Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARIJOS KULTAS LIETUVOJE IKI PROTESTANTIZMO ATOSLŪGIO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.   
Nors Lietuva paskutinė Europoje (1387) priėmė krikščionybę, bet Marijos garbinime nuo kitų krikščioniškųjų kraštų neatsiliko. Marijos vardas suskambėjo Lietuvos žemėje kartu su pirmųjų Kristaus mokslo sekėjų žygiais. Patys Lietuvos valdovai įvesdami krikščionybę, nesant pakankamai lietuvių kalbą mokančių kunigų, kartu su kitomis maldomis mokė žmones kalbėti Sveika, Marija, statė bažnyčias ir pavadino jas Marijos vardu. Tą patį darė ir kiti bažnyčių fundatoriai ir vienuoliai.

Yra apskaičiuota, kad iš 63 XV amž. Vilniaus vyskupijoje pastatytų bažnyčių 19 buvo pavadintų Marijos vardu, o Žemaičių vyskupijoje iš 19 bažnyčių 6 buvo dedikuotos Marijai. Taip pat yra žinoma, kad iš 7 pranciškonų XIV ir XV amž. statytų bažnyčių 4 buvo pavadintos Marijos vardu. Suprantama, kad visose ano meto bažnyčiose turėjo būti Marijos paveikslų ir altorių, skirtų jos garbei.

Įvedus krikščionybę, tuojau visose Lietuvos bažnyčiose buvo pradėtos švęsti 4 privalomos Marijos šventės: Dangun Ėmimo, Įvedybų, Apreiškimo ir Gimimo, o netrukus ir 5-ta — Nekalto Prasidėjimo. Bažnyčiai įvedant naujas Marijos šventes, jos būdavo įvedamos ir Lietuvoje. Prieš didžiąsias Marijos šventes buvo įsakytas susilaikymas nuo mėsos ir sausas pasninkas. Vyskupai ir bažnyčių fundatoriai pasirūpino, kad šventės būtų ne tik Marijos garbinimo dienos, bet ir tikintiesiems dvasinių malonių šaltiniai, dėl to  iš  Šv.  Sosto  parūpino  atlaidus.

1. Protestantizmo antplūdis ir atoslūgis
Taip Lietuvoje krikščionybei besiplečiant, per Prūsiją ir Lenkiją į Lietuvą netikėtai įsiveržė protestantizmas. Jis Lietuvą pasiekė tuo metu, kai lietuviai dar nebuvo pakankamai įsisąmoninę katalikų tikėjime, nes jie dar neturėjo pakankamai lietuvių kunigų. Be to, atrodo, kad to meto dvasininkijai trūko gilesnio teologijos pažinimo ir apaštališko uolumo. Vokietijos universitetuose studijuodami, Lietuvos didikų sūnūs užsikrėtė protestantų idėjomis ir, tapę protestantais, grįžę į Lietuvą, naudodamiesi patronato teise, atėmė iš katalikų bažnyčias, skyrė jose protestantų pastorius  ir savo  dvarų baudžiauninkus vertė  tapti protestantais.

Pirmiausia protestantizmas pradėjo reikštis Vilniuje tarp vokiečių kolonistų. Tai pastebėjęs, vysk. Jonas 1527 m. sušaukė Vilniaus sinodą, kuris padarė nutarimą: nepriimti be vyskupo atestacijų svetimų vyskupijų kunigų ir neleisti vokiečiams mokytojams mokyti mokyklose. Galbūt pirmasis protestantizmą 1535 m. pradėjo skelbti Šilalės klebonas J. Tartilavičius, bet, už tai šaukiamas į teismą, pabėgo į Prūsus ir atsidavė kunigaikščio Albrechto globon. Pirmasis, jau aukšto išsilavinimo vyras, buvo Abraomas Kulvietis, kuris 1539 m. įsteigė Vilniuje mokyklą, bet jo mokykla, vysk. Pauliui Alšanskiui veikiant, buvo uždaryta, ir jis, pats, šaukiamas į teismą, drauge su J. Zablockiu ir St. Rapolioniu pasitraukė į Prūsus.

Nežiūrint vyskupų draudimų, naujovių skelbėjai buvo laukiami ir šiltai priimami didikų dvaruose. Taip didikams pradėjus linkti prie naujos religijos, apie 1536 m. protestantizmas iš slapto tapo pusiau viešu, o kai Katalikų Bažnyčią paliko Radvilai, Bilevičiai, Chodkevičiai ir kiti didikai, tai 1536-1540 m. laikotarpyje protestantizmas tapo viešu. Dar reikia pastebėti, kad pirmiausia Lietuvoje protestantizmas paplito liutero-nizmo forma, vėliau kalvinizmo. Pirmasis atėjo iš Vokietijos per Prūsus, o antrasis — per Lenkiją.
Nors protestantizmas, aukštojo luomo stipriai remiamas, buvo pasiekęs didelių laimėjimų, bet jis nepajėgė savo pusėn patraukti karaliaus, vyskupų ir vienuolių.

Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas II (1505-1548) aiškiai stovėjo Katalikų Bažnyčios pusėje. Jo sūnus Žygimantas Augustas (1548-1572), nors buvo liberališkų pažiūrų, tačiau į protestantizmą, net paties Kalvino raginamas, nepalinko. Po trumpo Henriko de Valois (1573-1574) valdymo, Steponas Batoras (1576-1586)  stipriai  rėmė katalikus.
Lietuvoje aukštoji dvasininkija katalikų tikėjimo nemetė. Nė vienas Vilniaus ar Žemaičių vyskupas protestantu netapo. Protestantizmui plintant, daugelis vyskupų buvo aukštos doros, pasižymėjo gailestingumo darbais, šalino pagonybės liekanas, šaukė sinodus, stengėsi reformuoti klerą ir galimais būdais kovojo su naujatikių mokslu.

Kai į Lietuvą įsiveržė protestantizmas, tai vienuolijos čia dar nebuvo pakankamai įsitvirtinusios. Jos nedaug teturėjo vienuolių, vienuolynų ir jiems priklausančių turtų. Iki protestantizmo įsigalėjimo (1536) Lietuvoje veikė 8 vienuolijos. Pranciškonai konventualai turėjo 5 vienuolynus, Šv. Augustino kanauninkai — 2, Benediktinai — 1, Augustinijonai — 2, Pranciškonai observantai — 5, Domininkonai — 2, Karmelitai — 1 ir Seserys bernardinės — 1. Iš viso apie 1536 m. didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje buvo 19 vienuolynų, kuriuose geriausiu atveju galėjo būti 130-150 vienuolių, įskaitant kunigus, klierikus, brolius ir seseris. Kunigų vienuolių tada galėjo būti 40-60. Iš jų nė vieno vienuolyno protestantai neatėmė. Apostatų turėjo tik Pranciškonai konventualai. Žymiausias iš jų buvo Stanislovas Rapolionis.

Protestantizmas, pasiekęs aukščiausią klestėjimo laipsnį, pats pradėjo irti iš vidaus. Laisvas Šv. Rašto aiškinimas ir autoriteto paneigimas privedė prie didelių nesutarimų ir pačius protestantus suskaldė į daugelį sektų. Kituose kraštuose protestantus vienybėje palaikė valdovai, o Lietuvoje valdovai jų tvarkyti nesiėmė. Saugiai jie jautėsi, kai jiems vadovavo Lietuvos kancleris M. Radvilas Juodasis, ir kai valstybės taryboje tebuvo likę tik 2 vyskupai ir vienas kitas nereikšmingas didikas. Pačiam M. Radvilui per-eidinėjant iš katalikybės į liūteronizmą, iš liute-ronizmo į kalvinizmą, iš kalvinizmo į arianizmą ir pagaliau 1565 m. mirus, nebebuvo kas protestantus jungtų konstruktyviam darbui.

Mirusio M. Radvilo Juodojo vaikų grįžimas į Katalikų Bažnyčią taip pat turėjo gilių pasekmių. Vyriausias sūnus Mikalojus Kristoforas Našlaitėlis jau 1567 m. pavasarį perėjo katalikybėn ir paskui save patraukė tris jaunesniuosius brolius. Netrukus į Katalikų Bažnyčią sugrįžo ir Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, o paskui jį sekė ir daugelis kitų didikų šeimų. Protestantizmui paliko ištikima tik įtakinga M. Radvilo Rudojo šeima ir dar nemaža kitų didikų.

Liaudyje protestantų konfesijos neturėjo pasisekimo. Baudžiauninkai tik savo ponų verčiami vienur kitur tapdavo naujatikiais. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvius miestiečius. Nei Kaune, nei Vilniuje protestantai neužgrobė nė vienos katalikų bažnyčios.

Protestantų nenaudai veikė ir Tridento susirinkimo nutarimai, kuriuos pradėjo vykdyti Lietuvos vyskupai. Bažnyčios pergalei daug padėjo ir popiežių nuncijai, kurie stebėdavo politinį ir religinį krašto gyvenimą, duodavo vyskupams patarimų, pravedė vienuolių reformą ir tyrė nominuotų į vyskupus kandidatų tinkamumą. Tokiu būdų Lietuva susilaukė uolesnių ir veiklesnių ganytojų.

Prie Katalikų Bažnyčios sustiprėjimo daug prisidėjo Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus pakviesti jėzuitai, įsteigę daugelį kolegijų ir atidarę Vilniaus akademiją. Jėzuitų mokyklos greitai paruošė daug gerų kandidatų seminarijoms, taip padidėjo kunigų skaičius. Patys jėzuitai apaštalavo žodžiu ir raštu. Jie sakė pamokslus, teikė sakramentus ir ruošė viešus disputus, rašė. vertė ir spausdino lietuviškas knygas.    Sustiprėjo ir senosios vienuolijos, ir kūrėsi naujos. Visame krašte prasidėjo    dvasinis    atgimimas.

Nežiūrint to, protestantai dar iki XVII amž. galo buvo gana stiprūs. Jie savo pusėje dar turėjo daug ponų, kurie, naudodamiesi dėsniu "cuius regio, eius religio", daug kur vertė savo baudžiauninkus ir miestiečius eiti į protestantų bažnyčias. Lietuvoje katalikai su protestantais kovojo apie 150 metų, bet čia jų kova nebuvo tiek aštri, kaip kituose Vakarų Europos kraštuose, kur ji virsdavo atvirais tikybiniais karais.

2. Protestantų kova prieš Marijos kultų
Kai Lietuvoje apie XVI amž. vidurį įsigalėjo protestantizmas, tai jis palietė ir palaimintosios Marijos kultą. Protestantizmo kūrėjai iš karto beveik nepasisakė prieš Marijos garbinimą. Tik su Marijos garbinimu surišti atlaidai ir rožinio kalbėjimas susilaukė jų vadų puolimo. Protestantai skelbė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas, o Šv. Rašte Marijos kaip Mergelės ir Dievo Motinos garbė yra taip aiškiai išreikšta, dėl to jų vadai pradžioje nedrįso jos paliesti.

Liuteris savo pamoksluose garbina Marijos savybes. Savo pamokslus pradėdavo, sukalbėdamas Sveika, Marija, kaip buvo anuomet įprasta. Savo pamoksluose jis pripažįsta, kad Marija buvo Mergelė prieš gimdymą, gimdydama ir pagimdžiusi. Jėzus Kristus yra tikras jos Sūnus, nors jį pradėjo be nuodėmės, pagimdė be skausmų. Marija yra Dievo Motina, nes ji pagimdė ne vien tik žmogų, bet ir Dievą, nes Kristus viename asmenyje buvo ir Dievas, ir žmogus. Aukščiausia Marijos garbė yra ta, kad ji tapo Dievo Motina, todėl mes ją taip vadiname.

Liuteris taip pat pripažįsta, kad Marija buvo pradėta be nuodėmės. Jis giria ją, kad ji savo atsakyme Angelui "parodė ne tik didelį nuolankumą, bet taip pat ir didelį tikėjimą bei gilią meilę žmonijai." Jo žodžiais, Marija yra "didžiausia moteris ant žemės, kilniausia brangenybė po    Kristaus    visoje    krikščionybėje".

Tačiau, kiek Liuteris teoriškai pripažino Marijos savybes, tiek stipriai pasisakė prieš praktišką Marijos garbinimą ir prieš įvairias to garbinimo formas, kurios Katalikų Bažnyčioje buvo praktikuojamos. Jis dažnai kartojo, kad "papistai Mergelę ir Motiną Mariją padarą kažkokia deive, stabu ir papiktinimu". Labiausiai Liuteris piktinosi tuo, kad Marijos šaukiamasi kaip tarpininkės tarp Dievo ir žmogaus, kad ji paveiksluose vaizduojama kaip Bažnyčios, įvairių vienuolijų globėja ir steigėja, po savo apsiaustu globojanti žmones. Garsus yra Liuterio posakis, kad Marija pati yra gavusi malonių ir todėl negali jų kitiems dalyti, tapęs protestantų dogma, iš kurios jie padarė išvadą: nereikia šauktis Marijos užtarimo.

Pradžioje Liuteris leido ir paveikslų garbinimą, remdamasis Grigaliaus Didžiojo mokslu: "Galima paveikslus vartoti, kaip vartojamos raidės, kurios mums primena daiktus ir juos prieš akis stato . . . Minties ir vaizdo dalykai yra kryžius ir šventųjų paveikslai, todėl juos reikia ne tik pakęsti, bet ir pagerbti". Panašiai galvojo Liuteris ir apie Marijos šventes. Dėl to Brandenburgo kapelmeisterių sustatytame giesmyne Karaliaučiaus (Konigsberg) 1642 ir 1644 m. laidose yra Marijos Apreiškimo, Grabnyčių ir Dangun Ėmimo švenčių giesmės.

Žymiai toliau nuėjo Liuterio mokiniai. Jie paneigė bet kokį Marijos kultą, vadindami jį "pa-pistų" prietarais. Ypač jie puolė visuotinai vartojamas maldas: Sveika, Marija ir Sveika, Karaliene. Liuterio mokinys Vygandas rašė: "Kas Marijos šiuo pasveikinimu šaukiasi, įkrinta į prietarus".

Dar stipriau prieš Marijos kultą pasisakė Kalvinas. Jis išjuokė katalikus, sakydamas: "Tartum Marija neturėtų garbės, kuri jai priklauso, kad prireikė ją dar deive padaryti". Sveika, Marija maldos kalbėjime Kalvinas įžiūrėjo dvigubą "pa-pistų prietarą": 1) kalbantieji tą maldą pasisavina Arkangelo Gabrieliaus tarnybą, nes tik vienam Gabrieliui liepė Mariją tais žodžiais pasveikinti; 2^ juokinga esą sveikinti tą, kurios žemėje nėra, nes Marija yra danguje. Kai Kalvinas įsigalėjo, jis 1547 m. stipriai pasisakė prieš Tri-dento susirinkimo nutarimus, Marijos tarpininkavimą ir bet kokį jos užtarimą. Gavęs pilną valdžią, tiesiog drastiškomis priemonėmis persekiojo tuos, kurie kalbėjo Sveika, Marija, arba rožinį, ar bet kokiu būdu  garbino  Mariją.

Kai protestantizmas  įsiveržė  į Lietuvą, tai jis atsinešė aiškų nusistatymą prieš Marijos garbinimą. Jei liuteronai dar nedrįso neigti visų Marijos garbinimo formų, palikdami kai kurias šventes ir giesmes Marijos garbei, kaip tai matome Martyno Mažvydo katekizme, tai kalvinistai, kurie buvo gausiausi Lietuvoje, aiškiai paneigė visokį Marijos kultą. Tačiau reikia pastebėti, kad Lietuvos kalvinistai nepasižymėjo tokiomis aštriomis prieš Marijos garbinimą formomis, kokiomis jie pasižymėjo    kituose    kraštuose.
Tiesa, iš bažnyčių, kurios teko kalvinistams, buvo pašalinti Marijos paveikslai. Žinome, kad nuo jų Lietuvos katalikai slėpė paveikslus, kasė juos į žemę, kaip Šiluvoje, nešė slėpti į miškus pas miškų sargus, kaip Gudagojyje. Liaudis, prievarta priėmusi protestantizmą, nustebusi klausėsi "naujojo mokslo", kuris draudė garbinti Mariją. Todėl, kaip teisingai pastebi J. Vaišnora, "užsidarė savyje, nežinodama, ką bemanyti, tačiau savo širdyje išlaikė prisirišimą prie Marijos, kuris buvo ilgų metų pamaldume  giliai įsišaknijęs".

3. Marijos kulto išsilaikymas ir jo augimas
Nežiūrint protestantų pastangų slopinti Marijos garbinimą Lietuvoje, jis ne tik išsilaikė, bet dar labiau išaugo ir sustiprėjo. Lietuva pagarsėjo Marijos kulto maldomis, giesmėmis, stebuklingais paveikslais ir šventovėmis. Marijos kultas tapo tradiciniu, dėl to Lietuva vadinama Marijos Žeme — Terra Mariana.

a.   Vienuolijų   įnašas
Prie tikėjimo sustiprėjimo ir Marijos kulto išlaikymo daug prisidėjo vienuolijos ir jų išauklėti kunigai. Žinome, kad protestantizmas Lietuvoje įsigalėjo ne tik dėl to, kad jį skleidė galingieji didikai, bet ir dėl to, kad mažai buvo gerai paruoštų kunigų, kurie būtų pajėgę atremti klaidas ir vykdyti vyskupų bei sinodų įsakymus. Didikų ir bajorų vaikai, tapę protestantais, į kunigus ir vienuolius nėjo, liaudies vaikams tapti kunigais buvo neįmanoma. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai gelbėti ir Marijos kultui išlaikyti reikėjo pagalbos iš šalies.

Ta pagalba netrukus ir atėjo. Ji buvo Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus pakviesti jėzuitai, 1569 m. Vilniuje įsikūrę ir atidarę savo kolegiją, kuri 1579 m. buvo pakelta į aukštojo mokslo akademiją. Iš Vilniaus jie savo mokyklų tinklą skleidė į visas puses. Dar XVI amž. tuometinės Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės valdose ar jos reikalams ir už jos ribų, jėzuitų buvo įkurtos šios mokyklos: Braunsberge kolegija ir kunigų seminarija (1565), kolegijos Pultuske (1566), Polocke (1580), Rygoje (1582), Nesvyžiuje (1584), Dorpate (1584) ir misija Oršoje. Greitu laiku savo mokyklose jie paruošė daug kandidatų kunigų seminarijoms ir didelį prieauglį savo ir kitoms vienuolijoms.

Ypatingą vaidmenį šioje srityje yra suvaidinusi prie Vilniaus akademijos ir visų kolegijų veikusi Marijos sodalicija (Congregatio Mariana). Ši sodalicija buvo įsteigta 1563 m. vienoje Romos jėzuitų kolegijoje, jėzuito Jono Leunis. Sodalici-jos tikslas buvo auklėti iš įvairių luomų parinktus asmenis, kad jie atsidėtų savęs tobulinimui, apaštalavimui ir Bažnyčios gyvenimui per ypatingą pamaldumą į Mariją.

Jėzuitams įkūrus kolegiją Vilniuje, joje jau 1573 m. buvo įsteigta ir Marijos sodalicija, apie kurią turime žinių iš Romos jėzuitų archyvo (ARSI), suteiktų Popiežiškojo Gregorianum Universiteto prof. dr. P. Rabikausko, S.J. Ši sodalicija dar prieš akademijos įkūrimą 1577 m. gerokai padidėjo narių skaičiumi ir praturtėjo kulto reikmenimis koplyčios papuošimui. Šioje koplyčioje kiekvieną šeštadienį buvo giedamos Mišios. Iš to matyti, kad sodalicija jau turėjo savo koplyčią ir šeštadienių Mišias skyrė Marijos garbei.
Po akademijos įkūrimo, to paties archyvo Letterae Annuae žiniomis, 1581 m. sodalicijos narių skaičius taip padidėjo, kad netilpo koplyčioje. Mat nuo tada sodalicija Romos kongregacijos pavyzdžiu dažniau pradėjo turėti savo konferencijas ir mąstymus sekmadieniais ir šventadieniais. Tai patvirtina St. Rastovskis ir M. Ba-linskis, kurie kalba apie naujos koplyčios pastatymą. Jie sako, kad Pranciškui Vesselini, karaliaus Stepono kambariniui, pastačius naują Marijos so-dalicijai koplyčią, jaunuolių širdyse buvo sužadintas didelis pamaldumas ir tikėjimas į Švč. Mergelę,    Dievo    Gimdytoją.

Ši sodalicija 1590 m. Alberto Radvilo pastangomis, Romos papročiu, gavėnioje šventomis dienomis giedojo giesmę Salve arba Laudes. Sodalicija, pavesta Dievo Motinos globai, teikė vargšams pagalbą ir suruošė jiems puikias vaišes. Iš 1592 m. pranešimo dar ryškiau pastebime šios sodalicijos išugdytus vaisius. Marijos soda-liąi ne tik lanko kalėjimus ir padeda vargšams, bet ir daugelis jų pasirenka dvasininko luomą ar stoja į vienuolijas.

Marijos socialiai darydavo ir viešus išorinius atgailos ir apsimarinimo veiksmus. Antai 1593 m. Didįjį Penktadienį, praeidami gražiai papuoštą Kristaus karstą, jie smarkiai save plakėsi; to jų pavyzdžio paveikti, ir kiti buvo paskatinti tai daryti. Pastebėta, kad tais metais 4 sodaliai

įstojo į jėzuitus ir 5 į kitas vienuolijas. Panašiai 1594 m. jėzuitai ir Marijos sodaliai, norėdami Vengrijai išprašyti nuo turkų apsaugą, plakėsi kartu su pasauliečiais per 40 valandų Švč. Sakramento adoraciją, kuri buvo sekmadienį, pirmadienį ir antradienį prieš Pelenų dieną. Taip pat Didįjį Penktadienį Marijos sodaliai ėjo procesijoje plakdamiesi. Panašių procesijų buvo ir etų laikais, prašant taikos. 1596 m. sodaliai šventadieniais lankė ligonius, o Didįjį Ketvirtadienį suruošė vargšams pietus. Didįjį Ketvirtadienį ruošti vargšams pietus ir plauti jiems kojas, o Didįjį Penktadienį maišais apsivilkus, praeinant pro Kristaus karstą, plaktis paprotys buvo ir vėliau.
Marijos sodalicijos laimėjimus geriau pastebėsime peržengę XVII amž. slenkstį. Tada sužinosime, kad 1605 m. Vilniaus akademijos sodali-cija buvo padalinta į dvi — maiorem ir minorem. Maior turėjo 114, o minor — 120 sodalių. Tų metų raporte vėl pažymėta, kad iš sodalių į jėzuitus įstojo 6,  o į kitas  vienuolijas  — 8.

Daugiausia žinių apie akademijos studentus, sodalicijos įtaką ir heretikų atsivertimą atskleidžia 1617 m. raportas. Iš jo sužinome, kad tais metais akademijoje mokėsi 1200 jaunuolių, kurių buvo daug iš aukštesniojo luomo. Iš jų apie 400 priklausė prie Marijos sodalicijos. Tais metais 15 sodalių įstojo į įvairias vienuolijas, o 5 į jėzuitus. Pagaliau 1624 m. pranešime vėl pabrėžiama sodalicijos pažanga, ir sakoma, kad daugelis sodalių įstojo į įvairias vienuolijas ir daugelis panoro būti sielų ganytojais ir tarnauti Bažnyčiai.
Toliau jėzuitai Marijos kultui plėsti ir nelaimių metais Dievo pasigailėjimui išmelsti, pradėjo ruošti atgailos procesijas, kuriose dalyvaudavo Marijos sodaliai, studentai ir didelė iš visų  luomų  susidedanti  maldininkų  minia.

Gal ankstyviausią žinią apie tolimesnę maldininkų kelionę už Vilniaus miesto ribų randame 1598 m. pranešime. Kai, nesant karaliui, iš Švedijos pasklido negeri gandai ir kartu visoje Lietuvoje buvo bijoma bado ir maro, tai jėzuitai įtikino žmones, kad Dievo permaldavimui reikia daryti maldininkų kelionę į Marijos Mergelės šventovę už 20,000 žingsnių (pėdų) nuo Vilniaus (turbūt į Trakus). Ši kelionė pasižymėjo tuo, kad iki tol nebuvo į ją panašios, tiek žmonių gausumu, tiek procesijos tvarka, tiek reta atgaila ir maldingumu, ne tik paprastų žmonių, bet ir aukštojo luomo vyrų ir moterų parodytais pavyzdžiais. Ši procesija buvo naudinga tiek katalikų tikėjimo išaukštinimui, tiek daugelio dvasinei pažangai, o kartu ir žymiam heretikų ir schizmatikų sąmyšiui, kad išsigąstų savo papročio ir neapykantos katalikams.

Paprotys keliauti į Trakų Marijos šventovę buvo tęsiamas. Antai 1604 m. kilus badui ir marui, Vilniaus vysk. Benediktas Voina kartu su jėzuitais suorganizavo tokią maldininkų kelionę. Šioje kelionėje dalyvavo ir pats vyskupas, kartu su visa minia eidamas pėsčias ir keturiose stotyse išklausydamas jėzuitų pamokslus. Panašią kelionę St. Rostovskis aprašo ir 1607 m.; joje dalyvavo Marijos sodalicijos ir akademijos jaunimas, kunigaikščiai, vyskupai, kanauninkai ir kt.

Dar reikia pastebėti, kad jėzuitų aptarnaujamoje Šv. Jono parapijos bažnyčioje Vilniuje 1597 m. buvo įvestas kasdieninis Valandų ir Marijos Mergelės mišių giedojimas; jas kasdien giedodavę 5 kunigai. Šiam giedojimui Vilniaus miesto tarybos narys Jokūbas Kiniskis savo testamentu buvo padaręs užrašus.

Jei turėtume po ranka kasmetinius pranešimus apie visų Lietuvos jėzuitų mokyklų Marijos sodalicijų veiklą, tai sužinotume, kad vien tik ši sodalicija nuo 1573 iki 1600 m. davė kelis šimtus kandidatų vienuolijoms ir kunigų seminarijoms. Dėl to šie pranešimai atskleidžia paslaptį, kodėl XVI amž. gale ir XVII pradžioje Lietuvoje įsikūrė tiek daug naujų vienuolynų, atsirado pakankamai diecezinių kunigų, atgijo religinis gyvenimas ir taip plačiai pasklido Marijos garbinimas.

Anksčiau už jėzuitus Lietuvoje buvo įsikūrę pranciškonai. Jų įsikūrimas siekia Didž. Lietuvos kunigaikščio Gedimino laikus (1316-1341), bet XV amž. jie suskilo į dvi šeimas: konventualus ir observantus. Konventualai pasiliko senuose vienuolynuose, observantai XV amž. įsikūrė naujuose. Jie iš paties šv. Pranciškaus buvo paveldėję Marijos meilę ir Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją pasirinkę savo globėja. Tik gaila, kad jie, protestantizmui užplūstant Lietuvą, dėl įvairių priežasčių buvo nusilpę. Observantai apie 1573 m. turėjo tik 9 vienuolius. Nedaug daugiau turėjo ir konventualai. Bet, jėzuitų mokykloms paruošus daug kandidatų, observantų šeima greit atsigavo, ir XVI amž. gale jie drauge su jėzuitais Katalikų Bažnyčiai grąžino daug protestantų suklaidintų sielų.

Pranciškonai Marijos kultą dar prieš protestantizmą skleidė savo bažnyčiose pamokslais, maldomis, giesmėmis, šventėmis, per trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną ir Šv. Onos broliją, Šv. Pranciškaus pavyzdžiu jau XV-XVI amž. jie savo bažnyčiose Kalėdų metu ruošdavo Betliejaus prakaitėles, kur šalia Jėzaus būdavo pagerbiama ir jo Motina Marija.

Nors XIV ir XV amž. Nekalto Marijos Prasidėjimo privilegija buvo diskutuojama tarp pranciškonų ir domininkonų teologų, bet Lietuvoje jau tada buvo pradėta švęsti Nekalto Prasidėjimo šventė. Šią šventę įvedė Vilniaus vysk. Motiejus (1422-1453), kuris pranciškonų šaltiniuose laikomas pranciškonu, išgirdęs, kad Bazelio susirinkimas (ne ekumeninis) 1439 m. rugsėjo 17 d. nusprendė, jog tikėjimas į Nekaltą Prasidėjimą derinasi su Bažnyčios mokslu, su Šv. Raštu ir sveiku protu, todėl visų turi būti priimtas ir išpažįstamas, drauge draudžiama skelbti priešingą mokslą. Kadangi tuo pačiu dekretu gruodžio 8 d. buvo paskirta Nekalto Prasidėjimo šventei, dėl to nuo tada vysk. Motiejaus įsakymu tą dieną imta švęsti ir Lietuvoje. Vėliau obser-vantai ir jėzuitai Vilniuje Nekalto Prasidėjimo šventės oktavoje ruošdavo ir teatralinius vaidinimus.

Pranciškoniškos kilmės yra ir šios daugelyje Lietuvos bažnyčių XVI amž. švęstos Marijos šventės: Angelų Karalienės, arba Porciunkulės, Mari-rijos Aplankymo, Sužiedotuvių, Dangun Ėmimo ir Septynių Džiaugsmų.

Kai kurių Marijos švenčių metu būdavo ruošiamos ir viešos procesijos, Vilniuje tokia vieša procesija buvo daroma Marijos Gimimo šventėje į pranciškonų konventualų bažnyčią. Be šios, Apaštališkasis nuncijus 1575 m. leido Marijos šventėse visose observantų bažnyčiose daryti vietinio pobūdžio procesijas.

Buvo sukūrę pranciškonai ir populiaraus pobūdžio giesmių. Buvęs observantų vikaras palaimintasis Ladislovas iš Gielnovo (miręs 1505) tarp daugelio kitų giesmių ir karunkų parašė mums iki šiol žinomą ir lietuvių giedamą 7 Marijos skausmų ir 7 džiaugsmų karunką Kto chce Fannie Marti stuzič, kuri pranciškonų bažnyčiose giedama jau XVI amž., nors spausdintas vertimas išėjo tik XVII amž.

Pranciškonai observantai taip pat meldėsi į Mariją, kad ji savo galinga globa apsaugotų nuo protestantizmo klaidų. Kai Liuterio paskleistos klaidos įsigalėjo Vokietijoje ir ėmė brautis į kitus kraštus, tai 1521 m. generalinė observantų kapitula su generaliniu ministru įsakė kas dieną pamaldžiai kalbėti po visų kanoniškų valandų šias maldeles: Salve Regina — Sveika, Karaliene, pridedant Gaude Maria virgo cunctas haereses sola interemisti in universo raundo — Džiaukis, Mergele Marija, visas klaidas viena visame pasaulyje išnaikinus. Gale dar pridėti: Ave Maria — Sveika, Marija. Suprantama, kad šios maldos buvo ir Lietuvos observantų kalbamos, kol nepraėjo protestantizmo pavojus.

Pranciškonai Lietuvoje, kaip ir kitur, bent prie savo bažnyčių buvo įkūrę Trečiojo šv. Pranciškaus ordino kongregacijas, o tretininkai pranciškonai, kaip ir vienuoliai, turėjo reikšti ypatingą meilę Dievo Motinai. Mokantieji skaityti tretininkai kasdien turėjo kalbėti Maiąsias Marijos Valandas, nes jos buvo įsakytos pop. Mikalojaus IV 1289 m. duotoje reguloje, kol. pop. Leonas XIII 1883 m. jų vietoje leido kalbėti 12 poterių.

Garsi buvo observantų XVI amž. pradžioje Vilniuje (1500) ir Kaune (1508 Įkurta Šv. Onos,Švč. Mergelės Marijos motinos, brolija, kuriai priklausė Šv. Onos bažnyčia Vilniuje ir Šv. Onos koplyčia Kaune. Pradžioje jos narių dauguma buvo vokiečiai pirkliai ir amatininkai kolonistai, dėl to, liuteronizmui plečiantis, jų dauguma tapo liuteronais, ir brolija nustojo veikusi. Tačiau 1580 m. brolija, perorganizuota naujais pagrindais, vėl pradėjo veikti. Nors ją atgaivino kan. Solikovskis, vėliau Lvovo arkivyskupas, bet ji ir toliau veikė observantams vadovaujant. Jos naują statutą patvirtino nuncijus Caligari. Brolijos tikslas buv Dievo garbė ir tikinčiųjų paguoda per tikėjimo, vilties ir meilės padidinimą. Iš statuto teksto atrodo, kad Šv. Onos brolija turėjo tiksią stiprin-ti protestantų griaunamą tikėjimą ir gyvinti religinę praktiką šv. Onos dukters Marijos. Išganytojo Motinos, pagalba. Brolijoje nemaža vietos turėjo ir Marijos garbinimas, nes kiekvienas narys su visa šeima turėjo kalbėti Sveika, Marija. Nariai turėjo prisiminti šv. Onos ir Mergelės Marijos gyvenimą, nuolankiai priimti sunkumas ir kentėjimus, prisimenant Išganytojo, jo Marinui ir šv. Onos sunkumus ir kentėjimus. Kiekvienas narys turėjo nešioti brolijos medalį, kuriame buvo šv. Onos, Jėzaus ir Marijos paveikslas ir įrašas — S. Annae Societas.

Prie brolijos priklausė Lietuvos vyskupu, kanauninkai, kunigai, didikai ir paprasti fmrnrs Jos narių tarpe randame Vilniaus vysk- kard. Jurgį Radvilą, Žemaičių vysk. M. Giedraiti, kunigaikštį Mikalojų Kristoforą Ra kanclerį Leoną Sapiegą ir daugelį kitų. Pradžioje Šv. Onos brolija veikė tik prie pranciiko-nų observantų bažnyčių, o vėliau ir prie daugelio parapinių, kaip tai matome iš vyskupą re-liacijų Šv. Sostui.

Šv. Augustino atgailos kanauninkai, Jogailos Lietuvoje krikšto metu įkurdinti, taip pat turi nuopelnų Marijos garbinimo išplatinime. J. Vaišnora rašo: "Savo bažnyčiose jie labai iSkilmingai švęsdavo Marijos šventes, rengdavo įvairias jos garbei pamaldas, mokė žmones įvairių maldingumo pratybų Marijos garbei. Jų dėka Marijos garbinimas pasiekė sodiečių bakūžes, malda ir Marijos garbinimas tapo lietuvio dienos programa".

Domininkonai, XVI amž. pradžioje Lietuvoje pastoviai įsikūrę, taip pat platino Marijos kultą. Su jų įsikūrimu reikia rišti ir labai Lietuvoje paplitusią rožinio maldą. Pirmasis lietuviškas šaltinis, iš kurio sužinome apie rožinį, yra 1595 m. M. Daukšos iš lenkų kalbos verstas Ledėsiuos katekizmas, kuriame aprašomas rožinis, turįs 15 paslapčių ir susidedąs iš trijų dalių po 5 paslaptis: linksmosios, gedulingosios ir garbingosios. Domininkonų buvo įsteigta ir rožinio brolija. Pirmosios apie šią broliją žinios yra iš XVI amž. galo. Onai Jogailaitei prašant, domininkonų generolas 1577 m. sausio 6 d. įgaliojo Lenkijos domininkonų provincijolą steigti rožinio brolijas. Žemaičių vysk. M. Giedraičio laikais (1574-1609) Žemaičių vyskupijoje tarp kitų brolijų yra minima ir rožinio. Gardine tokia brolija jau buvo 1598 m., nes tais metais pop. Klemensas VIII suteikė jai atlaidus.

Vilniuje XVI amž. pradžioje įsikūrė ir Senosios observancijos karmelitai, kurie davė pradžią škaplierių brolijos įsikūrimui ir išsiplatinimui Lietuvoje. Bažnyčiose, prie kurių buvo įsteigta ši brolija, būdavo Škaplierinės Marijos koplyčia, ar altorius ir šventė su atlaidais.

b.   Maldos   ir   giesmės

Lietuviai XVI amž. maldomis ir giesmėmis garbino Mariją. Jų nuo Dievo Motinos garbinimo nesulaikė nė protestantų aiškinimai, kad ją garbinti ir nenaudinga, ir nereikalinga.

Lietuvoje jau XVI amž. pradžioje buvo kalbama pirmoji Sveika, Marija dalis iki Šventoji Marija. Tai įrodo 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje atrastas buvusios pranciškonų bibliotekos senos knygos laukelyje ranka įrašytas tekstas. Ekspertų nuomone, jis buvo įrašytas 1513-1530 m. Antroji dalis — Šventoji Marija buvo pradėta kalbėti, kai pop. Pijus V 1568 m. įsakė kalbėti   kunigiškuose   poteriuose.

Pranciškoniškas paprotys tris kartus dienoje, skambant varpams, kalbėti Viešpaties Angelas taip pat jau buvo prigijęs Lietuvoje XVI amž. Kaip reikia kalbėti Viešpaties Angelas mokė M. Daukša savo 1595 m. katekizme. Jis rašo, kad, pirmam varpo dūžiui pasigirdus, reikia kalbėti "Viešpaties Angelas apreiškė Marijai", antram — "Štai aš Viešpaties tarnaitė", trečiam — "Ir Žodis tapo kūnu".

Seniausia spausdinta lietuvių kalba Marijos garbei malda yra antifona: Salve Regina — Sveika, Karaliene. Jos vertimas yra M. Daukšos 1595 katekizme. Ši malda greitai paplito lietuvių tarpe, nes ji domininkonų ir kitų vienuolių buvo giedama po gedulingų pamaldų ir laidojimo metu. Aišku, vienuoliai ją giedojo lotyniškai. Sveika, Karaliene giedojimas po gedulingų pamaldų Lietuvoje tapo visuotiniu papročiu.

c.   Malonėmis   garsūs   Marijos paveikslai   ir   šventovės
Nedaug dar XVI amž. buvo stebuklingų Marijos paveikslų. Tiesa, vienuolynų ir parapijų bažnyčios buvo ir tada papuoštos Marijos altoriais ir paveikslais, bet protestantizmo metais niekas neužrašė patirtų malonių ir niekas nedrįso padėkai už jas kabinti votų.
Seniausias pagal tradiciją yra Vytauto Didžiojo paveikslas, padovanotas jo įkurtam Senųjų Trakų (1410) benediktinų vienuolynui. Šį paveikslą Vytautas buvo gavęs savo krikšto proga iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo (1379-1423). Benediktinai paveikslą laikė savo koplyčioje, kur jis išbuvo iki 1832 m. vienuolyno panaikinimo. Vytauto dovana yra laikomas ir Trakų parapijos bažnyčioje didžiajame altoriuje esąs stebuklingas Marijos paveikslas, kuris pagal seną tradiciją buvęs Vytautui padovanotas to paties Bizantijos imperatoriaus. Tai seniausias žinomas stebuklingas, votais apkabinėtas, Marijos paveikslas Lietuvoje, dėl kurio ir pati Trakų bažnyčia yra  tapusi   Marijos   šventove.

Pagal padavimą iš XVI amž. Vilniaus Šv. Mykolo seserų bernardinių bažnyčioje buvęs stebuklingas Marijos paveikslas. Padavimas sako, kad šis Marijos paveikslas apie 1518 m. buvęs rastas kažkurios bažnyčios griuvėsiuose ir atiduotas Vilniaus bernardinų-observantų globai, kurie jį pakabinę vienuolyno prieangyje. Kartą vienas prie to paveikslo besimeldžiąs vienuolis išgirdęs balsą: "Noriu turėti didesnę pagarbą ir tinkamesnę vietą". Po to paveikslas buvęs perkeltas į bažnyčią. Žmonės tuojau pradėję jį gerbti ir greitai patyrę gausių malonių.

Vėliau vienuoliai, Šv. Mykolo bažnyčios fundatoriaus prašomi, atidavę jam paveikslą. Pats paveikslas buvęs pieštas ant medinių lentelių 2,5x1,8 metrų dydžio. Jame vaizduojama Švč, Dievo Motina stovinti ir ant kairiosios rankos laikantį Kūdikėlį Jėzų. A. V. Kojelevičius (pas Grumppenbergerį) rašo, kad paveikslas buvęs lyg altorėlis — triptikas, kurio šonuose buvę šv. Petro ir šv. Pauliaus paveikslai. Fundatorius L. Sapiega, prieš padovanodamas seserims paveikslą.

liepęs jį geram dailininkui atnaujinti, ypač dėl to, kad apaštalų atvaizdai buvę labai nublukę. Išmintingas dailininkas nedrįsęs liesti Švč. Dievo Motinos veido, o tik šiek tiek pataisęs Kūdikėlio galvutę ir šoniniuose triptiko sparnuose vietoje apaštalų nupiešęs šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino Sieniečio atvaizdus. Vėliau paveikslas labai išgarsėjęs malonėmis, dėl to 1750 m. jis buvęs apvainikuotas. Didesnės patirtos malonės yra užrašytos kronikoje.

