Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DOMO IR SOFIJOS JASAIČIŲ ATMINIMUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Birutė Giplijauskaitė   
Kad abu išpildytume Tavo šventą valią ir nėštume palaimą savo tautai . . .

Šįmet birželio 5 d. sueina penkeri metai nuo dr. Domo Jasaičio mirties. Šio penkmečio nesulaukusi, pereitų metų spalio mėnesį amžinybėn iškeliavo ir jo ištikimoji gyvenimo palydovė Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė.

Nedaug yra porų, kurios sulaukia auksinių savo vedybų sukaktuvių. Dar mažiau tokių, kurios 50 metų išgyvena darniai švitėdamos ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje. Domas ir Sofija Jasaičiai buvo skirtingų ideologinių pažiūrų ir temperamentų asmenys, bet jie gražiai sutarė, dirbdami savo tautai ir skleisdami šilumą namuose.

Tiek apie dr. Domą Jasaitį, tiek apie jo tvirčiausią atramą Sofiją-Zulę jau buvo rašyta kitur geriau ir ilgiau juos pažinusių žmonių, remiantis jų bendrų studijų Berlyne, paskui — Paryžiuje ir Danijoje asmeniškais atsiminimais. (Žr. Stasys Lūšys, Užgeso šviesus žiburys, Tėvynės sargas, 1978, Nr. 3; V. Daugirdaitė-Sruogienė, Visi mes esame svečiai pasauly, Draugas, 1982 sausio 30 d.) Ten taikliai apibūdinta Jasaičių veikla bei jos reikšmė nepriklausomybės laikais Šiauliuose: Jasaičio triūsas medicinos ir higienos srityje, Jasaitienės pionieriški žingsniai gyvulinkystėje ir bendrai žemės ūkyje. Taip pat visiems žinomos jų pastangos, rizikuojant net gyvybe, kai vokiečių okupacijos metu gelbėjo žydus. Turbūt nebūtų per daug, jei pasakytume, kad Sofijos Jasaitienės visas gyvenimas praėjo globojant kitus. Šiauliuose ji rūpinosi kaliniais, gelbėjo persekiojamuosius; Tūbingene — pirmininkavo Raudonojo Kryžiaus Vyriausiam moterų komitetui. Jos namuose rasrasdavo prieglobstį bei paskatinimą pagalbos reikalingi studentai 1 Amerikoje, ji ilgą laiką globojo prof. Steponą Kairį. Be to. daug laiko skyrė savo mylimiems anūkams, o paskutiniuosius gyvenimo metu- pašventė tvarkyti vyro raštams.

Tiek Domas, tiek Sofija Kraičiai visuomeninius bei tautinius reikalus statė aukščiau už asmeniškuos Jasaitis nuo gimnazijos dienų tapo vadovaujančia figūra ateitininku Jasaitienė gi taip pat nuo jaunystės drąsiai gynė socialdemokratinius įsitikinimus. Mat ji augo liberalių pažiūrų ir šviesaus proto advokato Stasio Lukausko šeimoje, o brendo karo metu, apsupta intelektualų, pas savo tetą Maskvoje. Jasaičiui gi pavyzdžiu buvo prieš caro valdžią maištaujantis lietuviškos spaudos platintojas — jo tėvas Jurgis Jasaitis. Kovodami už laisvę, tėvas su vyresniuoju broliu Vilniaus Seimo laikais kentėjo net kalėjime. Dr. Domas gi kalėjo sovietų okupacijos metu. Panašią dalią matome ir Sofijos Jasaitienės sesers Hanės Poškienės gyvenime: jos sūnūs mirė partizanais, ji pati buvo ištremta, o sugrįžusi Lietuvon, tapo Helsinkio grupės nare.

Šiuose ribotuose Jasaičių atminimui pagerbti puslapiuose nesinori kartoti jau kitur paskelbtų duomenų. Mieliau iškelti prisiminimus iš asmeniškos patirties.

Dr. Domą ir Sofiją Jasaičius pažinti teko Tūbingene. kai jie atva-
 
Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė

žiavo, vaikams užbaigus gimnaziją, ieškodami universitetinio miesto ir gyvo lietuviško gyvenimo. Pokario Vokietijoje nedaug tebuvo tokių lietuviškos kultūros židinių, kaip Tū-bingenas. Tiesa, materialinė padėtis prancūzų zonoje gal buvo kiek skurdesnė, tačiau ten prisiglaudę tremtiniai turėjo daugiau asmeniškos laisvės. Gi laisvė ir tolerancija visuomet buvo Jasaičių idealas. Tiubingene ne tik veikė viena iš mūsų tremties gimnazijų, bet buvo susitelkusi ir gausi studentų grupė. Pašonėje įsikūrė Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto būstinė. Gyvenimas buvo judrus visose srityse.

Dr. Domas Jasaitis pirmininkavo Raudonajam Kryžiui ir dalyvavo Vli-ko Vykdomojoje taryboje. Sofija Jasaitienė organizavo moteris į Tarptautinės moterų klubų federacijos lietuvišką padalinį ir rūpinosi šalpa. Politinė ir visuomeninė veikla tapo jų kasdienine duona. Turbūt retai kada pasitaikė diena, kad pas Jasaičius nesusirinktų pasitarimams bei pokalbiams tiek žymūs politikai, tiek entuziazmo pilni studentai. Man, politika nesidominčiai ir į partijas nenorinčiai pulti gimnazistei, buvo galimybė mokytis iš tokių moterų, kaip Sofija Jasaitienė ir Regina Sidzikaus-kienė. Taip pat ten buvo galima susitikti tiek Tūbingene besilankančius iškilnius menininkus, kaip Andrių Kuprevičių ir kitus, tiek aktorius ar poetus, bet visu svarbiausia — kasdien buvo galima girdėti aukšto lygio diskusijas. Jasaičių sūnus bei duktė ir brolėnas Margeris Jesaitis parsivesdavo pilnus įvairiausių idėjų draugus — pačius guviausius ir veikliausius Tūbingeno studentus. Namų atmosfera tikrai buvo išskirtina. Temos šokinėjo nuo medicinos prie etikos, nuo biochemijos prie estetikos. Bet man buvo įdomu ir tai, kad, vos tik pasigirdus keliems nepranešto muzikos kūrinio garsams per radiją, namų šeimininkė be jokio dvejojimo atsidusdavo ir sušukdavo: "Koks nuostabus Sibelijaus simfonijos išpildymas!" arba "Čia tai tikrai autentiškas Musorgskis!" Skaitant dr. Vandos Sruogienės atsiminimus apie lietuvių studentų sambūrius Berlyne, jų diskusijas apie literatūrą ir Vincės Jonuškaitės skatinimu lankomus koncertus, Tūbingene aiškiai matėsi tąsa ten pradėtos kultūrinės tradicijos. Muzika Sofijai-Zulei Jasaitienei buvo neišsenkanti tema, o dr. Domas Jasaitis, nežiūrint visų savo mokslinių darbų ir visuomeninių įsipareigojimų, niekad nenutolo nuo poezijos. Poetinė srovė paskutiniaisiais metais išsiliedavo ir laiškuose, kuriuos rašė su pamėgimu ir tikrai meniška dvasia, nukrypdamas tai į lyriką, tai į švelnią satyrą.

Dr. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė apibūdina Sofiją Jasaitienę kaip "didelės širdies ir šviesaus proto asmenybę." Tas apibūdinimas tiksliai tinka ir dr. Domui Jasaičiui. Jiems abiem buvo būdingas šilumos pilnas šypsnys ir tiesus bei skaidrus žvilgsnis, kuris kituose sužadindavo pasitikėjimą savimi ir norą dirbti. Nei vienam, nei antram jų nedarė įspūdžio titulai ir turtai. Turtai esą reikalingi tik tam, kad būtų galima padėti kitiems. Pagal juos ryšys su žmogumi pirmiausia turi būti dvasinis. Gal dėl to jie neapsirikdavo, pasirinkdami draugus, kurie buvo įvairiausių pažiūrų ir amžiaus. Ne žodžiais, bet darbais Jasaičiai rodė savo vaikams ir visiems su jais bendraujantiems tikro ir pilnai pasiaukojančio lietuviško gyvenimo pavyzdį. Jie taip pat daug vilčių sudėjo ir į toj pačioj dvasioje auginamus savo anūkus. Per tiek vargų ir pavojų išsaugota, lietuviška dvasia neturėjo žlugti ir tuose, kurie lengviau sky-
 

Domas Jasaitis

nėši kelią į gyvenimą.
Istorinis tęstinumas — tiek krašto, tiek šeimos, tiek tautinės kultūros — buvo viena iš Jasaičių nepajudinamų tiesų. Jų gyvenimo kelrodis — niekad neužsidaryti savyje ir viskuo dalintis su kitais. Paskutiniame laiške, papuoštame dail. V. Igno vinjete "Friends", visų mylima močiutė Sofija rašė: "Iš viso, jaunystės ilgametės draugystės vaidina svarbią rolę žmogaus gyvenime. Aš esu laiminga, galėdama didžiuotis draugystėmis, kurios tęsėsi po 60 metų, ir ypatingai branginu dviejų-trijų generacijų draugystes . . . Rašau kiekvieną kartą su ašarom akyse, jausdama tų draugysčių apsireiškimą". O paskutiniai žodžiai, tarti prie jos sėdinčiai dukrai, prieš galutinai užgęstant, buvo skirti tuo metu sergančiam sūnui: "Pasakyk Staniui, kad aš jį myliu". Tai ideali motinos figūra, kurios širdis buvo tokia kupina meilės, kad jos prieglobstyje tarpo ne tik vaikai bei anūkai, bet ir bičiuliai.
Birutė Giplijauskaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai