arba augaliniame rate turi aiškiai matomą kryžių (pav. 20 ir F). Šitų apskritųjų užbaigų pakartojimas (apskritumu, filigranišku permatomumu, ornamentine sąranga) ir yra dau-giaaugščių kryžių puošmeniniai ratai (koplytėlės užbaiga pav. 20 ir dviaugštis kryžius pav. 21; ornamentinės santvarkos pasikartojimas pav. E ir dvigubo kryžiaus pav. 22 žemutinės kryžmos puošmeniniam rate). Kaip viena jungtis j ieškotina per apskritąsias koplytėlių užbaigas, kitą forminį bendrumą daugiaaugščiams kryžiams užtinkame jau stambesnių koplyčių, stovinčių ant trumpų, storų kotų, užbaigose (pav. G, H, ir I) Šitose užbaigose mes matome kelių skersinių kryžius ne tik su mėnulio simboliu apatinėje jų dalyje, kai jis panašioje vietoje pasikartoja ir trijų augštų kryžiuje pav. 19, bet čia randame ir tam pačiam trijų augštų kryžiuj pasikartojančius spiralinius puošmenis (pav. I) bei kryžių skersinių skaidymą vertikaliniais elementais (pav. G ir H).

Pav. 16. Kryžius Pagr-manč o kapuose, Tauragės apskr. Pav. 17. 1889 m. kryžių: Balandžių kaime, Skirsnemu-n5s valsč., Raseinių apskr. Pav. 10. Kryžius Skirsnemimės kapuose, Jurbarko vals., Raseinių apskr. Pav. 19. Kryžius Varkalių kaime, Plungės valsč., Tauragės apskr.

Dangaus kūnų simbolių koplytėlėse ir kryžiuose nėra taiv daug, kaip paprastai manoma
Be mėnulio simbolių pas mus gana lengvai ir plačiai koplytėlėse ir kryžiuose linkstama atrasti saulių ir dangiškų kūnų spinduliavimo. Atidžiau pasižiūrėję į tokius apskritiminius puošmenis, mes dažnai pastebėsime, kad juos sudaro tankesni arba retesni augalinių ornamentų rezginiai (pav. 23 ir 24) ir tokio "sauliškiausio" rato spindulys (pav. 23) yra stilizuotos gėles stiebas. Augaliniais motyvais stilizuoti saulę arba dangaus kūną būtų perdaug neįprastas dalykas, todėl j ieškant tiems ratams simbolio, nebūtų tikslu per toli nuklysti nuo augalijos, iš seno artimos lietuviams, arba medžių, su kuriais lietuvius jungė ypatingas ryšys. Tuo ryšiu būtų galima koplytėlėse ir kryžiuose aiškinti ir labai turtingą bei išradingą augalinių puošmenų vartojimą, kur jie ne tik dažnai maskuoja architektūriškai konstruktyvines detales, bet pinasi kryžių briaunomis (pav. 5) arba išsprogsta per kryžmų susikirtimą nauju, 45 laipsnių kampu pasuktu kryžium (pav. 25). Koplytėlių ir kryžių kilmę galėtų nušviesti ir lietuvių bei gudų kultūrų skirtumo išaiškinimas. Nei koplytėlės, nei puošti kryžiai gudų pusėje nėra žinomi. Pagal jų buvimą, W. Szukiewicziaus ir M. Brensztejno tvirtinimais, buvo galima prieš pirmąjį pasaulinį karą buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose išvesti etnografinę sieną tarp lietuvių ir gudų gyvenamųjų sričių. Taigi koplytėlės ir puošti kryžiai pasidaro charakteringu lietuviškos etinės ir estetinės pasaulėžiūros išreiškimu.

1)    "Lietuvių kryžiai". Surinko Antanas Jaroševičius. Įžangą paraše dr. J. Basanavičius. Vinjetes iš tautinių motyvų sutaisė A. Žmuidzinavičius. Vilnius, 1912 m. Lietuvių Dailės Draugijos leidinys.

2)    A. Varnas. "Lietuvos kryžiai". 194-ios fotogra-fiškai atliktos kryžių nuotraukos. Dvi dalys. Kaunas, 1926 m. Autoriaus leidinys. Visos straipsnio koplytėlių ir kryžių nuotraukos, išskyrus pav. 15, yra paimtos iš šito rinkinio.

3)    Wandalin Szukiewicz. "Krzyže zdobne w gubernji Wilenskiej". "Wisla". 1903 r. Tom XVII.

4)    B. Ginet-Pilsudzki. "Les croix Lithuaniennes". Extraits des Archives suisses des Traditions populaires. T. XX. 1916.

5)    Michal Brensztejn, "Krzyže i kapliczki žmudzkie. Materyaly do sztuki ludowej na Litwie". Materyaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, wydawane staraniem komisyi antropologicznej akademii umiejętnoéci w Krakowie. Tom IX. 1907.

6)    J. Basanavičius "Lietuvių kryžių" Įžangoje 11-13 psl. ir B. Ginet-Pilsudzkis 11 psl.

7)    "Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumas". Kaunas, 1925 m. Vidaus reikalų ministerijos statybos inspekcijos leidinys.

Pav. 20. Koplytėlė Kaliekių kaime, Utenos apskr. Pav. 21. Kryžius Kalnujų vaisė., Raseinių apskr. Pav. 22. Kryžius Tauragės kapuose. Pav. 23. 1896 (?) m. kryžius Augšt. Mozūriškiuose, Raudondvario vaisė., Kauno apskr. Pav. 24. 1896 m. kryžius Betygalos kapuose, Raseinių apskr. Pav. 25. Kryžius Veliuonos kapuose, Kauno apskr.

Sukurta: Kretingos pranciškonai