Dabar garsi Šiluvos Marijos šventovė su stebuklingu paveikslu, kur 1608 m. apsireiškė Dievo Motina, buvo jau žinoma ir XVI amž. viduryje, nes apie 1551 m., Ragainės protestantų pastoriaus M. Mažvydo laiško žiniomis, jo protestantiškai parapijai prirašyti lietuviai vykdavę į Šiluvos garbingosios Marijos Mergelės šventę. Kai kas mano, kad stebuklingas Šiluvos Marijos paveikslas buvęs parūpintas bažnyčios fundatoriaus P. Gedgaudo, kai jis lankėsi Romoje (apie 1430), jau tada planuodamas statyti bažnyčią, kurią pastatęs 1457 m. Vysk. A. Tiškevičius 1748 m. savo reliacijoje rašė Romai, kad šis paveikslas kartu su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje ir po daugelio metų buvo atrastas. Paveikslas turėjo būti paslėptas antroje XVI amž. pusėje, įsigalėjus protestantizmui.

d. Baigiamosios mintys Lietuvai XVI amž. buvo religinių kovų ir galutinio persilaužimo amžius. Iki protestantizmo katalikų tikėjimas dar nebuvo giliai įleidęs šaknų, dėl to jį pradėjo versti iš Vakarų atūžusi audra. Ta audra tolydžio vis didėjo, kol XVI amž. viduryje pasiekė aukščiausią laimėjimo tašką. Tačiau pasiekusi didelių laimėjimų, protestantizmo banga pradėjo atslūgti, o įkandin atsigavę katalikai laimėti.

Šiuose rėmuose čia buvo nagrinėjamas ir Marijos kultas XVI amž., kuris labai daug prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios pergalės. Reikšmingas čia yra vienuolių, ypač jėzuitų, vaidmuo. Jie per savo mokyklas ir Marijos sodaliciją savo auklėtiniams įdiegė gilesnį tikėjimą ir išugdė daug kandidatų į vienuolijas ir kunigus. Vienuoliai su vyskupais ir kunigais plėtė Marijos kultą maldomis, giesmėmis ir maldininkų kelionėmis į Marijos šventovę — Trakus. Vienuoliai išsaugojo ir vėliau išgarsino stebuklingus paveikslus, prie kurių žmonės melsdamiesi patirdavo įvairių malonių.

Pati Marija, matydama savo ištikimų vaikų meilę, prisidėjo prie galutinės katalikų pergalės, su Kūdikėliu ant rankų apsireikšdama Šiluvoje.

Marijos apsireiškimas lietuvius paskatino dar narsiau kovoti už tikrąjį tikėjimą ir Dievo Motinos garbę, taip, kad, laimėję kovą, XVII amž galėjo džiaugtis išgyvendami savo pavėluotą religinį viduramžį.

Šaltiniai ir studijos

J. Dlugosz, Opera omnia. III, Krokuva 1876, 466-467.
M. Stryjkovvski, Kronika polska, litewska, žmodzka, II, Varšuva 1846, 78-83; 147-150.
J. Kurczevvski, Biskupstwo Wilenskie. Vilnius 1912, 28.
Luthers Werke, Frankfurt a. M. und Erlangen 1826, I, 116, VI, 122, 180, 198, 200, 206, 303, 333, 188; XV, 53; XVI, 236; XIX, 152; XXIV, 131: XXV, 307; XXXII, 351; XLIV, 42; XLV, 245, 250-251. \L\~II. 2: XLVIII, 5.
Opera Calvini, Brusvigae 1868. VII, +51. XII, 309, 310, 314, 366; XIV, 21.
Tarkvinijaus Pekulo relacija apie Žemaičių vyskupiją (nuorašas iš Kauno arkivyskupijos kunigų seminarijos archyvo), passim.
Archivum Romanum Sociatatis Jesu: Histoną Collegi Vilnensis (rašyta 1581 m.), Polonia 65, f. 107v.. Lithuania 1647, 39 II f. 58v.; Litterae Annuae 1577, Lith. II f. 505v.; 1581, 1590, 1592, 1593, 1594, 1595, 1596, 1397, 1598: 1605 Pol. 50 f. 165v.; 1517 Lith. 38, II f. 132v.: 162+ Lith. 38 f. 159r-v.; 40 f. 248r.
Trzy Kięgi Bractvva Anny S od Roku 1580 (rankraštis iš Vilniaus universiteto bibliotekos  rankraštyno), ff.  11 44, 81.
V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lithuania (1245-1517), Roma 1950, 39, 43, 46, 49 22-2
V. Gidžiūnas, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, žr. Lietuvių Enciklopedija, XV, 135-138;
V.  Gidžiūnas, Vienuolijos  Lieti    III-XX amž. žr.
L.K.M. Akademijos Metraštis, V, Roma 19"    .     :
V. Gidžiūnas, De initiis Fratrum Minoram de Obser-vantia in Lituania (1468-1600), žr. Archivum Fra m' i w Historicum, a. 68(1970) 46-75;
V. Gidžiūnas, De vita et apostolatu Fratram Minoram Observantium in Lituania saec. XV-XVI. žr ciscanum Historicum, a. 68(1975), 79-82, 119-121.
J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma 1958, 10, 26-28, 41-44, 154-156, 47-49, 43-44. 54-58, 112, 98, 116, 94, 83, 155, 157-158, 249, 280, 313.
A. Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1939, 63-93.
M. Valančius, Žemaičių vyskupystė, žr. Raštai, D nius 1972, 85-87.
Z. Ivinskis, Vyskupas Merkelis Giedraitis (mašinraštis . passim.
S. Rostovvski, Lituanicaum Societatis Jesu Historiarum libri decem, Paryžius-Bruselis 1877, passim.
A.  Šapoka, Lietuvos istorija, Fellebach  1950.  i"i 2":
K. Jablonskis, Papildomos žinios apie kan. M. Daukšą, žr. Archivum Philologicum, IV, Kaunas 1933, 73.
M. Balinski, Dawna Akademia VVileriska, Petersburgas 1862, 85-86.
J. Lebedys ir J. Palionis, Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas, žr. Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų Mokslo Darbai, III, Vilnius 1969, 109.
E. Sittig, Der polnisch Katechismus des Ledesma und die litauische Katechismus des Daugssa, Goettingen 1929, 102-103.
St. Yla, Šiluva, žr. Lietuvių Enciklopedija. XXIX. 510-519.
 

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai