Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ČIČINSKYNĖS SUTEMOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas A. Jonynas   
"Semper ignorabimus". Ar ne Goethe pasakė, kad istorija tai knyga, užrakinta septyniais užraktais? Dar skeptiškesnis buvo P. Valery: istorija nieko nemokanti ir viską pateisinanti, nes joj rasi visko, visokių pavyzdžių.

Nebūtinai istorikai sutiks su šiuo teigimu. Tačiau kitaip yra istorinio romano atveju. Jei kiekviena karta pasirašo savąją istoriją, pasisavina iš praeities tik tai, kas jai svarbu, kas įprasmina dabartį ir suteikia gyvenimui tęstinumą, tai jau pats siužeto pasirinkimas savaime pasako daug ką. Parodo rašytojo vertybių skalę, pomėgius, psichinę matricą. Šia prasme dabartis yra šviesos pluoštu į ūkanoj nugrimzdusių epochų buitį, o ne atvirkščiai.

Savaime aišku, pasiklysti nesunku. Pernelyg dažnai pasitaiko, kad istorinio veikalo veikėjai vien stipinėja tolimų gadynių dekoracijose, o porina šių dienų kalba, reikšdami retoriškose tiradose autoriaus mintis. Istorinio romano žanras yra vienas iš sunkiausiųjų. Negana gerų norų išrenginėti istoriją, negana kruopščiai surankoti duomenis apie praeities įvykius: žiovulys tirtins žandikaulius skaitytojui nuo pat pirmųjų puslapių, jei juose neatspindės rašytojo polėkis, vaizduotė, saikingas aprašomojo, humoristinio ir lyrinio elemento dozavimas.
Džiugių laimėjimų istorinio romano bare netrūko. Prisiminkime J. Kralikausko mindauginius romanus, V. Mykolaičio-Putino "Sukilėlius". Dabar sulaukėme K. Almeno romano Šienapiūtė (Vilnius 1970, 491 psl.), kuriame atsispindi ne vien rašytojiškas talentas, bet ir aistra žmogaus, ieškančio atsakymo į savo klausimus.

Kai kurie kritikai paskubėjo "Šienapiūtei" užkabinti "nuotykiu romano" etiketę, tuo jį lyg ir nupigindami. Visa laimė, kad tas terminas nedaug ką sako. Jei juo suprantame peržydėjusio romantizmo epigonų kūrybą — E. Sue, P. A. Ponson du Terrail ar M. Zevaco "romans feuilletons", "Šienapiūtės" priskyrimas prie pagal "špagos ir apsiausto" trafaretą sukurtų veikalų, vargiai ar tikslus. Jei tuo norima pasakyti, kad K. Almeno knyga gyva, spalvinga ir nuotaikinga, ši etiketė nieko netrukdo. Negi pravardžiuosi knygą "avantiūriniu romanu" už tai, kad ji nenuobodi. O savo veiksmingumu, pasakojimo gyvumu, įtampa, reginių ryškumu bei brutalumu, masinių scenų dinamika "Šienapiūtė" išsiskiria visoj naujojoj mūsų literatūroj.

Nors vaizduojamasis Lietuvos santėmio laikotarpis — Čičinskynė paprastai įsivaizduojamas kaip vienas niūriausių, nuobodžiausių (užtat pernelyg mažai pažįstamų) laikotarpių, niekur "Šienapiūtės" skaitytojas nepasijunta stoviniuojąs etnografinio-istorinio muziejėlio vitrinų salėj. Jis persikelia iliuzinėn tikrovėn, sukurton nebūtinai simpatiško, gidiškai paslaugaus, bet savo pasaulį išreiškiančio žmogaus. Nelaukta, staigiai užraukta veikalo pabaiga nevieną ištrenks iš vėžių, gal nuvils, bet tas savitas, almeniškas finalas tik pakartotinai pabrėžia vizijinį veikalo pobūdį.

— "Šviesybe, tai čia sostinėse! Pas mus, šiaurėje, viskas paprasčiau. Bent aš puikiai žinau, kas mano priešas!"
— "Ach, taip! . . Mano prosenelio Gedimino kraštas!" — nusišypsojo kunigaikštis. — "Tiesių žvilgsnių, numeluoto žodžio, meškenomis apsidangste lietuviai! . ."

Almeno vizija neturi nieko bendro su meškenų, tiesių žvilgsnių nemeluoto žodžio minkštakūne romantika. Buityje, kurią regi autorius, netrūksta suokalbių, parsidavėlių, žodžiu, "homo homini lupus" plėšrybės. Kai kurios žudynių scenos parašytos stingdančiu kraują realizmu. Aklas įniršis, katarsis per smurto veiksmą, tai, kam anksčiau nebuvo termino ir ką vadinam dabar "violence", pratrūksta jose laukinišku žvarbumu. Tokia "klyksmo" scena yra pirmosios dalies finalas, kuriame "apsinuogina" skaitytojui centrinis veikalo personažas Marius.
O tačiau nepakaltintumėm "Šienapiūtės" nei nuvalkiotu melodramatiškumu, nei sentimentalizmu, nei pigia patriotika, niekuo, ką galima būtų palaikyti ekstravagancija, ieškojimu efektėlių, skaitytojo jausmams dirginti. Kaip bestulbintų laki Almeno fantazija, jo išradingumas pinti fabulą, "Šienapiūtė" pirmoj vietoj yra sodri, puikiai pramokusio rašytojo amato žmogaus knyga.

Nors knygos turinį sudaro įsiliepsnojęs taip dviejų Kauno pavieto bajorų vaidas dėl ežios, dėl vešlios pievų žolės, sociallnėj-ekonominėj freskoj, kuria yra "Šienapiūtė", centrinė figūra yra Lietuva. Be skambių patriotinių tiradų, be graudžių dūsavimų, net be tiesioginės pastangos vaizduoti prasčiokėlių tikrovę, (nebent rakursu) Almenas piešia, gerai sumanytų vinječių pagalba, to engiamo krašto buitį. Ir jo meilė juo labiau jaudina savo nuoširdumu, kad autorius subrendo išeivijoj ir tik trumpokų viešnagių dėka pažino gimtinės peizažą.

"Šienapiūtę" sudaro trys dalys: "Pavasaris", "Piovėjas" ir "Piūtis". Kiekviena jų susiskaldę į maždaug dešimtį skyrelių. Nors nuo pat pradžios skaitytojas nutuokia, kad visa veiksmo slinktis pranašauja neišvengiamą katastrofą, Almenas sugeba ne tik meistriškai kaitalioti veiksmo sceneles (Raudondvario reduto linksmybių eiga vaizduojama pagrečiui kontrastu su žydo Feigelmano nužudymu), bet ir neapsunkinti pasakojimo tėkmės sausais istorinių dalykų aprašymais. Istorinio romano rašytojui niekad nestinga pagundų švystelti erudicija, užgožti apsakymą mikliai nukniauktu iš senų foliantų kronikos gabalėliu. Skaitytojui nėra abejonių, kad Almenas kruopščiai ir aistringai rinko vaizduojamąjį laikotarpį liečiančią medžiagą, kad jis nepatingėjo susipažinti su geografine aplinka. Kaip kad Sruoga grąžino žemėlapin Verkius ("Apyaušrio dalioj"), taip "Šienapiūtėj" suplazda gyvybe Veiveriai, Raudondvaris, Kauno senamiestis, pilis ir Neries sūkuriai. Bet pilko ir pliko "apsiskaitėliškumo" "Šienapiūtoj" palyginti nedaug ("Benvenutas" ir padrikos pastraipos).

Net ir tais atvejais, kai palyginti nesunku atspėti, kurias knygas vartė autorius (pvz., Kauno istorijos aprašymai), skaitytojas turi pripažinti Almenui dovaną asimiliuoti, savaip "orkestruoti" istorinius faktus, neretai įjungiant komišką vaizdelį (vienuolio su ožkom Kauno katedros šventoriuj). Kaip paprastai istorinį romaną skaitant, norisi šūktelti: "Koks būtų šaunus filmas!" Šįkart pagunda juo stipresnė, kad "Šienapiūtė yra tarsi paruoštas scenarijus.

Nors vyraujanti romano personažai yra Čičinskai, bajorai, plikbajoriai, šunbajoriai, atseit, neperdaug sudėtingos psichologijos žmonės, kuriuos valdo akli galios, turto ir puikybės instinktai, Almenui pavyksta visumoj išvengti atstumančio juoda-balta schematiškumo. Nors esama tam tikro šaržavimo, autorius nesigaili nušėšėliuoti savo personažų niuansuočiau. Dabulskis yra veikiau "gaidukas", karštakošis, emocijų žmogus, pasikliaująs suktu patarėju Narušiu. Šiaip jis net kiek simpatiškas, geraširdis tėtušis savo dukrai, prietaringas žmogus. Giedraičio tuo tarpu esama kur kas machiaveliškesnio, nors kartu ir despoto. Almenas bandė gelbėti piešinį, parodydamas, kad ir jo širdyje esama žaizdos (nevilties, kad jam nebus lemta susilaukti sūnaus). Bet visumoj šis portretas perdaug karikatūriškas. Kiti epizodiniai personažai — į moteris išeinanti Liudvika Dabulskytė ir slėpiningoji Giedraitienė — pavykę piešiniai sangvinu.

Almenas gerai valdo dialogą, moka individualizuoti personažų kalbą, sumaniai naudojasi monologu (sielininkas), ir užtat daug trumpam pasirodžiusių veikėjų — kunigaikščių, ubagų, čigonių, smuklininkų, barzdaskučių, plikbajorių švysteli įsirėžiančiu atmintyje siluetu.

Kompoziciniu atžvilgiu esama tačiau "Šienapiūtėj" tam tikros "oro duobės". Smagiai atsiplėšęs lėktuvėlis staiga praranda antrosios dalies pradžioj aukštį bei kryptį ir sklendžia didelę kilpą. Ji, matyti, buvo reikalinga autoriui dėl dviejų dalykų. Pirma, išimtas iš istorijos konteksto Giedraičio-Dabulskio kivirčas būtų skambėjęs pernelyg smulkiu konfliktu, byla dėl gaidžio. Almenui buvo proga nupiešti istorinio fono drobę — papasakoti apie simpatiškų ydų karalių Augustą II, apie St. Leščinskio rinkimus, Varšuvos politines intrigas. Antra, autoriui prireikė išryškinti centrinės figūros, samdyto žudiko Mariaus, charakterį, atskleidžiant jo praeitį (tarp kitko perdėtai proletarišką), kad nenukentėtų fabulos įtikinamumas. Šis piešinys ypatingai įdomus. Šiaip skaitytojas nedaug ką sužino apie Mariaus vidaus pasaulį, jo lūkesčius, abejones, silpnybes. Kaip paprastai būna istoriniuose romanuose, centrinė figūra nerodoma skaitytojui kasdieninėj buity. Ji ateina scenon tik tuomet, kai jos buvimas tampa svarbiu. Almenas perdaug griežtai nesilaiko šio nuostato, bet pagaili vidinių monologų. Jo Marius tačiau skiriasi nuo romantiško herojaus, viską nujaučiančio, viską atspėjančio, kilnių jausmų žmogaus, įžengusio į gyvenimo areną, kad pažintų ir išbandytų save. Jis yra veikiau laikmečio, supančios aplinkos gaminys ir auka. Faktiškai visa antroji romano dalis yra skirta tam žmogaus nužmoginimui atskleisti.

Kai Giedraičio-Dubulskio nesantaika išsivysto į negailestingą kovą, vedančią prie kraujo praliejimo, abiems pusėms darosi svarbu, kad reikiamus nusikaltimus atliktų svetimos rankos. Rezgami visokie planai, kurstomi niekuo dėti žmonės. Giedraitis parsiveža tariamą bajoraitį profesionalą žudiką Marių Jaks-Tyrį, ir viskas leidžia spėti, kad jo planas pažeminti Dabulskį, išprovokuotoj dvikovoj pašalinus Nariušį, pavyks. Vieno jis nežino, būtent, kad Marius, bejausmis dabita ir "špagos technokratas", yra traumatizuota būtybė. Ji visam gyvenimui paženklino žiauri motinos mirtis, kurią sudraskė -paaiškėja, tose pat Giedraičio giriose) medžioklės šunų ruja. Be šios hamletiškos situacijos yra dar štai kas. Našlaitis Marius tampa savotišku pulko augintiniu, paskui ištikimu gvardiečiu, "Volčinės vilku". Ir štai akistatą su tikrove jis pergyvena akistatoj su mirtimi Varšuvos kalėjime, kada jį, dorą saugumietį, Čartoriskai išduoda sušaudymui santarvės su magnatais Potockiais labui.

Pindamas intrigos siūlus į kasytes, Almenas privalėjo sukti didelį ratą, kad išryškintų, kaip Mariuje išaugo pasišlykštėjimas beteise savo padėtimi. "Šienapiūtės" herojui svetimas sielojimasis liaudies nelaimėmis ar užgaidos tapti svieto lygintoju. Kaip Camus herojai, jis yra absurdo situacijoj. Kerštas už motinos mirtį reiškia paprasčiausią savižudybę, bet tas veiksmas į-prasmins jo egzistenciją. Čia Almenas įveda Giedraitienės personažą. Pusiau "femme fatale", pusiau motiniškų jausmų vergšę moterį. Intuityviai pajutusi Mariaus frustraciją savo dovanom (kūno ritualinių drabužių - perpetės, siutinėtų marškinių), ji sublimizuos jo agresyvumą ir mirties geismą, parengdama jį Mirties Angelo rolei. Tikrieji jos motyvai lieka tačiau skaitytojui nežinomi. Šis sugebėjimas pridengti personažus slėpingumo skraiste yra dar viena Almeno išskirtino braižo ypatybė. Kraujo klane žūna ir Dabulskis, ir Giedraitis, ir jų pakalikai, visa bajorų padermė. Marius atgauna tėvoniją.

"Kur Čičinsko buvo rūmai, Kyšo ten dabar sala", toks yra, trumpai tariant tradicinio istorinio romano finalas. Almenas palieka savąjį klaustuko ženkle. Kodėl? Kodėl taip pat jis pasirinko tokį nefotogenišką neurotišką herojų. Mūsų spėliojimu, tur būt, todėl, kad giedresnė pabaiga ar, sakykim, pastatymas taško (tyvuliuojančios laisvos pievos ir kombaino siluetas saulėlydy) būtų sakęs, kad Almenui establišmento sauvalė, saugumiečių egzistavimas ir siautėjimas, beteisė paprasto žmogaus padėtis, vedanti į alienaciją ir bejėgį smurtą, tėra praeities dalykai. "Šienapiūtė" to netvirtina. Ji veikiau sako, kad kiekviena smurtu paremta tvarka gimdo Marius, ateisiančius jos pasmeigti plona špaga.

Jei sutikti su literatūros teoretiko G. Lukacs teigimu, jog romanas (priešingai dramai) neprivaląs suteikti įspūdžio, kad vaizduojamieji dalykai pasibaigė ant amžių amžinųjų, Almeno "Šienapiūtė" atitinka šiuos reikalavimus.
"Lengviau rašyti pasakėčias, nei iš jų išvedinėti moralus" — užbaigia savo kūrinį Almenas, palikdamas skaitytojui teisę interpretuoti kaip tinkamam ir daryti savo sprendimus apie jo atliktą socialinę freską. Nebūtinai visiems bus patrauklios dramatiškos jos spalvos. Kitas įžvelgs prasilenkimus su "istorine tiesa". Gal be pagrindo. Pavaizdavimas, kaip robotiškai žengia įsibrovusi Lietuvos-Lenkijos teritorijon taikinga rusų kariuomenė pernelyg sunkiai įtikinamas.
Kažkur kvepia smilkalais. Bet sunku užginčyti autoriaus vizijos nuoširdumą ir tapybinį meistriškumą. Kompoziciniu išradingumu, stiliaus raiškumu, turtinga kalba "Šienapiūtė" suteikia skaitytojui tikro estetinio išgyvenimo.

Leidinio pabaigoj pridedamas "emigrantologo" Vyt. Kazakevičiaus straipsnelis, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su Almeno kūryba. Visumoj jautrus, šiltas ir objektyvus. Jame primenama, kad Almeno esama "paskutiniojo Mohikano" išeivijos literatūroje, atseit, vienintelio brandaus rašytojo, išaugusio iš jaunosios kartos.
Kiekvienam aišku, kad šį titulą "Bėgių" ir šaunių kelionės įspūdžių "Išilgai Afrikos" autorius galėjo išsikovoti kur kas kuklesnėmis pastangomis, sakysim, kokios autobiografinės apysakaitės kaina. Kultivuodamas istorinį žanrą, Kazys Almenas pasirinko sunkesnį kelią, ir tenka džiaugtis, kad jo žengiama tvirtu žingsniu.
Vytautas A. Jonynas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai